KINIJA: tolima ir artima

Akupunktūra: organizmas vientisas

Pagrindinis puslapis

Manoma, kad adatų įdūrimo poveikis atrastas Kinijoje arba Tibete atsitiktinai, darant ritualines tatuiruotes budistų šventyklose.Pirmosios rašytinės žinios apie šį metodą sutinkamos 3 a. pr.m.e. traktate „Chuandi neidzin“. 6-8 a. akupunktūra ir prideginimu jau plačiai buvo gydomos įvairios ligos. 1026 m. išleistame „Bronzinio žmogaus taškų atlase“ nurodoma 600 taškų žmogaus kūne, jų vietos ir veikimo būdas. Vėliau per daugelį kartų sukurti plakatai, kuriuose žmogaus kūne pažymėta 14 linijų ir 695 taškai. Šis gydymo būdas paplito ir kitose šalyse: Korėjoje, Birmoje, Mongolijoje, Vietname, Indijoje, Akupunktura Japonijoje. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie tai Korėjoje randami 561 m., Japonijoje – 414 m.

Europoje pirmosios žinios apie gydymą adatomis aptinkamos 13 a., o 17 a. Olandijoje ir Italijoje, 19 a. Prancūzijoje skelbiami duomenys ir ginamos disertacijos apie veiksmingą gydymą adatomis. 1828 m. Rusijoje Medicinos chirurginės akademijos prof. P. Čarukovskis pritaikė akupunktūrą reumatinių sąnarių ir nervų ligų gydymui. 1901 m. pasirodė A. Violino ir V. Korsakovo darbai ta tema. Vėliau Rusijoje (ir TSRS) tas metodas užmirštas ir atgaivintas tik 1956 m. grupei tarybinių gydytojų grįžus iš Kinijos.

Tradicinėje Rytų medicinoje žmogus yra vientisas – jame susiję mąstymas, jausmai ir kūnas, kiekvienas organas ar funkcija susijusi su kitais (organais ir funkcijomis). Žmogus neatskiriamas ir nuo gamtos – žmogų veikia klimatas, metų laikai, Saulės spinduliavimas, Mėnulio ir Žemės jėgos, Visatos kūnai... Žmogus, kaip ir visi Žemės paviršiuje esantys daiktai, pavaldūs dviejų priešybių (injan) poveikiui. Tarp jų privalo būti glaudus ryšis ir pusiausvyra, kuriuo sutrikdžius žmogus suserga.

In-jan teorijos pagrindu senovės medikai sukūrė 5 elementų teoriją, paremtą cikliškumu: naktis-diena, rytas-vakaras, žiema-vasara, šaltis-šiluma, miegas-budrumas, įkvėpimas-iškvėpimas, sistolė-diastolė ir t.t. In ir jan ciklai keičiasi, kas ypač akivaizdu metų ir paros pokyčiuose: 1) rytai – gimimas, rytas, pavasaris; 2) – maksimalus aktyvumas, pusiaudienis, vasara; 3) vakarai – mažėjantis aktyvumas, vakaras, ruduo; 4) šiaurė – minimalus aktyvumas, naktis, žiema. Vėliau tie ciklai buvo apibendrinti ir jiems priskirti simboliai (atitinkamai - medis, ugnis, metalas, vanduo). Pokyčių centre yra Žemė.

Organų funkcionavimui būtina specifinė energija (či), kuri skirstoma į vidinę ir ypatingąją. Vidinė susidaro iš įkvepiamo oro ir energijos iš maisto. Ji cirkuliuoja tam tikrais kanalais (meridianais), esančiais tiek organizmo paviršiuje, tiek viduje – ir per 24 val. pamažu pereina visus meridianus, kurių kiekvienas turi maksimalų ir minimalų bazinį potencialą. Todėl visi organai paros eigoje pasiekia savo veiklos maksimumą ir minimumą. Pvz., plaučių meridiane maksimali energija būna 3-5 val. ryte, storojoje žarnoje – 5-7 val. ir t.t. Todėl bronchinės astmos priepuoliai būna 3-5 val. ryte, širdies veikla sutrinka dažniausiai 11-13 val., o tulžies pūslės – 23-01 val.