Prieštaringa Ignacijaus Lojolos tiesa  

13-asis Lopesų, gyvenusių Lojoloje, vaikas, gimęs 1491 m., gavo Injigo arba Ignacijaus vardą (1491-1556). Tėvai netikėjo ženklais, jie tiesiog tikėjo Dievu. Marina Sone, norėdama pamėgdžioti Dievo motiną, pasišalino į tvartą ir naujagimį paguldė į ėdžias. Tiesa, tą vakarą švies Betliejaus nepasirodė žvaigždė, o į pilį neatėjo magai, kad paliudytų apie stebuklą, - tačiau tai nenuliūdino tėvų, šventai tikėjusių, kad jų vaikui lemta įeiti į istoriją. Ir jie neapsiriko: tikėjimas, kaip sako, kuria stebuklus.

Pradžioje berniukas nerodė išskirtinių sugebėjimų. Tėvas sugebėjo jį įtaisyti karaliaus Ferdinando III pažu. Paaugęs buvo aukšto ūgio, judrus, šmaikštus lovelasas, dievinantis sijonus ir gerą vyną. Tačiau niekas nežinojo, kokia slapta aistra degina garbėtrošką – vardan karinės šlovės jis buvo aukoti viską. Romanai apie riterius skatino žygdarbiams: jis save įsivaizdavo tik šarvuotu ant balto žirgo, su širdies damos šalikėliu ar žiedu. Ir jis, kaip ir dera riteriui, išsirinko freiliną ir pradėjo karinę tarnybą.

1520 m. prasidėjusio karo su kaimynine Prancūzija metu Pamplonos tvirtovės komendantas Injigo Lopesas didvyriškai kovėsi su gausesnėmis priešo pajėgomis. Vieno puolimo metu sienos nuolauža komendantui sudaužė kairę koją ir jis nukrito be sąmonės. Tada ispanų saujelė nusprendė nešvaistyti Dievo dovanoto gyvenimo ir pasiduoti.

Kilnūs prancūzai, gerbę komendanto drąsą ir šaunumą, jį paleido iš nelaisvės. Vos vos pasiekęs gimtąjį dvarą, krito į lovą, puikiai suprasdamas, kad karinei karjerai gali uždėti kryželį. Koja gijo prastai; tėvo pakviesti gydytojai sakė, kad ją reikia laužti antrąkart.

O tada nutiko pirmas stebuklas: Injigo apėmė keista būsena tarp sapno ir budravimo, gyvenimo ir mirties. Jo siela, atsiskyrusi nuo kūno, pakilo aukštyn, o ten, virš debesų, jai apsireiškė apaštalas Petras su raktais nuo Rojaus, kuris kreipėsi į jį: „Tau dar anksti pas Viešpatį. Grįšk į žemę, tu pasveiksi, o dangaus Tėvas iš tavęs laukia didžių darbų“. Nuo tų žodžių Lopeso siela suvirpėjo. Jis norėjo paklausti: „Kokių?“, - tačiau Petras, skambčiodamas raktais, išsisklaidė balzganame rūke, o jo siela grįžo į paliktą kūną. Jis skausmingai iškentė antrąjį kojos laužimą, tačiau visam laikui liko šlubas.

Vėliau jis suprato, ką jam sakė Petras ir ko iš jo norėjo Viešpats. Jis nusprendė palikti pasaulietinį gyvenimą ir visiškai pasišventė religijai. Šlubumą šaunusis riteris priėmė kaip iš aukščiau siųstą ženklą, žymintį jo išskirtinumą. Tam buvo reikalinga geležinė valia ir plieninis charakteris, kuriuos jis turėjo nuo gimimo.

Dvasinis virsmas pakeitė visą ankstesnį jo gyvenimą. Jis jautėsi Dievo išrinktuoju ir karštai įtikėjo savo misija nuodėmės liūne panirusioje žemėje. Jis nedelsiant atsisakė kūniškų malonumų – moteriškų glamonių ir vyno, o taip pat užmetė svajones apie riterišką šlovę. Ir pradėjo visiškai naują gyvenimą.

Slapta, niekam nesakęs, 1522 m. kovo pabaigoje paliko tėvų namus ir su mulu patraukė Montserato vienuolyno¹⁾ link, į kurį iš visų Ispanijos kampelių traukė piligrimai, kad pamatytų stebuklingąją Dievo motinos ikoną. Pakeliui daug neabejojęs griežtai nubaudė pasitaikiusį maurą, kai tasai nepagarbiai atsiliepė apie Mariją. Besivejant nuo jo ant žirgo sprunkantį maurą, kelias išsišakojo: kairėje matėsi vienuolynas, o dešinėje – mauro gyvenvietė. Ir tada Lopesas ryžosi išbandyti likimą – jei mulas pasuks į kaimą, jis atsisakys vienuolio likimo. O tingus gyvulys tingiai rupšnojo žolę ir galiausiai, matyt paklusdamas Aukščiausiojo valiai, tingiai pasuko į kairę. Tačiau daugiau gyvenime Lopesas su likimu tokių žaidimų nežaidė.

Apsigyvenęs vienuolyne, Lopesas pasninkavo ir meldėsi. Dieną, po marškiniais užsidėjęs grandines, nuolankiai prašė išmaldos. Naktimis, nenusiimdamas grandinių gulė ant plikų grindų. Bet ir tokio nusižeminimo jam atrodė maža – ir jis atsiskyrė į apleistą ir sunkiai pasiekiamą olą, kurioje apmąstė dangiškąjį Mokytoją. Jis atkakliai priešinosi jį lankančiam ir gundančiam Velniui, o paskui išsekęs nelygioje kovoje, pusiau sąmonės būsenoje kalbėjosi su pačiu Viešpačiu, įkalbinėjusiu nepasiduoti velnio žabangoms. Injigo Lopesas prarado laiko ir erdvės pojūtį – ir apimtas kažkokio nušvitimo parašė pirmąjį savo darbą „Dvasiniai užsiėmimai“, kuriame išdėstė savąjį sampratą apie krikščioniškas dogmas ir Jėzų Kristų. Perskaitęs rankraštį jis pats įsitiko, kad jo ranką vedžiojo Viešpaties valia. 1532 m. vasarį jis nusprendė, kad yra pajėgus vienas kautis su visais Dievo priešais – tad paliko savo buveinę ir nešinas savo kūriniu išėjo į pasaulį.

Aplankęs Šventąją žemę, pakeliavęs po pasaulį platinant savo mokymą, Ignacijus 1528 m. pavasarį apsireiškė Sorbonoje vedinas noru nedelsiant pertvarkyti pasaulį. Paryžiuje Lojola atkakliai bandė įkūnyti savo idėją – įkurti broliją kovai su Bažnyčios priešais. Tačiau savo pamokslais patraukė slaptųjų Prancūzijos inkvizicijos tarnų dėmesį, buvo sučiuptas, nesmarkiai kankintas ir apklaustas Vyriausiojo Paryžiaus inkvizitoriaus, kuris, pasitenkinęs gautais paaiškinimais, jį paleido. Tasai savo idėjų neatsisakė – pamokslavo, rinko mokinius ir pradėjo užsiiminėti mokslais, didžiausią dėmesį skirdamas teologijai ir filosofijai.

Pasekėjų gausėjo, o Lojola persikėlė į Veneciją. Tuo metu Europoje atsirado šimtai religinių reformatorių; popiežiaus sostas susvyravo – nuo Dievo vietininko žemėje atšlijo Anglija, Šveicarija, Danija ir kitos šalys. O ir pačioje Italijoje buvo pastebima religinė sumaištis. Tuo ir pasinaudojo Ignacijus Lojola – pasiekęs audiencijos pas silpnavalį Paulių III, leidusį įkurti naują ordiną, skleidžiantį teisingą tikėjimą ir ir „žodžio kalaviju“ kertantį atskalūnus, tikėjimo priešus, velnio žabangas ir pan.

Per 1539 m. adventą buvo susirinkta viename Romos namų, kur buvo nuspręsta pasivadinti Jėzaus draugija. Tų metų žiema Italijai buvo negailestinga, kas tik pasitarnavo Lojolos planams. Žmonės badavo, Lojola su pasekėjais dalijo jiems savo sukauptas lėšas (dažnai be skrupulų išreketuotas iš turčių), sušalusius nešė į Garsonijo namus, laikinai tapusius prieglauda. Netrukus visa Roma žinojo kuo užsiima toji draugija.

Oficialiai teisė egzistuoti suteikta 1544 m. balandžio 22 d. Lojola prisiekė priešais Šv. Pauliaus katedros Didįjį altorių. Tačiau duotą įžadą būti vargšais ordinas sulaužė vos ne kitą dieną, perėmę naujo nario, turtingo dvarininko Pjetro Kodačės visą turtą. Taip tęsėsi per visą jėzuitų ordino istoriją – žodžiai dažnai skyrėsi nuo darbų.

I. Lojola, žmogus protingas, suprato: kad vaikas gyventų ir vystytųsi, jis privalo turėti nustatytas taisykles. Įstatų kertiniu akmeniu tapo šūkis: „Tikslas pateisina priemones“. Įstatus pradėjo kurti Įstatus pradėjo kurti 1541 m. ir iki pat steigėjo mirties buvo laikomas paslaptyje. Pagal vieną versiją juos paviešino 1558 m., o pagal kitą – 1584 m.

Įstatai buvo veidrodiniu Lojolos plano atspindžiu. Planas buvo tiek pat paprastas, kiek ir didis. Po ilgų apmąstymų ordino steigėjas priėjo išvados, kad auklėjimas ir išsilavinimas be tinkamos kontrolės gali atvesti į laisvamanystę. Su tuo taikstytis Lojola negalėjo, tad juos paėmė į stangrias rankas.

Pagrindiniu jo tikslu buvo pakeisti viso krikščioniškojo pasaulio intelektualiąją sandarą. Tad oficialiam popiežiui jis sukūrė nepriklausomą „juodąjį popiežių“, turintį, pagal įstatus, eiti prie numatyto tikslo – jėzuitų viešpatavimo visame pasaulyje. Deja tasai didis tikslas liko nepasiektas.

Pagal įstatus ordinas skaidomas į 6 klases: „klausytojus“, „mokinius“, „pasaulietinius kandidatus“, „dvasinius kandidatus“, „trijų įžadų besilaikantys“, „keturių įžadų besilaikantys“. Klasės nebuvo uždaros – perėjimas tarp jų galimas vystantis asmeniui.

Jėzuitams vadovavo generolas, renkamas aukščiausiosios tarybos arba kongregacijos. Jis buvo renkamas iki gyvos galvos ir – nuolaida Romos bažnyčiai – turėjo būti patvirtintas popiežiaus. Generolo nurodymai turėjo būti vykdomi be jokių abejonių. Dėl įstatų griežto laikymosi ordinas išliko iki mūsų dienų.

I. Lojola generolo pareigas perėmė po trečiojo balotiravimosi. Tačiau jėzuitas, tuo labiau pirmasis, visad lieka jėzuitu – kad viešai parodytų nuolaidumo ir susitaikymo pavyzdį. Lojola pirmosiomis savo generoliavimo dienomis dirbo ... pagalbininku virtuvėje.

Išrinktas grįžo prie įprastų užsiėmimų – savo įkurtoje mokykloje mokė vaikus. Kažkodėl pamėgo žydus ir karštai siekė juos atversti į tiesos kelią. Žydai priešinosi, Kristumi netikėjo, tačiau Lojola nepasidavė ir neapleido pastangų. Be to ėmėsi „puolusių“ moterų sugražinimu – kasdien lankydamas aikštes, turgus ir kitas Amžinojo miesto viešas vietas. Jo iškalba padėjo šliundras atvesti į jo įsteigtą prieglaudą, kur jis kantriai mokė prostitutes krikščioniškos moralės ir joms atskleisdavo evangelijos tiesas.

Ir pagaliau 1541 m. įvyko antrasis stebuklas: važiuojant tilpu per Violą, jis staiga sustojo ir mintyse pareiškė, kad išvydo vieno jėzuitų nario sielą, tuo metu mirštančio Padujoje. Siela bandė atsiskirti nuo iš paskutiniųjų besirangančių žemiškose kančiose kūno. Ir tikrai. Liudininkai po to pasakojo, kad tasai nurimo ir nutilo, o tada atidavė Dievui sielą.

Matydamas Lojolos pastangas, Paulius III specialiu įsaku leido ordinui turėti neribotą narių kiekį bei generolui keisti įstatus keisti įstatus priklausomai nuo aplinkybių.

Ordino ekspansija nežinojo ribų. Pvz., Kinijoje jiems pavyko į savo tikėjimą atvesti 200 tūkst. asmenų. Neužmiršta buvo ir Europa: šturmu paimta Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija, Austrija... Tačiau šiose sulaukė pasipriešinimo. Pradžioje juos išvijo iš Prancūzijos kaip ispanų pakalikus, tačiau netrukus su įtakingų prie jų prisijungiusių prancūzų pagalba jiems pavyko dovanų gauti Sen-Žermeno abatijos pastatą. Prieš tai sukilo Paryžiaus universitetas, kurį palaikė parlamentas ir energingas ir savimyla vyskupas Estašas diu Belė. Vis tik visos prancūzų pastangos sulaikyti jėzuitus buvo bevaisės. Taip nutiko ir kitose šalyse.

Ir kai Lojola paliko šį pasaulį, jo reikalas ir toliau tebegyvavo.

Klasės

Žemiausia klasė – „klausytojai“ (novicijai); ją sudarė trys skirsniai: pasaulietinis, dvasinis ir neapibrėžtas. Pirmieji vergėsi į vadovus, valdininkus ir buhalterius; antrieji turėjo tapti dvasiškiais, tretieji bandė apsispręsti, kai išaiškės jų privalumai ir polinkiai. Novicijai privalėjo visiškai atsiriboti nuo savo valios, šeimos ir kt., tapdami paklusniais ordino „vergais“. Jie duodavo tris pradinius įžadus ir turėjo griežtai laikytis asketiško gyvenimo būdo. Visų jų drabužiai, maistas, būstas privalėjo būti vienodais.

Antroji klasė, „mokiniai“ (scholastikai), nuo irmosios praktiškai skyrėsi tik tuo, kad papildomą dėmesį skyrė mokslams, o disciplinos reikalavimai jiems buvo dar griežtesni. Vis tik žmogus yra žmogus – ir Lojola numatė galimybę pasitraukti iš ordino, jei pajus nepajėgūs laikytis griežtų ordino taisyklių. Silpnų Lojolai nereikėjo!

O štai iš trečios ir ketvirtos klasių sugrįžimo į pasaulietinį gyvenimą jau nebuvo. Jų nariai (ir tik sulaukę 30-ies) buvo įvairiai išbandomi ištisus 10 m. O į paskutinę šeštą klasę buvo priimami tik sulaukę 33 m.

„Trijų įžadų besilaikantys“ privalėjo atkakliai darbuotis įvairiose pareigose ir vykdyti užduotis iš aukščiau, net nežinodami jų motyvų. Ir tik „keturių įžadų besilaikantys“ visiškai pasitikėjo generolas ir juos supažindindavo su slaptomis užmačiomis dėl viešpatavimo pasaulyje. Šių skaičius visad buvo ribotas ir neviršydavo 50 asmenų.

Taiau dar egzistavo ir taip vadinamieji „pritrauktieji“ (arba pasauliečiai), kartais net baisesni už slaptuosius, tarp kurių buvo kariškių, mokslininkų, teisininkų, gydytojų, menininkų, aukštuomenės narių ir kt. taigi jėzuitų čiuptuvai buvo apraizgę visą visuomenę.

Jėzuitų priesaika Ją atlikdavo po geltona ir balta popiežiaus vėliava bei juoda vėliava su durklu ir raudonu kryžiumi virš kaukolės su sukryžiuotais kaulais ir raidėmis I.N.R.I., reiškiančiomis Icstum Nacar Reges Impios („vien tik sunaikinti bedieviškus valdovus“ – nors bažnytinis aiškinimas yra „Jėzus Nazarietis Judėjos karalius“). Ant grindų – raudonas kryžius, ant kurio klaupiasi kandidatas. Vyresnysis jam perduoda juodą nukryžiuotąjį, kurį tasai paima kaire ranka ir priglaudžia prie širdies, o vyresnysis tuo metu jam duoda durklą, kurį kandidatas paima už ašmenų ir nukreipia smaigalį į širdį.

Lojola ir iliuminatai

Šių dienų jėzuitų ištakos vis dar okultizme. Alberto Rivera²⁾ atskleidžia, kad Lojola buvo su susijęs su okultine „Alumbrados“ (kas reiškia „Apšviestieji“ arba lotyniškai „Illuminati“) grupe: kai Ignacijus de Lojola įgavo valdžią Vatikane, jis okultinę Illuminati organizaciją uždengė po Romos katalikų bažnyčios skėčiu. Iliuminatai slapta tapo svarbiausia jėzuitų ordino šaka.

Lojola ėmė kontroliuoti iliuminatus iki įkuriant jėzuitų ordiną. Iki jų suvaržymo 1773 m. jėzuitai skelbė revoliuciją, rėmė neramius ir nerimstančius elementus, siekusius nuversti monarchinę tvarką. Didieji prancūzų revoliucionieriai ir socialistai (Robespjeras³⁾, Volteras,  Ruso, ...). Nemažai jėzuitų buvo susiję su komunistiniais ir revoliucingais masonų judėjimais. Po jų uždraudimo jie paskelbė karą prieš Romos bažnyčią ir pačią religiją.

Kai tik nuo jėzuitų buvo nutrauktas uždangalas, pasirodė jų masoninės ir revoliucinės spalvos. Viena apraiškų tapo Weishaupt‘as, laikomas revoliucinio komunizmo tėvu. Jis buvo Ingolstadto jėzuitų un-to Bavarijoje profesoriumi. Jis perėmė Ruso mokymą ir, kaip tasai, irgi buvo masonu. 1771 m. jis įsitraukė į egiptietišką okultizmą, o 1776 m. įkūrė „Illuminati“ grupę. Jo tikslu buvo panaudoti krikščionybės fasadą pritraukiant daugelį įtakingų to meto žmonių.

Žemesniųjų rangų iliuminatams buvo aiškinama, kad dirbama krikščionių suvienijimui visame pasaulyje. Tačiau pats Weishaupt‘as ir keli išrinktieji iš tikro turėjo šėtoniškus planus Naujojo pasaulio ordinui, su „grįžimu į gamtą“ ir „protą“ paskelbiant naująja religija. Tai turėjo būti pasiekta per revoliucinį esamos visuomenės, valdžios, monarchijų ir religijų sugriovimą bei anarchiją.

Lojola ir okultizmas

Lojola gimė 1491 m. Lojola pilyje Ispanijos baskų regione. Jo tikrasis vardas buvo Don Inigo Lopez de Recalde (1491-1556), kurį vėliau sulotynino į Ignatius Loyola. Jis gavo apreiškimą oloje ir jėzuitai mišias dažnai atlikdavo požemiuose. Tai primena misterijas, požemiuose garbinusias Žvėrį (Apr 13:11), o taip pat Mahometą, irgi tikriausiai gavusį apreiškimą oloje.
Jėzuitai pritaikė Romos bažnyčiai Misterijas - dėl savo glaudaus ryšio su okultizmu. Juk ir jų pagrindinis principas „tikslas pateisina priemones“ paimtas iš gnostikų. Tai atmeta moralės nuostatas.

Garbinimas Romos bažnyčioje buvo labai panašus į Babilono, tik su krikščionybės skraiste. Lojola ir jėzuitų mokymas turėjo visus Babilono religijos požymius, tik dar labiau okultinis nei Romos bažnyčios. Vis tik Romos bažnyčioje buvo mokoma garbinti Mariją, šventąją širdį ir apie popiežiaus neklystamumą.

Dvasiniai pratimai

Lojola mokymo forma vadinta „dvasiniais pratimais“, turėjusiais atvesti į dvasinį tobulumą. Protestantu atsivertęs jėzuitas Rivera teigia, kad „per sistemingą meditaciją, maldą, kontempliaciją, vizualizaciją ir iliuminaciją Lojola galėjo pereiti į transo ir ekstazės būseną. Net buvo pranešama, kad jis buvo matomas levituojantis kaip ir daugelis jėzuitų padedant šėtoniškai jėgai. Tai leido jam išlaikyti elitinį jėzuitų ordiną aklai paklusnų. Lojola savo koncepcijas paėmė iš senovės Graikijos, okultizmo ir mokslo. Jis troško, kad jo vienuoliai taptų Romos katalikų inteligencija.

Kandidatą per „pratimus“ vedė Vadovas, mokęs, kad „tose meditacijose turi būti išnaudojami visi jutimai tol, kol kandidato mąstymas bus palaužtas ir tarsi žirgas paklus mokytoju visais klausimais“.

Sename prancūzų tekste minima, kad „ne tik vizijos, bet ir atodūsiai, įkvėpimai, kvėpavimo sulaikymas, pauzės ir tylos intervalai buvo surašyta tarsi natos, ... kad žmogus, kvėptas ar ne, taptų tarsi mašina, kuri privalo atsidusti, sukūkčioti, sudejuoti, verkti, sušukti ar liautis kvėpavęs tiksliai nustatytu momentu ir ta tvarką, kuri naudingiausia... Jam [Lojolai] tereikėjo 30 dienų, kad savo metodu palaužtų valią ir protavimą... Ir kai inkvizicija žalojo kūną, Lojolos Dvasinių pratimų mašina laužė mintis“.

Pateikiamos citatos yra iš J.A. Wylie⁴⁾ Jėzuitų regulos (1881):

„Jėzuitas privalo momentaliai paklusti, nes jis išmokytas palenkti savo valią tarsi aukojama avis“; jiems jų vyresniųjų perduoti dieviškosios Apvaizdos pavedimai taip, tarsi jie būtų lavonai, galintys judėti ir veikti“.

Iliuminatų ir jėzuitų pagrindinis principas buvo tas pats: „Tikslas pateisina priemones“. Ir iliuminatai perėmė jėzuitišką infiltravimo praktiką – Weishaupt‘as slapta „prastumdavo“ ordino narius į aukščiausius valstybės ir finansų postus. Svarbu ir tai, kad iliuminatai buvo įsteigti netrukus po to, kai uždrausti jėzuitai (1773), tapę naujo ordino rekrūtais.

Prancūzų revoliucija

Iliuminatams Vokietijoje gavus masonų palaikymą, jų įtaka plėtėsi, ypač į Prancūziją. Pirmučiausiu Weishupt‘o tikslu buvo nuversti Prancūzijos monarchiją.

1782-ais iliuminatai ir masonai oficialiai susijungė. „Iliuminuoti“ masonai persikėlė į Frankfurtą, didžiausią Vokietijos finansų centrą, ir suartėjo su įtakingais finansininkais. Tai buvo svarbu, nes Bavarija jau suprato tikrąją Weishupt‘o veiklos prigimtį – 1786 m. Bavarijos valdžia aplankė pagrindinių iliuminatų namus išimdama nemažai inkriminuojančių dokumentų, nors pats Weishupt‘as pabėgo. Ordinas buvo uždraustas ir apie jį įspėtos kitos valstybės – tik į Bavarijos įspėjimus nebuvo sureaguota. Po kelių metų buvo pripilta Prancūzijos revoliucijos kraujo vonia. Tik ji iš ten neišplito, nes Revoliucija sudegino pati save. Vis tik iš griuvėsių iškilo Napoleonas (beje, irgi masonas).

Prancūzijos revoliucijos moto buvo „Laisvė, Lygybė, Brolybė“, kuris yra masonų kilmės. Okultinė „laisvės“ prasmė yra išsilaisvinimas iš bet kokių moralinių suvaržymų. Misterijose Dionisui buvo suteiktas „Eleuthereus“, o Bachui – „Liber“ – abu reiškiantys „laisvė“. Kitu Prancūzijos simboliu buvo raudonoji vėliava, perimta socialistų ir komunistų. Babilono misterijose raudona spalva simbolizavo kraują ir ugnį.

Okultizmas ir socialistinė revoliucija

Masonai ir jėzuitai grėsmingai reguliariai pasirodydavo 20-e amžiuje. Jie arba varžėsi, arba susivienydavo. Už daugelio revoliucijų 19 a. Italijoje stovėjo „Carbonari⁵⁾ “ masonų grupė. Tarkim, Garibaldis⁶⁾ siekė apriboti Vatikano valdžią. Tačiau už „Carbonari“ stovėjo grėsminga Mazzini⁷⁾ figūra. Jis žinomas kaip pastoviai siekęs revoliucijos Italijoje. Jis sekė Weishaupt‘o keliu – iš vienos pusės patraukdamas krikščionis krikščionišku fasadu, tačiau slapta laikęsis revoliucinio marksizmo. Jis kartu su masonu K. Marksu siekė užtikrinti, kad socialistinis „Internacionalas“ būtų kontroliuojamas masonų. K. Marksas neapkentė religijos ir socialistinė revoliucija tebuvo priemone jos nuvertimui. Rivera netgi tvirtina, kad Marksas ir Engelsas, rašydami Komunistų partijos manifestą, buvo prižiūrimi jėzuitų, nors tuo sunku patikėti.

---

Pastabos ir trumpos biografijos

¹⁾ Šv. Marijos Montserato vienuolynas - benediktinų abatija Montserato („Supjaustytų kalnų“) kalne Katalonijoje. Įsikūręs 725 m. aukštyje 50 km atstumu nuo Barselonos. Pirmąkart paminėtas 880 m. Infrastruktūra puikiai pritaikyta turizmui. Išpuoštas skulptūromis ir majolika, jis garsus ir Juodosios mergelės statula su kūdikėliu ant kelių. Vienuolyno bibliotekoje saugomi Viduramžių rankraščiai – joje randasi apie 300 tūkst. tomų. Tačiau į ją patekti gali tik pasaulinio garso mokslininkai vyrai.

²⁾ Alberto Magno Rivera Romero (1935-1997) – prieš katalikų bažnyčią nusistatęs ispanų aktyvistas, kuris Dž. Čiko panaudotas daugeliui konspiracijos teoriją apie Vatikaną. Daugelis Dž. Čiko pasakojimų apie A. Riverą susiję su jėzuitų veikla.

³⁾ Maksimiljanas Robespjeras (Maximilien Francois Marie Isidore de Robespierre, 1758-1794) - Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas, vienas iš jakobinų vadovų. Teoriškai pagrindė aukščiausią revoliucijos formą – revoliucinę demokratinę diktatūrą, pakeitusią konstitucinį režimą. Nuo 1793 m. liepos vadovaudamas visuomenės gelbėjimo komitetui, šaukė liaudį į kovą su vidaus ir užsienio kontrrevoliucija. Galausiai buvo suimtas ir giljatonuotas.

⁴⁾ James Aitken Wylie (1808-1890) – škotų religijos istorikas ir presbiterių dvasininkas. Buvo produktyvus rašytojas, žinomiausias „Protestantizmo istorija“ (1878). Taip pat parašė „Popiežiaus institucija yra Antikristas“ (1888).

⁵⁾ Karbonarai - 19 a. pradžios (1807–1832 m.) slapta Italijos revoliucinė organizacija, siekusi išlaisvinti ir suvienyti Italiją. Pavadinimas atspindėjo ritualą deginti medžio anglį, kas reiškė draugijos narių dvasinį apsivalymą. Tik karbonarai neturėjo vieningos programos. Pradžioje karbonarų judėjimo vietiniai gyventojai nepalaikė. 3-ią dešimt. karbonarų judėjimas suaktyvėjo: jie vadovavo 1820-21 m. revoliucijai Abiejų Sicilijų karalystėje ir Pjemonte, dalyvavo 1831 m. revoliucijoje Centrinės Italijos valstybėse…

⁶⁾ Džiuzepė Garibaldis (Giuseppe Maria Garibaldi, 1807-1882) – Prancūzijoje gimęs Italijos karinis ir politinis lyderis, įžymus italų revoliucionierius, pasižymėjęs kovoje dėl Italijos susivienijimo ir išvadavimo. Buvo rašytojas ir memuaristas. Sulaukęs dvidešimties metų Garibaldis prisidėjo prie karbonarų, Italijos patriotų revoliucionierių. Po nepavykusio sukilimo turėjo bėgti iš Italijos. Prisidėjo prie Urugvajaus nepriklausomybės, vadovavo Italų legionui Urugvajaus pilietiniame kare, po to grįžo į Italiją vadovauti „Risorgimento“ (Italijos suvienijimas) karuose. Po 1870 m. dalyvavo Prancūzijos-Prūsijos kare. Nuo 1874 m. buvo renkamas į parlamentą, tačiau nenorėjo dalyvauti posėdžiuose, pareikšdamas, kad ten atrodys kaip „egzotiškas augalas“. Vėliau sunkiai sirgo. Jis laikė, kad Italija Europoje turi vaidinti didesnį vaidmenį, o dabar yra pažeminta, išjuokta, paversta turistine sritimi.

⁷⁾ Džiuzepė Madzinis (Giuseppe Mazzini, 1805-1872) – italų politikas, rašytojas ir filosofas, svariai prisidėjęs prie nacionalinio išsivadavimo pirmojo etapo ir liberaliosios reformos. 1831 m. įkūrė organizaciją „Jaunoji Italija“. 1837 m. buvo priverstas išvykti (iš Šveicarijos) į Londoną. Kai 1870 m. Sicilijoje prasidėjo judėjimas už respubliką, - ir Dž. Madzinis nuvyko ten. Pakeliui į ten suimtas.

Rožančius
Apsinuoginę kvakeriai
Kada bus Armagedonas?
Naujausias kreacionizmo veidas
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Viduramžių prabudimai: Džonas Viklifas
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Steno - geologijos pirmtakas: kryžius ir mokslas
Th. Huxley – išgarsėjęs anglų savamokslis
Krikščioniškoji V. Zenkovskio kosmologija
Lietuvių filosofai apie gyvenimo prasmę
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Mūsų smegenys ir yra Visata
Gyvoji Žemė: Motina Žemė
Didžiųjų misterijų šviesa
Demiurgai tveria pasaulį
Juodoji mergelė Marija
Nuslėptoji istorija
Baltai ir Europa
Vartiklis