|
Naimanės Anos istorija Taip pat skaitykite Kaip tampama mankurtu? Toji istorija priklauso tiems laikams, kai išstumti iš klajoklinės Azijos pietinių ribų žuanžuanai plūstelėjo į šiaurę ir, ilgam užvaldę sarozekus, be paliovos kovojo siekdami išplėsti valdas ir prisigrobti vergų. Pradžioje, pasinaudodami užpuolimo netikėtumu, gretimose sarozekams žemėse jie paėmė daugybę belaisvių, tarp jų ir moterų bei vaikų. Visus nuos nusivarė į vergiją. Tačiau pasipriešinimas svetimšaliams didėjo. Prasidėjo žiaurūs susirėmimai. Žuanžuanai nesiruošė išeiti iš sarozekų, o net priešingai siekė įsitvirtinti plačiuose stepių gyvulininkystei kraštuose. Tuo tarpu vietinės gentys nesitaikstė su tokiu praradimu ir savo teise ir pareiga laikė anksčiau ar vėliau išvyti užpuolikus. Bet kuriuo atveju didesni ir mažesni susirėmimai vyko su besikeičiančia sėkme. Tačiau ir tuose varginančiuose karuose buvo ir ramių laikotarpių. Per vieną tokių ramią pertrauką pirkliai, su prekių karavanais atvykę į naimanų
žemes, sėdėdami prie arbatos, pasakojo, kaip praėjo sarozekų stepes be kliūčių iš žuanžuanų pusės prie šulinių, ir minėjo,
kad sarozekuose sutiko vieną jauną piemenį su didele kupranugarių banda. Pirkliai pradėjo kalbas su juo, o jis pasirodė esąs mankurtu. Iš pažiūros
sveikas; ir niekaip nepagalvosi, kad jam tai nutiko. Tikriausiai, ne prasčiau už kitus buvo ir kalbus, ir supratingas, o ir pats
dar visai jaunas, dar tik vos vos ūsai kalasi, ir išvaizdos neprastos, o persimesi žodeliu tarsi vakar būtų gimęs, vargšelis
neprisimena nei vardo savo, nei tėvo, nei motinos, nei tai, ką su juo padarė žuanžuanai. Ir iš kur pats kilęs, irgi nežino. Ko
bepaklausi, tyli, atsako tik taip, ne ir visą laiką už kepurės, glaudžiai užmautos ant galvos, laikosi. Nors ir nuodėmė,
bet ir iš nelaimės žmonės juokiasi. Sulig tais žodžiais pasijuokė iš to, kad pasirodo, kad būna tokių mankurtų, kuriems
kupranugario oda visam laikui priauga prie galvos. Tokiam mankurtui baisiau už bet kokią bausmę yra pagasdinimas:
imkim, girdi, atidengsim tavo galvą. Draskysis kaip laukinis žirgas, tačiau neleis prie galvos prisiliesti. Tokios kepurės
nenusiima nei dieną, nei naktį, su kepure miega... Bet, vienok, tęsė svečiai, kvailys kvailiu, tačiau mankurtas savo reikalą
išmanė atidžiai stebėjo, kol karavanas pakankamai nenutolo nuo jo kupranugarių bandos. O vienas varovas nusprendė
atsisveikindamas pažaisti su tuo mankurtu: Mankurtas ilgai tylėjo, žvelgdamas į varovą, o tada pratarė: Tą pokalbį jurtoje klausė ir moteris, pilsčiusi arbatą pirkliams. Tai buvo Naiman-Ana. Šiuo vardu ji ir išliko sarozekų legendoje.
Naiman-Ana nieko neišsidavė prie atvykusių svečių. Niekas nepastebėjo, kaip ją keistai paveikė toji žinia, kaip pasikeitė jos veidas. Jai norėjosi nuodugniau išklausinėti pirklius apie tą jauną mankurtą, bet būtent to ji ir išsigando sužinoti daugiau nei buvo pasakyta. Ir sugebėjo nutylėti, užgniaužė savyje kilusį nerimą, kaip suklykusį sužeistą paukštį... Tuo metu kalbos prasidėjo apie kažką kitą, niekam jau nerūpėjo tas nelaimingas mankurtas, ar maža kas būna gyvenime, o Naiman-Ana vis bandė užglaistyti ją apėmusią baimę, sutramdyti rankų virpulį, tarsi ji iš tikro užgniaužė tą suklykusį paukštį savyje ir tik žemiau nuleido juodą gedulo skarelę, jau senai tapusį įprasta jo pražilusiai galvai. Pirklių karavanas netrukus išvyko savo keliu. Ir tą bemiegę naktį Naiman-Ana suprato, kas ji neturės ramybės, kol sarozekuose nesuras tą piemenį-mankurtą ir neįsitikins, kad tai jos sūnus. Sunki, baisi mintis motinos širdyje vėl atgaivino seniai jau užsislėpusią miglotą abejonės nuojautą, kad jos sūnus krito mūšio lauke... ir geriau, žinoma, buvo dukart jį palaidoti, nei taip kankintis, jaučiant nesitraukiančią baimę, nesitraukiantį skausmą, nesitraukiančią abejonę. Jos sūnus žuvo viename iš mūšių su žuanžuanų sarozekų pusėje. Vyras žuvo metais anksčiau. Žinomas, išgarsėjęs buvo žmogus tarp naimanų. Tada sūnus išvyko su pirmu žygiu, kad atkeršytų už tėvą. Žuvusius nebuvo priimta palikti mūšio lauke. Gentainiai privalėjo parvežti jo kūną. Tačiau tai padaryti pasirodė esą neįmanoma. Daugelis tame susirėmime matė, kad kai su priešu susirėmė iš arti, kaip jis, jos sūnus, užkrito ant žirgo karčių ir žirgas, įkaitęs ir įbaugintas mūšio triukšmo, jį nunešė šalin. Ir kai jis išvirto iš balno, jo koja įstrigo balnakilpėje ir jis pakibo negyvas ant žirgo šone, o žirgas, nuo to paklaikęs dar labiau, ir nuvilko šuoliuodamas jo suglebusį kūną į stepę. Lyg tyčia, jis lėkė į priešo pusę. Nepaisydami į atkaklų, kruviną mūšį, kur kiekvienas privalo kautis, pora gentainių puolė vytis, kad perimtų jį nunešusį žirgą ir pasiimtų žuvusio kūną. Tačiau iš žuanžuanų būrio, tūnojusio pasaloje griovoje, keli raiti sruoguotieji su riksmais puolė, kad užkirstų kelią. Vienas naimanas žuvo pašautas strėle, o kitas, sunkiai sužeistas, pasuko atgal, ir vos spėjęs paršuoliuoti į savo gretas, virto ant žemės. Tas nutikimas padėjo naimanams laiku išsiaiškinti apie žuanžuanų pasalą, besiruošiančią smogti iš šono lemiamu momentu. Naimanai skubiai atsitraukė, kad persigrupuotų ir vėl mestųsi į kovą. Ir, žinoma, niekam nerūpėjo, kas nutiko jų bendražygiui, Naiman-Anos sūnui... Sužeistas naimanas, tas, kuris spėjo atšuoliuoti pas savus, vėliau pasakojo, kad kai jie puolė jam iš paskos, jos sūnų nuvilkęs žirgas, netrukus dingo iš akiračio nežinoma kryptimi... Kelias dienas iš eilės naimanai išjodavo ieškoti kūno. Tačiau nei paties žuvusiojo, nei jo žirgo, nei jo ginklo, nei jokių
kitų pėdsakų aptikti nesugebėjo. Dėl to, kad jis žuvo, niekam nekilo abejonių. Net ir sužeistas, per tas dienas jis būtų
miręs stepėje nuo troškulio ar kraujo netekimo. Apgailestavo, pakalbėdavo, kad jų jaunasis gentainis liko nepalaidotas
serozekų dykruose. Tai buvo gėda visiems. Moterys, Naiman-Anos jurtoje, priekaištavo savo vyrams ir broliams: Ir prasidėjo Naiman-Anai nykios dienos ištuštėjusioje žemėje. Ji suprato, kad kare žmonės žūsta, tačiau mintis apie tai, kad jo kūnas liko numestas mūšio lauke, kad neperduotas žemei, nedavė jai ramybės. Motiną kankino sunkios, nesibaigiančios mintys. Ir nebuvo kam jas išsakyti, kad palengvintų liūdesį, ir nebuvo į ką kreiptis. Be paties dievo... Kad uždraustų sau galvoti apie tai, ji privalėjo savo akimis įsitikinti, kad jos sūnus miręs. Kas tada užginčytų likimą? Labiausiai ją glumino tai, kad be pėdsakų dingo sūnaus žirgas. Žirgas nežuvo, jis pabėgo iš išgąsčio. Kaip bet kuris kaimenės arklys, jis vėliau ar anksčiau turėjo grįžti į gimtąsias vietas ir partempti raitelį, įstrigusį balnakilpėje. O tada, kaip baisu bebūtų, išsirėktų, išsiverktų, išsidejuotų virš palaikų ir, draskydama veidą nagais, viską išsakytų apie save, nelaimingąją, prakeiktąją, kad šleikštu taptų dievui danguje, jei tik jis linkęs išklausyti. Tačiau jokių abejonių neliktų sieloje ir mirčiai ruoštųsi šaltu protu, jos laukdama bet kuriuo metu, neuždelsdama nė akimirkos, nesikabindama, neužsilaikydama net mintyse, kad pratęstų savo gyvenimą. Tačiau sūnaus kūno taip ir nerado, o žirgas negrįžo. Motiną kankino abejonės, nors jos gentainiai ėmė primiršti apie tai, nes visi netekimai su laiku nublansta ir ima užsimiršti... Ir tik ji, motina, negalėjo nurimti ir užmiršti... jos mintys vis sukosi tuo ratu. Kas nutiko žirgui, kur liko pakinktai, ginklai pagal juos bent netiesiogiai galima būtų nustatyti, kas nutiko sūnui. Juk galėjo nutikti, kad žirgą kur nors sarozekuose pagavo žuanžuanai, kai jis jau buvo netekęs jėgų ir leidosi pagaunamas. Papildomas žirgas su gerais pakinktais irgi laimikis. Kaip tada jie pasielgė su sūnumi, tabaluojančiu balnakilpėje užkasė žemėje ar paliko stepių žvėrims draskyti? O kas, jei jis staiga tebebuvo gyvas, dar gyvas kažkokiu stebuklu?! Pribaigė tada jį ir tuo nutraukė jo kančias ar numetė dvėsti tyruose, o gal?... O jei?.. Nebuvo galo abejonėms. Ir kai atvykę pirkliai gerdami arbatą prabilo apie sarozekuose jų sutiktą jauną mankurtą, jie neįtarė, tad tuo metu įskėlė kibirkštėlę prisikentėjusiai Naiman-Anos sielai. Jos širdis suvirpėjo neramia nuojauta. Ir mintis, kad tasai galėjo būti jos pradingęs sūnus, vis labiau, vis atkakliau, vis stipriau užvaldė jos protą ir širdį. Motina suprato, kad nenusiramins, kol suradusi ir pamačiusi tą mankurtą neįsitikins, kad tai ne jos sūnus. Tose prieškalnių pustepėse naimanų vasaros stovyklose tekėjo nedideli akmenuoti upeliai. Visą naktį Naiman-Ana įsiklausė į tekančio vandens čiurlenimą. Ką jai sakė vanduo, tiek mažai susišaukiantis su jos sumišusia dvasia? Norėjosi nusiraminimo. Prisiklausyti, prisisotinti bėgančios drėgmės garsais prieš patraukiant į gūdžią sarozekų tylą. Motina žinojo, kaip pavojinga ir rizikinga vienišai vykti į sarozekus, tačiau nenorėjo ką nors įtraukti į sumanytą avantiūrą. Niekas to ir nebūtų supratęs. Net artimiausieji būtų nepritarę jos ketinimams. Kaip galima leistis į senai žuvusio sūnaus paieškas? Ir jei per kokį nors atsitiktinumą jis liko gyvu ir buvo paverstas mankurtu, tai tuo labiau beprasmiška ieškoti jo, veltui dirginti širdį, nes mankurtas viso labo tik išorinis apvalkalas, ankstesnio žmogaus iškamša... Tą naktį išvykimo išvakarėse kelis kartus viena išeidavo iš jurtos. Ilgai įsižiūrėdavo, įsiklausydavo, bandė susitelkti, susitvarkyti mintis. Pusiaunakčio mėnulis kabojo aukštai virš galvos giedrame danguje, nuliedamas žemę lygia pieniškai blyškia šviesa. Daugybė baltų jurtų, išsimėčiusių įvairiose prieškalnių vietose, buvo panašios į didelių paukščių, apsinakvojusių čia, prie sraunių upeliūkščių krantų, būrius. Greta aūlo, ten, kur įrengti avių aptvarai, ir toliau, slėniuose, kur ganėsi arklių kaimenės, girdėjosi šunų lojimas ir neaiškūs žmonių balsai. Tačiau labiausiai jaudino Naiman-Aną dainuojančių merginų, budinčių prie artimiausių aūlui aptvarų, susišūkavimai. Ji pati kadaise dainavo tas naktines dainas... Tose vietose jie apsistodavo kiekvieną vasarą, kiek ji pamena, kai ją čia atgabeno kaip nuotaką. Visas gyvenimas prabėgo šiose vietose: ir kai šeimoje buvo gausu žmonių, kai jie statydavosi iškart 4 jurtas vieną virtuvei, vieną svetainei ir dvi gyvenamąsias, - ir vėliau, po žuanžuanų užėjimo, kai ji liko viena... Dabar ir ji palieka savo vienišą jurtą... dar iš vakaro pasiruošė kelionei. Apsirūpino maistu ir vandeniu. Vandens ėmė daugiau. Dviejuose burdiukuose gabeno vandenį tam atvejui, jei nė karto nepavyks rasti šulinio sarozekų vietovėse... Dar iš vakaro pririšta netoli jurtų stovėjo kupranugarė Akmaja. Jos viltis ir palydovė. Ar ji būtų drįsusi patraukti į sarozekų dykynes, jei nebūtų pasitikėjusi jos jėga ir greičiu. Tais metais Akmaja liko bergždžia, ilsėjosi po dviejų gimdymų ir buvo puikios formos. [ ... ] Švintant Naiman-Ana išėjo iš jurtos, jau pasiruošusi kelionei. Išeidama stabtelėjo, peržengė slenkstį, prisišliejo prie durų, susimąstė, žvilgsniu apmesdama apsnūdusį aūlą, prieš jį palikdama. Dar grakšti, dar išsaugojusi ankstesnį grožį Naiman-Ana buvo apsijuosusi, kaip ir priklausė būti tolimoje kelionėje. Ji buvo apsimovusi aulinukais, užsivilkusi šarovarus, kamzolą be rankovių virš suknelės, ant pečių laisvai pakibęs apsiaustas. Galvą pasirišo balta skarele, galus užrišusi ant pakaušio. Taip ji nusprendė per savo naktinius apmąstymus - jei jau tikisi pamatyti sūnų gyvą, tai prie ko čia gedulas. O jei viltis neišsipildys, tai ir vėliau spės galvą uždengti amžina juoda skarele. Prieblandų rytas taršė tuo metu žilstelėjusius plaukus ir gilių liūdesių žymes ant veido raukšles, giliai išvagojusias liūdną veidą. Tą akimirką jos akys sudrėko ir ji sunkiai atsiduso. Ar ji kada galvojo, ar spėliojo, kad tai teks išgyventi. Tačiau tada suėmė save į rankas. Ašvadan lia illa hil alla. jos lūpos sušnabždėjo pirmą maldos eilutę (nėra dievo be dievo) ir su tais žodžiais ryžtingai patraukė prie kupranugarės, ir ją parklupdė. Įprastai dėl pabauginimo pagrybščiodama, negarsiai paūkčiodama, Akmaja neskubėdama padėjo krūtinę ant žemės. Skubiai permetusi surištus krepšius per balną, Naiman-Ana užsėdo ant kupranugarės, ją paragino, ir to atsistojo, iškeldama šeimininkę aukštai virš žemės. Akmaja suprato jos laukia kelionė... Niekas aūle nežinojo apie Naiman-Anos išvykimą ir be užsimiegojusios tarnaitės, plačiai bežiovaujančios, niekas jos neišlydėjo tą ankstų rytą. Jai ji dar iš vakaro pasakė, kad jos pas savo torkūnus*) giminaičius pagal mergautinę liniją pasisvečiuoti ir kad iš ten, jei tik bus piligrimų, kartu nuvyks į kipčakų kraštą aplankyti šventojo Jasavio šventyklą... Ji išvyko anksčiau, kad niekas neįkyrėtų klausimais. Nutolusi nuo aūlo, Naiman-Ana pasuko į sarozekų pusę, kurių neapibrėžta toluma buvo vos nuspėjama tuštumoje priekyje... [ ... ] Jau ne pirmą dieną, monotoniškai linguodama ir vos girdimai pašnirpščiodama, ristele risnojo baltoji kupranugarė Akmaja per plačiosios sarozekų stepės slėnius ir lygumas, o šeimininkė vis ragino lėkti per karštas tuščias žemes. Tik nakčiai jos sustodavo preretai sutinkamo šulinio. O nuo ryto vėl kildavo didelės kupranugarių kaimenės, pasimetusios nesukaičiuojamuose sarozekų priedangose, paieškoms. Būtent šioje Viduriniųjų žemių dalyje, netoli nuo daugelį kilometrų nusitęsusio raudonojo smėlio Malakumdyčapo skardžio, neseniai atvykę pirkliai sutiko tą piemenį-mankurtą, kurio dabar ieškojo Naimain-Ana. Štai jau antra diena ji sukiojosi prie Malakumdyčapo, bijodama užšokti ant žuanžuanų, tačiau kiek ji besidairė, kiek berisnojo, visur tebuvo vien stepė, apgaulingi miražai. Kart1, jau patikėjusi tokiu vaizdiniu, ji atliko ilgą vingiuotą kelią iki oro miesto su mečetėmis ir tvirtovės sienomis. Gal ten jos sūnus, vergų turguje? Ir tada ji galėtų užsisodinti jį ant Akmajos už savęs ir tegu pabando pavyti... Nyku buvo dykumoje, todėl tai ir pasivaideno. Žinoma, rasti žmogų sarozekuose dalykas nelengvas, žmogus čia smiltelė, tačiau jei prie jo didelė banda, ganymui užimanti plačią vietą, tai anksčiau ar vėliau pamatysi kraštinį gyvulį, o vėliau rasi ir kitus, o prie bandos ir piemenį. To ir tikėjosi Naiman-Ana. Tačiau kol kas niekur nieko ji neaptiko. Ir jau ėmė baimintis, ar neperginė kaimenės į kitą vieą ar dar daugiau ar neišsiuntė žuanžuanai tų kupranugarių visu būriu pardavimui į Chivą ar Bucharą. Ar sugrįš tada tasai piemuo iš tokių tolimų kraštų?.. Kai motina išvyko iš aūlo, kankinama liūdesio ir abejonių, tik apie vieną dalyką ir svajojo kad tik pamatytų gyvą sūnų, tegu jis ir mankurtas, kuo bebūtų, tegu nepamena nieko ir nieko nesupranta, tačiau būna jos sūnus, - gyvas, tiesiog gyvas... argi to maža! Tačiau toldama į sarozekus, artėdama prie vietos, kur galėjo būti tas piemuo, kurį sutiko su karavanu pirkliai, vis labiau baiminosi sūnuje išvysti protiškai suluošintą būtybę, baimė ją slėgė ir spaudė. Ir tada ji meldė dievą, kad tai būtų ne jis, ne jos sūnus, o kitas nelaimėlis ir buvo pasirengusi besąlygiškai susitaikyti su tuo, kad sūnaus nėra ir jo negali būti gyvu. O vyksta ji tik dėl to, kad pažvelgtų į mankurtą ir įsitikintų, kad jos abejonės bergždžios; ir įsitikinusi grįžtų ir liautųsi kankintis baiginėdama savo gyvenimą kaip buvo lemta likimui... Tačiau vėliau vėl atsiduodavo liūdesiui ir norui sarozekuose atrasti ne ką kitą, o būtent savo sūnų, ką tai bereikštų... Toje jausmų kovoje, perjojus plokščią kalnagūbrį, išvydo gausią kupranugarių kaimenę, laisvai besiganančią plačiame slėnyje. Rudoki besiganantys kupranugariai slampinėjo po retus krūmokšnius ir dygliuotų augalų savašynus, nugrauždami jų viršūnėles. Naiman-Ana paragino savo Akmają, pasileido visu greičiu ir pradžioje tiesiog užspringo iš džiaugsmo, kad galiausiai rado bandą, o vėliau išsigando, net šaltis išmušė, nes taip baisu patapo, kad dabar išvys sūnų paverstą mankurtu. Po to vėl pasidžiaugė ir jau gerai nebesuprato, kas su ja vyksta. Štai ji ganosi, toji kaimenė, bet kur jos piemuo? Privalo būti kažkur čia. Ir išvydo kitame pakraštyje žmogų. Iš tolo
nebuvo galima atpažinti, kas jis. Piemuo stovėjo su ilga lazda, už pavadžio laikydamas už jo esantį jojamąjį kupranugarį ir
ramiai žvelgė iš po užmaukšlintos kepurės į jos artėjimą.
Ir kai prisiartino, kai pažino sūnų, neatsiminė Naiman-Ana, kaip nusirito nuo kupranugarės. Jai rodėsi, kad ji nukrito, bet ar buvo taip!? - Sūnau mano, brangusis! O aš tavęs ieškojau aplinkui! ji puolė prie jo kaip per juo skiriančią tankmę. Aš tavo motina! Ir iškart viską suprato ir užraudojo, trepsėdama žemę kojomis, karčiai ir baisiai, mėšlungiškai trūkčiojančiomis lūpomis, bandydama sustoti ir nepjėgdama susitvardyti. Kad išstovėtų ant kojų, stipriai įsikibo į abejingo sūnaus petį ir vis verkė ir verkė, pribaigta nelaimės, kuri jau senai pakibo ir dabar užgriuvo, prislėgdama ir prispausdama ją. Ir verkdama, pro ašaras, pro sulipusias šlapių žilų plaukų sruogas, pro drebančius pirštus, kuriais tepliojo kelionės purvą ant veido, į pažįstamus sūnaus bruožus ir vis bandė sutikti jo žvilgsnį, vis dar laukdama, vildamasi, kad jis pažins ją, nes juk tai taip paprasta pažinti savo motiną! Tačiau jos pasirodymas jam nepadarė jokio įspūdžio, tarsi ji čia buvo nuolat ir kasdien jį lankė. Jis net nepaklausė, kas ji ir ko ji verkia. Kažkuriuo momentu piemuo patraukė jos ranką nuo savo peties ir nuėjo, paskui save tempdamas neatskiriamą jojamą kupranugarį į kitą bandos pusę, kad pažiūrėtų, ar ne per toli nuklydo žaisti ėmę jaunikliai. Naiman-Ana liko vietoje, pritūpė rankomis suimdama veidą, ir taip liko nepakeldama galvos. Tada susikaupė, nuėjo pas sūnų, stengdamasi likti rami. Sūnus-mankurtas tarsi nieko nebuvo įvykę abejingai pažvelgė į ją ir po smarkiai užmaukšlintos kepurėsir kažkas, tarsi nežymi šypsena nuslydo jo nugairintu, nuo vėjo sugrubusiu veidu. Tačiau akys, nerodančios jokio susidomėjimo niekuo pasaulyje, kaip ir anksčiau liko bejausmės. - Sėskis, pakalbėkim, - sunkiai atsidususi ištarė Naiman-Ana; ir jiedu atsisėdo ant žolės. Ar tu mane pažįsti? Mankurtas neigdamas pakraipė galvą. - Kuo tu vardu? Mankurtas tylėjo. Motina matė, kad jis bando prisiminti, ant kaktos pasirodėė stambūs prakaito lašai, o akis uždengė virpanti migla. Tačiau prieš jį iškilo, matyt, alina neįveikiama siena, kurios jis nepajėgė įveikti. - O koks tavo tėvo vardas? O kas tu toks pats, iš kur kilęs? Kur tu gimei, ar bent žinai? Ne, jis nieko neprisiminė ir nieko nežinojo. - Ką jie tau padarė! sušnibždėjo motina, ir vėl jos lūpos ėmė trūkčioti prieš jos valią, ir, dusdama iš nuoskaudos, pykčio ir sielvarto, jinai vėl ėmė kūkčioti, veltui mėgindama apsiraminti. Motinos širdgėla nė kiek nejaudino mankurto. - Galima atimti žemę, galima atimti turtą, galima atimti ir gyvybę, - tarė ji garsiai, bet kas sugalvojo, kas išdrįso pasikėsinti į žmogaus atmintį?! O dieve, jeigu tu esi, kaip įkvėpei tokią mintį žmonėms? Argi maža blogio žemėje ir be to? Ir tuomet ištarė jinai, žiūrėdama į sūnų mankurtą, savo garsiuosius sielvartingus žodžius apie saulę, apie Dievą, apie save, žodžius, kuriuos iki šiolei persakinėja išmaningi žmonės, kai iškyla šneka apie sarozekų istorija. Ir tuomet jinai pradėjo savo raudą, kurią iki šiol mena išmaningi žmonės: Men botasy olgen boz moja,
Tulybyn kelip iskegen...
[ Aš vieniša kupranugarė, atėjusi pauostyti kupranugariuko kailio, prikimšto šiaudų ]
Ir tuomet pratrūko jos siela rypavimais, ilgomis nenumaldomomis aimanomis vidur nebylių bekraščių sarozekų... Bet niekas nejaudino jos sūnaus, mankurto. Ir tuomet ryžosi Naiman-Ana mesti klausinėjimus ir pamėginti teigte jam įteigti, kas jis toks. - Tavo vardas Zolamanas. Girdi? Tu Zolamanas. O tavo tėvo vardas Donenbajus. Argi tu neprisimeni tėvo? Juk jis tave nuo vaikystės mokė šaudyti iš lanko. O aš tavo motina. O tu mano sūnus... Tu iš naimanų genties, supratai? Tu naimanas... Visa, ką jinai sakė, jis išklausė be mažiausio susidomėjimo, tarsi jos žodžiai būtų visai bereikšmiai. Lygiai taip pat jis
tikriausiai būtų klausęsis žiogo čirškėjimo žolėje. Ir tuomet Naiman-Ana paklausė sūnų mankurtą: Mankurtas staigiai atšoko, pasitraukė, čiupo rankomis sau už kepurės ir daugiau nežiūrėjo į motiną. Ji suprato, kad užsiminti apie jo galvą jokiu būdu nereikia. Tuo metu tolumoje pasirodė žmogus, jojantis ant kupranugario. Jis artėjo į juos. Naiman-Ana sunerimo. Reikėjo kuo greičiausiai pasislėpti, kol ne laiku pasirodęs žuanžuanas nepamatė jos. Jinai
parklupdė savo kupranugarę ir užsiropštė į balną. Sūnus neatsakė. Jam buvo vis tiek. Naiman-Ana suprato, kad padarė klaidą, pasišalindama raita per besiganančią kaimenę. Bet buvo jau po laiko. Žuanžuanas, jojantis link kaimenės, galėjo pamatyti ją, raitą ant baltos kupranugarės. Reikėjo pasitraukti pėsčiomis, slapstantis tarp besiganančių gyvulių. Pajojusi tolokai nuo ganyklos, Naiman-Ana pasuko į gilią raguvą, iki kraštų priaugusią pelynų. Čia jinai nulipo nuo balno ir paguldė Akmają raguvos dugne. Ir iš čia ėmė stebėti. Taip, ji neklydo. Pamatė ją vis dėlto. Po kurio laiko, gindamas kupranugarį risčia, pasirodė tasai žuanžuanas. Jis buvo ginkluotas ietimi ir strėlėmis. Žuanžuanas buvo aiškiai suglumęs, susirūpinęs, dairėsi į šalis - kurgi dingo raitelis ant balto kupranugario, kurį jis matė iš toli? Jis nežinojo gerai, į kurią pusę pasiduoti. Parisnojo į vieną pusę, paskui į kitą. Ir paskutinį kartą prajojo visiškai arti raguvos. Gerai, kad Naiman-Ana susivokė užveržti skarele Akmajai nasrus. Ims dar, ko gero, ir subliaus. Pasislėpusi už pelynų ant skardžio krašto, Naiman-Ana įžiūrėjo žuanžuaną gan aiškiai. Jis sėdėjo ant gauruoto kupranugario ir dairėsi į šalis, veidas papurtęs, įtemptas, ant galvos juoda skrybėlė kaip valtis su viršun užriestais galais, o užpakalyje mataravo blizganti juoda sausų plaukų kasa, supinta dviem bigėmis. Žuanžuanas pasistiebė balnakilpėse, laikydamas mesti parengtą ietį, gręžiojo galvą, ir akys jo blykčiojo. Tai buvo vienas iš priešų, užgrobusių sarozekus, išsivariusių nemažai žmonių vergijon ir atnešusių tiek nelaimių jos šeimai. Bet ką galėjo ji, neginkluota moteris, prieš nuožmų karį žuanžuaną? Tik mąstė jinai, kaip gyveno tie žmonės, kas jiems nutiko, kad jie tapo tokie žiaurūs, tokie žvėriški - sunaikino vergo atmintį... Pasišvaistęs į vieną ir kitą pusę, žuanžuanas netrukus grįžo prie bandos. Buvo jau vakaras. Saulė nusileido, bet žara dar ilgai raudonavo viršum stepės. Paskui staiga užgeso. Ir atėjo gūdi naktis. Visiškai viena praleido Naiman-Ana tą naktį stepėje, kažkur netoliese nuo savo varguolio sūnaus - mankurto. Grįžti pas jį pabijojo. Neseniai matytasis žuanžuanas galėjo pasilikti nakčiai prie kaimenės. Ir jai atėjo mintis nepalikti sūnaus vergijoje, pamėginti parsigabenti jį namo. Tegul jis ir mankurtas, tegul nesupranta, kas ir kaip, bet tegul geriau būna namie, tarp savųjų, negu piemenauja pas žuanžuanus, negyvenamuose sarozekuose. Taip liepė jai motinos širdis. Susitaikyti su tuo, su kuo taikstėsi kiti, ji negalėjo. Negalėjo palikti savo kūno ir kraujo vergijoje. O gal gimtosiose vietose sugrįš jam protas, prisimins staiga vaikystę... Rytą Naiman-Ana vėl sėdo raita ant Akmajos. Tolimais, aplinkiniais keliais ilgai sėlino ji prie kaimenės, nusibasčiusios
per naktį gan toli. Aptikusi kaimenę, ilgai žvalgėsi, ar nėra ko iš žuanžuanų. Ir tik įsitikinusi, kad nieko nėra, pašaukė sūnų vardu: Sūnus atsigręžė, motina riktelėjo iš džiaugsmo, bet tuoj pat suprato, kad jis atsigręžė tik į balsą. Vėl mėgino Naiman-Ana pažadinti mirusią sūnaus atmintį. - Prisimink, kaip tave vadino, prisimink savo vardą! - maldavo, įkalbinėjo jinai.- Tavo tėvas Donenbajus, argi tu nežinai? O tavo vardas ne Mankurtas, o Zolamanas. Mes pavadinome tave taip todėl, kad tu gimei kelionėje, kai naimanai kėlėsi toli į naujas vietas. Ir kai tu gimei, toje vietoje mes apsistojome tris dienas. Tris dienas buvo puota. Ir nors tai sūnui mankurtui nepadarė jokio įspūdžio, motina pasakojo toliau, bergždžiai vildamasi - o gal kas nors
šmėkštels jo užgesusioje sąmonėje. Tačiau jinai beldėsi į aklinai užvertas duris. Ir vis tiek nesiliovė kartojusi: Paskui jinai pavalgydino, pagirdė jį iš savo atsargų ir pradėjo dainuoti jam lopšines. Dainelės jam labai patiko. Jam buvo malonu klausytis jų, ir kažkokia gyvybė, lyg ir šilumėlė atsirado jo sustingusiame, sudiržusiame, net įjuodusiame veide. Ir tuomet motina ėmė įkalbinėti jį palikti tą kraštą, mesti žuanžuanus ir vykti su ja į gimtąsias vietas. Mankurtas neįsivaizdavo, kaip galima pakilti ir išvykti kažkur - o kaipgi kaimenė? Ne, šeimininkas liepė visą laiką būti prie kaimenės. Taip sakė šeimininkas. Ir jis niekur nepasitrauks nuo kaimenės... Ir vėl kelintą jau sykį mėgino Naiman-Ana prasiskverbti pro aklinas sunaikintos atminties duris ir vis kartojo: Nepastebėjo motina, veltui vargdama, kiek laiko praėjo, tik susizgribo, kai bandos pakraštyje vėl pasirodė žuanžuanas ant kupranugario. Šį sykį jis buvo gerokai arčiau ir jojo skubiai, ginė vis greičiau. Naiman-Ana nedelsdama sėdo ant Akmajos. Ir leidosi šalin. Tačiau iš kito krašto pasirodė dar vienas žuanžuanas ant kupranugario, jojantis skersai jos kelio. Tuomet Naiman-Ana, vis greičiau varydama Akmają, pasuko pro jų tarpą. Greitakojė baltoji Akmaja laiku išnešė ją į priekį, o žuanžuanai vijosi iš paskos, šaukdami ir kratydami ietis. Kur ten pavys Akmają! Jie vis labiau atsiliko, kresnodami ant savo gauruotų kupranugarių, o Akmaja, vis giliau kvėpuodama, lėkė per sarozekus nepavejamugreičiu, nešdama Naiman-Aną nuo mirtino pavojaus. Nežinojo ji tačiau, kad sugrįžę žuanžuanai įsiutę ėmė mušti mankurtą. Bet ką iš jo išgausi. Tiek tekalbėjo: Išgirdęs tuos žodžius, mankurtas išbalo, pilkas pilkas pasidarė juodas jo veidas. Jis įtraukė kaklą, griebėsi už kepurės ir ėmė dairytis aplinkui kaip žvėris. - Bet tu nebijok! Še, imk! - Vyresnysis žuanžuanas įspraudė jam į rankas lanką su strėlėmis. - Nagi, taikyk! - jaunesnysis žuanžuanas išmetė aukštyn savo skrybėlę. Strėlė pervėrė ją. - Matai! - nustebo kepurės savininkas. - Rankoj atmintis išlikusi! Kaip paukštė, nubaidyta nuo lizdo, suko ratus Naiman-Ana po sarozekus. Ir nežinojo, ką daryti, ko laukti. Ar nugins dabar
žuanžuanai visą bandą, o su ja ir jos sūnų mankurtą į kitą vietą, jai neprieinamą, arčiau savo didžiosios ordos, ar ims
Su tokiomis mintimis grįžo Naiman-Ana pas sūnų ir vis svarstė, kaip jį įtikinti, prikalbinti bėgti ateinančią naktį. Jau temo. Ant didžiųjų sarozekų, nepastebimai sėlindama į lomas ir daubas rausvomis sutemomis, leidosi dar viena naktis iš begalinės virtinės buvusių ir dar būsimų naktų. Baltoji kupranugarė Akmaja lengvai ir laisvai nešė savo šeimininkę link didžiosios kaimenės. Gęstančios saulės spinduliai ryškiai švietė jos figūrą tarp kupranugarės kuprų. Susirūpinusi, įtempusi klausą, Naiman-Ana buvo išblyškusi ir rūsti. Žili plaukai, raukšlės, mintys kaktoje ir akyse kaip tos sarozekų sutemos, neišdildomas-skausmas... Šit jinai pasiekia kaimenę, pajojėja tarp besiganančių gyvulių, ima dairytis, tačiau sūnaus nematyti. Jojamasis kupranugaris su manta ganosi kažkodėl laisvas, velka žeme pavadį... - Zolamanai! Sūnau mano, Zolamanai, kur tu? - ėmė šaukti Naiman-Ana. Niekas nepasirodė ir neatsiliepė. - Zolamanai! Kur tu? Tai aš, tavo motina! Kur tu? - ir, neramiai dairydamasi į šalis, nepastebėjo jinai, kad jos sūnus, mankurtas, slėpdamasis kupranugario šešėlyje, priklaupęs jau taikosi šauti, įtempęs lanko templę. Saulės spinduliai trukdė jam, ir jis laukė patogaus momento paleisti strėlę. - Zolamanai! Sūneli! - šaukė Naiman-Ana, būgštaudama, kad jam nebūtų kas nors atsitikę. Pasigręžė balne. - Nešauk!. - spėjo sušukti ir jau buvo beraginanti baltąją kupranugarę Akmają pasisukti, kad atsigręžtų veidu į sūnų, tačiau strėlė trumpai zvimbtelėjo ir įsmigo į kairįjį šoną po ranka. Tai buvo mirtinas šūvis. Naiman-Ana pasviro ir pradėjo iš lėto kristi, graibstydamasi už kupranugarės kaklo. Bet pirma nuo galvos nulėkė balta skarelė, ji pavirto ore paukščiu, ir tas nuskrido rykaudamas: Prisimink, kieno tu? Kaip tavo vardas? Tavo tėvas Donenbajus! Donenbajus! Donenbajus!" Nuo to laiko, sako žmonės, sarozekuose naktimis ėmė skraidyti paukštis Donenbajus. Sutikęs keliauninką, paukštis Donenbajus skraido netoliese šaukdamas: Prisimink, kieno tu? Kieno tu? Kaip tavo vardas? Vardas? Tavo tėvas Donenbajus! Donenbajus, Donenbajus, Donenbajus, Donenbajus!.." Toji vieta, kur buvo palaidota Naiman-Ana, imta vadinti sarozekuose Ana Bejito - Motinos Atilsio kapinėmis... *) Torkūnai šeima, giminė, giminaičiai. Čingizas Aitmatovas. Ilga kaip šimtmečiai diena.
Mankurtas | |
tykoti jos, norėdami sučiupti? Nežinodama nė ką galvoti, jodinėjo ji slapstydamasi po aplinkines vietoves ir labai
apsidžiaugė nužiūrėjusi, kad tie du žuanžuanai paliko kaimenę. Nujojo sau šalin greta vienas kito, nesidairydami. Naiman-Ana
ilgai neišleido jų iš akių ir, kai jie išnyko tolumoje, nutarė grįžti pas sūnų. Dabar ji žūtbūt norėjo pasiimti jį drauge.
Koks jis yra, toks, ne jo kaltė, kad taip likimas susiklostė, kad išniekino jį priešai, bet vergijoje motina jo nepaliks. Ir tegul