PROFSĄJUNGA, taškai ant "i"

Vladimiras Troščenka

Šiame, netikėtai gimusiame, straipsnyje pamėginsiu išdėstyti kelias savo mintis, apie profsąjungas ir jų veiklą Lietuvoje. Nežinau ar kam tos mano mintys bus įdomios, bet visos mintys turi bjaurų įprotį, kol tu jų neišlieji popieriuje, jos įkyriai drumsčia ramų ir sotų gyvenimą mazochistiškai prašydamos viešos kritikos.

Pirma dalis: "kas yra profsąjungos sąvoka?"

Visų pirma tam, kad kalba turėtų prasmę, reikia išsiaiškinti sąvokas ir suprasti ar rašantis ir skaitantis vienodai suvokia apie ką kalbama. Gal kam pasirodysiu nuobodus ir kvailas nagrinėdamas kažkokias sąvokas, bet kiekvienam nors kiek mąstančiam žmogui žinoma, kad ne teisingai suprastų sąvokų pasekmė yra didžiulės klaidos, priimant gyvybiškai svarbius sprendimus. Todėl visos sąvokos, turi būti aiškios ir suprantamos vienodai. Išnagrinėkim, ką gi šiuolaikinėje Lietuvių kalboje reiškia arba ką apibūdina, toks iki skausmo pažystamas žodis "Profsąjunga" (vienam tai asocijuojasi su duona kasdienine, kitam su darbo vieta, trečiam su pašalpomis, kelionėmis ir t.t.)

Kad būtu aiškumas, kreipiuosi į dabartinės Lietuvių kalbos žodyną (interneto versija), leidžiamą Lietuvių kalbos instituto ir atviros Lietuvos fondo, atsakymas daugiau lakoniškas nei informatyvus - žodis "profsąjunga" tai sutrumpinimas nuo žodžių junginio profesinė sąjunga. Gerai nenusiviliu, gal paaiškinimas bus kitose vietose. Kreipiuosi į didžiausią dabartinį Lietuvių kalbos žodyną ir randu - "profsąjunga sutr. profesinė sąjunga: Tarybinės profsąjungos vieningai remia taikingą savo vyriausybės užsienio politiką (sov.)". Sunerimęs, bet vis dar nenusivylęs, ieškau toliau. Nejaugi "modernioje" Lietuvių kalboje nebėra vietos tokiai sąvokai kaip "profsąjunga", nejaugi mūsų šiandienos intelektualai ją suvokia tik kaip praeities reliktą?

Ką gi, žiūriu oficialiame Lietuvių kalbos komisijos tinklapyje ir štai šokas, pasirodo - "profsąjunga - vertalas iš rusų kalbos, plg. medsesuo, vyrbuhalterė ir pan. vartotinas tik vienas toks vertalas - santechnikas, be to žodis "profsąjunga" pripažintas nevartotinu Šukio vadovėlyje, taigi reiktų šio žodžio ir jo vedinių vengti"!!! Kaip jums patinka, reiškia žodį "santechnikas" vartoti galim, o "profsąjunga" nerekomenduojama. Ir tai tik "taškų ant i" dėjimo pradžia. Na gerai, po ilgų ir bergždžių paieškų, atsiverčiu oficialų, reprezentacinį, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos tinklapį (gal sakau čia rasiu atsakymą - kas gi yra ta profsąjunga), deja, ten aš gaunu visą informaciją apie asmenis, sužinau apie deklaruojamus siekius, vizijas ir ruošiamus nudirbti darbus, bet nei vieno žodžio apie tai - kas gi po paraliais yra ta "profesinė sąjunga"?

Pasirodo ši veikla "modernioje Lietuvos visuomenėje" netgi nebeturi apibūdinimo, tiesa fasadas liko - visiems žinomas žodžių junginys "profesinė sąjunga", bet šiuolaikinio Lietuviško apibūdinimo šiai sąvokai nėra. Internete pervertęs tuziną pasisakymų profsąjungų tema, radau vieną vertą dėmesio atsakymą "kas yra profesinė sąjunga?". Pasisakė Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininkas Algimantas Minkauskas (žr. čia): "Profesinė sąjunga – tai vienintelė organizacija, kuri blogai ar gerai, bet rūpinasi policijos pareigūnais". Gražu, nes lakoniška ir teisinga. Galima būtų perfrazuoti: "Profesinė sąjunga tai VIENINTELĖ nevyriausybinė organizacija Lietuvoje, kuri rūpinasi dirbančio žmogaus gerove". Na pagaliau, bet tai greičiau vykęs ir teisingas šūkis nei išsamus apibūdinimas. Gerai grįžtam prie ištakų, žodis profsąjunga yra žodžių "profesija" ir "sąjunga" junginys. Žodis "profesija" reiškia [lot. professio < profiteor - pasisakau; paskelbiu savo pavardę, turtą, verslą] darbinės veiklos rūšis, kuriai reikia spec. pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis; žodis "sąjunga" reiškia asmenų, grupių, klasių susijungimas, susivienijimas bendram tikslui. Iš to apibendrinam, kad profsąjunga arba (kad neerzinti kalbininkų) profesinė sąjunga yra dirbančių (turinčių profesiją) asmenų susivienijimas bendram tikslui siekti.

Antra dalis: "Profsąjungos tikslas"

Na dabar jau turim kas tai yra profsąjunga ir suprantam, kad tai asmenų susivienijimas bendram tikslui siekti, todėl belieka nustatyti, koks gi yra profsąjungos tikslas. Aš nenorėčiau gilintis kokie yra atskirų asmenų siekiai profsąjungose, bet profsąjungos, kaip idėjos, bendras tikslas yra daugiau negu aiškus - dirbančiųjų gerovė, ir nėra kitų tikslų. Klausimai ir nuomonių skirtumai gali atsirasti ne dėl pačio tikslo, bet tik dėl šio tikslo įgyvendinimo būdų, priemonių ir formos.

Trečia dalis: "būdai, priemonės ir forma"

Kokie būdai pasiekti tikslą šiandien egzistuoja Lietuvos profsąjunginiame judėjime? Jų yra du - derybos ir kova. (Yra dar trečias, aš jį pavadinčiau "prisitaikyti, kad egzistuoti" bet apie jį parašysiu atskirą straipsnį, nes jis išeina už profsąjungos tikslo ribų ir yra specifinis rytų Europos fenomenas.) Nevertinsiu koks iš tų būdų yra geriausias, tai labai subjektyvu, bet pasistengsiu aprašyti kokios priemonės naudojamos, šiais skirtingais būdais siekiant tikslo.

Turiu atkreipti dėmesį, kad jau pats faktas, kad darbovietėje egzistuoja profesinė sąjunga drausmina darbdavį ir garantuoja darbo įstatymų minimumo laikymąsi darbuotojų atžvilgiu.

DERYBŲ BŪDO, siekti tikslą, priemonės yra: 1. priemonė – pasiūlymai derėtis, pastoviai kviesti darbdavį deryboms, profsąjungos derybininkų asmeninių sugebėjimų ir psichologinių savybių pagalba, įrodinėti darbdaviui dirbančiųjų gerovės naudą ir būtinybę. Siekti tikslo pasitelkus vien tik šį būdą yra tikrai sudėtinga, (dėl objektyvių priežasčių, darbdavys leis pinigus darbuotojų gerovei tik tuo atveju, jeigu neturės kitos išeities), todėl atsiranda būtinybė naudotis
2. priemone - įtaka įstatymų ir poįstatyminių aktų leidybai. Idealiam modelyje tai trišalė taryba ir įvairios trišalės komisijos, toliau lobistai arba paprasčiau bičiuliai Seime, taip pat administracinio valstybinio resurso panaudojimas (sprendimus dėl darbdavio verslo priimančios valstybinės institucijos, įvairios inspekcijos ir pan.). Visas šis priemonių kompleksas yra sąlyginai efektyvus, iki tol kol darbdaviai susivokia ir pradeda naudotis tomis pačiomis priemonėmis. Išnaudojus šias dvi priemones, nieko kito nelieka kaip tik pereiti prie kovos būdo arba vegetuoti sudarant vien tik veiklos vaizdą. Lietuvoje yra profsąjungų kurios apie jokią kovą, kaip darbininkų gerovės siekimo būdą, nenori girdėti, bet sąžiningai nori siekti tikslo (prisimenam, kad tikslas yra dirbančiųjų gerovė) todėl yra dar viena subtili, nenuspėjama, intelektuali ir labai egzotiška -
3. priemonė: Ne savo rankomis, bet per trečius asmenis, įsteigti dar vieną profsąjungą, į kurios pirminį steigimosi etapą įdėti visas kovos būdo priemones. Atsiradus kovingai profsąjungai, darbdavys bus pakankamai išgąsdintas, kad be jokių išankstinių sąlygų pradėtų derybas su "civilizuota" profsąjunga, o vėliau gudrios strategijos dėka, galima išsiderėti geras sąlygas darbuotojams ir su laiku apribot, o gal ir nutraukt nepatyrusio "konkurento" veiklą. Tai yra daugiau hipotetinė ir pakankamai "slidi" priemonė, todėl abejoju, kad šis būdas būtų taikomas dažnai ir sąmoningai, greičiausiai profsąjungos kurios kultivuoja vien derybinį tikslo siekimo būdą, šia priemone naudojasi tik tuomet, kai spontaniškai susikuria aukščiau minėta kovinga profsąjunga.

KOVOS BŪDO, siekti tikslą, priemonės yra 1. priemonė reikalavimų iškėlimas; Reikalavimai keliami pagal realią situaciją ir prie jų pridedama dar tiek pat ne reikšmingų arba ne realių reikalavimų tam, kad derybų su darbdaviu procese turėti galimybę "nusileisti" tam tikruose punktuose. Darbdaviai ne dažnai, arba tiksliau pasakius niekada nevykdo pirmųjų iškeltų reikalavimų, todėl atsiranda poreikis
2. Priemonėje, aš ją pavadinčiau "psichologinis gąsdinimas" tai įvairūs piketavimai, eisenos, mitingai, gal dar bado akcijos. Bet ši priemonė turi gan ribotą poveikį, ji yra psichologinė, todėl darbdavys realaus nuostolio nepatiria.
3.priemonė Priimamas sprendimas dirbti pagal visas nustatytas taisykles ir normas, tai yra nesistengti darbe. Pasaulinė praktika rodo, kad tai gan efektyvi poveikio priemonė, po to kai darbdavys gauna statistinius duomenis apie sumažėjusį darbo efektyvumą ir dėl to patiriamus nuostolius jis pradeda derybas tam, kad nutraukti šį pasyvų boikotą. Ši priemonė efektyvi sąlyginai, tai yra, visų pirmą turi būti labai aukštas sąmoningumo lygis darbuotojų tarpe, antrą jei atlyginimas priklauso nuo išdirbio normų, tuomet šia priemone, taip pat nėra galimybės efektyviai pasinaudoti.
4.priemonė Streikas. Dažniausiai užtenka vien įspėjamojo. Tai vienintelė ir efektyviausia profsąjungų kovos priemonė, kurios paniškai bijo bet kuris darbdavys. Didžiausia problema pasinaudoti šia priemone yra darbuotojų sąmoningumo trūkumas ir antra, ne mažiau svarbi priežastis, yra tai, kad Lietuvoje faktiškai įstatymų apribojimais yra uždrausti streikai.
5.priemonė Riaušės arba "spontaniška priemonė" (primenu, kad kalba vyksta apie visas priemones). Nenoriu gilintis į šitą specifinę priemonę, kad nebūčiau apkaltintas riaušių kurstymu, bet istorija rodo (tame tarpe ir Lietuvos), kad ši priemonė ne mažiau efektyvi nei streikas. Visi klausimai sprendžiasi greičiau po to kai porą plytų įskrenda į oficialios valstybinės institucijos (pvz.Seimo) langus arba kokio darbdavio kostiumas būna apliejamas aliejiniais dažais (priklausomai nuo reikalavimo objekto). Po kiekvienos tokios "spontaniškai įvykdytos" priemonės reikėtų susitaikyti su finansiniais nuostoliais organizatoriams, taip pat su galimu kai kurių aktyvistų areštu.

FORMA tikslui pasiekti. Kaip ir normalus žmogus negali būti 100 proc. flegmatikas, sangvinikas arba cholerikas, taip ir normali profsąjunga negali būti 100 proc. derybinė arba 100 proc. kovinė. Idealiam variante forma turi būti kintanti, vienoj vietoj daugiau derybinė kitoje daugiau kovine, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus būdus ir į sprendžiamos problemos aplinkybes, bei turimus resursus.

Nepretenduoju į absoliučios tiesos monopolį (nei vienas žmogus jo neturi), bet jei pirmos trys dalys sukels diskusijas ir bus susidomėjimas aš pratęsiu, nes turiu minčių dar kelioms "taškų ant i" dalims:

Ketvirta dalis: "Kaip turėtų būti organizuotas darbas?"

Penkta dalis: "Draugai, partneriai, įrankiai ir priešai"

Šešta dalis: "Narių motyvavimas"

Septinta dalis: "Vadovavimas"

Jei kilo minčių arba klausimų rašykite lgps@mail.lt, Vladimiras Troščenka