Manoma, kad adatų įdūrimo poveikis atrastas Kinijoje arba Tibete atsitiktinai, darant ritualines tatuiruotes budistų šventyklose. Pirmosios rašytinės žinios apie šį metodą sutinkamos 3 a. pr.m.e. traktate „Chuandi neidzin^*) “, tačiau rastos kaulinės ir akmeninės adatos gali būti dar senesnės (jos nebuvo smailos ir naudotos ne dūriui, o paspausti reikiamam taškui). 6-8 a. akupunktūra ir prideginimu jau plačiai buvo gydomos įvairios ligos. 1026 m. išleistame „Bronzinio žmogaus taškų atlase“ nurodoma 600 taškų žmogaus kūne, jų vietos ir veikimo būdas. Vėliau per daugelį kartų sukurti plakatai, kuriuose žmogaus kūne pažymėta 14 linijų ir 695 taškai. Šis gydymo būdas paplito ir kitose šalyse: Korėjoje, Birmoje, Mongolijoje, Vietname, Indijoje, Japonijoje. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie tai Korėjoje randami 561 m., Japonijoje – 414 m.

Europoje pirmosios žinios apie gydymą adatomis aptinkamos 13 a., o 17 a. Olandijoje ir Italijoje, 19 a. Prancūzijoje skelbiami duomenys ir ginamos disertacijos apie veiksmingą gydymą adatomis. 1828 m. Rusijoje Medicinos chirurginės akademijos prof. P. Čarukovskis pritaikė akupunktūrą reumatinių sąnarių ir nervų ligų gydymui. 1901 m. pasirodė A. Violino ir V. Korsakovo darbai ta tema. Vėliau Rusijoje (ir TSRS) tas metodas užmirštas ir atgaivintas tik 1956 m. grupei tarybinių gydytojų grįžus iš Kinijos.

Tradicinėje Rytų medicinoje žmogus yra vientisas – jame susiję mąstymas, jausmai ir kūnas, kiekvienas organas ar funkcija susijusi su kitais (organais ir funkcijomis). Žmogus neatskiriamas ir nuo gamtos – žmogų veikia klimatas, metų laikai, Saulės spinduliavimas, Mėnulio ir Žemės jėgos, Visatos kūnai... Žmogus, kaip ir visi Žemės paviršiuje esantys daiktai, pavaldūs dviejų priešybių (injan) poveikiui. Tarp jų privalo būti glaudus ryšis ir pusiausvyra, kuriuos sutrikdžius žmogus suserga. Tam tikrais kanalais teka či  energija – ir įduriant tam tikruose taškuose alima koreguoti jos tėkmę ir kūne gražinti pusiausvyrą.

In-jan teorijos pagrindu senovės medikai sukūrė 5 elementų teoriją, paremtą cikliškumu: naktis-diena, rytas-vakaras, žiema-vasara, šaltis-šiluma, miegas-budrumas, įkvėpimas-iškvėpimas, sistolė-diastolė ir t.t. In ir jan ciklai keičiasi, kas ypač akivaizdu metų ir paros pokyčiuose: 1) rytai – gimimas, rytas, pavasaris; 2) – maksimalus aktyvumas, pusiaudienis, vasara; 3) vakarai – mažėjantis aktyvumas, vakaras, ruduo; 4) šiaurė – minimalus aktyvumas, naktis, žiema. Vėliau tie ciklai buvo apibendrinti ir jiems priskirti simboliai (atitinkamai - medis, ugnis, metalas, vanduo). Pokyčių centre yra Žemė.

Organų funkcionavimui būtina specifinė energija (či), kuri skirstoma į vidinę ir ypatingąją. Vidinė susidaro iš įkvepiamo oro ir energijos iš maisto. Ji cirkuliuoja tam tikrais kanalais (meridianais), esančiais tiek organizmo paviršiuje, tiek viduje – ir per 24 val. pamažu pereina visus meridianus, kurių kiekvienas turi maksimalų ir minimalų bazinį potencialą. Todėl visi organai paros eigoje pasiekia savo veiklos maksimumą ir minimumą. Pvz., plaučių meridiane maksimali energija būna 3-5 val. ryte, storojoje žarnoje – 5-7 val. ir t.t. Todėl bronchinės astmos priepuoliai būna 3-5 val. ryte, širdies veikla sutrinka dažniausiai 11-13 val., o tulžies pūslės – 23-01 val.

Akupunktūrai dažniausiai naudojamos sterilios nerūdijančio plieno adatos iki 0,5 mm skersmens. Priklausomai nuo riebalinio sluoksnio storio jos įduriamos 2-8 mm po oda ir paliekamos maždaug pusei valandos. Dūriai nėra skausmingi, tačiau gali sukelti nežymų traukulį ar maudimą. Procedūra dažniausiai kartojama kas kelios dienos, kol pacientas pradeda jausti poveikį.

1998 m. K. Streitberger’is ir J. Kleinhenz’as sukūrė vieną tokių placebo adatų, kurios sukelia pacientui įdūrimo poveikį, bet iš tikro neįduria odos. Ji buvo išbandyta keliuose tyrimuose – rezultatai vos vos palankesni tikroms adatoms. J. Park’as su kolegomis 1999-ais sukūrė prietaisą iš dviejų vamzdelių, leidžiančių stipriau laikyti adatą. Su juo placebo adata yra trumpesnė ir neįduria odos. Šis prietaisas irgi panaudotas keliuose tyrimuose – ir nerodo tikrų adatų pranašumo prieš placebo. 2007 m. japonai N. Takakura ir H. Yajima irgi sukūrė placebinę adatą, kurių vienodai nuo tikrų neatskiria tiek pacientai, tiek akupunktūrininkai.

Tai kodėl adatos padeda? Yra manančių, kad dėl placebo poveikio. Placebas gerai ištyrinėtas ir veikia, tačiau jo poveikis ribotas ir trumpalaikis, o jį išmatuoti galima tik labai apytiksliai. 2009 m. E. Ernstas atliko analizę nustatydamas, kad jo tirtos 25 studijos iš 32 nerodo, kad akupunktūra būtų veiksmingesnė už placebą. Ir tik 5-ios rodė, kad ji gali paveikti žmogaus sveikatą. Vieninteliai negalavimai, kuriems ji buvo veiksminga, tebuvo galvos ir nugaros skausmai, pykinimas po chemoterapijos ar operacijos ir nevalingas šlapinimasis.

Vis tik norint gauti patikimus duomenis, reikia atlikti dvigubą aklą tyrimą – kai nei pacientas, nei akupunktūrininkas nežino, ar adata tikra. Tam reikia sukurti netikrą adatą, galinčią apgauti juos abu. Kol kas tokių labai kokybiškų adatų dar nėra.

Bet 2010 m. danų neurologo M. Nedergaardo komanda atliko bandymus su pelėmis. Ji nustatė, kad audiniuose apie dūrį pagausėja adenozino – tai neurotransmiteris, padedantis atkurti audinius po pažeidimo. Jis taip pat turi poveikį nervų ląstelėms, kurios į smegenis siunčia skausmo signalus. Ir pelės. Kurioms buvo atlikta akupunktūra, ne taip agresyviai reagavo į karštį ir kitus stimulus. Jie išvedė genetiškai modifikuotas peles, kurių nervų ląstelės nereaguoja į adenoziną. Joms, atlikus akupunktūrą, skausmas nesumažėjo. Tai tarsi rodo, kad akupunktūra nėra vien placebas.

^*) Huangdi Neidzin („Geltonojo imperatoriaus kanonas“) – senovės kinų medicininis veikalas, laikomas fundamentaliu kinų medicinos šaltiniu. Jame išdėstyta senųjų kinų gydytojų patirtis. Sudarytas iš dviejų dalių, kurių kiekvienoje yra po 81 skyrių klausimų-atsakymų forma su mitiniu Geltonuoju imperatoriumi ir jo 6-iais tiek pat mitiniais patarėjais. Pirmoji „Suwen“ („Bendrųjų klausimų“) dalis apima teorinius kinų medicinos pagrindus ir diagnostinius metodus. Antroji, rečiau minima, „Lingšu“ („Dvasinė ašis“) smulkiai aptaria akupunktūrą (todėl iki 8 a. vadinta „Čžen czin“ – „Adatoterapijos kanonas“).
Tiksli veikalo data nežinoma, spėjimai svyruoja nuo 4 iki 1 a. pr.m.e. Pirmąkart „Huangdi Neidzin“ paminima 1 a. Po 3 a. knyga buvo prarasta, tačiau 8 a. ją atrado ir atstatė imperatoriaus gydytojas Van Binas, parašęs pratarmę, komentarus ir ją papildęs, išleisdamas 762 m.
Traktate pateikiamos visos tradicinės kinų medicinos teorijos, nagrinėjami higienos ir susirgimų profilaktikos klausimai. Ligas reikia gydyti dar jų užuomazgose, o jei ji išplito kūne, reikia numatyti jos vystymosi pasekmes. Diagnostika skirstoma į 4 tipus: pulso, apklausos, apžiūros ir balso. Ir pabrėžiama, kad gydytojas yra aukščiausio lygio, jei ligą nustato iš išorinės apžiūros, jei iš klausinėjimo – jis amatininkas, o jei iš pulso – tik meistras. Pateikiami ir įvairių ligų požymiai bei priežastys bei įvairūs jų gydymo būdai.