Ciceronas

Markas Tulijus Ciceronas (106 m. pr.m.e. sausio 3 d. Arpino kaime (apie 150 km nuo Romos) - romėnų retorikas, filosofas ir rašytojas.

Ciceronas studijavo filosofiją pas epikūrininką Faidrą, klausė paskaitų pas Platono akademijos vadovą Filoną iš Larisos, bendravo su jo namuose gyvenusiu stoiku Diodotu, dažnai lankėsi garsaus teisininko Liucijaus Scevolos Auguro namuose, savarankiškai studijavo graikų filosofus ir istorikus.

Pirmąją kalbą, ginančią Sekstą Roscijų iš Amerijos, apkaltintą tėvažudyste, pasakė 80 pr. m. e., būdamas 26 metų amžiaus. Čia jis napabūgo pasisakyti prieš diktatoriaus Sulos atleistinį Chrizogoną ir bylą laimėjo, tačiau netrukus, tarsi išsigandęs galimų represijų, išvyko į Graikiją ir ten išbuvo dvejus metus (79-77). Iš pradžių studijavo filosofiją Atėnuose, Platono akademijoje, pas Antiochą iš Askalono, vėliau išvyko į Rodo salą pas retorikos mokytoją Moloną, padariusį jam didžiulį poveikį tobulinant iškalbos įgūdžius.

Grįžęs iš Graikijos, Ciceronas aktyviai įsijungė į politinę veiklą: 76 m. pr.m.e. buvo išrinktas kvestoriumi (mokesčių rinkėju ir metus gyveno Sicilijoje, kur pelnė didelę gyventojų pagarbą. Po Cicerono dirbęs kvestoriumi Veris išgarsėjo kaip kyšininkas bei lupikautojas, ir gyventojai jį padavė į teismą, o Ciceronas pasakė kaltinamąją kalbą "Prieš Verį" (In Verrem, 70 m. pr.m.e.). Su triumfu laimėjęs šį procesą ir įveikęs savo varžovą Hortenzijų, gynusį Verį, Ciceronas pelnė garsiausio Romos oratoriaus vardą ir 69 m. pr.m.e. buvo išrinktas edilu, o 66 m. pr.m.e. – pretoriumi. Tais metais, reikalaudamas Pompėjui suteikti aukščiausią valdžią kovoje su Mitridatu, jis pasakė ir pirmąją politinę kalbą – "Apie Gnėjaus Pompėjaus karinę valdžią" (De imperio Cn. Pompei, 66 m. pr.m.e.).

64 pr. m. e., iškėlęs savo kandidatūrą konsulų rinkimuose, Ciceronas – homo novus – įveikė net penkis pretendentus ir buvo išrinktas konsulu 63 pr. m. e. kadencijai. Tai buvo itin dramatiški metai. 63 pr. m. e. Liucijus Sergijus Katilina (108-62), senos patricijų giminės palikuonis, teisėtu būdu rinkimuose negavęs konsulo vietos, jos ėmė siekti jėga, iš pradžių bandydamas nužudyti savo varžovus, o nepavykus, - suorganizuodamas sąmokslą. Kaip konsulas Ciceronas ėmėsi aktyvių veiksmų, senate ir forume pasakė keturias kalbas "Prieš Katiliną" (In L. Catilinam orationes quatuor), įtikino senatą paskelbti ypatingąją padėtį (senatus consultum ultimum), kuri suteikdavo konsului gyvybės ir mirties sprendimo teisę. Ja pasinaudojęs, Ciceronas mirties bausme nuteisė penkis Romos piliečius, aristokratų atstovus, sąmokslo dalyvius. Katilinos sąmokslas buvo nuslopintas, o pats jis žuvo susirėmimuose su Romos kariuomene. Ši pergalė Ciceronui pelnė tėvynės tėvo (pater patriae) vardą.

Tačiau prieš Ciceroną ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininkai, ypač Publijus Klaudijus Pulchras. 59 pr. m. e. tapęs liaudies tribūnu (tribunus populi), senatui jis pateikė svarstyti įstatymo projektą Klaudijaus įstatymas dėl mirties bausmės Romos piliečiui (lex Claudia de capite civis Romani), kuriuo tremtis buvo numatoma tam, kuris, neperdavęs teismui, mirties bausme nubaudė Romos pilietį. Nors Cicerono vardas nebuvo minimas, niekas neabejojo, kad labiausiai jis nukreiptas būtent prieš Ciceroną. Nelaukdamas, kol senatas priims įstatymą ir bijodamas susidorojimo, Ciceronas išvyko iš Romos ir metus praleido Makedonijoje bei Ilirijoje. Jo namas Romoje buvo sugriautas, turtas paimtas į valstybės iždą. Tik asmeniškas Pompėjaus įsikkišimas ir optimatų baimė, kad auganti Klaudijaus įtaka nesukurtytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono kurstytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono padėtį. 57 pr. m. e. jis grįžo į Romą, tačiau, siekdamas susigrąžinti turtą ir atstatyti savo teises, patyrė nemažai sunkumų.

Pilietiniame kare, kilusiame dėl nesutarimų tarp Pompėjaus ir Cezario, Ciceronas, nuo pat pradžių palikė respublikos šalininką Pompėjų ir priešinosi diktatoriškoms Cezario užmačioms. Laimėjęs karą Cicerono atžvilgiu Cezaris buvo kilnus ir jokių represijų prieš jį nesiėmė.

46-43 pr. m. e. buvo sunkiausi metai Cicerono gyvenime: 46 pr. m. e. jis išsiskyrė su žmona Terencija, kartu išgyvenęs 32 metus, vedė Publiliją, su kuria po metų vėl išsiskyrė; 45 pr. m. e. mirė jo mylima duktė Tulija; 44 pr. m. e. Cezaris pasiskelbė diktatoriumi ir tais pačiais metais buvo nužudytas.

46-44 pr. m. e. Ciceronas parašė daugumą savo filosofinių veikalų : "Stoikų paradoksus" (Paradoxa Stoicorum), "Hortenzijų" (Hortensius), "Akademinius svarstymus" (Academicae quaestiones), "Apie gėrio ir blogio ribas" (De finibus bonorum et malorum), "Tuskulo pokalbius" (Tusculanae disputationes), "Apie dievų prigimtį" (De natura deorum), "Katonas Vyresnysis apie senatvę" (cato Maior de sanectute), "Lelijus apie draugystę" (Laelius de amicitia), "Apie numatymą" (De divinatione), "Apie likimą (De fato), "Apie pareigas" (De officiis).

46 pr. m. e. Ciceronas parašė ir du fundamentalius retorikos veikalus-"Brutą, arba žymiausius oratorius" (Brutus sive de claris oratoribus) ir "Oratorių, arba apie geriausią kalbėtojų rūšį" (Orator sive de optimo genere oratorum). Pirmajame apžvelgė Romos retorikos raidą "nuo niekybės iki tobulybės", antrajame analizavo oratoriaus, siekiančio tos tobulybės, individualų kelią.

Po Cezario nužudymo (44 pr. m. e. kovo 15 d.) Ciceronas aktyviai dalyvavo senato opozicijoje prieš aršų cezarietį Marką Antonijų. Nuo 44 m. pr. m. e. rugsėjo mėn. Iki 43 m. pr. m. e. balandžio mėn. Ciceronas pasakė 14 kalbų prieš Marką Antonijų, kurias, tarsi pamėgdžiodamas Demosteno kalbas prieš Makedonijos karalių Filipą, pavadino Filipikomis (Phillippica). Ypač didelio pasisekimo susilaukė paskutinioji, keturioliktoji filipika, pasakyta sužinojus apie Oktaviano pergalę prieš Marką Antonijų. Kaip ir ankstesniais metais, įveikus Katiliną, Ciceronas kėlė savo nuopelnus respublikai, reikalavo paskelbti penkiasdešimties dienų padėkos maldas dievams, o trims svarbiausiems nugalėtojams – Oktavianui, Hircijui ir Pansai – suteikti imperatorių titulus. Tai buvo paskutinioji Cicerono kalba.

43 pr. m. e. lapkričio mėn. Priešininkai susitaikė, Oktavianas, Antonijus ir Lepidas sudarė antrąjį triumviratą. Keršydamas už įžeidimus, išsakytus filipikose, Antonijus pasistengė kuo greičiau atsikratyti aršaus priešininko. Budeliai pasirodė Cicerono viloje Kajetoje 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d. Vergai buvo pasiryžę ginti šeimininką, tačiau Ciceronas liepė pastatyti lektiką ir pats iškišo galvą laukdamas smūgio. Jam buvo nukirsta galva ir dešinė ranka, Romos forume rodytos kaip didžiausio priešo žūties įrodymai.

Amžių bėgyje Cicerono kūrybinio palikimo reikšmė vis didėjo, jo vardas tapo Romos kultūros simboliu. O tas palikimas itin gausus ir įvairus: 58 išlikusios kalbos ir apie 30 neišlikusių, 6 retorikos veikalai, apie 17 filosofinių traktatų, istorijos, politikos, geografijos, teisės, mokslo istorijos raštai, daugiau nei 900 laiškų.

Šaltinis: Vikipedija, ID=304540   
(C) GFDL   

Platonas ir Aristotelis
Tacitas ir Gajus Suetonijus
Origenas iš Aleksandrijos
Irenėjus iš Liono
Mani - manicheizmo pradininkas
Arianas. Stoicizmo pagrindai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Antikos filosofijos labirintai
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Simonas Samarietis: pirmojo gnostiko mokymas;
Mošė Maimonidas: viduramžių žydų racionalistas
Blezas Paskalis: mokslas ir tikėjimas
Gamtos mokslai ir kryžius
Dž. Bjudžentalio koncepcija
Teofrastas. Apie akmenis
Heraklitas iš Efeso
Jurgenas Habermasas