|
Pasodoblis (ištrauka) Angelina Zalatorienė A.Zalatorienės Pasodoblio" pristatymas Lunitą pakvietė į pusbrolio vestuves. Moteris susirūpino aprėdais. Vieną šeštadienį ji paskyrė miestui. Ir dovanos reikia pasižvalgyti. Lunita atriedėjo į senamiestį, pastatė automobilį Vokiečių gatvėje ir pradėjo žygius po parduotuves. Kai akis užkliūna už įdomesnio drabužėlio, matuojasi. Dūsaudama. Nusirenk, apsirenk, nusirenk, apsirenk... Netruko ir pora valandų pralėkti. O laimėjimai menki. Viso labo nusisipirko vieną parėdą gana prašmatnų sijoną. Pavargo. Ach, koks kankinantis užsiėmimas, geriau penkis reportažus parengti nei parduotuvių duris varstyti. Ir įkyrius pardavėjų klausimus atmušinėti. Lunita pati įpratusi klausinėti. O čia lenda su savo patarimais. Ir lyg susitarusios siūlo juodas, rudas, murzinas spalvas, į kurias Lunita net kaire akimi nežvilgteli.
Lunita prisiminė, kad visą mėnesį, o gal net daugiau sapnavo tokius bjaurius sapnus, kuriuose pabusdavo klykdama vagys. Ji prisiminė visą seriją košmariškų sapnų, kurie kartojosi ir gąsdino. Tada ji nusprendė, kad gali apvogti būstą, todėl įsivedė signalizaciją. Apie automobilį net nepagalvojo. Ką daryti? Ir Lunita lėtai lėtai slinkdama gatve karštligiškai mąstė, kur jai dabar skambinti, kur jai eiti, ką daryti... Ach, policija... Žinojo tik, kad dabar mažiausiai nori susitikti kokį nors pažįstamą. Ji suprato, kad jau ne vestuvės galvoje, ne drabužiai ir dovanos, kad jos laukia daug nemalonių procedūrų, ji vėl neturi automobilio... Tačiau realybė tą jos ateities problemų suvokimą pralenkė šimteriopai. Nejaukiame policijos kabinete atsakiusi į keliasdešimtis pasikartojančių klausimų Lunita pagaliau lengviau atsiduso, kai policininkas ištiesė popierių pasirašyti. Tačiau žiūrėdamas į akis jis tarė: Ponia, panašu, kad jūs pati suorganizavote savo automobilio pavogimą." Lunitai užgniaužė kvapą. Būtų silpnesnių nervų, turbūt nualpų nuo netikėtumo, žiaurumo, nesuvokiamumo, absurdiškumo... Šiaip taip atgavusi žadą ji žioptelėjo ir ieškojo žodžių, kaip sugėdinti tą idiotišką, savimi pernelyg pasitikintį uniformuotą padarą. Gal priešingai? Ko gero jis visai nepasitiki savimi, kompleksuotas, silpnas ir dabar jaučia viršenybę prieš mane, drįsta šitaip kaltinti nelaimės priblokštą moterį. Psichologai teigia, kad uniforma vyrams padeda įgyti įžūlumo, kuris išoriškai panašus į drąsą. Lunita net nesuprato, kur pareigūnas lenkia. Ji paprašė paaiškinti, kokia prasmė būtų pačiai iš savęs vogti? Policininkas pasišaipė iš tokios garsios žurnalistės naivumo, tačiau ironiškai šypsodamasis paaiškino, kad tokiu būdu žmonės padaro gerą bizniuką: automobilį parduoda neoficialiai, gauna pinigus, paskui suorganizuoja automobilio pavogimą ir gauna antrus pinigus iš draudimo kompanijos. Ypač tai apsimoka, kai būna praėję ne daugiau kaip vieneri metai nuo pirkimo. Pridūrė policininkas. Lunita nusišaipė. Reikėjo man tai papasakoti prieš savaitę. Nuo vienerių metų pirkimo sukakties jau praėjo keturios dienos. Iš policininkų išankstinio nusistatymo, abejingumo, pašaipaus požiūrio į nukentėjusią Lunita suprato, kad niekas net nemėgins ieškoti vagių. Vienas pažįstamas patarė peržiūrėti parduotuvių ir kavinės stebėjimo kamerų įrašus. O gal? Gal rasite, kas paėmė raktus? Pasiūlymas buvo vertingas. Nors įrašų peržiūra buvo titaniškas darbas, tačiau jis davė šiokį tokį rezultatą. Bent paaiškėjo, kad raktus iš Lunitos kailinukų kišenės ištraukė vaikinas tada, kai ji matavosi suknelę, ir to laiku jai kažkas paskambino. Kol ji staiptėsi prieš veidrodį išėjusi iš kabinos, kol kalbėjo telefonu, plikai skustas vyrukas juodu odiniu švarku ramiai paėmė raktus, nuėjo prie automobilio, atsirakino, sėdo ir nuvažiavo. Bet kas tas vaikinas? Niekas nesugebėjo nustatyti. Jis buvo toks, kokių tūkstančiai. Tie skustagalviai, matyt, ne be reikalo vienodai rengiasi. Neryškiame kameros vaizde vagišius buvo kaip pilkas katinas vakaro prieblandoje. Dabar gatvėje akimis varstydama kiekvieną plikį Lunita galėjo tikėtis tik širdies signalo, virpesio, kuris išskirtų vieną iš daugelio. O kas iš to, jeigu ir atpažinčiau? Neįrodysi... Lunita patyrė didelius nuostolius. Neteko naujo automobilio. Prarado daug pinigų. Ir tai buvo dar ne viskas. Vagystės dieną iš policijos grįžusi namo, ji aiktelėjo. Automobilyje buvo jos darbo įrankis nešiojamas kompiuteris. Kompiuteris kaip kompiuteris, bet jame esanti informacija ir jos knyga, žadėjusi sukelti skandalą... To jokiais pinigais neišmatuosi. Lunita dar kartą kreipėsi į policiją, rašė papildomus pareiškimus. Bet jokių vilčių niekas jai nesuteikė. Moteris ryžosi kreiptis į porą ekstrasensų. Beprotiškai gaila buvo kompiuteryje saugomos informacijos, kurios didžiąją dalį ji prarado amžinai, nes vis patingėdavo pasidaryti kopijas. Ji žinojo informacijos saugojimo taisykles, bet ... Tas prakeiktas tingumas... Keisčiausia ir liūdniausia buvo tai, kad knygą ji buvo beveik baigusi ir susitarė su maketuotoju, kad ryt poryt atneš jam diskelį su medžiaga maketavimui. Dabar viskas baigta. Jokių sensacijų. Jokių bombų. Jokių politikų. Kas? Tų artimai pažįstamų yra juk ne vienas ir ne du. Kas?Kodėl? Ar dėl knygos? Ar to automobilio kažkam reikėjo? Kas sekė? Ekstrasensų išvados buvo labai logiškos: vagį atvedė pažįstamas žmogus. Sekė visą mėnesį. Esą kažkam esu sukėlusi nepakeliamą pavydo jausmą. Pavogtų daiktų nesitikėkite atgauti, jie jau kirto valstybinę sieną... Vadinasi, pasąmonė juto. Deja, protas niekada nemoka įvertinti pasąmonės signalų. Kartais Lunitai atrodydavo, kad ją stebi per langą. Numodavo ranka. Persidirbau, haliucinacijos... Lunita prisiminė ėmusi interviu iš kalinio, nuteisto už vagystę, kuris ieškojo teisybės, atseit, neteisingai nubaustas. Ji susirado jį ir paklausė jo nuomonės. Šis ramiai paaiškino, kad vagys informaciją tyčia ar netyčia visada gauna iš pažįstamų ir profesionalai niekada neina aklai. Kas tas gerasis" pažįstamas? Ir ko man pavydėti? Dirbu daug. Vyras treti metai bedarbis. Matyt, kažkas gerai fantazuoja...Ekstrasensai atmetė versiją, kad vagystė dėl informacijos, dėl kompiuterio, tik pridengta automobiliu. Tikėti? Netikėti? A.Zalatorienės Pasodoblio" pristatymas Kitos Angelinos knygos: |
Pagaliau reikia pailsėti. Prisėdo kavinėje. Pasistiprino, kavos gurkšniu aplaistė" savo
pirkinį ir nuskubėjo namo, nes laukia begalė darbų. Tačiau automobilių stovėjimo aikštelėje
ji nerado savo automobilio. Jos raudonojo Alfa-Romeo nė-ra... Pasitrynė akis. Nėra.
Papurtė galvą. Nėra. Apsidairė. Gal aš kitoj gatvėj jį pastačiau?Cholesterolį reikia
pasitikrinti... Nuėjo į kitą gatvę, peržiūrėjo visus automobilius. Jos nėra. Raktas? Kur
raktas? Rakto puskailinių kišenėje taip pat nėra... Čia tai bent. Lunita stovėjo viduryje
gatvės sutrikusi. Be jėgų. Nusvirusiomis rankomis. Daug kartų girdėjau, kaip kitiems tai
atsitinka. Koks kvailas jausmas. Vadinasi, kažkas raktus paėmė iš kišenės. Kai matavausi
drabužius? Kaip plepėjau su pardavėja? Kai valgiau kavinėje? Kur? Kada? Vadinasi,
mane sekė, stebėjo. Ir ne pirmą dieną. Stebėjo mano įpročius.