Stresas ir adaptacija

Abejodamas eik į tiesą,  Ciceronas

„Streso“ mokslinė sąvoka pavartojama labai dažnai. Vis tik dažnai „stresą“ bandoma primesti įvairioms, net viena kitą neigiančioms būsenoms: tai kartu ir dantų gėlimas, ir bormašinos baimė; tai ir trauma avarijoje, ir žinia apie artimo mirtį ar net kivirčas visuomeniniame transporte, … ir t.t.

Anglų kalbos žodžiui „stress“ artimiausiu yra „įtampa“. Bet kokia? Kur? Dėl ko?

Kai 18-mečio Prahos un-to studento Brunas Seljė1) medicininės žinios pradžioje buvo labai skurdžios ir jis gan miglotai suvokė, kas yra ligonis ir ligos. Ligoniai skundėsi panašiais negalavimais, o skirtingų ligų požymiai buvo tokie panašūs, kad nepatyrusiam studentui buvo sunku tarp jų susigaudyti. Jis vėliau rašė:

„Mus parodė keletą įvairiomis infekcinėmis ligomis sirgusių ligonių. Tai buvo ankstyvosios tų ligų stadijos. Kaskart, kai kurį ligonį atnešdavo į paskaitų salę, profesorius primygtinai pabrėždavo, kad pacientas jaučiasi blogai, atrodo sergąs, kad jo liežuvis aptekęs apnašomis, kad jis skundžiasi daugiau ar mažiau geliančiais sąnariais, kad jo sutrikęs skrandis ir žarnynas, krenta svoris, neturi apetito. Ne tokie nuolatiniai požymiai buvo karščiavimas, padidėjusios kepenys ar blužnis, baltymai šlapime, angina, išbėrimas ir kt. tačiau mūsų mokytojas į visa tai beveik nekreipdavo dėmesio. Profesorius paminėdavo keletą ‘būdingų’ požymių. Pasak jo, jei jie pasirodysią, tai padėsią nustatyti vienokią ar kitokią specifinę ligą. Tai ir yra, sakydavo jis mums, tie svarbūs pakitimai, į kuriuos turime atkreipti dėmesį. Kol tie požymiai neišsiplėtoję, maža ką galime padaryti paciento labui, nes be jų negalima nustatyti galutinės diagnozės ar pasiūlyti veiksmingos terapijos. Profesorius visai nesidomėjo daugeliu jau matomų pakitimų, nes jie nebuvo ‘specifiniai’, taigi gydytojams ‘nenaudingi’.“ Kūną 20% sudaros stresas

Vis tik B. Seljė kuo toliau, tuo labiau domėjosi specifinėmis problemomis, o apie „bendro ligos sindromo“ koncepciją negalvojo ištisus 10 m. 1935 m. jis bandė išskirti iš kiaušinių naują hormoną (vėliau paaiškėjo, kad ta hipotezė klaidinga) ir jis apie tai vėliau rašė: „… anaiptol ne planingai, ne sistemingai, o atsitiktinai stebint bandymus, daromus dėl klaidingos teorijos, buvo atrastas adaptacijos sindromas“. Taip jis suleido žiurkėms kiaušidžių ekstrakto ir aptiko pakitimus, kurių nesukeldavo iki tol žinomi hormonai: 1) labai padidėjo antinksčių žievinė dalis; 2) buvo sukelta smarki užkrūčio liaukos limfinio aparato involiucija; 3) atsirado kraujuojančios skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos. Argi tai nerodė, kad čia pasidarbavo kažkoks naujas lytinis hormonas?

Tačiau B. Seljė džiaugėsi neilgai… Netrukus paaiškėjo, kad inkstų, odos, blužnies ar bet kurio kito organo ekstraktai sukelia tokį pat sindromą. Bet B. Seljė nenusimena – jis mano, kad priežastimi gali būti kažkoks audinių hormonas, kažkokia visuotinė biologinė substancija, kuria gali gaminti vos ne bet kuri ląstelė. Vis tik vieną dieną B. Seljė nutvilkė „baisi“ mintis – juk tai gali būti dėl neišvalytų ir toksiškų ekstraktų, tad čia tiesiog paprastas apnuodijimas. Jis iškart suleidžia žiurkėms formalino ir po 48 val. per skrodimą aptinka didelę antinksčių žievės hipertrofiją ir kitus anksčiau minėtus simptomus. Formalinas pasirodė net efektyvesnis už bet kokį ekstraktą!

Bet B. Seljė į savuosius eksperimentus pažvelgė su kitu požiūriu: „Jei pasaulyje yra toks dalykas, kaip bendroji nespecifinė organizmo reakcija į bet kokį pažeidimą, tai jau vien dėl to verta jį tirti“. Ir čia jsi prisiminė savo pirmuosius įspūdžius Prahos un-te apie „tiesiog ligą“. Tad gali būti, kad žmogui būdingi klinikiniai reiškiniai (negalavimas, difuzinis skausmas ir t.t.) yra panašūs į eksperimento sindromą.

Pirmasis B. Seljė straipsnis apie stresą „Įvairių pažeidžiančių veiksnių sukeliamas sindromas“ pasirodė 1936 m. liepos 4 d. Tačiau tada jo mintys medicinos bendruomenei atrodė tiesiog absurdiškomis ir daugelis įtikinėjo jį mesti savo užmačias.

Taigi, kas gi yra tas stresas ir bendrasis adaptacijos sindromas?

Organizmo sąryšiai su aplinka yra gausūs ir įvairūs: jį nuolat veikia daugybė įvairių dirgiklių. Silpni ir trumpalaikiai dirgikliai sukelia lokalias reakcijas, dažniausiai uždegimus. Stipresni ir ilgalaikiai – jau kai kurias bendrąsias organizmo reakcijas, o jos yra stereotipinės, t.y. nepriklauso nuo dirgiklių kokybinių ypatumų. Antrųjų visumą B. Seljė pavadino  bendruoju adaptacijos sindromu,  o vienarūšes atsakomąsias reakcijas galinčius sukelti poveikius - stresoriais, o jų sukeltą organizmo būseną  streso reakcija.  Jis stresą apibūdino kaip „būseną, pasireiškiančią specifiniu sindromu, kuris apima visus biologinėje sistemoje nespecifiškai kilusius pakitimus“.

Taigi, savo pobūdžiu stresas yra specifinis sindromas, tačiau savo kilme – nespecifinis, nes jis kyla veikiant įvairiems (mechaniniams, fiziniams, cheminiams, biologiniams, psichiniams, ...) dirgikliams.

Bet kodėl stresas vadinamas specifiniu? Mat jau pradžioje B. Seljė pastebėjo, kad įvairūs ir labai skirtingi poveikiai sukelia labai panašius pokyčius. Pirmajame savo straipsnyje B. Seljė tą sindromą pavadino „aliarmo reakcija“, tačiau paaiškėjo, kad ji neaprėpia visos atsakomosios reakcijos. Vėliau jis nustatė, kad gyvūnui, ilgai veikiamam kokių nors kenksmingų veiksnių, nežuvus maždaug per parą, atsiranda adaptacija arba rezistencija (atsparumas) – kitaip tariant, joks organizmas negali visąlaik būti aliarmo būsenoje. Jei gyvūnas nežūsta, aliarmo reakciją pakeičia rezistencijos stadija.

Šios stadijos požymiai stipriai skiriasi nuo aliarmo reakcijos ir daugeliu atžvilgių yra netgi priešingi; pvz., per aliarmo reakciją antinksčių žievė išskiria hormonu į kraują ir todėl sekina savo atsargas, o rezistencijos stadijoje, atvirkščiai, joje labai pagausėja sekrecinių granulių. Aliarmo būsenoje kraujas tirštėja, jame mažėja chloro, dominuoja bendri audinių kataboliniai procesai, o rezistencijos stadijoje kraujas skystėja, chloro jame gausėja, dominuoja anaboliniai procesai ir normalizuojasi kūno masė. Tačiau jei kenksmingas veiksnys tebeveikia toliau, adaptacija vėl išnyksta ir gyvūną ištinka trečioji, išsekimo fazė.

B. Seljė manė, kad bet koks sudirginimas suaktyviną hipofizę (posmegeninę liauką), kuri išskiria daugiau adrenokortikotropinio hormono, skatinančio antinksčių žievės veiklą ir kortikosteroidų išskyrimą į kraują. Susikaupusi visuma nulemia streso susidarymą. Smarkiai pažeidus antinksčių žievės sekrecijos hormonų sintezę susergama adaptacijos ligomis, mat organizmas netenka galimybės prisitaikyti prie kintančių sąlygų.

Vis tik ilgą laiką buvo neaiškūs hipofizės sudirgimo paleidimo mechanizmai. Dabar jau aišku, kad ištikus stresui įsijungia ir sudėtingi nervų sistemos mechanizmai. Bet kokio poveikio signalas pasiekia didžiųjų galvos smegenų pusrutulių žievę, iš kurios jie siunčiami į pogumburį, kuriame randasi aukštieji vegetacinės ir endokrininės sistemų koordinavimo ir reguliavimo centrai – ir iš čia grįžtamasis ryšys organizuoja atitinkamų fiziologinių tarpusavio ryšių atkūrimą. Kilus bet kokiai „nepalankiai“ situacijai, galinčiai sukelti stresą, pogumburis mobilizuoja turimas gynybines jėgas, kurių pirmuoju pasireiškimu yra adrenalino išskyrimas iš antinksčių šerdinės dalies.

Katecholaminai, simpatinės-adrenalininės sistemos hormonai ir mediatoriai, yra svarbiausi organizmo prisitaikomųjų reakcijų reguliatoriai. Jie padeda organizmui skubiai ir tinkamai pereiti iš ramybės į sudirginimo būseną ją išlaikant ilgam. Biologiškai aktyviais katecholaminais yra adrenalinas, noradrenalinas (adrenalino pirmtakas, atliekantis ir centrinės bei simpatinės nervų sistemos mediatoriaus funkcijas), dofaminas (noradrenalino pirmtakas – centrinės nervų sistemos mediatorius).

Katecholaminai sugeba greitai ir intensyviai spartinti organizmo apykaitos procesus: stimuliuoja glikogeno ir riebalų skilimą, sukelia gliukozės kaupimąsi kraujyje, aktyvina riebiųjų rūgščių oksidaciją, didina deguonies sunaudojimą audiniuose, širdies ir raumenų darbingumą, o taip pat sudirgina centrinę nervų sistemą ir dalyvauja emocinių reakcijų kiltyje.

E. Matlina2), be specifinių, atskiriems stresams būdingų ypatumų, išskyrė ir nespecifines, bendrąsias katecholaminų apykaitos ir simpatinės-adrenalininės sistemos aktyvumo kitimo fazes.

Pirmoji - spartus aktyvėjimas. Ji prasideda iškart vos sudirginus ir jai būdinga, kad pobumburyje ir kitose nervų sistemos dalyse atpalaiduojamas noradrenalinas, todėl suaktyvėja galvos smegenų adrergetiniai elementai ir stimuliuojamos humoralinių bei hormoninių reguliavimo mechanizmų sistemos. Šioje fazėje stiprėja antinksčių šerdinės dalies veikla (į kraują išskiriama adrenalino, tačiau jo kiekis pačioje liaukoje nesumažėja), kurio daugiau patenka į širdį.

Antroji - pastovus, ilgai trunkantis aktyvėjimas. Jos metu toliau auga adrenalino sekrecija į kraują, jau mažėjant antinksčiuose. Iš širdies adrenergetinių nervinių galinių skaidulų išskiriamas noradrenalinas, aktyvėja jo sintezės sistemos. Gali pagausėti adrenalino kepenyse, tad pradeda sparčiau irti glikogenas ir organai gauna daugiau gliukozės. Daugiau adrenalino patenka ir į pogumburio sritį bei kitas smegenų dalis per hematoencefalinį barjerą.

Trečioji - funkcijų išsekimo. Slūgsta simpatinis-adrenalininis aktyvumas, ypač hormoninėje ir periferinėje mediatorių grandyje. Labai sumažėja adrenalino koncentracija antinksčiuose bei jo sekrecija į kraują; širdyje krenta noradrenalino lygis… Bet pogumburyje adrenalino nemažėja bei tebedidėja hematoencefalinio barjero pralaidumas adrenalinui.

Plačiau paaiškina kito tarybinio fiziologo G. Kasilio3) teorija. Pagal ją, adrenalino ir noradrenalino (vadinamųjų avarinių hormonų) didėjimas kraujyje yra pirmoji cheminė kylančių streso reakcijų grandis. Jei susikaupia noradrenalino, organizmas tampa atsparesnis kenksmingiems poveikiams, geba geriau prisitaikyti prie kintančių sąlygų, stresorių. B. Seljė manė, kad tik adrenalinas atsakingas už streso vystymąsi, tačiau pasirodo, kad pogumburyje yra specialių ląstelių, išskiriančių relizingus, kurie patekę į nervines skaidulas, pogumburį jungiančias su hipofize, šioje skatina adrenokortikotropino sintezę, tad sparčiau gaminasi ir į kraują išsiskiria kortikosteroidai.

Tarkim, kad žmogus patyrė traumą: pargriuvo ir susilaužė ranką. Į kraują ima plūsti adrenalinas, pratekdamas į pogumburio užpakalinius branduolius ir ten sudirgindamas jam jautrias ląsteles. Sudirginimas pasiekia ląsteles, gaminančias relizingus, iš hipofizės į kraują teka adrenokortikotropinas, kuris, mobilizuodamas antinksčių žievės sistemas padeda susidaryti ir kraujyje kauptis kortikosteroidams.

Jei stresas sunkus, pvz., įvyko galvos trauma, organizmui tenka kęsti ilgalaikį stiprų skausmą, šaltį ar karštį, hematoencefalinio barjero pralaidumas didėja ir į smegenis patenka daugiau katecholaminų, tad dar intensyviau susidaro relizingai ir kraujyje dar labiau gausėja kortikosteroidų. Tai ir yra pasipriešinimo, t.y. organizmo adaptacijos stadija.

Gyvajai sistemai būdingas nepaprastas atsparumas – ji priešinasi iki paskutinės akimirkos. Net stipriausias poveikis sukelia tik neįtikėtinai mažus ir grįžtamuosius svyravimus – skubiai atsikuria sąryšiai. Tad nuolat mūsų tykantys stresoriai iki galo organizmo neišsekina ir nenužudo. Ir jau nuo seno žinoma, jog kartojantis tiems patiems stresams, organizmas katecholaminų kaskart gamina ir išskiria vis mažiau – jis tarsi pripranta. Kortikosteroidų susikaupia daugiau nei reikia, o jie signalizuoja pogumburiui ir sustabdo adrenokortikotropino gamybą. Kartu mažėja relizingų gaminimas, mažėja hipofizės aktyvumas, kraujyje mažėja kortikosteroidų.

Stresoriaus „puolimas“ atremtas, o organizme kilusi cheminė audra pamažu rimsta. Bet juk streso atveju svarbiausią vaidmenį vis tik atlieka visa endokrininė sistema, mobilizuojamos visos jėgos, mažėja anabolinių hormonų sintezė. O atsistatant viskas vyksta atvirkščiai – gausėja lytinių hormonų, insulino sekrecija. Taip grįžtama prie ramaus režimo.

„Liūtai“ ir „triušiai“

Aistros! Tai vėjai, ištempiantys laivo bures. Kartais jie laivą paskandina, bet be jų jis negali plaukti.
Volteras

1963 m. neuroendokrinologijos simpoziume „stresas“ apibūdintas kaip vienas netiksliausių terminų palyginant jį su „nuodėme“ – abu šie žodžiai kiekvienam reiškia visai skirtingus dalykus, abi emociškai sodrios ir nurodo tai, ką dar reikia išsamiai apibrėžti, norint tiksliau nusakyti. Kiek konkretesnė emocinio streso sąvoka, nes nurodo, kad kylant streso būsenai betarpiškai dalyvauja ir emocijos. Tad kas yra tas emocinis stresas?

Stresoriais gali būti įvairiausi veiksniai: mikrobai ir virusai, įvairūs nuodai ir toksinai, ekstremalios temperatūros, traumos ir t.t. Bet jais gali būti ir emociogeniniai veiksniai – tai viskas, kas gali mus sujaudinti, nelaimės, šiurkštūs žodžiai, nuoskaudos, kliuviniai mūsų veiksmams ar siekiams.

Emocija yra psichologinė sąvoka ir jos svarbą geriausiai yra įvertinę fiziologai. Tyrimai parodė, kad emociniam stresui būdingos tos pačios stadijos ir dėsningumai, kaip ir fizinių priežasčių sukeltam stresui. Tačiau jis turi ir svarbių ypatingumų. Jo atveju pradžioje apdorojama informacija psichikos srityje ir tik tada kyla vegetacinės nervų ir endokrininės sistemų atsakomosios reakcijos. Streso reakcija į fizinius stresorius mažai kinta ir mažai priklauso nuo organizmo ypatumų, o emocinio streso atveju nemažai nulemia ir asmenybės ypatingumai – juk visiems žinomi „optimistų“ ir „pesimistų“ požiūrių į tą patį įvykį vertinimai; taigi skirtinga ir jų streso reakcija. Kiškis ir liūtas

Nustatyta, kad adrenalinas siejamas su nerimo, o noradrenalinas – su agresijos reakcijomis. Čia peršasi įdomi asociacija: bailusis triušis išskiria daug adrenalino, o galingas liūtas – noradrenalino. Tad būtų gerai, jei mes kokiu paprastu psichofiziologiniu testu galėtumėm nustatyti, kurie žmonės yra „triušiai“, o kurie – „liūtai“. Deja, ryšis tarp hormonų kiekio ir charakterio nėra vienareikšmis. Štai švedė M. Frankenhaeuzer4) su kolegomis tyrė koledžo studentų įvairių asmenybės kintamųjų reikšmes ir matavo išskiriamų katecholaminų kiekius adinamijos ir streso metu. Rezultatai nepatvirtino hipotezės, kas asmenys skiriasi pagal katecholaminų rodiklius ir netgi kad gali būti susiję kiti bruožai, nei neramumas ar agresija. Pvz., linkusiems į depresiją išsiskyrė gana nedaug adrenalino – tai atitinka dabartines teorijas apie katecholaminų vaidmenį afektinėse psichozėse.

Žmogus reaguoja ne tik į realų fizinį pavojų, bet ir į grėsmę ar tam tikrus kadaise patirto pavojaus požymius. Tiriant poveikiai, kurį tam tikri stimulai sukelia tiriamajam, labai priklauso nuo to, ko jis tikisi. G. Lesingas sakė: „Laukti džiaugsmo – irgi džiaugsmas“. Tarkim bandomajam įduodam žydrą ir rausvą kapsulę, pasakydami, kad žydrojoje yra migdomieji, o rausvojoje – tam tikri stimuliatoriai (nors iš tikro abiejose tėra tas pats placebas). Ir paaiškėja, kad jų poveikis visai priešingas. Tiriamųjų, gavusių „depresines“ kapsules, būdravimo būsena susilpnėdavo, jų reakcija greičio testuose sulėtėdavo (paretėdavo ir pulsas, mažėdavo kraujospūdis), o kitai grupei atvirkščiai – būdravimas sustiprėdavo, reakcijų greitis spartėjo, pulsas dažnėjo, kraujospūdis kilo.

O kas, jei emociniai stresai kartojasi kasdien?  Ar tais atvejais organizmo pokyčiai taip pat lengvai išnykta, nepalikę jokių žymių?

Patirtis rodo, kad viskam yra riba. Adaptacijos mechanizmai irgi gali taip suirti, kad iki galo neatsikurs. Liks didesni ar mažesni pokyčiai, fiziologiniai poslinkiai taps pataloginiais. Ateis liga, apie kurią sakome, kad ji psichogeninės kilmės.

Ieškota elgesio ir emocinių reakcijų substrato. Daugelis tyrinėtojų siūlė schemas, siejančias įvairias afekto reakcijas su vienomis ar kitomis pogumburio sritimis arba limbinėmis smegenimis. Išskirta centruotai išsidėsčiusių sričių zona, susijusi su baimės ir įniršio emocinėmis reakcijomis, leido susidaryti įspūdžiui, kad galima išskirti emocijų substratą. Tačiau buvo susipainiota su terminologija. Emocijų substrato klausimas netenka prasmės, jei nedetalizuojama, ką galvoje turi tyrėjas: emocinio išgyvenimo (kaip psichinio proceso) substratą, struktūras, susijusias su emocijų pasireiškimu, ar sistemas, kurios formuoja reakcijas.

Emocija, kaip psichologinė kategorija, yra subjektyvus reiškinys; kaip psichinis reiškinys svarbiausiais smegenų neurodinaminiais ekvivalentais ji labai skiriasi nuo afektyvių elgsenos veiksmų. Bandymai smegenyse nustatyti emocijų (kaip ir kitų psichinių reiškinių) centrus – lokalizacionizmo atgarsis.

V. Seržantovas5) smegenų struktūrą apibūdino kaip „visumą elementarių objektų ir tokių materialių jų tarpusavio sąveikų, kurios iš šios visumos suformuoja vieningą materialų objektą, apibrėžtą kokybės ir erdvės bei laiko“. Dabartiniai duomenys irgi paremia vertikalios sandaros principą, kai bendrai veikiančių zonų sistemos gali būti visai skirtingose, kartais net gana nutolusiose srityse.

Emocijų mechanizmą žmogus paveldėjo iš savo gyvūninių protėvių. Vystantis mąstymui, protui ir aukštesniajai sąmonei emocijų aparato pagrindu, sąveikaujant su protu, susiformavo sudėtingesni jausmai (jie vėlesni už emocijas), kurie būdingi tik žmogui. Jausmas - tai viena iš tikrovės atspindėjimo formų, išreiškianti subjektyvų žmogaus požiūrį į jo poreikių ar vaizdinių patenkinimą ar neatitikimą. Tačiau ne visada galima atriboti emociją nuo jausmo.

Visus žmogaus jausmus galima sąlygiškai suskirstyti į 3 grupes: būdingus žmogui kaip gyvai būtybei (alkis, troškulys, nuovargis, skausmas); apibūdinančius žmogaus individualumą; apibūdinančius žmogų kaip visuomenės narį. Istorinėje raidoje tie jausmai kinta. Gausiausi antrosios grupės jausmai, kurie skirstomi į teigiamus arba malonius ir neigiamus arba nemalonius.

Daugelis tyrinėtojų mano, kad emocinės-stresinės reakcijos žmogaus evoliuciją labai įtakojo, padėjo vystyti intelektą, formavosi kaip tam tikri išgyvenimai ir emocijos. Per paskutinius pora tūkstantmečių žmogaus kūnas ir jo fiziologija beveik nekito, tačiau per tą laiką emociniai jausmai būdavo kitokie. Viena Z. Froido metodologinių klaidų buvo ta, kad jis savo pacientų psichologines ypatybes laikė visų laikų ir visų visuomenių žmogaus savybėmis. Štai jis teigė, kad sąmojingumas yra įgimtų potraukių – seksualinio ir agresyvaus – išraiška; jis tokia pat priemonė patelei vilioti, kaip graži povo uodega, ryški gaidžio skiauterė, lakštingalos čiulbėjimas ar gyvūnų „meilės šokiai“. Kandus pasišaipymas iš priešo ir varžovo – tai lyg jo simbolinis nužudymas, nes fiziškai jo sunaikinti negalima dėl moralinių kliūčių ar atpildo baimės. Ir žmogaus emocinė sfera gali kisti net paros, valandos ar net minučių eigoje ir tai gali nulemti net ir visai menkos dingstys. Štai kaip tą iliustruoja Dž. K. Džeromo6) „Trise valtyje“ (1889) epizodas:

 „Gana juokingas nutikimas įvyko tą rytą apsivelkant. Kai grįžau į valtį, man buvo labai šalta, ir skubėdamas apsivilkti marškinius netyčia įmečiau juos į vandenį, Baisiai įširdau, juo labiau, kad Džordžas pratrūko juoktis. Aš tame nemačiau nieko juokinga ir pasakiau tai Džordžui, bet jis tik dar labiau kvatojo. Niekada nesu matęs, kad kas nors taip juoktųsi. Jis mane visiškai išvedė iš kantrybės ir aš pasakiau, kad Džordžas yra bukagalvis mulkis ir besmegenis idiotas, bet jis tik dar labiau žvengė.
Ir štai, traukdamas ,marškinius iš vandens, pamačiau, kad čia ne mano, o Džordžo marškiniai, kuriuos buvau palaikęs manais. Dabar ir aš pagaliau supratau, kokia čia komiška situacija, ir taip pat pradėjau juoktis. Juo ilgiau žiūrėjau čia į šlapius Džordžo marškinius, čia į patį Džordžą, plyštantį juokais, juo man darėsi smagiau, - ir taip kvatojau, kad marškiniai vėl įkrito į vandenį.
- Ar tu nemanai jų ištraukti, - springdamas juoku klausė Džordžas.
Iš pradžių mane taip ėmė juokas, kad net negalėjau jam atsakyti, bet pagaliau vargais negalais ištariau:
- Tai ne mano marškiniai, o tavo.
Man niekada gyvenime nebuvę tekę matyti, kad linksmas žmogaus veidas taip staigiai pasidarytų rūstus.
- Ką! - sustaugė jis pašokdamas. - Tu kvaila varna! Ar negali būti atsargesnis? Kodėl, po šimts velnių, negalėjai rengtis ant kranto? Tau ne vieta valtyje! Paduok kobinį.
Bandžiau jam įrodyti, kad čia juokinga, bet nepavyko“.

Daugelyje A. Luko7) knygų neuropatologo požiūriu nagrinėjami jausmai ir emocijos. Pvz., „Humoras, sąmojingumas ir kūryba“ jis nurodo didelį emocijų vaidmenį sprendžiant konfliktines situacijas: „Laiku pasakytas juokas išelektrina atmosferą, šalys nurimsta ir randa kompromisą, nesijausdamos užgautos“.

Tačiau daugelis tyrėjų laiko, kad emocinis stresas susijęs su skausmu ir kančia. Pvz., R. Lazarusas8) tiesiai sako, kad stresas žmogui gresia blogybe arba tiesiog yra blogybė. Tačiau G. Seljė manė kitaip: „normalus darbas, tenisas, aistringas pabučiavimas gali sukelti nemažą stresą visai nepakenkiantį“. Anot jo, džiaugsmas, džiūgavimas ar seksualiniai malonumai susiję su tokiomis pat aiškiomis psichofiziologinėmis reakcijomis, kokios yra būdingos ir neigiamoms emocijoms. Ir netgi malonūs ir stimuliuojantys išgyvenimai (vedybos, kūdikio gimimas, stambus laimėjimas loterijoje, …) gali tapti psichosomatinių ligų priežastimi.

Taigi, žmogaus emocinio streso būsena tokio pat senumo kaip ir pats žmogus – jis gali kilti kiekvienam, pradedant naujagimiu, o baigiant sukriošusiu senioku. Ir netiesa, kad šiuolaikinis žmogus patiria mažiau streso nei praėjusių laikų žmogus ir net, greičiau, atvirkščiai. Negalime neigti, kad pirmykščiam medžiokliui kardadančio tigro baimė sukeldavo tokią pat streso reakciją kaip dabarties tarnautojo baiminimasis rūstaus vadovo. Greičiausiai jų endokrininiai ir biocheminiai pokyčiai panašūs, tačiau antruoju atveju neįmanoma grynai fiziškai sumažinti įtampos (užpulti, pabėgti). Manoma, kad iš objektyvių biocheminių ir endokrinologinių rodiklių negalima nustatyti „kas yra kas“, ir atsisakoma „katecholaminų nelygybės“ idėjos (juk aišku, kad į liūtus didžioji dauguma žiūri su didesne baime negu į triušius, o pasakymas „salonų triušis“ atrodo tiesiog juokingas).

G. Seljė, klausiamas, kad „jei stresas iš esmės yra savotiška liguista reakcija, tai su ta blogybe reikia kovoti ir jų vengti?“, atsakydavo, jog stresas yra ne tik blogybė, bet ir didelis gėris, nes be jų mūsų gyvenimas būtų panašus į nuobodų vegetavimą.

(bus pratęsta >>>>>)

1) Hansas Brunas Seljė (Janos Hugo Bruno "Hans" Selye, 1907-1982) - vengrų kilmės Kanados endokrinologas ir patologas, vykdęs tyrimus apie hipotetinius ne specifinius organizmo atsakus į streso dirgiklius. Gimęs Vienoje, o medicininį išsilavinimą 1929-ais gavęs Prahoje, išvyko į JAV, o vėliau Monrealį, kur pradėjo tyrinėti su stresu susijusius klausimus. Jo knyga „Gyvenimo stresas“ (1956) tapo bestseleriu.

2) Erlena Matlina (1930-) - žydų kilmės tarybinė endokrinologė ir harmonologė. Pasižyjusiu indėliu į fizinių pratimų fiziologiją, ypač katecholaminį metabolizmą. Buvo viena ir tarybinių mokslininkų, aiškinusių neuroninius ir harmoninius mechanizmus. Uspenskių namuose rengtuose seminaruose skaitė pranešimus apie stresą. Į Izraelį išvažiavo 1987 m. Ten dirbo Žydų un-te. Parengė rinkinius „Iš praeities į dabartį“ (2 t., 2006) su iš Rusijos išvykusių žydų prisiminimais ir „Tarybinio palikimo vaikai“ (2011) apie pogrindinius vaikų darželius Maskvoje, skirtus žydų vaikams.

3) Grigorijus Kasilis (1902-1986) tarybinis fiziologas. Buvo vienas iš hematoencefalitinio barjero tyrinėtojų, įvedęs barjerų, reguliuojančių medžiagų apsikeitimą, daugio organizme koncepciją. 1973-84 m. vadovavo sportinės endokrinologijos laboratorijai Fiziologijos inst-te, tyrusiai fizinių apkrovimų įtaką hormonams. Taip pat tyrinėjo skausmo ir Homeostazės meachanizmus ir prisidėjo prie supratimo, kaip organizmas reaguoja į stresą. Tarp jo populiarių knygų paminėtinos „Mokslas apie skausmą“ (1969), „Vidinė organizmo aplinka“ (1978) ir kt.

4) Mariana Frankenhaeuzer (Marianne Frankenhaeuser, 1925-2005) – švedų psichologė, atlikinėjusi tyrinėjimus biologinės psichologijos, o ypač streso, srityje. Jie turėjo biopsichosocialinę perspektyvą; ji, jungdama fiziologinius ir psichosocialinius duomenis, parodė, kad stresas darbe gali būti susijęs su asmeniniu gyvenimu ir lytimi. 60-o dešimtm. pradžioje ji dirbo Stokholmo Serafimo neurochirurgijos klinikoje, kur atliko eksperimentus su žiurkėmis, tirdama, kaip laiko suvokimas veikia streso lygį ir atmintį, o taip pat, ar aktyvumas ir pasyvumas turi įtaką laiko suvokimui. Ji viena pirmųjų dalyviais rinkosi moteris ir nustatė esant skirtumus tarp lyčių (pvz., sprendžiant sudėtingus matematikos uždavinius berniukams adrenalino lygis kyla, o mergaitėms – ne; tačiau nebuvo jokios koreliacijos dėl lyčių tarp testo rezultatų, kas prieštaravo nuomonei, kad produktyvumas priklauso nuo adrenalino ar kad mergaitės prasčiau susitvarko su loginiais uždaviniais).

5) Viačeslavas Seržantovas (1922-1993) - tarybinis filosofas, LVU profesorius, užsiėmęs biologijos, medicinos ir bioetikos, pažinimo teorijos klausimais, psichofiziologija. Žinomas darbais apie psichikos, sąmonės prigimtį ir jų sąryšį su smegenimis. „Smegenų-psichikos“ klausimą nagrinėjo ir materialistinio požiūrio taško. Aptarinėjo psichopatologijos, psichinių funkcijų regreso (ligų atveju) klausimus. Žmogų aptarė ne tik kaip biologinę, bet ir kaip socialinę būtybę – ir psichika yra tarsi „tarpininkas“, per kurį socialiniai veiksniai veikia organizmo fiziologiją – ir atvirkščiai. Ir psichika aktyviai reguliuoja fiziologinius procesus (psichosomatinė medicina). Bet kurioje vertybėje skyrė reikšmę (visiems suvokiamą visuomeninę prigimtį) ir asmeninę prasmę; vertybes skirstė į materialiąsias (daiktai) ir dvasines (idėjos, idealai). Žmogaus vystymąsi nagrinėjo per jo biologinių poreikių ir vertybių sistemos sąveiką. Pažymėtini darbai: „Žmogaus biologijos filosofinės problemos“ (1974), „Žmogus, jo prigimtis ir būties prasmė“ (1990) ir kt.

6) Džeromas K. Džeromas (Jerome Klapka Jerome, 1859-1927) – anglų rašytojas, humoristas, dramaturgas, žinomiausias knyga „Trise valtyje (neskaitant šuns)“ (1889). Taip pat parašė esė rinkinius „Dyko vaikino dykos mintys“ (1886), „Trise valtyje“ tęsinį „Trise kelionėje“ (1900) ir kitus romanus bei daugybę pjesių, tačiau ankstesnės sėkmės nesulaukė. 1926 m. išleido autobiografiją "Mano gyvenimas ir laikai". „Trise valtyje“ aprašo plaukimą valtimi Temze, kai nutinka komiškos (ir nesentimentalios) situacijos, supintos su Temzės regiono istorija.

7) Aleksandras Lukas (1928-1982) – tarybinis neuropatologas, filosofas, vertėjas. Pagrindinė tyrinėjimų sritis – psichinių procesų modeliavimo su ESM galimybės ir ribos. Vystė mokslinės kūrybos temą.

8) Ričardas Lazarusas (Richard S. Lazarus, 1922-2002 ) - amerikiečių psichologas, asmenybės ir emocijų, psichologinio streso ir adaptacijos srities žinovas, parengęs nemaža skalių ir klausimynų (tarp jų ir Kopingo testą), plačiai naudojamų emocinių būsenų tyrimuose. Žinomiausia jo knyga yra „Psichologinis stresas ir jo įveika“ (1966).

Taip pat skaitykite:
Froidas grįžta
Faktas ar frenologija
Laikrodžiai mūsų kūne
Smegenys yra tampomi
Įvykių prisiminimas laike
Autizmas: iškilūs ir keisti
Mūsų smegenys ir yra Visata
Neurobiologija: kas spręstina?
Žarnyno bakterijų perspektyva
Smegenys ir sprendimų priėmimas
ATF: ir „baterija“, ir neuromediatorius
Kaip evoliucija mus atvedė į beprotybę
Dvi mąstymo strategijos: kairysis ir dešinysis
Išsėtinė sklerozė: labiau apie sėją nei apie išsiblaškymą
Už ką Nobelio premijos negavo Virginijus Šikšnys
Kruvinas gamtos ir gydytojų darbas
„Nemirtingų“ ląstelių istorijos vingiai
Kasdien laikykitės proto higienos
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Jaunystės eliksyro paieškos
Minčių valdymo mašina
Kas sukelia šizofreniją?
Ar skaitysim mintis?
Bandymai su DNR
Šokio neurologija
Išlikti blaiviam
Vartiklis