J. Kunčinas. Ašutai iš gyvenimo švarko

Puikiausiai prisimenu, kur ir kada tą švarką pirkausi. Ogi 1967 metų pavasarį, rūsčiais okupacijos metais! Buvau žalias, atrodo, dvidešimtmetis jaunikaitis, o mano naujasis švarkas – sulyto molio spalvos, storo eglute austo drapo, o gal ir ne drapo, gal ir ne eglute, tik gerai žinau, kad švarkas buvo čekiškas, naujutėlaitis ir jaunesnis už mane nepalyginamai. Suplojau už jį 25 rublius toje „Gatavų Rūbų“ krautuvėje, kur prie „Spalio“ kino teatro, ir čia pat užsivilkau.

Švarkas iškart man patiko – savas, patogus, mielas pažiūrėti ir patogus dėvėti. Toks demokratiškas švarkas, laisvas ir neprietaringas. Ne per daug Šviesus, kad kibtų visokie nešvarumai. Bet ir ne per tamsus, kad skleistų niūrą ir neviltį. Dvi ant viršaus prisiūtos kišenės šonuose, dar viena – ant krūtinės, viena „slapta“ iš vidaus ir dar viena mažutėlaitė. Pardavėja paaiškino – pypkei. Vėliau tikrai ten kyštelėdavau kandiklį ar padoresnę nuorūką.

Dangus liudininkas: kas antras praeivis nustebęs atsigręždavo į naująjį mano pirkinį, kas trečias pamodavo ranka, o kas penktas puldavo teirautis: Kur pirkai?

Norėjau tučtuojau drožti į Operą, kaip tik ėjo mano mėgiama Gaetano Donizetti „Lucia di Lammermoor“, bet ties „Naručiu“ kelią man pastojo būrelis jaunų literatų. Tie smagūs, bešvarkiai jaunuoliai apčiupinėjo mano pirkinį ir vienu balsu nutarė: aplaistyti!

Kitą rytą naujasis mano drabužis gulėjo susirangęs ant grindų kaip primuštas šuo. Jis buvo dėmėtas, sulaistytas alumi, pažaliavęs nuo žolės ir pageltęs nuo pienių, nors man ir šiandien atrodo, kad nei žolė, nei pienės „Narutyje“ tais laikais nežėlė ir nežydėjo.

Švarką už niekingai mažą atlygį išvalė liaudžiai priklausanti valykla „Vaivorykštė“, ir jis vėl pasidarė it naujas, bet jau nebe visai naujas. Mat ėmė ir išlindo ant skverno du juodi ašutai. Žinojau, kad nei švarko, nei čiužinio be ašutų nepadirbsi. Bet vis tiek. Taip greitai jie ėmė lįsti! Kaip nelaimės kokios. Nors, kas be ko, iki ašutinės mano švarkui buvo dar labai toli.

Su tuo dar visiškai nauju švarku aš net tuokiausi, ir nuotraukoje visai nematyti, kad jis lankęsis valykloje ir dar kai kur. Puikus, vyro vertas švarkas. Jokių ten ašutų. Po vestuvių raudonojo vyno dėmes raudodama išvalė jaunoji, bet smala, prikibusi prie nugaros ir skvernų, taip ir liko. Žinoma, būtų buvę nesunku tuos lopinėlius imti ir paprasčiausiai iškirpti žirklėmis – kai kas valo rūbus ir taip! – bet sveikas protas sudraudė: Ne, tegul lieka! Žinosi bent, kur įklimpai!

Gyvenimas kukuliais vertėsi. Daviausi su tuo švarku po paupius, kavines, dansingus – visur jis būdavo su manim. Kai išsiskyriau su pačiute, gobdavau tuo švarku nepažįstamų merginų pečius, reikalui ištikus, tiesdavau jį ant žolės ar smėlio, o pliūptelėjus liūčiai, užsitraukdavau jį ant galvos, tikriausiai esate matę vyrų su švarkais ant galvų? Švarkas man buvo ištikimas, o aš – jam. Nors jo kišenių niekas neplėšė, jos vis tiek prakiuro, ir mano pirštai pro pamušalo skyles sulįsdavo iki pat kraštų. Ten prikrisdavo pieštukų galų, degtukų, sąvaržėlių, tabako, o kartą už pamušalo atradau net 20 kapeikų, už kurias kava pavaišinau dvi gražuoles – vieną iš Konservatorijos, kitą iš Halių turgaus. Viena susiuvo pamušalą ir padainavo, kita gražiai persiuvo nebevienodas sagas, suadė prakiurusią alkūnę, o vietoj „fantazijos“ į kišenėlę ant krūtinės įkišo raustelėjusį klevo lapą. Ji bandė nukrapštyti ir tą smalą nuo skvernų, bet pati taip prilipo, kad paskutinius du mėnesius visur sekiojo mano švarką, iš kurio jau pluošteliais ėmė slinkti ašutai... Kartais maskuodamasis aš užsivilkdavau striukę ar užsitempdavau megztinį, bet ji visuomet susirasdavo mane, palįsdavo po skvernu ir mudu susikabinę eidavom per gyvenimą – iki horizonto ir atgal. Bet vieną kartą tuo švarku aš aprengiau daržo baidyklę, paskolinau jį, ir jis pasiliko darže. Neapsikentusi kaliausė tą švarką švystelėjo iki žvaigždžių, ir jis nuplaniravo tiesiai į mano palėpę. Apsiklojau juo ir užmigau iki naujų rinkimų.

Visi anuomet taip gyvenome – nuo Rinkimų iki Rinkimų, o ašutai vis skydo, graužė, vis mažiau jų belikdavo, ir švarkas – jau nebe švarkas, o tik švarkelis! – vis labiau skydo, iro, vis sunkiau jam sekėsi atlaikyti darganas. Ir slidus pamušalas įjuodo ir visai suplyšo. Kai iš įpratimo susigrūsdavau į kišenes rankas, jos išlįsdavo kiaurai. Ir kapeikoms nebelikdavo kur kristi. Liūdna, kai taip!

Kartą aš priėjau prie gražiai apsirengusio pono, tuomet vadinamo draugu (pavardė, kam reikia, žinoma!), ir tariau:
– Drauge, ar matei kada tikrą plevėsą?
Ponas draugas papurtė savo protingą galvą.
Tada sukišau rankas į nesamas kišenes ir pamojau skvernais:
– Štai! Žiūrėk! Plevėsuoju kaip plevėsa! Ir ką tu man padarysi?!

Šis numeris Draugui taip patiko, kad jis jau buvo beperkąs man naują švarką, tik aš nesutikau. Mudu pavakarieniavome aerouosto restorane, o ant švarko rankovės cheminiu pieštuku aš užsirašiau jo adresą ir telefoną. Gal būčiau ir paskambinęs, bet tą pačią naktį lietus išskalbė tokį vertingą įrašą.

Kartą maudantis – nebepamenu kur, Valakampiuose ar pirtyje, – man tą švarką pavogė! Gal pusmetį vaikščiojau vienmarškinis, šniurkščiodamas nosimi, kol galiausiai netikėtai atpažinau jį aludėje. Juo vilkėjo toks įmitęs, bet jau pavargęs atletas, kaip ir tilpo? Pavaišinau jį sočiai „Širvena“ ir, kai jis užmigo, nuvilkau savo brangų rūbą ir dėjau į kojas. Tas šunsnukis buvo bandęs jį perdažyti, švarkas dabar atrodė kaži koks palšai žalias ir net žydras. Toks buvo pasikeitęs, kad suabejojau, ar jis tikrai kažkada buvo mano. Bet jis taip švelniai prisiglaudė prie šonų, atsiduso visomis sveikomis siūlėmis, kad mano abejonės kaipmat išsisklaidė – mano, mano!

Ilgai jis lydėjo mane visuose gyvenimo ir negyvenimo keliuose. Ne kartą buvo aptaškytas purvu, krauju, apspjautas ir paniekintas. Bet išliko, viską iškentė! Ištraukiau jį vakar iš senos spintos, paglosčiau, ir man pasigirdo – o gal iš tikrųjų? – kad švarkas karštai sušnibždėjo – ačiū... Savas vis savas. Ne išdavikas. Niekad jis nesegėjo komsomolisto ženklelio, neregėjo kokių antpečių. Jo užantyje niekad nešilo gyvatės. Sagos ištrūkinėjo gal prieš šimtą metų. O ašutai? Jų beveik nebeliko. O jei keli ir liko, tai jie pasidarė švelnūs kaip šilkas. Blizgūs šilkiniai ašutai. Ašutai iš Gyvenimo Švarko...

Pakabinau jį garbingiausioje vietoje tarp balto ir juodo kostiumų. Tiedu amžinai konfliktuojantys drabužiai šįkart vieningai suprunkštė, paskui piktai ėmė šnypšti ir nusigręžę pasistūmė kiek išgali į skirtingus naujosios šėpos šonus. Bet kas man darbo! O jis, senutis, kimiai kostelėjo dėkodamas ir pats užsidarė spintos duris iš vidaus. Ryt užsivilksiu jį ir eisiu į miestą. Juk ryt šventė – Senųjų Švarkų susitikimas Rotušės aikštėje, prie buv. „Spalio“ kino teatro. Renkamės šešioliktą valandą. O, mes dar paplevėsuosim kaip tikri, dori, seni plevėsos! O tada pažiūrėsim kas ką. Dar pažiūrėsim!