|
Pasodoblis (ištrauka) Angelina Zalatorienė A.Zalatorienės Pasodoblio" pristatymas Kiekviename romane gyvena savi herojai. Šioje knygoje pirmiausia buvo moteris. Susipažinkime, tai LUNITA Ji sėdėjo viena ir ramiai gėrė kavą. Už lango svajingai leidosi retos snaigės. Lyg apkvaitusios. Prisirpusios pavasario nuojautos. Balti, drėgni angelų bučinukai. Pagalvojo moteris ir nusišypsojo. Ranka brūkštelėjo per skruostą. Lyg viena snaigė būtų palietusi veidą. Gera būti namie. Vienai. Lunita pakilo nunešti tuščią puodelį, žvilgsnį užkliudė ant dugno likę kavos tirščiai. Ji pašaipiai įsižiūrėjo į juos, pakraipė puodelį ir nusprendė, kad nieko konkretaus neįžiūrės. Ach, ta televizija. Smegenų žudikė. Kiekvieną vakarą, lyg pamojus mago lazdele visais kanalais vien aiškiaregiai, burtai, vaiduokliai, ateiviai, ekstrasensai, bioenergetikai... Klaikuma. Atrodo, kad kažkas nematomas diriguoja iš viršaus ir kvailina žmones.O šie išsižioję vėpso į vaiduoklius, o jų apdūlintos akys nemato, kas rezgama už jų nugaros. Juk lygiai taip buvo per Prezidento apkaltą. Išpūtę akis lyg hipnozėje smaksojome antikonstitucinį spektaklį, o pabudę pamatėme reto įžūlumo įstatymus. Velniop tą politiką. Apsieisime be burtų. Tačiau. Ji negrabiai primynė nutįsusį staltiesės kampą. Driokstelėjo aštrus dūžtančios lėkštės garsas. Nustebęs katinas pakėlė galvą. Kas čia trukdo miegoti jam, jaukiai įsitaisiusiam ant palangės? Miegok, miegok, Debesėli. Netikęs įprotis palikti indus labai arti stalo krašto. Ką ten atneša šukės? Chmm. Balta lėkštė. Baltos šukės. Didelės ir mažos. Stambias šukes ramiai surinkusi išmetė į šiukšlių kibirą, o tų smulkių dar ne kartą ras šluostydama grindis. Kodėl tėvai visada bara vaikus, kai jie ką nors sudaužo? Net muša. Netgi užmuša. Buvo toks atvejis kartą Kaune. Sudužti. Taip natūralu. Kasdien krinta ir dūžta mūsų žodžiai. Viltys. Laikas. Kartais net malonu, kai kas nors sudūžta. Pavyzdžiui, laikrodis. Arba iki skausmo įgrisusi puodynėlė, kurioje visą šimtmetį laikomos pupelės. Sudžiūvusios. Raukšlėtos. Užmirštos. Neįkandamos. Mes mokame apsikrauti nereikalingais dalykais. Kol pakyla ranka. Išmesti. Sudaužyti. Nutraukti. Kol gerai išauklėtas liežuvis pagaliau išdrebina didelį NE. NE. NE. Kai sudužo Lunitos rankinis paauksuotas laikrodis, ji nuo to laiko niekada nenešioja laikrodžio. Ir jo neturi. Ji į susitikimus pavėluoja tiek, kiek nori. Arba visai nevėluoja. Dirba vidinis laiko daviklis. Priverstas dirbti. Ir tobulėti. Juokingiausia, kad kartais gatvėje jos kas nors paklausia valandų ir ji kerta iš peties, tiksliau, iš dangaus, pakankamai tiksliai. Kažin, ar šalies prezidentas galėtų išmokti gyventi be laikrodžio? Gadina mus technika. Kaip keistai dabar atrodo žmonės, pasipuošę mobiliais daikčiukais. Lyg invalidai su lazda. Ir maži, ir seni, kam reikia ir kam nereikia, visi su mobiliais. Tualete, teatre, gatvėje, pobūvyje. Ką darysime, kai mobilūs pradės augti smegenyse ar ausyse? Kalbasi telefonais vairuodami, o gal ir mylėdamiesi... Kai kas net masturbuojasi telefonu. Et, technika... Lunita neturi mobilaus. Ji puikiai išsiverčia. Tik retkarčiais, kai išvažiuoja į kelionę, juk nežinai, kas gali nutikti, - ji skolinasi jį iš namiškių. Galbūt nereikia ir veidrodžių? Juk vienuolynuose ir ezoterinėse mokyklose veidrodžių nėra. Arba jie aprūkę istorijos dūmeliu. Arba specialiai uždažyti. Keista, bet veidrodžiai laiką parodo daug tiksliau už laikrodžius. Veidrodžiuose kasdien dūžta laikas. Išmintingi senoliai aiškina, kad miegamajame nereikia laikyti veidrodžio. Taip pat veidrodžio, atsivežto iš svetimų namų. Nežinai, kiek ten likę jame sudužusio laiko skeveldrų. Svetimo laiko. Kuris niekur nedingsta. Nes jo nėra. Lieka tik jo raukšlėti atspaudai. Lunita dar nematė būsto, kurio miegamajame nebūtų veidrodžio. Ji nematė ir šeimos, nugyvenusios ilgą laiką be neištikimybės dramų ir trikampių. Gal dar pamatysiu. O vakar Akropolio parduotuvėje ji matė lovą, kurioje įmontuoti trys veidrodžiai. Čia tai bent. Ot tiktų grupiniam seksui... Išmetusi duženas Lunita pagaliau nuėjo prie akvariumo ir užkėlė ant akmens raudonausį vėžlį. Gerdama kavą ji ilgai stebėjo besiblaškantį gyvūnėlį. Jis vis ropštėsi ant akmens, bet pasiekti tikslo niekaip nepavyko. Neelegantiški judesiai. Vis kabinosi ir krito, vėl lipo, ir dar kartą mėgino, krito, lipo, krito ir vėl...Kaip tas girtas krokodilas. Staiga nežinomos jėgos užkeltas ant akmens jis patenkintas tupi ir vieną po kitos mankština savo plačiabryles kojas, paeiliui ištraukdamas jas iš savo namo-dėžės. Keistas sutvėrimas. Nepaglostysi. Neprisiglausi prie jo kailiuko". Kūrėjui fantazijos tikrai nepristigo. Tikrą griozdą sumeistravojo. Bet mielą. Kartą Smaragdis nukrito iš antro aukšto. Kai laikinai buvo iškeltas iš akvariumo. Trys metrai. Nemenkas atstumas tokiam akrobatui. Smalsuolis. Šio besparnio padaro skrydis išgąsdino visus labiau nei jį patį. Smaragdis paaukojo vieną kitą kraujo lašą ir gyvena toliau. Šarvuočio namelis pakankamai atsparus. Geras daiktas tas šarvas. Vėžlio galva mažutė. Kupra didelė. Žingsnis pakankamai greitas. Kodėl žmonės mano, kad vėžlys lėtapėdis? Kai Lunita išneša Smaragdį trumpam paganyti į pievą, vos spėja paskui jį bėgioti. Ką dabar galvotų vėžlys, jei turėtų didesnes smegenis? Kodėl jis staiga, lyg burtų lazdele pamojus, atsidūrė ant išsvajoto akmens? Lunita nežino, ką mąsto vėžlys, tačiau žino, ką ji pati galvoja. Aš šią akimirką pabuvojau dievu, vėžlio likimo ranka. Juokinga. Vėžlys, lyg girdėtų mintis, keistai šnypštelėjo. Moteris nusijuokė. Smaragduk, gal supranti žmonių mintis? Neveltui kinų išminčiai įsižiūrėję į vėžlio kiautą surašė savotišką patarimų knygą abejojantiems žmonėms. Graudu žiūrėti į vėžlio nesėkmes kopiant į kalną. Tačiau tada kažkas ateina į pagalbą. Gal panašiai atsitinka ir žmonėms? Kai jie rodo pastangas, Aukščiausia jėga mato ir padeda jiems įveikti sunkumus. Tačiau neįmanoma padėti žmogui, kuris nežino, ko nori, arba vakar norėjo vieno, o šiandien priešingo, nežino savo tikslo arba ir žinodamas nerodo jokių pastangų jam pasiekti. Pagulėsiu, kol gyvenimas išspręs problemas. Taip belaukiant galima ir dulke pavirsti. Prieš išeidama į darbą Lunita patikrino el. paštą. Kol ėjo" laiškai, ji leido sau sužaisti partiją spaiderio. Žaidė nesusikaupusi, tik kad neprailgtų laukti. Tada peržiūrėjo laiškus, išmėtė įtartinus, galbūt užkrėstus virusu, ir tuos, kuriuose siūlo pailginti penį, pirkti viagrą, susidraugauti su jauna panele ar vaikinu... Atsiduso. Išsišlavė. Skubaus atsakymo niekam neprireikė, kitiems ramiai atsakys vakare. Bet palauk. Kas čia? Vienas laiškas pasirodė keistas. Be jokių kreipinių. Nei labas, nei sudie. Be prašymų, kurių visada apstu jos korespondencijoje. Šis laiškas parašytas eilėraščio forma. Lunita pamėgino tuoj pat skaityti, bet pasirodė per ilgas ir šį malonumą atidėjo. Atsispausdinsiu. Perskaitysiu darbe per pietų pertraukėlę. Darbe nebuvo laiko. Grįždama užsuko nuplauti automobilio. Kol atėjo jos eilė, Lunita
prisiminė laišką ir jį įdėmiai perskaitė. Netgi ne vieną kartą.
Žibintai du Kalėdų naktį Vilioja gurgždančias snaiges Nuo jų sudrėkę ir apakę Prie židinio prigludom mes. Gal meilė kantriai lauktas svečias Garbiausioj vietoj atsisės Nelaukdama žiedų pavasario snaige į kraują įsilies. Žiemos medum suvilgę lūpas Maldausim laiko - neskubėk Iš lėto Alkanas drovumas Virpės ir tirps staiga pabudęs Po ilgo įmigio nakties. Akių slapty sušilęs žvilgsnis Per kūną leisis vis žemyn O nutekėjęs vyno gurkšnis Lyg magnetas Patrauks Artyn Švelnūs plaukeliai Tavo kūno Vos juntamai palies stygas Lyg smuikas Pirmąkart užgrojęs Pabers krištolines gaidas Kutens ausies kraštelį švelnų Prikimęs balsas įtaigus O pažinimo džiaugsmas degins Ir gaubs apnuogintus pečius Į bangą karštą ir bedugnę Dvi alkio sielos pasiners Vienatvė perskilus per pusę Kvatos, dainuos Iš džiaugsmo verks. Kalėdos? Dar taip negreit. Eiliukas jausmingas, na, parašytas mėgėjiškai... Bet žmogus ištroškęs jausmų. Kodėl jį atsiuntė man? Jeigu būčiau dvidešimt penkerių, pamanyčiau, kad mane" kabina". Jokio parašo. El.pašto adresas iš trijų raidžių. ate. Kas tai? Trijų paauglių žaidimas? Andrius-Tomas-Evaldas...Kokios nors draugijos atstovas? Ką tik žmonos ar draugės paliktas vyriškis? Lunita nemėgo anoniminių laiškų. Dvejojo: atsakyti ar ne? O kodėl, tiesą sakant, aš nutariau, kad čia vyriškis? Tai gali būti ir moters. Nėra jokios užuominos į lytį. Tik intuicija... Kokia šabloniška mano mąstysena. Ar pasąmonės noras, kad tai būtų vyriškis. Taip Lunita šaipėsi ir švelniai kandžiojo pati save, bet neskubėjo atsakyti. NUOJAUTA Lunita dar ilgai abejos. Tačiau skaitytojo nuojauta sako, kad kiekviena normali moteris turi dievų įmontuotą magnetą, traukiantį vyrus. Antrasis herojus turėtų būti vyras. Kas jis? Ilgai bus neaišku. O gal ir visai nepaaiškės? Kol Lunita keletą dienų dvejojo, atėjo antras laiškas. Vėl eiliukas. Apie senas šukas, kurias jau pakeitė kitos, naujos. Arba žada pakeisti. Štai jis: Išgėriau alaus ir protas užsnūdo. Panorau vėl būti kartu su tavim. Panele, kaip noriu aš jus pabučiuoti. Aš klausiu - ar leidžiat? Jūs sakot mėgink. Pavirsiu aš šukom Ir šitaip kasdieną Nejuntant tau plaukus šukuosiu ilgai. Kai dantys pabirs, Tu Linksmai nusikeikus Numesi mane paprasčiausiai šalin. Lentynoj suirzęs neramiai aš vartysiuos, Kai naujosios tavo pagarbiai šukuos Tuos plaukus, Kurie nenoriai išdžiūdavo vėjy Apsunkę nuo jūros žaliosios bangos. Vėliau, Kad širdies neskaudėtų, Tu man įtaisysi kaimynus GERUS. Šiukšlyno kalneliuos Tik krankliui rūpėsiu Ir tinkamas būsiu Tik... Lopyt lizdus. Pašaipiai liūdnas. Ir prierašas. Liūdniausia, kai randi išėjusios moters paliktą kvepalų
buteliuką. Vis dėlto vyriškis. Nors dar nebuvo tikra. Juk yra gavusi lesbiečių laiškų. Ir ne tik.
Tada Lunita parašė ir paklausė:
KVAPAS Lunitai nepatiko nepažįstamojo piliečio, (ji vis dar abejojo, ar vyro?) reikalavimas mylėti jo kvapą. Turi patikti. Tik pamanykite. O jeigu jis primena mėšliuką? Ji prisiminė vieną epizodą Paryžiuje, kai vaikščiojo po Rodeno muziejų ir priartėjusi prie vienos pagyvenusių žmonių porelės pajautė itin malonų moters kvepalų dvelksmą. Ji tiesiog nepadoriai sekiojo paskui kvepiančią moterį ir stengėsi kaip nors užfiksuoti tą kvapą, vildamasi kada nors susirasti tokių pat kvepalų parduotuvėje. Sunku įsiminti kvapą. O ir tie patys kvepalai skirtingai dvelkia nuo skirtingo kūno. Odos ir kūno chemija. Kol kas ji tų kvepalų nerado. O nepažįstamasis įsismagino. Kvepalų tema jam buvo itin svarbi. Ir Lunitai jis atskleidė visą kvapų jutimo filosofiją. - Jūsų ieškomame kvepalų butelėlyje nėra prakaito kvapo. Kol kvepalai butelyje, negyvi. Tik kūnas iš arti kvepia. Ir žemuogė. Nes turi žemės prakaito. Keistos moterys. Jos apgaudinėja vyrus, dažosi, kvėpinasi ir paskui kenčia gyvendamos ne su tuo. Kvapas daugiausia pasako vyrui apie moterį ne kvepalai. Tik pagal kvapą galima surasti savo artimiausią. Jei kvapo nėra - aukso puodo" ieškojimas. Tai kam gi slėptis už kvapų ne savo? Kai gimsta kūdikis, jo kvapas maloniausias motinai. Kai sulaukia pilnametystės, jis jau ne taip mamai kvepia. Kai jam virš 60, nuo jo laikytis norisi per atstumą, nes trenkia kažkuo irstančiu. O galėtume ilgiau savimi kvepėti. Ne silke, losjonu, laužo dūmu ar SECRET. Kai vyras pirmą kartą gyvenime pabučiuoja moterį, po to dar ilgai jį persekioja tos moters kvapas. Jis nesiduoda nuplaunamas ir nepasislepia po kvepalais. Ar pamenat savo kvapą? O jo? - Plojimai. Dėkoju už laišką-himną kvapui ir natūralumui. Jūs visiškai teisus, kai kalbate apie švaraus kūno specifinį kvapą ir jo prisigėrusius žmogaus drabužius. Tie kvapai didžiai reikšmingi meilėje bei sekse. Pagal kvapą mes atpažįstame savus ir svetimus. Žinoma, ne taip tobulai kaip šunys ar katės. Ir vargas tiems įsimylėjėliams, kurie nesirūpina savo burna. Blogas kvapas iš burnos yra žiauriausias geismažudys. Šimtaprocentinė garantija, kad mylimasis ar mylimoji pabėgs. Kažkokiame japonų filme rodė tokį vaikiną, nuo kurio bėgo visos panos dėl burnos dvoko. Viena gudruolė rado išeitį - su juo mylėjosi tik iš nugaros pusės. Šuniškai.Turbūt tam smirdukui nepadėjo nei arbatmedžio aliejus, nei gvazdikėlių, mėtų ar raudonėlio lapų kramtymas. A.Zalatorienės Pasodoblio" pristatymas Kitos Angelinos knygos: |
