Amerikos dinozaurai: tarp meno ir istorijos

Taip pat skaitykite: Paslaptingos Naska linijos    

Milžiniškų roplių - dinozaurų egzistavimas buvo atrastas tik aštuoniolikto amžiaus pabaigoje, labai nesenai, jei lyginant su jų epocha, kuri tragiškai baigėsi, kaip teigiama, prieš milijonus metų. Ar tikrai baigėsi? Žmonija, atradusi dinozaurus, jau nebegalėjo jų pamiršti. Nepamainomi gigantiški ropliai tapo populiarios kultūros dalimi, fantastinių knygų, komiksų herojais, o vystantis technologijoms – stulbino savo didingumu kino ekranuose. Ironiška, kad mokslo progresas, ir ypač vaizdo kūrimo technika, kompiuteriniai efektai suteikė galimybę vis tikroviškiau išvysti šį neretai bauginantį priešistorinį gyvį. Tuo tarpu, kai šnekamojoje kalboje dinozaurais imta vadinti tai, kas beviltiškai nusenę, nors kartais ir atkakliai nepasiduoda užmarščiai, sakykim, kaip „roko muzikos dinozaurai".

Bene viena žymiausių kino juostų, pasakojančių apie dinozaurus išlieka Steven Spelberg'o „Jūros periodo parkas" (Jurassic Park, 1993) ir bent keli tęsiniai. Pirmojo filmo konsultantas paleontologas Jack Horner visai šviežiai parašė knygą „Kaip atkurti dinozaurą: išnykimas neturi tęstis amžinai" (How to Build a Dinosaur: Extinction Doesn't Have to Be Forever, 2009) , teigiančią, jei dinozaurai yra tolimi paukščių protėviai, kodėl nepabandžius iš viščiuko embriono išauginti kažką didesnio, panašaus į dinozaurą. Idėja - artima Holivudo tradicijai.

Meksikoje, dar 1944-ųjų vasarą archeologijos entuziastas Waldemar Julsrud atrado neįprastus keramikinius dirbinius, užkastus El Toro kalno žemutiniam šlaite, Akambaro miesto apylinkėse. Padedamas kelių vietinių gyventojų, Waldemar Julsrud galiausiai sukaupė apie 30 000 keramikinių figūrėlių, daugumoje, gerai išsilaikiusių ir netipiškų žinomoms Meksikos praeities kultūroms. Dar 1923-ais Waldemar Julsrud, kartu su šventiku Jose Marie Martinez'u kasinėdami atrado Čiupikauro civilizacijos liekanas, vietovėje, esančioje visai netoli Akambaro. Tik šį kartą radinys išpuolė kur kas paslaptingesnis. Meistriškai išpildytos, daugumoje keramikinės, bet ir akmeninės figūros aiškiai vaizdavo įvairių rasių atstovus: eskimus, afrikiečius, barzdotus kaukaziečius, mongolus. Bet labiausiai šokiruojanti buvo gyvūnijos kolekcija, kurioje puikavosi keli šimtai dinozaurų, įvairių spalvų molio, kruopščiai dekoruoti ir aiškiai žiesti atviroje ugnyje. Nei viena skulptūrėlė nesikartojo, jos buvo padarytos individualiai ir, greičiausiai, nemažo kiekio meistrų. Įvairaus dydžio figūrėlės, pasak specialistų, tiksliai atitiko virš dvidešimt dinozaurų rūšių, nuo visuotinai atpažįstamų, kaip Tyranosaurus Rex iki mokslui dar nelabai žinomų. Kai kurios rūšys atspindėtos taip detaliai ir taikliai, kad gerokai pranoksta 19 a. darytas dinozaurų iliustracijas.

Nors pavieniai žymūs mokslininkai bei žurnalistai kruopščiai tyrė radinį, nustatė, kad skulptūrėlių amžius siekia mažiausiai kelis tūkstančius metų, plačioji archeologų bei istorikų bendruomenė galiausiai ėmė visiškai ignoruoti Julsrudo kolekciją, kaip tik dėl dinozaurų, kurie, kaip teigiama, negalėjo būt žinomi jokiai senajai kultūrai. Išvada - visos figūrėlės padirbtos kelių vietinių valstiečių mūsų laikais.

Įdomu, kad tyrimo ėmėsi ir Earle Stanley Gardner, žinomas detektyvinių romanų autorius, iki tol teismo ekspertizės profesionalas bei advokatas. Jis pareiškė, kad nei vienas individas ar net jų nedidelė grupė negalėjo pagaminti šių dirbinių. Tą patvirtina ir faktai, kad Akambaro apylinkėse keramikos darbo tradicijų nebuvo šimtmečiais, taip pat ir "atviros ugnies" molio žiedimui reikalingų sąlygų. Tam pritarė ir menotyrininkai, kurie, skirtingai nuo mokslininkų, vieningai reiškė žavesį kiekvienam Waldemar Julsrud'o kolekcijos eksponatui. Buvo iškeltos prielaidos, kad radinys byloja apie galimas savotiškos meno mokyklos dirbtuves, kur galbūt buvo atliekamos senesnių akmeninių skulptūrėlių keramikinės kopijos, o gal tai panašiau į edukacijos centrą, skirtą perduoti paleontologijos žinias iš kartos į kartą, kaip tik pasitelkiant menines priemones. Pagaliau, meninė išraiška, dar nuo piešinių uolose, kaip pripažinta, yra ankstyviausia informacijos perdavimo forma.

Už ribos, kur mokslas atsisako komentuoti, menotyra visad gali tęsti studijas. Šiuo atveju, pirmiausi peršasi išvada, kad margaspalves figūrėles kūrė nemažas kolektyvas, tikrų meistrų, sugebančių perteikti gyvūno dinamiką bei charakterį, išties, lyg būtų kada matę juos gyvus. Greičiausiai tradicinis mokslas eilinį kart pernelyg menkai vertina žmogaus kūrybiškumo bei įžvalgos galią. Gal būt švietėjiški idealai, žinių kaupimas bei saugojimas, meninis ugdymas yra puoselėtas ankstyvosiose, mažai žinomosiose ar "laukinėse" kultūrose dar labiau nei šiuolaikinėje, visur skubančioje visuomenėje.

Waldemar Julsrud užpildė skulptūrėlėmis visą savo namą, vėliau jos ilgą laiką dulkėjo merijos sandėlyje, kol galiausiai buvo atidarytas jo vardo muziejus Akambaro mieste. Muziejus, gąsdinantis mokslininkus, viliojantis neįprasto meno tyrinėtojus bei turistus.

1961-aisiais metais, Peru miestelyje Ika ir aplinkinėje dykynėje, beraštis fermeris rado įvairaus dydžio akmenų su neįprastais piešiniais, išgraviruotais juose. Fermeris ėmėsi pardavinėti šias įdomybes turistams, kol valdžios institucijų buvo sulaikytas ir vėliau pareiškė, ar buvo priverstas pareikšti, kad išgraviravo visus akmenis pats. Tuo istorija ir baigtųsi, tik ... akmenų skaičius viršijo 10 000, įvairiausių dydžių ir sveriančių nuo kelių šimtų gramų iki dešimčių kilogramų. Didžiąją dalį artefaktų surinko gydytojas Javier Cabrera, pradžioje ir pats tikėjęs, kad gauna keisto meistro bei pokštininko kuriamus darbus. Tačiau netrukus logika privertė tuo suabejoti - jei fermeris graviruotų akmenis, tai kasdien turėtų pagaminti po vieną, ištisų dešimtmečių laikotarpiu. Įdomu ir tai, kad dar ispanų kolonistų kronikose minimi išpiešti akmenys, randami Peru teritorijoje.

1966-aisiais minėtasis gydytojas Javier Cabrera gavo dovanų nuo vaikystės draugo, akmenį, siūlomą naudoti dokumentams prispausti. Ant akmens buvo išgraviruota žuvis, tačiau ne bet kokia, o priešistorinė, kaip manoma, išnykusi prieš milijonus metų. Ši dovanėlė pervertė visą Javier Carbrera'os gyvenimą. Tolimesnius trisdešimt metų jis kaupė, registravo ir tyrinėjo akmenis, išleisdamas tam visas savo santaupas.

Akmenų dydžiai gausiai varijuoja, nuo telpančio į delną iki arbūzo dydžio, kartais, žmogui iki juosmens, kai kurių svoris siekia šimtą kilogramų. Tačiau jų piešinių išpildymo technika labiau unifikuota, galbūt priskirtina vienai meistrų tradicijai. Tūkstantmečių "nušlifuotame" tamsiame vulkaninės kilmės akmens - andezito fone išraižymai pasilieka balsvų linijų pavidalu. Tačiau išraižymai padengti blizgančių apnašų, kaip ir fonas, kas byloja apie seną kilmę.

Ikos akmenų kolekcija, kaip ir Akambaro figūrėlių rinkinys, perskyrė mokslo bendruomenę į dvi stovyklas ir ginčai tęsiasi iki šiol. Nors daugelis archeologų patvirtina jų autentiškumą, teigdami, kad artefaktai išties atkeliavę iš senųjų amžių, platesniuose akademiniuose sluoksniuose abu keistieji Pietų Amerikos radiniai ignoruojami, arba laikomi falsifikacijomis, didele dalimi dėl vaizdinių tematikos, neatitinkančios evoliucijos teorijos modelio. Daugelyje Ikos kolekcijos akmenų pavaizduoti dinozaurai, gal ne taip detaliai, kaip pateikia Akambaro skulptūrėlės, užtai čia vaizduojami žmonės, vienaip ar kitaip kontaktuodami su didžiaisiais ropliais, ar bent juos stebėdami.

Kreacionistinės žmogaus kilmės teorijos šalininkai pripažįsta abu minėtus archeologinius atradimus, džiugiai vertindami artefaktus, kaip įrodymą, kad anatomiškai šiuolaikinis žmogus ir visa likusi kūrinija gyvavo drauge galybę metų, nuo pat amžių pradžios. Dinozaurai neišgąsdino ir menotyrininkų, kurie įvertino pasakišką kompozicijos pojūtį akmens piešiniuose, nepamirštant, kad viskas buvo graviruojama sferiniame paviršiuje. Kai kuriuose akmenyse piešiniai milimetru aukščiau, nei fonas, - sunku susigaudyti, kokiais įrankiais, ir kokią techniką naudojo praeities meistrai.

Pasak Javier Cabrera'os, akmenis galima suskirstyti pagal temas, kiekvienai temai įskaičiuojant nuo šešių iki keliasdešimties artefaktų.
Tai – stulbinantys medicinos pasiekimai, astronominiai stebėjimai, geografinės žinios bei žemėlapiai, gyvūnija, augmenija ir kt. Galima teigti, kad nėra vaizdelių, pasakojančių apie kultūrinį gyvenimą, tačiau apie tai byloja vaizduojamojo meno lygis akmenų piešiniuose.

Šie "akmenraščiai", ar „gliptolitai", kaip juos pavadino Javier Cabrera, yra lyg knygos, ar knygos skyriai, o visą kolekciją Cabrera įvardino biblioteka akmenyje. Šauni koncepcija, taikliai apibūdinanti sumanymą perduoti žinias laikui atsparioje medijoje. Jei ši biblioteka ir atėjo išpraeities, - tai gerai tiktų mūsų laikmečiui. Žinių sąvadas, įamžintas akmenyje greičiausiai būtų pati patikimiausia ir ilgiausiai išliekanti laikmena. Vėlgi piešinys, kaip simbolių kalba, nors gali sudaryti daug interpretacijos keblumų, galiausiai pranoksta kalbos barjerus ir keliasi per tūkstantmečius.
Įdomu pamąstyt ir tai, kaip mūsų civilizacija atvaizduotų akmeninėje bibliotekoje svarbiausius savo pasiekimus bei vertybes, kokie vaizdai turėtų apsireikšti tenais?

Gali būt manoma, kad tik mūsų, naujausiame amžiuje išdrįstama suabejoti mokslo teiginiais, kad visi didžiausi žmogaus kūrybiniai pasiekimai įvyko šiomis dienomis, o esminiai dalykai žmonijos „tamsioje praeityje" yra tiksliai žinomi. Tačiau Lietuvoje dar dvidešimto amžiaus pradžioje tokias nuostatas naujai permąstyti kvietė Vydūnas.
"Be abejonės, žmonės kitaip kalbėtų apie gyvenimą, kad išmoktų akis pakelti ir ilgus amžius apžvelgti. Paprastai mūsų laiko žmonės tiktai numano pilną dabartį ir tuščiąjį be pradžios amžių, kurs pirm to buvęs, ir tą tuščiąjį begalinį, kurs ateis. Pats „mokslininkas" tik tepažįsta „istorijos amžių", tai yra gal 3000 ar 4000 metų. Gyvenimo bėgį per milijonus metų pasekti tai žmogui negalima, kurs bando pajausti vien tik akies mirksnį. "- rašoma filosofiniame veikale "Žmonijos kelias", kuris užpildė visą Vydūno leidžiamo žurnalo „Šaltinis" šeštąjį numerį, 1907-aisiais; ten pat tęsiama - „Paprastai šios dienos kultūros žmogus labai pasididžiuoja savo kultūra. Lyg būtume labai toli iškilę. Bet vis tankiau randasi senų kultūrų liekanos. O nuostabiu būdu ir tos liekanos atitinkamų mūsų kultūros dirbinių nepasiektos."

Parengė Lukas Devita      

Gal tai jau buvo?
Paslaptingos Naska linijos
Žmonių aukojimas actekuose
Nežinoma pirmapradė jėga
10 didžiųjų senovės civilizacijų
Plazma įrankiai; požeminis transportas
Š. Amerikos indėnų pasaulio tvėrimo mitai
Senovės semitų gyvačių užkalbėjimas
Tektitai ir kitos akmenų anomalijos
7 spindulių Saulės brolija
Sikanų civilizacijos atradimai
Mėnulio dievinimo ištakos
Paslaptingi Dropa diskai
Los Lunas dekalogas
R. Schmitt. Arijai
Vartiklio mitologijos puslapis
Pasaulio tvėrimo puslapis
Atlantidos puslapis
Vartiklio naujienos
NSO.LT svetainė