Globalusis lietuviškas tinklas

MONADA, ARBA SIELOS GRŪDAS

Įsivaizduokime pasaulio sukūrimo pradžią, kai po Pralayjos, arba didžiosios kosminės nakties, prasideda Manvantara, sukūrimo periodas naujos, daug tobulesnės, Visatos. Bet ar mes galime ką nors pasakyti bent apie mūsų Saulės sistemos sukūrimą? Kas tai matė?

Dėl to kalbėti apie Visatos sukūrimą galima tik Viešpaties žodžiais. Šiam tikslui pateikiamos ištraukos iš Viešpaties Krišnos ir Ardžunos dialogų (“Bhagavadgita”).

“Ši daugybė padarų, vėl ir vėl atsirandančių, išnyksta atėjus Nakčiai; atėjus Dienai jie, pagal įstatymą, neišvengiamai atsiranda vėl, o Partcha”.

“Manimi - Mano neapreikštame pasaulyje - persmelktas visas šis pasaulis; visi padarai turi šaknį Manyje, bet Aš neturiu šaknies juose…”

“Mano apreiškimo pabaigoje, O Kauntėja, visi padarai išnyksta žemiausioje Mano prigimtyje; su naujos Kalpos pradžia aš vėl kuriu iš Savo Emancijų”.

“Paslėptas Gamtoje, kuri sutverta Manimi, jos galia vėl ir vėl aš kuriu šią daugybę bejėgių padarų…”

“Mano Pradžia Gamta kuria judantį ir nejudantį; štai nuo ko, o Kauntėja, sukasi Visata”.

“Pažink Mano kitą prigimtį, aukštesniąją, kuri yra gyvybės elementas, o galingai ginkluotasis, kurios pagalba laikosi pasaulis”.

“Pažink joje viso ko pradžią. Aš Visatos atsiradimo šaltinis ir Manyje ji išnyksta”.

“Nieko nėra aukščiau Manęs, o Dhanandžaja, viskas suverta ant Manęs, kaip perlai suverti ant siūlo”.

“Ir visa, kas yra visa ko sėkla, tai Aš, o Ardžuna; ir nėra nieko judančio ar nejudančio, kas galėtų egzistuoti ne Manyje!”

“Nėra ribų Mano dieviškosioms galioms, o Parantapa. Visa kas apreikšta tau - tik begalinė Mano Garbės paaiškinimas.”

"Visa kas garbinga, gera, nuostabu ir didinga, žinok, kad tai tik niekinga kruopelė Mano Garbės”.

“Bet kam tau žinoti visas šias smulkmenas, o Ardžuna? Atiduodamas dalelę savęs šios Visatos apreiškimui, Aš išlieku”.

“Tolimoje praeityje, kai aukos aktu iš Dievo Emancijos atsirado žmonės, Viešpats pasakė: “Auka dauginkitės, tebūnie ji jums troškimų šaltiniu”.

Taigi, viso ko atsiradimo šaltinis vienintelis ir iš Vienintelio atsirado visa: ir gamta, ir Visata, ir visa kas joje, visa kas matoma ir nematoma, visa kas juda ir nejuda, visa kas masto ir nemasto. Vienu žodžiu, visos esybės, visi reiškiniai ir visi daiktai. Visa kas egzistuoja, pradedant atomais ir baigiant planetomis, turi gyvybės elementą, dali Dieviškosios Dvasios, kitaip sakant, Monadą.

Viskas sudaryta iš įvairaus Dvasios ir Materijos struktūrų santykio. Iš vienos pusės - Didžioji Dvasia, kuri savo potencialu išlaiko visą Visatą, su viskuo, kas joje egzistuoja, iš kitos pusės - pirminė materija, kuri turi savyje visus reikiamus elementus sudaryti naujai, tobulesnei Visatai. Materija - kūrybos pagrindas, šaknis ir fundamentas būsimos Visatos, kurią Dieviškasis Pradas priverčia judėti, Dieviškos Sielos grūdu įkvėpdamas gyvybę kiekvienai būties formai.

Bet negalima manyti, kad iš Kūrėjo atsiranda gatavos Monados - žmogiškos, gyvūnų, augalų ir t.t. Reikia priimti kaip aksiomą, kad iš “nieko” nekuriama, bet viskas transmutuojasi ir tobulėja.Viskas vystosi iš žemesnių formų į aukštesnes ir iš mažiau tobulų į tobulesnes, ir tai pagrindinė gyvybės vystymosi taisyklė. Lygiai taip reikia suprasti, kad pasaulių arba kūrybos planų gradacijoje fizinis pasaulis yra ketvirtas ir pirmiau jo sukuriami nematomi pasauliai, dvasiniai, kuriuose kuriama būsimo fizinio pasaulio klišė. Žmogiškoji Monada - trijų elementarių karalysčių tolimesnio vystymosi rezultatas.

Slaptojoje Doktrinoje apie Monadų evoliuciją pasakyta: “Ir taip, Monadiškoji, tiksliau, Kosminė Esmė, minerale, augale ir gyvūne, nors ir yra ta pati per visą ciklų seriją nuo elementariosios karalystes iki pat Devų (Angelų) karalystės, tobulėja evoliucionuojant. Būtu labai klaidinga įsivaizduoti Monadą kaip atskirą Esybę, lėtai klojančią sau kelią tam tikru taku per žemesnes karalystes, ir po begalinės serijos persikūnijimų, pražystančią žmogiškajame padare. Vietoje to, kad pasakyti “Mineralinė Monada”, teisingiau būtų fiziniame moksle, diferencijuojančiame kiekvieną atomą, pavartoti sekantį išsireiškimą: “Monada, pasireiškianti toje Praktikos (materijos) formoje, kuri vadinasi Mineralinė Karalystė”.

“Atomas, kaip jis apibūdinamas įprastoje mokslinėje hipotezėje, nėra “kieno tai” dalelė, atgaivinto psichiniu “kuo tai”, kuriam, pasibaigus eonams, nulemta pražysti žmoguje. Bet tai konkretus pasireiškimas Visatos Energijos, kuri pati dar neindividualizavosi. Materijos okeanas nesusiskirsto į potencialius ir sudėtinius lašus tol, kol gyvybinio impulso banga nepasiekia evoliucinės žmogaus gimimo stadijos. Atsiskyrimas į individualias Monadas vyksta palaipsniui ir aukštesniuose gyvūnuose pasiekia beveik tašką… “Monadinė Esybė” ima nepastebimai diferencijuotis individualios sąmonės link augalinėje karalystėje. Dvasinė Esybė, suteikianti gyvybę joms diferenciacijos stadijoje, ir sudaro Monadą.

Didžioji Kūrybinė Jėga išsisklaido į atskiras dalis - Monadas, bet, iš esmės, išlieka Pačia Savimi, tuo įtvirtindama pasaulinę gyvybę, pasireikšdama visose būties formose. Kiekviena Monada kaip dvasinė sėkla, išėjusi iš Būties Šaltinio, eidama savo keliu, galutiniame evoliucijos etape turi prilygti savo Kūrėjui. Tai Kosmoso paliepimas ir kiekvienos Monados gyvenimo uždavinys.

Kiekviena Monada turi visas tam skirtas savybes, bet ji neturi sąmonės, tuo tarpu evoliucijos tikslas - sąmonės atvėrimas ir tobulinimas. “Monada - Visatos Dvasios aspektas. Būdama Vienybės dalimi, jos vienetine potencija, savo tikrąja prigimtimi ji negali turėti ne tik kad sąmonės, bet ir pačios idėjos apie save kaip asmenybę, kadangi priklauso kitam, aukštesniam, planui. To pasėkoje, Monada, iki savo sąmonės emanacijos ne savo Dangiškojoje Prigimtyje, tik gryna abstrakcija, be realios būties ir neturi sąmonės; šiame savo pavidale ji tik viena iš begalybės Dieviškosios Kosminės Sąmonės dalelių” (Šventoji Toto knyga).

Todėl visos kūrybinės Kosmoso jėgos nukreiptos tam, kad paversti beasmenę Monadą mastančia būtybe. To pasėkoje, Monados dalyvauja visose evoliucijos fazėse visose gamtos karalystėse, turi pereiti be galo daug transformacijų iš paprastų ir grubių gyvybės ir materijos formų į sudėtingas, iš netobulų į tobulesnes, iš mažai sąmoningų į labiau sąmoningas. Kuriant fizinį pasaulį pirmas impulsas beasmenėms Monadoms sąmoningo individualumo siekimui duodamas besivystant mineralinei karalystei. Monados nukreipiamos vis į tobulesnes materijos formas su vieninteliu tikslu - įskiepyti materijai savybę jausti išorinius poveikius ir į juos reaguoti kokiais nors būdais, kurie liudytų apie sąmonės užuomazgos atsiradimą. Slaptojoje Doktrinoje kalbama apie septynias Planetinių Grandžių sferas ir apie Septynis Ratus, arba 49 sferas, kur gali egzistuoti gyvybė.

Tokiu perėjimų, iš vienos sferos - planetinės grandies į kitą, rezultate, Mantavaros pabaigoje atsiranda pereinančios gyvybės formos iš vienos gamtos karalystės į kitą. Kai kurios Monados atsiranda tokiose gyvybės formose, kaip kerpės, grybai it kt., kurios yra vidurys tarp mineralo ir augalo. Kai atsiranda tokios pereinamosios formos, tai rodo, kad baigiasi vienas Didysis Ciklas, prasideda kitas. Iš labiau vykusių pereinamų formų vystosi sekanti, aukštesnioji, gamtos karalystė - augalinė, o mažiau vykusios formos žūsta.

Lygiai tokiu pat Monadų persikėlimu iš vienų augalinių gyvybės formų į kitas ir persikėlimu iš vienos planetos į kitą vyksta vystosi augalinės ir gyvulinės gamtos karalystės. Kaip pasakyta aukščiau, augalinėje karalystėje atsiranda Monadų tendencija diferencijuotis individualios sąmonės linkme ir tik gyvūno sąmonėje ji pilnai diferencijuojasi.

Bet tik atsiradus žmogiškajai gamtos karalystei atsiranda žmogiškosios Monados. Taigi Monada, kad taptų žmogiškąja Monada, turi pereiti visas evoliucijos stadijas, visas būties formas visose gamtos karalystėse visose planetinės grandies sferose.

“Gamta (žmoguje) turi tapti Materijos ir Dvasios junginiu, prieš tai, kol jis taps tuo, kas yra; ir dvasia, paslėpta Materijoje, sąmoningai gyvybei turi būti prikelta palaipsniui. Prieš prabundant Lotoso Šviesai žmoguje, Monada turi pereiti per savo mineralines, augalines ir gyvulines formas. Todėl iki tokio prabudimo, jis negali vadintis “žmogumi”, o turi būti nagrinėjamas kaip Monada, įkalinta amžinai besikeičiančiose formose” (Slaptoji Doktrina).

“Kad tapti suvokiančiu save, Dvasia turi pereiti visus būties ciklus iki aukščiausio savo pasiekimo, t.y., savęs suvokimo čia, žemėje, žmoguje. Dvasia nesąmoninga, neigiama abstrakcija (nes dvasia be Monados - niekas). Jos švarumas būdingas jai, o ne užsitarnautas poelgiais; todėl, tam, kad tapti aukščiausiu Dhiani-Koganu (Archangelu), žmogiškajam Ego reikia pasiekti pilną savęs suvokimą” (Slaptoji Doktrina).

“Žmogaus sąmonė ir individualumas neatsiejamai surišti tarpusavyje, ir dar daugiau, atskirai vienas nuo kito netenka prasmės, nes individualumas - sąmonės prigimtis, sąmonė visada individuali. Savo prigimtimi būdama Visatos Dvasios dalimi, Monada savo samone išreiškia Kosminės Dieviškosios Sąmonės aspektą; įtvirtinant save kaip savarankišką nepriklausomą atskirą antros rūšies substanciją, tuo pačiu Monada įtvirtina būdingą jai sąmonę” (Šventoji Toto knyga).

Paruošė Rulis

Pasaulio sukūrimo puslapis
Himalajų (indų) mitai
Saulės iniciacijos užrašai
Mokslinis požiūris į Absoliutą
Filosofija iš antropologinio taško
Amerikiečių civilizacijos ištakų ieškant
Paslaptingos Naska (Peru) linijos
Žmonių aukojimas actekuose
O gal tai jau buvo?
Amfibijos iš Sirijaus
Perkūno akmenų atradimų istorija
Atlantidos puslapis
Vartiklio mitologijos puslapis
Vartiklio naujienos