Esė skeveldros apie dzūkus

"Greitai rinkimai, o konservatoriai pas mus vargiai beatvažiuos..." Su kažkokia nuoskauda balse.
Klausiu, kodėl gi...
- Suplėšysim, - paprastai atsako dzūkas, - ir jie tai žino. Su šakėm eisiva, sudraskysim į šmotelius...

[Kas tas] mano liberalizmas prieš valstietišką... Nenorėčiau būti konservatoriumi Slabadėlėje!


... tretieji broliai, mylimos dukros, mylimos žmonos, tretieji sūnūs, nuolat girti, tyliai girti nuo samanės. Akyse kažkoks ilgesys, švelnumas, mirusi jėga... Negaliu aprašyti tų trečiųjų vyrų ir moterų žvilgsnio. Jų negalima apibūdinti kaip kad didmiesčio alkoholikų.

Jie dzūkai, o dzūku būti leidžia tik dievai.

Jie gyvendami mirinėja, jie jaučia savo baigtį, jie jau angelai, jie dzūkai, geriantys savo mirtį, savo indoarišką somą samanę, samanomis išklojančią gomurį, leidžiančią dar gyvam gerti žemę ir samanas, samanė tai, ką tu gersi kape.


13 a. pradžioje jotvingiai tebebuvo GETAI, po dviejų šimtmečių Vytautas Didysis juos tebevadino šiuo vardu, DZŪKAI TIE PATYS JOTVINGIAI, neįsivaizduojamai pietietiška gentis, istorijos užnešta šiaurėn, besiilginti savo Dunojaus, savo mokytojo Zalmokslo ir labiausiai dvasiškai prakutusių barbarų vardo. Su getais koketavo ne tik Roma, ir net snobiškieji graikai juos pripažino bukliausiais barbarais. Dzūkai/dakai, vardas, primenąs kelią, kurį šiaurėn nuėjo getai, mums duoti kaip kokie savi ir svetimi, mirštanti, mirtinai išvargusi mokytų barbarų kiltis. Jie karingi, paveldėję iš jotvingių/getų beatodairišką mūšio narsą, dzūkas pokaryje buvo kone partizano sinonimas, bet šita karo aistra, aistra mirčiai ir samanoms lygia greta išlieka poetinės aistros, jėga, mirtis ir švelnumas kaip niekur kitur - dzūkuose eina greta. Jie pietiečiai, labesni pietiečiai nei prancūzai... Lietuva jų niekam niekada neįpareigojo, bet tai jiems buvo gal bene arčiausia barbarų žemė. Artimiausia erdvėj gal ir siela.


Gandringi metai. Virš Alovės, virš Slabadėlės gandrai, gandrai pievose, gandrai padebesiuose, pėsti gandrai, gandrai virš galvos... gandras ant pirkios stogo, valanda gandro žvilgsnio, vaikai užvertę galvas į gandrą. Gandrai pievose, gandrai varlinėjantys, dieną prieš išvažiuojant į civilizaciją gandrai padebesiuose, pats netikėdamas žiūriu - virš namo septyni gandrai, septyniolika, ir nuo Daugų atlekia dar - jų per trisdešimt, kelias minutes jie sukasi, po to grupelėmis išsiskirsto, matyt, vieni kitiems pristatė vaikus. Nuo tų trisdešimties gandrų teišgaliu rėkti į debesis.


Slabadėlės getai nuostabūs. Čia mirus dar raudama. Jie viską tebežino. Nuo mirties artumo gal tas žinojimas, spintose mirties drabužiai. Nieko nesuprantu, jie anapus nieko nesitiki. Kad yra Dievas jie žino, o po mirties jiems nieko nereikia, kaip kad getams įprasta. Jie nori poilsio, antraip nebūties, pervargusi keltis. Pervargę jie buvo jau prieš du tūkstantmečius. Mums tenka garbė juos marinti... Lietuvos dvasinis klimatas be dzūkų infiltracijos būtų kitoks.


Skurdesnės bažnyčios nesu matęs; geltonai dažytas pustvartis su kryžiumi viršuje; kunigas apsimeta, kad dabar XIX a. pirmasis ketvirtis ir caras Aleksandras gyva politinė figūra. Senius tvarko, bet kai jie pasimirs, bažnyčioje liks liesos pelės; nepavydžiu kunigui, perimsiančiam tuštumą po dešimtmečio.

Bažnytėlė dzūkams pritaikyta; kartą pavėlavęs ėjau,. Mišioms jau vykstant; nepastebėjau, kad durys neaukštos, taip trenkiau galva į durų staktą, kad visa bažnytėlė suvirpėjo susiūbavo, it žemė būtų ėmusi drebėti, visa parapija nustėrusi atsigręžė. Išeidamas dėl tvarkos trenkiau dar kartą.

Kapinaitės stipriai apžėlusios. Netvarko dzūkai kapų, bent jau pernelyg. Kapas turi šiek tiek apeiti žole. Taip tikriau.


Liūtis, griaudžia ir žaibuoja, dzūkai sėdi pirkioje ir pasakoja vieni kitiems, kaip jie nebijo perkūnijos. Ko čia bijotis? Ištraukia kištukus iš lizdų. Uždaro langelius. Tikrai nebaisi ta perkūnija. Žaibai liuobia tuoj pat už lango, pirkia ant geros kalvos ir, žinoma, be perkūnsargio. Kam tas perkūnsargis? - kalbasi dzūkai. Maždaug, jei lemta, tai lemta. Pasakojasi istorijas, kaip, kada, ką nutrenkė apylinkėje. Daug tų nutrenktų.

Bet ko čia bijot tos perkūnijos - skubiai priduria. Šalia pirkios, tiesa, auga beržas, kuris dažniausiai nutraukia žaibo kirčius, beržas jų pėdsakų tiesiog išvagotas, supleišėjęs. Po beržu akmenų krūva - mitologiškai teisingai, bet, matyt, veikia kaip perkūnsargis. Mitologinis žaibolaidis. Bet kokiu atveju - veikia.


Randu kemsynėlyje akmens plokštę su duobute, apaugęs samanom akmuo; susijaudinu visas, taigi aukojimo vieta jotvingiška, visaip graudinuosi. Ne, pasiklausus išaiškėjo, kaimynas jau senokai sprogdino akmenį statyboms, duobutė nuo pleišto. Proza.


Tik gandrai vis kybo virš galvos. Nors, gerai pagalvojus - o kam visa tai?

Gintaras Beresnevičius  

Kviečiame visu pareikšti savo nuomonę ir išsakyti savuosius pastebėjimus (ne tik dzūkus, bet ir kitų etninių grupių atstovus).

Jūsų vardas: 
 El.adresas: 
Jūsų pastebėjimas:

                   

Jūsų žinutės

Vidas Tuesday, May 8, 2001, 14:16:10
sutinku su "grynu žemaičiu" - geros širdies jie žmonės, bet ... daugiaus iš jų tikėtis negali, pvz., versle, nes jie ...tik geri žmonės. Gal būti, čia ir yra "dzūkizmo genas", daugiau nėra ko ir tikėtis. Nors pašnekėti (t.y. pablefuoti) jie moka.

grynas žemaitis Wednesday, March 28, 2001, 11:08:31
ner ko apie dzookus pyzdelinti, geri zhmogai jie yra...gyvenu su vienu dzooku ir baldelinu...vot kad visiems tokias geras shyrdis isiootu...net skriausti tokioo zmogoo nesinori...vot kokie tie dzookai

egidijus Friday, January 12, 2001, 15:26:18
dzukai-pyzdukai, tai ateiviai i dzuku zeme, t.y. i Lietuva (arba tiksliau Dainavos zeme, kuri apima apylinkes su Vilniaus ir Gardino miestais) ir nereik maisyti seniai su tikraisiais lietuviais (gyvenusiais Dainavos zemeje) susimaisiusiu ir patapusiu dzukais jotvingiu, su tais senaisiais jotvingiais.
Be to, nera siaip sau dzuku, o yra tikrieji dzukai ir dzukai apsisaukeliai, t.y. ne is prigimties, kuriuos patys dzukai vadina dzukais-pyzdukais (pastarieji dazniausiai buna suvalkai arba aukstaiciai, pastaruoju metu labai gausiai dzuku zemeje uzderejo dzuku-pyzduku is zemaitijos)

Rima Friday, December 15, 2000, 14:51:34
tas 'geltonai dazytas pustvartis' ko gera bus Aloves baznycia, kur nesyk lankiaus... Is tiesu ji cia aprasyta labai tikroviskai, as irgi esu ten i stakta kakta trinktelejus, bet kam ta panieka, vistiek nelabai suprantu. Ismoningai suregzta pradzia toliau, deja, virsta i labai lietuviska pozicija 'o jau tie dzukai/suvalkieciai/zemaiciai... oi kokie jie biedni/skupus/letapedziai'... Gedykimes, broliai ir seses, tokioj mazoj saly gyvendami dar viens kitus pjudyti ! Nes tokiam straipsiui momentaliai limpa tokie konkretus komentarai, kaip Vido.

Vidas Wednesday, December 6, 2000, 14:58:40
Yra trijų rūšių dzūkai: 1) šiaip sau dzūkai, 2) dzūkai-lapukai ir 3) dzūkai-pizdukai. Toks folklioras, ką padarysi...

Thursday, August 31, 2000, 18:42:00
Kas tiesa, tas tiesa...
 

Ūlos kraštas senovėje
Lietuvos pankus prisimenant
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 a.
Kibersekso pamokos
Niekada nesakyk, kad mirė
Mano sielos grobikai
Į ką iškeisčiau muilo operas?
Karštos naujienos
NSO ir paslaptys
Vartiklio naujienų puslapis
Globalusis lietuviškasis tinklas