Carlas Honoré: Lėtumo judėjimas auga... GREITAI!
Mindaugas Peleckis

Carl Honoré Škotų kilmės Carlas Honoré nėra pranašas, aiškiaregys ar net Mesijas. Jis – Kanadoje augęs žurnalistas, išmaišęs visą Europą ir Pietų Ameriką, publikavęsis didžiausiuose pasaulio laikraščiuose. Tačiau labiausiai Carlas išgarsėjo 2004 m., kai pasirodė jo knyga „Lėtumo pašlovinimas. Kaip pasaulinis judėjimas meta iššūkį greičio kultui". Dabar C. Honoré su žmona ir dviem vaikais gyvena ramiame Londono rajone, kurį dėl jaunų šeimų gausos praminė „Vystyklų slėniu".

Pažvelkime, kokie gi lėtumo privalumai ir ar tikrai ne visas Vakarų pasaulis (žinoma, ir Japonija bei kitos technokratinės valstybės) dievina jo didenybę Greitį?

„Literatūros ir meno" korespondentui susisiekus su C. Honoré, jis atsakė, jog, jo manymu, „ir Lietuvai reikėtų „lėtumo judėjimo".

„Gyvenk greitai, mirk jaunas ir palik gražiai atrodantį lavoną"

Šis šūkis, daug kam tapęs savidestrukcijos motto (ypač gaila, kad juo pasekė tokie anksti iš gyvenimo pasitraukę, kvaišalais piktnaudžiavę legendiniai muzikantai kaip Jimis Hendrixas, Janis Joplin, Jimas Morrisonas ir kt.), atspindi šiuolaikinio Vakarų, tiksliau – vakarietiškos vertybių sistemos, paremtos primityviuoju kapitalizmu, gyvenimą. Kaip sakydavo vienas mano draugas: „Dom, rabota, rabota, mogila" („Namai, darbas, darbas, kapas").

Minėtojo motto kūrėjas – afroamerikiečių rašytojas iš Čikagos priemiesčio Willardas Motley's (1909 arba 1912–1965), 1947 m. išleidęs debiutinį romaną „Knock on Any Door" („Belskis į bet kurias duris"). Knyga apie italą berniuką, gyvenantį nelengvą emigranto gyvenimą JAV ir tampantį nusikaltėliu, sulaukė didžiulio populiarumo: per tris savaites buvo nupirkta 47 000 egzempliorių, po poros metų pasirodė filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko legendinis Humphrey's Bogartas (1899–1957). W. Motley's, apkaltintas tuo, kad vengia rašyti apie juodaodžius, į kritiką atrėžė taip: „Mano rasė – žmonių."

Filme „Belskis į bet kurias duris" vienas veikėjų vis kartodavo frazę: „Gyvenk greitai, mirk jaunas ir palik gerai atrodantį lavoną." Beje, šis veikėjas buvo nušautas, todėl, nors gyveno greitai ir mirė jaunas, po mirties kažin, ar atrodė gražiai.

„Lėtumo judėjimas": ištakos

Mąstančiųjų, kad jų šiuolaikinis gyvenimas – pernelyg greitas, buvo visais laikais.

Paprasto gyvenimo idėja, prieštaraujanti daugumos nuomonei, jog „kuo daugiau, tuo geriau", žinoma nuo senovės. Amerikiečių rašytojas Duane'as Elginas „sąmoningą paprastumą" vadina gyvenimo būdu, kai išoriškai gyvenama kukliau, o vidinis pasaulis nuolat turtinamas.

Jokiu būdu nereikėtų paprasto gyvenimo idėjos tapatinti su asketizmu, apie kurį anksčiausios žinios – dar iš geležies amžiaus Indijoje susiformavusios šramanų tradicijos (apie VI a. pr. Kr.). Šramanai – klajojantys vienuoliai, asketai, tarp kurių buvo ir Buda bei Mahavira (džainizmo pradininkas). Asketiškai gyveno ir Jonas Krikštytojas, Pranciškus Asyžietis, Rabindranatas Tagorė, Mahatma Gandis. JAV asketišką gyvenimo būdą (atsisakyti turto ir technikos naujovių) propaguoja religiniai šeikerių, menonitų, amišų ir kvakerių judėjimai.

Visi puikiai pamename romantikų kvietimus grįžti atgal į gamtą bei žymųjį Henry'o Davido Thoreau kūrinį „Voldenas arba Gyvenimas miške. Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą" (1854), 1997 m. į lietuvių kalbą išverstą a.a. prof. Rolando Pavilionio.

XIX a. pab. Anglijoje veikė „Naujojo gyvenimo brolija", kuriai priklausė filosofas Thomas Davidsonas, poetai Edwardas Carpenteris ir Johnas Davidsonas, seksologas Havelockas Ellisas ir kiti. Jų tikslas buvo „tobulo charakterio ugdymas". Tačiau vos dešimtmetį gyvavusi brolija nepasiekė savo tikslo pakeisti visuomenę.

Judėjimų, pasisakiusių prieš industrinę revoliuciją, kovojusių už ekologiją, religijų vienybę bei vegetarizmą, buvo ir yra ne vienas. Vis dėlto didžiausią „lėtumo revoliuciją" sukėlė 2004 m. pasirodžiusi C. Honoré knyga, išpopuliarinusi „lėtumo judėjimą" („Slow Movement"). Lietuvoje jo idėjas propaguoja Vilniaus dzen centro abatas, žurnalistas Rytis Juozapavičius.

C. Honoré tikslas – parodyti, kaip svarbu sustoti, rasti savo kelią, padėti skubantiems tėvams auginti vaikus, nes šiandien stresas, kurį dažnai sukelia darboholizmas, tampa daugelio mirčių priežastimi. Skubėjimas negarantuoja geros gyvenimo kokybės. C. Honoré neaukština tinginystės (kaip tai darė Oblomovas iš Ivano Gončarovo romano, parašyto beveik prieš pusantro šimtmečio). Jis siūlo kontroliuoti savo darbo eigą, suvokti aiškius gyvenimo tikslus ir individualiai pasirinkti spartą.

„Lėtumo judėjimo" pradžia susijusi su protestu prieš „McDonald's" restorano atidarymą vienoje gražiausių Romoje vietų – Piazza di Spagna.

Beje, „McDonald's" imperija yra didžiausia fast food (greitojo maisto) kompanija pasaulyje. Per dieną Žemėje plastikinį „makmaistą" žiaumoja apie 50 milijonų žmonių. „Makai" įsikūrę 119-oje pasaulio šalių, jų yra daugiau kaip 31 tūkstantis, o darbuotojų skaičius viršija pusantro milijono. Didžiausias absurdas – „McDonald's" Tibete. Įvairiais duomenimis, jis arba jau statomas, arba pastatytas.

„Lėtumo judėjimas": atšakos

Vos atsiradęs, „lėtumo judėjimas" įgijo daugybę prijaučiančiųjų ir išsiskaidė į daug atšakų.

Vienas pagrindinių „lėtumo judėjimo" ideologų – norvegas Geiras Berthelsenas, 1999 m. „nukalęs" terminą „lėta kelionė" ir įkūręs „Pasaulio lėtumo institutą". Jo dėka buvo sukurta „Lėtosios planetos" vizija. Dar vienas norvegas – filosofijos profesorius Guttormas Fløistadas – išleido kelis filosofinius veikalus apie lėtumą.

Esminės jų idėjos tokios: „Vienintelis tikras dalykas yra tai, kad viskas keičiasi (čia akivaizdi budizmo įtaka – M. P.). Pokyčių greitis didėja. Jei norite spėti, paskubėkite. Lėtumas – šių dienų žinia. Tai – artumo, meilės, rūpesčio poreikiai. Jie patenkinami lėtumu. Kad atsinaujintume, pasikeistume, turime iš naujo atrasti lėtumą, refleksiją, buvimą kartu."

Aptarkime pagrindines „lėtumo judėjimo" atšakas. slow food / lėtasis maistas

„Slow Food" („lėtasis maistas") – tai opozicija greitamaisčiui. „Lėtojo maisto" šalininkai pasisako už maisto įvairovę, tradicinius, ekologiškus patiekalus, kuriuos galime valgyti smagioje kompanijoje. „Slow Food" priešistorė – 1986 m. Italijoje įkurta organizacija „Arcigola". Dabar „lėtieji valgytojai" turi apie 83 tūkstančius narių 50-yje šalių. Jie mokomi suvokti maisto skonį, juo mėgautis.

„Cittaslow" („lėtasis miestas") – pasipriešinimas miestų ir miestelių homogenizacijai ir globalizacijai. Žmonės turi būti laimingesni, teigia šios „lėtųjų" atšakos įkūrėjai italai (keista, man jie nepanašūs į lėtus žmones). 1999 m. atsiradusio „Cittaslow" tikslas – pagerinti gyvenimo kokybę, propaguoti kiekvieno miestelio unikalumą, kultūros paveldą. Šiuo metu „lėtųjų miestelių" yra ne tik Italijoje, bet ir Vokietijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje, Pietų Korėjoje, Ispanijoje (Baskų krašte), net kaimyninėje Lenkijoje. „Cittaslow" priklauso miesteliai, kuriuose gyventojų skaičius neviršija 50 tūkstančių. Norėdamas tapti „Cittaslow" nariu, miestelis turi surinkti bent pusės gyventojų parašus ir kreiptis į organizaciją, kad būtų priimtas į tarptautinį „lėtuolių" tinklą.

„Slowretail" („lėtas mažmeninis pardavimas") – projektas, kurio tikslas grąžinti vertybes ir pozityvius potyrius, kuriuos prarandame akropoliuose ir maksimose. Kiek pamenu savo klajones po įvairias užsienio šalis, mieliausiai apsipirkdavau pas kokį nors Alį Utrechto turkų kvartale ar Peterį Kopenhagos centro pašonėje – produktai ten visada būdavo švieži, o pats bendravimas su pardavėju įdomus.

„Slow Production" – alternatyvi prekių gamyba. Svarbiausia, kad prekės nebūtų prastos kokybės (juk Lietuvoje – ir ne tik – didžioji dalis prekių atvežama iš Kinijos; puikiai žinome, kad tai nėra kokybės ženklas). Prekės gaminamos ne vartotojams, o žmonėms.

„Lėtoji planeta". Tai – galutinis „lėtuolių tikslas", kurį ketinama pasiekti minėtaisiais metodais, tiksliau, „lėtąja revoliucija". Ją C. Honoré apibūdina kaip kultūrinę revoliuciją prieš nuostatą, kad tai, kas greičiau, visada – geriau. „Lėtumo filosofija nenurodo mums gyventi sraigės ritmu. Tiesiog kiekvienas turi pasirinkti jam priimtiną greitį – vietoj to, kad skaičiuotume minutes ir valandas, turime jas sutaupyti. Viską daryti kuo geriau, o ne kuo greičiau", – sako C. Honoré.

Pasak jo, dėl greičio kulto atsirado net tokie iškreipti reiškiniai kaip „greičio joga" ir „greičio meditacija". Nuvertinama draugystės idėja – ką reiškia, kad internetiniuose portaluose „Facebook", „MySpace" arba „Frype.lt" jūs turite tūkstančius „draugų"? Juk daugelio išvis nepažįstate... Tai vyksta ir televizijoje. Pastaruoju metu „greituosius pasimatymus" populiarina tokios laidos kaip „Meilės trikampis" (jau penktasis sezonas!) bei „Kitas!". O filmai, kuriais žavisi jaunimėlis? Pamenu, po juostos „Greiti ir įsiutę" premjeros kelis mėnesius nerimo „greituoliai", kurių dėka žuvo ir buvo sužalota daugybė žmonių. Atsirado vadinamieji „dragai": lenktynės, kurių tikslas – automobiliu kuo greičiau pasiekti finišo liniją.

Daugelis progresyvių kompanijų supranta, kad labiau atsipalaidavę, pailsėję darbuotojai yra produktyvesni. Tai – psichologų sumanyta metodika „Slow Thinking" („lėtasis mąstymas").

Pasaulyje plinta ir „Slow Travel" („lėtojo keliavimo") bei „Slow Design" („lėtojo dizaino") idėjos. „Lėtieji" keliautojai vietoj lėktuvo renkasi traukinį, baržą, dviratį ar keliavimą pėsčiomis. „Lėtieji dizaineriai" akcentuoja išskirtinę sukurto produkto kokybę.

C. Honoré pataria: atsisakykite laikrodžio, kuris gali paversti jus neurotikais, žiūrėkite mažiau televizijos programų, dirbdami dažniau darykite pertraukėles, kai įmanoma – išjunkite elektroninį paštą, mobilųjį telefoną, kitaip tariant, išmokite daug kam pasakyti „ne".

„Lėtumo judėjimas" auga. Net didžiosios pasaulio kompanijos tai supranta. Pavyzdžiui, vienas naujausių automobilio „Audi" modelių reklamuojamas kaip „lėčiausia, ką esame pagaminę".

Gal tai padėtų sustabdyti „karą keliuose", kuris Lietuvoje jau, deja, tapo įprastas?

Ar gali būti „lėtasis menas" ir „lėtoji politika"?

Žinoma. 1995 m. sausio 11 d. Niujorke devyniolikos menininkų grupė pasirašė „Lėtojo meno manifestą", kuriame ateities menas įsivaizduojamas kaip galinga jėga. „Atmetame prielaidas, kad meno viršūnės – Renesansas, barokas arba abstraktusis ekspresionizmas", – teigiama manifeste.

„Mes priimame naujausias technologijas, bet adoruojame rankų darbo kūrinius, – sako „lėtieji menininkai". – Sukursime naujus, iki šiol net neįsivaizduotus meno standartus. Atmetame 1909 m. „Futuristų manifesto" idėją, kad praeities menas – priešas".

Vienas „lėtųjų menininkų", Mikelis Glassas, pareiškė: „Tapiau aukštai, tapiau žemai, tapiau greitai, o dabar tapau lėtai".

„Lėtieji politikai" – tai visų pirma kanadiečių partija „Work Less Party" („Partija „Dirbk mažiau"). Ji pasisako už 32 valandų darbo savaitę. „Mažiau dirbsime, mažiau vartosime, mažiau teršime gamtą ir gyvensime ilgiau", – tiki „lėtuoliai".

Šaltinis: Literatūra ir menas, 2008.07.18, nr. 3199

Mindaugas Peleckis. Straipsniai
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?
Apmatai: Moralumas
H.Toro. Voldeno ištraukos
Laisva valia ir determinizmas
B. Skineris. Kas yra biheviorizmas
Prieblandos kumyras
T. Adornas. Nihilizmas
Filosofijos skiltis
Religijos sritis
Meno sritis