„Mėlynasis Vinstonas“ Mėlynasis Vinstonas

2014 m. amerikiečių „Harry Winston“ už 23,8 mln. dolerių nusipirko stambiausią pasaulyje mėlynąjį deimantą. O ši prabangių juvelyrinių dirbinių ir šveicariškų laikrodžių kompanija jau senai ir sėkmingai investuoja į deimantus...

Kriaušės formos 13,22 karatų svorio deimantas, priskiriamas bedefektiniams (flawless kategorijos), parduotas „Christie“ aukcione – ir 1932 m. įkurtas pirkėjas jį pervadino į „Vinstono mėlynąjį“ (Winston Blue). Ir kompanija turi kuo didžiuotis: savo laiku jai priklausė rudasis „Lesoto“, bespalvis „Teiloro-bartono“, 726 karatų „Džonkerio“ ir iš Liudvikui XIV priklaususio „Prancūzijos mėlynojo“ atskeltas 45,52 karatų mėlynasis „Hope“ deimantai. 2013 m. kompanija įsigijo ir 101 karato kriaušės formos „Winston Legacy“ deimantą.

Haris Vinstonas visada stebino pasaulio juvelyrus savo novatoriškumu. Jis išrado naują brangakmenių įtvirtinimo „klasterio“ būdą, leidžiantį panaudoti įvairaus briaunuotumo akmenis. Tai suteikdavo dirbiniui tūrio ir šviesos žaismą. Tą dvasią kompanija išlaiko iki šiol - „Harry Winston“ pirmoji pristatė juvelyrinius dirbinius „Oskarų“ apdovanojimuose (dar 1944 m. jais puikavosi Jennifer Jones).

Iki 2014 m. aukcione buvo parduota nedaug 10-12 karatų sveriančių mėlynųjų deimantų. Paskelbus apie šį deimantą, intrigą kaitino ir jo paslaptinga istorija, nors dauguma ekspertų sutarė, kad jis, greičiausiai iš Pietų Afrikos – ten daugiausia randama mėlynųjų deimantų.


Sėkmingas „pabrūžinimas“

Koh-i-Nur
Pavidalas iki šlifavimo 1852 m.

Išdžiovintas Viduržemio jūros pakrantėse augančio saldžiojo pupmedžio (Šv. Jono medžio) sėklas arabai vadino „kirat“, o graikai – „keration“. Ir šiandien, ir senovėje „karatas“ buvo brangakmenių svorio vienetu. Vidutinė šios sėklos masė yra 0,205 g (daugumoje šalių patogumui įvestas „metrinis“ karatas – 0,2 g).

Garsųjį Koh-i-Noor*) briliantą anglų kareiviai atėmė iš Lahoro princo – ir padovanojo Anglijos karalienei. 1852 m. Viktorija iš Amsterdamo iškvietė juvelyrą Forzangerą (Levie Benjamin Voorzanger), kad pati, jam prižiūrint, jį peršlifuotų. Tai truko 38 d. Juvelyras turėjo išeiti iš proto nuo tokios „barbarystės“ - beveik pusę deimanto karalienė sutrynė į dulkes! Iš pradinių 186 karatų beliko tik 106… Nuo seno žinomas „vainikuotųjų“ potraukis brangenybėms. Habsburgų-Lotaringijos dinastinės linijos pradininkas imperatorius Francis I**) taip jomis domėjosi, kad net parašė traktatą „Apie aukštų temperatūrų poveikį brangakmeniams“.


*) Koh-i-Noor („šviesos kalnas“) - 106 karatų deimantas, šiuo metu esantis Anglijos karalienės Elžbietos karūnoje. Jo istorija atsekama iki 1300 m. Daugelį amžių jis puošė Malvos radžų tiurbanus. Legenda skelbė, kad jei „Šviesos kalnas“ nukris nuo radžos tiurbano, tai visi Malvos gyventojai taps vergais. Taip ir nutiko 1305 m., kai Malvą užkariavo Delio sultanas Ala-as-Dinas. Toliau jis priklausė Mogolams. Vėliau jis perėjo persų šachui, kai tasai užpuolė Indiją. Tolimesnis jo likimas sprendėsi Afganistane, Lahore, kur priklausė radžai Singhui. Elžbietos karūnos deimantas Iki tol deimantas jau buvo užsitarnavęs blogą vardą dėl savo kruvinos istorijos. 1849 m. Lahoro brangenybės atiteko anglams ir buvo padovanonas karalienei Viktorijai (1819-1901).
Tuo metu jis turėjo gelsvą atspalvį, kiek iškilęs ir buvo 186 karatų (169 šonų, 4,1 cm ilgio, 3,26 cm pločio, 1,62 cm storio). 1852 m. princas Albertas nusprendė nušlifuoti deimantą. Tam iš Olandijos buvo pasikviestas juvelyras L.B. Voorzanger‘is su pagalbininkais. Šlifavimui naudota garo mašina, - ir darbas truko 38 d. Po jo jis tapo plokščias, visiškai baltas ir iš jo beliko tik dabartiniai 106 karatai. Tai sukėlė nemažą kritikos bangą. Kitais metais deimantas buvo įstatytas į karūną. 1937 m. perkeltas į Elžbietos karūną, kurioje yra ir šiuo metu; karūna saugoma Londono Taueryje.
Tiek Indijoje, tiek Pakistane, tiek Afganistane laikas nuo laiko kyla kalbos, kad deimantas iš tikro priklauso joms.

**) Francis I arba Francis II (1768-1835) – Austrijos imperatorius (1804-1835, Francis I), paskutinis Romos imperatorius (1792-1806, Francis II). Trečio Žečpospolitos padalijimo metu (1795) Austrija gavo Krokuvą ir dalį Mažosios Lenkijos. Nuo 1792 m. kovėsi prieš Napoleono Prancūziją, tačiau gana nesėkmingai – jam net teko už Napoleono ištekinti dukterį Mariją-Luizą. Vidaus politikoje priešinosi liberalioms reformoms.

Teofrastas. Apie akmenis
Meno skiltis
Vartiklis