Judėjas
Ivanas Naživinas

 
1 dalis     4 dalis     5 dalis     6 dalis    7 dalis     20 dalis     38 dalis    
 

V.

Dešinėje kelio pusėje, tarp tamsių, išdidžiai stovinčių kiparisų, pasirodė didingas, griežtų formų pastatas, kurį supo dorėnų stiliaus kolonos, kuriame nuo senų laikų vyko garsiosios Eleusino misterijos.

- Be reikalo į tai žiūri kaip į šventovę, - šyptelėjo Filetas, pažvelgęs į Jazoną. - Tai tik vienas žmogiškojo tamsumo paminklų...

- Tačiau šlovė apie tas misterijas skamba visuose žemės kraštuose, - paprieštaravo Jazonas, prisėsdamas šalia mokytojo ant vergų patiesto kilimo senos figos pavėsyje.

- Ne visa, kas skamba, yra verta mūsų nuostabos, - tarė Filonas. – Dažniau atvirkščiai. Ir tu pernelyg vertini jų šlovę. Tolo gražu ne visi lenkėsi joms. Platonas visiškai teisingai nurodė, kad žmogus ieško išsigelbėjimo išoriniame pavidale, o ne savyje pačiame. Mitus, atgaminamus šiose misterijose, jis laikė nepadoriais. O kinikai niekada neslėpė savo paniekos šitai varganai žmogaus proto išmonei. Kai Diogeną pradėjo įtikinėti sudalyvauti misterijose, tikindami, kad taip jis po mirties gaus palaimą, jis šyptelėjo taręs: "Juokinga laikyti, kad Epaminondas ir Agesilajus, kaip neįšventintieji, aname pasaulyje voliojasi purvuose, o garsus vagis Petakionas, kaip įšventintasis, mėgaujasi palaima... Ir jei įšventintiesiems po mirties taip gerai, kaip sakai, kodėl neskubi mirti?" Ir atkreipk dėmesį, mielasis, - su lengva šypsenėle pridūrė, - Diogenui norisi, nepaisant nieko, tikėti, kad po mirties vafis Petakionas bus nubaustas, o Epaminondas ir Agesilajus bus pagerbti. Tačiau jokio pagrindo tokiam tikėjimui neturime. Net priešingai, jei vagis Petakionas dėl kažkokių priežasčių mėgaujasi čia, tai, tikėtina, jis mėgausis ir ten, o jei mūsų teisuoliams sunku žemėje, tai nėra pagrindo tikėti, kad jiems bus geriau Tartare. Tiesa, poetai mus tikina, kad "greta Dzeuso danguje viešpatauja Teisingumas ir Malonė", tačiau norėčiau turėti nors kokius to įrodymus. Atvirkščiai, iš paties Dzeuso biografijos pernelyg matosi, kiek mažai jis rūpinasi apie malonę ir teisingumą...

- Taip ir yra, - pasakė Jazonas. – Tačiau, iš kitos pusės, ar nekalba misterijų naudai tai, kad jas švenčia ir Atėnuose, ir Korinte, ir Egine, ir Tėbuose, ir Lemne, ir Egipte? Ir jei prieš jas pasisakė Platonas, tai Pitagoras, pagal padavimą, dalyvavo jose, o kai hierofantai leido misterijose dalyvauti ir svetimšaliams, tai jose buvojo ir Sula, ir Varonas, ir Krasas, ir Augustas ir daug kitų žymių žmonių. Kaip žinai, mano tėvas irgi jose dalyvavo...

- Nei misterijų paplitimas visur, nei garsių žmonių dalyvavimas jose nieko neduoda jų naudai. Greičiau atvirkščiai, - atsakė Filetas. Atmink viena, mielasis – ten, kur minia, visada į pavojus pakliūti į ... kokį nors nenaudingą dalyką, švelniai sakant. Atsimink Horacijų: "Odi profanum vulgus et arceo" – "Neapkenčiu nepadorios minios ir pasišalinu". O kas apie didžius vyrus, savo dalyvavimu tarsi apšviečiančius kiekvieną dalyką, turi atminti viena – didinga yra santykinis reikalas. Kas šiandien didinga, rytoj bus žema. Homeras išaukštintas iki padangių, o Heraklitas iš Efeso sako, kad jį reiktų už niekingą dievų pavaizdavimą išvyti iš Olimpinių žaidynių ir duoti antausių. Kas didinga ir kas žema, niekas nežino. Netikėk minios nuosprendžiams, mielasis, ir netikėk didžiųjų didingumu. Tu žinai, kad Aischilo tėviškė yra Eleusinas, o štai tas piemuo, ganantis ožkas kalvoje, nežino to, o ir paties Aischilo. Tačiau man būtų įdomu paklausti tavo tėvo nuomonės apie misterijas – jo pasvarstymuose gausu sveiko proto. Štai, tarp kitko, ir jis... < ... >

- O mes tik norėjome paklausti tavęs, tėti, ką žinai apie šių vietų misterijas, - tarė Jazonas, gėrėdamasis puošnia, galinga tėvo figūra, - Ir apskritai, kas ten vyksta...

- Jei nori, hierofantai nedelsiant supažindins su viskuo, mano berniuk, - pareiškė Joachimas.

- Argi tai taip paprasta?

- Atsimeni Sofoklio chorą:

Kur lūpos pašvęstųjų
Griežtu pasižadėjimu surakintos
Eleusino tylėjimo
Aukso raktu...

- O jei jos užrakintos aukso raktu, tai auksiniu raktu galima ir atrakinti... Bet ... nesu tikras, ar tau verta tam gaišti laiką? Na, iš pradžių įšventinamieji klaidžioja po visokius užkaborius, daro visokius varginančius darbus, kažko ieško tamsoje, o po to pasirodo visokie siaubai, drebulys, krūpčiojimai, išpila šaltas prakaitas, sustingsta širdis... It netikėtai įsižiebia nuostabi šviesa, įžengi į nuostabią vietą, žydinčias lankas. Girdi malonius garsus, išdidžius žodžius, tau parodo dieviškus vaizdus... Ir po visų tų niūrių įspūdžių visa tai sukelia pasitenkinimo ir net palaimos pojūtį ... jei tik sugebi užmiršti, kad visa tai žmogaus rankų darbas ...

- Tik tiek? – paklausė Jazonas. - < ... > Tai kas tada traukia žmones prie tų paslapčių? < ... > Juk po pokalbio su Filetu ir tavimi didelio noro dalyvauti tose apeigose neturiu. Kodėl gi kiti to siekia?

- Kas žino, - trūktelėjo pečiais tėvas. – Gal traukia tai, kas nesuprantama, paslaptis. Galbūt, norisi pasižymėti – taigi, aš esu įšventintasis į Eleusino misterijas, o tu ne! O kai kuriuos traukia, greičiausiai, geidulingi vaizdiniai, kurie tave taip atstumia. Minia pasiruošusi į žvelgti į visas naujoves < ... >

 

PRIEDAI

Eleusina ir Eleusino misterijos

Eleusina (Elefsina) - nedidelis Graikijos miestelis, apie 25 km į šiaurės vakarus nuo Atėnų, į šiaurės rytus nuo Eleusinos įlankos. Į vakarus nuo Eleusinos yra naftos apdirbimo gamykla, kurioje perdirbama didesnė Graikijos importuojamos naftos dalis. Keli kilometrai į rytus nuo miesto yra karinis aerodromas. Mieste yra archeologijos muziejus. Gyvena apie 26 tūkst. gyventojų. Čia gimė Stelios Kazantzidis; Theodoros Pangalos.

Antikos laikai

Senovės Graikijoje, Atikoje, čia buvo Eleusinas, garsus tuo, kad čia vyko garsiosios Eleusino misterijos. Eleusine apie 525 m.pr.m.e. gimė antikos tragedijų autorius Aischilas. 396 m. miestą sugriovė gotai.

Eleusino apylinkėse gyvenama nuo pat neolito laikų. 2 tūkst. pr.m.e. Eleusinas buvo vienos iš achajų valstybių centras. Yra išlikę gynybinių sienų, rūmų, laidojimo rūsių liekanos. Mieste buvo Demetros ir Persefonės kulto centrai. Archeologinių kasinėjimų metu atidengta dalis šventojo kelio iš Atėnų, šventyklų (6 a. pr.m.e.-3 m.e.a.) liekanos. Išliko dalys: nekropolis su tolosais ir megaronas (15-13 a.pr.m.e.), Periklio laikų Iktino statyta šventykla su vienas virš kito išsidėsčiusių telesterionų (salių misterijų susirinkimams) ir didžiaisiais (40 m. pr.m.e.) bei mažaisiais (2 a. antra pusė) propilėjais, Senovės Romos laikų statiniai (dvi triumfo arkos, Artemidės šventykla)

Eleusino misterijos

Jų ritualai, apeigos, kulto dalykai ir tikėjimai buvo laikomi paslaptyje. Įšventinimo apeigomis buvo siekiama susivienyti su dievu. Jų metu buvo žadoma dieviškoji galia ir atpildas po mirties.

Misterijos buvo susiję su legenda apie Demetrą, gyvybės, žemdirbystės ir vaisingumo deivę. Vieną dieną jos dukterį Parsefonė, skinančią gėles su draugais, išvydo Hadas, mirties ir požemio dievas, kuris ją taip įsimylėjo, kad pagrobė į savo požeminę karalystę. Motina visur jos ieškojo, užmiršo savo pareigą ir sukėlė baisią sausrą. Dzeusas liepė Hadui gražinti Persefonę, tačiau ji jau buvo suvalgiusi granato grūdelį ir negalėjo užmiršti savo vyro ir požemių karalystės. Todėl ji nuo tada du trečdalius metų praleidžia su motina ir tuo metu viskas žydi bei klesti, o trečdalį gyvena pas Hadą.

Misterijomis buvo pažymimas Persefonės sugrįžimas, augalijos atsinaujinimas. Spėjama, kad jos pradėtos švęsti Mikėnų laikotarpiu, apie 1500 m.pr.m.e. Homero himne Demetrai sakoma, kad karalius Kelėjas buvo vienas pirmųjų pradėjusių jos kulto slaptąsias apeigas ir vienas pirmųjų žynių - greta Dioklio, Eumolpo, Polikseno ir savo sūnaus Triptolemo, kurį, atseit, pati Demetra išmokė žemdirbystės.

Pisistratuso iš Atėnų valdymo metu misterijos tapo visuotinės ir piligrimai plūdo į jas iš visos Graikijos. Apie 300 m.pr.m.e. valstybės lygiu imtasi kontroliuoti Misterijas. Iš esmės, jas tvarkė dvi šeimos - Eumolpidae ir Kerykes. Tai smarkiai padidino įšventintųjų skaičių. Vienintelis reikalavimas buvo "kraujo nusidėjimo" nebuvimas, t.y. reikėjo būti nieko nenužudžius ir nebūti barbaru (nekalbančiu graikiškai). Įšventindavo ne tik vyrus ir moteris, bet net vergus.

Buvo išskiriamos dvi Eleusino misterijos: Didžiosios ir Mažosios.

Mažosios buvo švenčiamos kovo mėnesį, tačiau tiksli data nebuvo nustatyta. Iš pradžių Demetrai buvo aukojama kiaulė, o po to atliekamos apsivalymo apeigos - savo ir kandidatų.

Didžiosios misterijos buvo švenčiamos boedromiono mėnesį (pirmąjį metų mėnesį Atikoje). Jos trukdavo 9 dienas. Jos prasidėdavo boedromiono 14 d. pernešant šventuosius daiktus iš Eleusino į Eleusinioną, šventyklą šalia Akropolio (Atėnuose). Kitą dieną hierofantai (žyniai) skelbdavo misterijų pradžią (prorrhesis).

Ceremonijos prasidėdavo boedromiono 16 d. dalyviams apsiprausiant jūroje prie Falerono ir boedromiono 17 d. paaukojant paršelį Eleusinione. Boedromiono 19 d. prasidėdavo procesija iš Kerameikos (Atėnų kapinių) į Eleusiną "šv. keliu" mojuojant šakelėmis (bakchoi). Nustatytose vietose dalyviai nešvankiai šūkaudavo taip paminėdami Jambę (arba Baubo), seną moterį, kuri taukšdama nešvankius juokelius privertė nusišypsoti dukters liūdinčią Demetrą. Taip pat būdavo šūkaujama "Jakck'o Jakche", minint Jakchą (greičiausia Dionizo apibūdinimą arba kitą dievybę, galbūt, Persefonės arba Demetros sūnų).

Pasiekus Eleusiną, vieną dieną buvo pasninkaujama primenant Demetros pasninką šiai ieškant Persefonės. Pasninką nutraukdavo specialaus gėrimo iš miežių ir pennyroyal, vadinto kykeonu. Boedromiono 20 ir 21 dienomis įšventinamieji susirinkdavo specialioje salėje, vadintoje telesterionu. Jos centre buvo anaktoronas (rūmai), kuriiose buvo saugomi šventieji daiktai ir į kuriuos įeiti galėjo tik hierofantai. Įšventinamiesiems telesterione parodydavo Demetros relikvijas. Apie šią apeigų dalį jiems buvo draudžiama pasakoti. Bausmė buvo mirtis.

Vėliau bisą naktį vykdavo puota, Pannychis, kurios metu būdavo šokama ir linksminamasi. Šokiai vyko Rharian lauke, atseit, pirmajame, kuriame auginti javai. Vėlai naktį ar anksti ryte būdavo aukojamas jautis. Boedromiono 22 d. įšventintieji pagerbdavo mirusius iš specialių indų liedami vyną. Boedromiono 23 d, Misterijos baigdavosi ir visi grįždavo namo.

Išskiriamos 4 žmonių, dalyvavusių Misterijose, grupės: a) žyniai ir hierofantai; b) įšventinamieji, dalyvaujantys apeigose pirmą kartą; c) anksčiau įšventinti nariai; d) Pasiekę epopteia, pažinę slapčiausias Demetros paslaptis.

Romos imperatoriaus Theodosius I įsaku 392 m. šventyklos buvo uždarytos toliau bandant įtvirtinti krikščionybę, kaip valstybinę religiją. Misterijas 396 m. galutinai sunaikino įsiveržęs gotų karalius Alarikas, kurį lydėjo krikščionys "juodais drabužiais" - atnešdami arianiškąją krikščionybę ir niokodami senųjų religijų šventąsias vietas. Jų pabaigą aprašė istorikas ir biografas Eunapios. Jis buvo įšventintas paskutiniojo iš hierofantų, kuriam imperatorius Julianas buvo pavedęs atgaivinti Misterijas. Eunapios tvirtino, kad paskutinis hierofantas jau buvo uzurpatorius, kilęs iš Thespiai, ir buvo Mitros garbintojas.

Daug Misterijų paslapčių nežinoma iki šiol. Pvz., tik pašvęstieji žinojo, kas buvo "kiste" (šv. dėžėje) ir "kalathos" (krepšyje su dangčiu). Tik spėjama (Th. Taylor), kad "kiste" buvo auksinė gyvatė, kiaušinis, falas ir, galbūt, šventieji Demetros grūdai.

Haliucinogenų poveikio teorijos

Yra spėjančių, kad Misterijas "sustiprindavo" kykeonas, galėjęs turėti psichodelinių savybių (žr. http://www.csp.org/chrestomathy/road_to.html). Miežiai galėjo būti užkrėsti skalsėmis, kurių sudėtyje yra medžiagų artimų LSD. Jų poveikis įšventintiesiems po pasninko galėjo būti didesnis. Buvo minimi ir galimas psilocybe grybų bei musmirių naudojimas, tačiau visos šios hipotezės neturi aiškių įrodymų.


Aischilas

Aishilas (525-456 m. pr.m.e., rašoma ir Aischilas) - Euforiono sūnus, vienas pirmųjų žymiausių graikų tragedijos kūrėjų (greta Sofoklio ir Euripido). 13-a kartų tragikų varžytuvėse užėmė pirmąją vietą. Minima, kad jo statula buvusi Atėnų Dioniso teatre.Tragediją apvalė nuo lyrikos elementų, įtraukė antrąjį aktorių ir scenoje jau galėjo vykti veikėjų dialogas. Vėliau kūrė dramas ir trims aktoriams. Savo tragedijose teigia, kad žmonės, klausydami dievų, užsikrauna kaltės naštą, todėl aklai klausyti religinių priesakų nėra gerai. Tad jo pažiūros kirtosi su tradicija.

Parašė apie 90 tragedijų, bet išliko tik 7. Iš jų garsiausia - "Prikaltasis Prometėjas". Kitos - "Persai" (apie mūšį prie Salamino), "Orestėja" (apie keršto slegiamus Mikėnų valdovo Atrėjo palikuonis).

Jis aktyviai gynė savo šalį dalyvaudamas visuose trijuose graikų mūšiuose su persais - prie Maratono, Salamino, Platajų. Atėnų Puošniosios salės freskoje Aischilas pavaizduotas tarp Maratono mūšio (490 m. pr.m.e.) dalyvių. Gyvenimo pabaigoje persikėlė į Siciliją ir yra palaidotas Geloje.

Apie Aischilo išvaizdą tėra žinoma tik tai, kad buvo visiškai plikas. Yra legenda, kad erelis nešėsi vėžlį, ieškodamas uolos, ant kurios galėtų sutriuškinti jo tvirtą kiautą. Pamatęs tragiko galvą, jis paleido vėžlį ir Aischilas žuvo. Pagal tai dar 1843 m. Džiuzepė Melchioris spėjo jo atvaizdu esant marmurinę galvą Kapitolijaus muziejuje - ir tai būtų vienintelis išlikęs jo portretas. Tačiau dalis tikina, kad yra ir 460-450 m. pr.m.e. sukurta skulptūra, vaizduojanti barzdotą vyrą su plaukų kupeta. Tačiau gali būti, jog tai poeto Archilocho atvaizdas.

Vėlesniu laikotarpiu užmiršta iškilminga jo tragedijų kalba, novatoriškos idėjos. Romėnai paprastai vaizdavo tik tragedijos klasikų porą Sofoklį su Euripidu. Tik 18 a. jis tapo "Audros ir proveržio" sambūrio simboliu.

 

Papildomi komentarai

Epaminondas

Epaminondas (apie 418 – 362 m. pr.m.e.) – Tėbų karvedys ir politikas, išvadavęs Tėbus iš Spartos jungo ir užtikrinusio padorią vietą Graikijos politikoje. Jis pamynė Spartos karinę galią mūšyje prie Leukros ir išlaisvino Mesenų helotus, Peloponeso graikų grupę, kuri 200 m. kentė Spartos priespaudą. Jis įvedė kelias naujas mūšio taktikas. Ciceronas jį vadino "pirmuoju graiku". Tačiau vėliau jo šlovė išblėso. Praėjus vos 27 m. po jo mirties, nepaklusnius Tėbus sugriovė Aleksandras Didysis.

Vienok apie jo gyvenimą nėra daug žinoma. Apie jį yra rašę Nepas, Pausanijas, Plutarchas. Diodoras Sicilietis ir Ksenofonas, tačiau ne visi raštai yra išlikę. Kornelijus Nepas parašė trumpą jo biografiją ir kelios nuotrupos randamos Pausanijo "Graikijos aprašyme". Plutarcho parašyta biografija yra dingusi, tačiau kai kurie faktai pateikti jo Pelopido ir Egizilajaus "Gyvenimuose", kaip ir pas Diodorą Sicilietį. Ksenofonas idealizavo Spartą ir jos valdovą Egizilajų, tačiau vengė minėti Epaminondą ir net nepaminėjo Leukros mūšio.

Epaminondo tėvas Polymnis buvo nuskurusios kilmingos Tėbų šeimos palikuonis. Tačiau Epaminondas gavo gerą išsimokslinimą, jo muzikos ir šokių mokytojai buvo tarp geriausių. Filosofiją mokė Lysis iš Tarentumo, vienas iš iškiliausių tarp vėlyvųjų pitagoriečių. Epaminondas išsiskyrė savo fizine ištverme, nes jaunystėje daug laiko skyrė kūno stiprinimui ir pasiruošimui mūšiams. 385 m. pr.m.e. susirėmime prie Mantinėjos Epaminondas, labai rizikuodamas savo gyvybe, išgelbėjo Pelopidą, kas lėmė jų tolimesnę draugystę.

Epaminondas liko nevedęs, už ką buvo kritikuojamas, kad negali palikti sūnų, tokių puikių kaip jis. Epaminondas atsakydavo, kad pergalė prie Leukros yra jo duktė, kuri gyvens amžinai. Tačiau žinoma, kad jis turėjo keletą jaunuolių-meilužių, kas buvo įprasta to meto Graikijoje.

Visą gyvenimą Epaminondas praleido neturte atsisakydamas praturtėti pasinaudojant savo politine galia. Nepas pažymi jo nepaperkamumą, primindamas atsisakymą priimti dovaną iš persų ambasadoriaus.

To meto Spartos politika buvo agresyvi ir nuteikė prieš Spartą daugelį buvusių jos sąjungininkų. Tėbai, kartu su Atėnais, Korintu ir Argu, 395 m. buvo įtraukti į Korinto karą, kuris truko 8 m. Jo metu Tėbai patyrė keletą sunkių pralaimėjimų ir buvo priversti pereiti į Spartos pusę. Tačiau 382 m. pr.m.e. Spartos karvedys Phoebidas padarė strateginę klaidą, pasinaudojęs civiliniais nesutarimais Tėbuose ir įvedęs į juos karius. Prieš Spartą nusiteikę miestiečiai buvo išvyti, tačiau Epaminondui, nors ir susijusiam su jais, buvo leista pasilikti, nes manyta, kad jis tėra nepavojingas vargšas filosofas.

Išvytieji tėbiečiai, Atėnų remiami, nutarė atsiimti miestą. Jie susisiekė su Epaminondu, kuris Tėbuose mūšiui ruošė jaunuolius. 379 m. nedidelis tėbiečių būrys, kuriam vadovavo Pelopidas, įsiskverbė į Tėbus ir nužudė valdytojus. Epaminondas su Gorgidas, palaikomi Atėnų hoplitų, apsupo Spartos karius. Šie pasidavė ir pasitraukė.

Kai žinia apie maištą Tėbuose pasiekė Spartą, Egizilajų vadovaujama armija buvo pasiųsta tramdyti aikštingam miestui. Tėbai atsisakė kautis atvirame mieste ir spartiečiai, nuniokoją kraštą, pasitraukė. Netrukus Tėbai atnaujino Beotijos konfederaciją. Siekdama sutraiškyti tą naują valstybę, Spartas per 7 m. surengė 3 užpuolimus. Tačiau Boetijos kariai jau buvo pasirengę kautis atvirame mūšyje. Mūšyje prie Tegyra 375 m. pr.m.e., jų pajėgos, vadovaujamos Pelopido, sugebėjo prasibrauti pro spartiečių falangos centrą.

Tiksliai nežinoma, kada Epaminondas buvo išrinktas boeotarchu (kariuomenės vadu), tačiau 371 m pr.m.e. jis jau buvo tame poste ir kitais metais vadovavo Beotijos delegacijai taikai sudaryti. Jos metu Epaminondas pareikalavo pasirašyti sutartį ne tik su Tėbais, bet ir visa Boeotija. Agesilajus nesutiko. Karas atsinaujino.

Spartos karalius Cleombrotus tuo metu su kariuomene buvo Phocis srityje. Iš ten jis patraukė į Boeotiją pasukęs šiauriau, kad aplenktų kalnus, kur jo laukė. Pasirodęs iš nelauktos pusės, nesunkiai užėmė keletą triremų. Pakeliui į Tėbus apsistojo prie Leukros. Čia susirėmimui atžygiavo ir Boetijos armija.

Spartos kariuomenėje buvo apie 10 tūkst. hoplitų, iš kurių 700 buvo elitiniai kariai, vadinti spartiečiais. Boetijos pusėje buvo tik 6 tūkstančiai karių, palaikomų kavalerijos. Epaminondas panaudojo iki tol nežinotą strategiją. Sparta tradiciškai surikiavo falangą su elitiniais kariais dešinėje (garbės pusė). Epaminondas ir tėbiečiai įsikūrė kairiajame sparne, kurio pačiame pakraštyje buvo Pelopido vadovaujamas "Šventasis būrys". Antra, jo falanga nebuvo tokio ilgio, kaip spartiečių. Tada ji būtų buvusi plonesnė. Netgi daugiau, kairiajame sparne jis falangą sutankino iki 50 eilių, vietoje tradicinių 8 ar 12. Taip sustiprintas sparnas galėjo stumtis į priekį dukart sparčiau, o silpnesnis sparnas turėjo trauktis ir užlaikyti mūšį. Tokią sutankintos, 25 eilių falangos idėją jau buvo panaudojęs kitas Tėbų karvedys Pagondas mūšyje prie Delium. Epaminondo inovacija buvo skirtingi flangai.

Mūšis prasidėjo kavalerijos susirėmimu, kuriame Tėbai buvo pranašesni. Spartos kavalerija buvo nustumta atgal į falangą suardydama jos struktūrą. Jausdami jėgų pranašumą, spartiečiai puolė. Cleombrotus žuvo, ir nors spartiečiai laikėsi pakankamai ilgai, jų linija buvo pralaužta. Pelopido būrys prasiveržė į užnugurį ir spartiečiai buvo priversti bėgti. Pradėjo trauktis ir Spartos sąjungininkai, buvę dešiniajame sparne. Boetija prarado tik 300 karių, o spartiečių žuvo net 4000 – iš jų net 400 elitinių. Tai labai sumažino Spartos karinį pajėgumą.

Po metų Agesilajus pabandė sutramdyti nepaklusnę sąjungininkę Mantinėją. Epaminondas nusprendė galutinai įtvirtinti pergalę įsiverždamas į Peloponesą ir sutraiškydamas Spartos galią. Arkadijoje jis išvijo spartiečius, grasinusius Mantinėjai ir įkūrė Magalopolio miestą bei Arkadijos lygą pagal Boeotijos pavyzdį. Žygiuodamas į pietus, persikėlė Evrotas upę, Spartos sieną, kurios iki tol nebuvo peržengęs jokia priešo armija. Spartiečiai, nenorėdami kautis su gausia armija, užsidarė mieste, leisdami plėšti Lakoniją. Epaminondas trumpam grįžo į Arkadiją, tada vėl pasuko į pietusm šįkart į Messenia, Spartos užkariautą prieš 200 m. Ten Ithome kalne Epaminondas atstatė senovinį Messene miestą, kurio įtvirtinimai buvo stipriausi Graikijoje. Messenia netektis buvo gana skaudi Spartais, nes ji sudarė trečdalį jos teritorijos. Tada pergalingasis Epaminondas grįžo į tėvynę.

Tačiau namuose buvo sutiktas ne kaip nugalėtojas, o kaip kaltinamasis. Politiniai priešininkai kaltino jį, kad išbuvo poste ilgiau, nei numato įstatymai. Po jo kalbos ginantis, teisėjas ėmė juoktis ir Epaminondas buvo išrinktas boeotarchu kitiems metams. 369 m. pr.m.e. jis vėl įsiveržę į Peloponezą ir vėl, grįžęs, buvo apkaltintas ir apsigynė. Kitais metais jis, jau kaip paprastas karys, žygiavo į Tesaliją gelbėti Pelopido, kurį įkalino Aleksandras iš Pherae. Karo vadai taip prastai vadovavo žygiui, kad turėjo trauktis. Grįžus į Tėbus, Epaminondui buvo gražintas postas ir pavesta vėl žygiuoti į Tesaliją, kur jis įveikė tesaliečius ir išlaisvino Pelopidą.

366 m. pr.m.e. Tėbuose buvo sudaryta bendra taika, tačiau derybos neišsprendė visų nesutarimų ir ji nebuvo labai stabili. Surėmimai netrukus atsinaujino. Priešininkų atsirasdavo visose pusėse. 364 m. pr.m.e. Tesalijoje žuvo Pelopidas. Epaminondas neteko pagrindinio politinio sąjungininko.

362 m. pr.m.e. Epaminondas surengė savo paskutinį žygį į Peloponesą. Pagrindinis tikslas buvo apraminti Mantinėją, kuri priešinosi Tėbų įsigalėjimui regione. Pakeliui į Mantinėją, Epaminondas gavo pranešimą, kad tiek daug Spartos pajėgų pasiųsta ginti Mantinėją, kad pati Sparta liko beveik be gynybos. Pajutęs galimybę, Epaminondas sparčiai nužygiavo įLakoniją. Tačiau apie pasikeitimą buvo pranešta ir Spartos karaliui, tad Epaminondas rado miestą gerai pasirengusį gynybai. Tad jis pasuko atgal į stovyklą prie Tegea ir pasiuntė kavaleriją prie Mantinėjos, tačiau mūšis šalia miesto išsklaidė viltį ją užimti. Teko ruoštis hoplitų mūšiui.

Tai tapo didžiausiu hoplitų mūšiu Graikijos istorijoje. Jame, vienoje ar kitoje pusėje, dalyvavo beveik visos valstybės. Kiekvienoje iš armijų buvo po 20-30 tūkst. karių. Kaip ir prie Leukros, Epaminondas tėbiečius surikiavo kairėje pusėje. Sparnus sustiprino kavalerija ir pėstininkais. Mūšis vyko, kaip buvo suplanuotas. Flangai nustūmė spartiečių kavaleriją ir ėmė atakuoti falangą iš šonų. Tada, po ilgos apylygės kovos, tėbiečiai prasiveržė kairėje pusėje ir priešas pradėjo bėgti.

Atrodė, kad tėbiečiai pakartos pergalę, tačiau, pradėjus persekioti besitraukiančius priešus, Epaminondas buvo mirtinai sužeistas. Jis netrukus mirė. Žinia apie jo mirtį buvo perduodama per kareivius ir šie liovėsi persekioti sumuštą priešą. Prieš mirtį Epaminondas patarė Tėbams sudaryti taiką, nes neliko tinkamo vado. Taika ir buvo sudaryta po šio mūšio.


Agesilajus II

Agesilajus II, Spartos karalius iš Eurypontidų giminės, buvo Archidamo II ir Eupolijos sūnus. Jo sėkmę lėmė eispnelas (homoseksualus meilužis) Lysanderis, kuris per jį norėjo įgyvendinti savo politinius siekius.

396 m. pr.m.e. Agesilajų su 2000 neodamodų (helotų, kuriems dovanota klaisvė) ir 6000 sąjungininkų karių pasiuntė į Aziją, kad gintų graikų miestus nuo persų antpuolių. Vakare išplaukiant iš Aulio, jis norėjo atlikti auką, kaip Agememnonas padarė prieš žygį į Troją, tačiau Tėbų gyventojai to neleido padaryti, o jis tos nuoskaudos niekada jiems neatleido. Atvykęs į Efesą, sudarė 3 mėn. paliaubas su Tisafernu, Lidijos ir Karijos valdytoju, tačiau jų metu vykusios derybos buvo bevaisės ir, pasibaigus paliauboms, Agesilajus įžengė į Frigiją, kur lengvai skynė lengvas pergales, nes Tisafernas pagrindines pajėgas sutelkė Karijoje. Žiemą praleidęs ruošdamas kavaleriją, jis 395 m. pr.m.e. pavasarį surengė sėkmingą žygį į Lidiją. Tifraustas buvo atsiųstas, kad pakeistų Tisaferną, netekusį galvos už savo nesėkmę. Su Tifraustu buvo sudarytos paliaubos; ir Agesilajus vėl nužygiavo į Frigiją, kurią niokojo iki kito pavasario. Tada susitarė su valdytoju Farnabazu ir vėl pasuko į pietvakarius.

Jis ruošės kautis išorėje ar net susiremti su pačiu Artakserksu, kai buvo sugražintas į Graikiją, kad vadovautų Spartai kovoje su susivienijusiomis Atėnų, Tėbų, Korinto, Argo ir kelių mažesnių valstybėlių pajėgomis. Spartus žygis per Trakiją ir Makedoniją atvedė jį į Tesaliją, kur sutriuškino tesaliečių kavaleriją, pabandžiusią užkirsti jam kelią. Pasipildęs kariais, jis su sąjungininkų pajėgomis prie Heronėjos Boeotijoje. Mūšis techniškai buvo laimėtas, tačiau sėkmė buvo nežymi ir jam teko pasitraukti į Peloponesą. Prieš tai Spartos laivyną buvo visiškai sumuštas persų laivyno.

Jis surengė keletą sėkmingų žygių į Korintą. Kilus karui su Tėbais, jis du kartus buvo įsiveržęs į Boeotiją (378-377 m.pr.m.e.) ir jo patarimu 371 m. Spartos karalius Cleombrotus surengė žygį į Tėbus, tačiau prie Leukros buvo įveiktas ir žuvo. Kartu tai buvo Spartos dominavimo pabaiga.

370 m. pr.m.e. Agesilajus bandė atstatyti Spartos prestižą įsiverždamas į Mantinėją ir net apgynė ją nuo įsiveržusio Epaminondo. 362 m. pr.m.e. Mantinėjos mūšyje Agesilajus nedalyvavo; po jo buvo sudaryta visuotinė taika. 361 m. kaip samdinių vadas vyko į Egiptą, kad padėtų Tachos kovoti prieš persus. Pakeliui namo, būdamas 83 m. amžiaus, Agesilajus mirė. Valdžioje jis išbuvo 41 metus.

Agesilajus buvo smulkaus sudėjimo ir nuo gimimo truputį raišas. Tai buvo panaudota prieš jį, nes orakulas įspėjo Spartą apie "raišio valdymą". Jis buvo gerai įsisavinęs partizaninio karo taktiką.

Plutarchas pateikia tokią situaciją: Agesilajaus paklausė, ar jis nori, kad jo garbei būtų pastatytas paminklas. Jis atsakė: "Jei padariau bent vieną kilnų darbą, tai pakankamas paminklas; jei nepadariau nieko kilnaus, joks paminklas neišsaugos mano atminimo".

Jo sesuo Cynisca buvo vienintelė moteris, laimėjusi Olimpinėse žaidynėse.


Augustas

Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas (lot. Gaius Iulius Caesar Octavianus Augustus, pradinis vardas Gaius Octavius Furinus, 63 m. pr.m.e. – 14 m.) – pirmasis Romos imperatorius, Julijaus Cezario įsūnis. Augusto (šventojo) epitetą Senatas suteikė 27 m.

Jo tėvas Gajus Oktavijus buvo kilęs iš turtingos plebėjų šeimos, priklaususios raitininkų luomui. Motina Atija kilusi iš Julijų šeimos – ji buvo Cezario sesers Julijos ir senatoriaus Marko Atijaus Balbino dukra. Tėvui tai buvo antroji santuoka, kurioje gimė ir Augusto sesuo Oktavija Jaunesnioji.

Oktavianas gimė 63 m. pr.m.e. rugsėjo 23 d. švintant Palatino kalvos Jaučių galvų kvartale. Furino pravardę gavo tėvo pergalės prieš Spartako vergus prie Furijos garbei. Daugiausia laiko vaikystėje praleido senelės Julijos namuose. Daug dėmesio skyrė oratoriniam menui – būdamas 12 m. amžiaus pasakė kalbą per Julijos laidotuves. Jį mokė vergas Sferas ir Aleksandrijos filosofas Arijus. Pirmajam po mirties surengė prabangias laidotuves, o Arijų skyrė Egipto prokuratoriumi. Augustas ypatingai draugavo su Marku Vipsanijumi Agripa.

Augo nuolatinės kovos už valdžią aplinkoje. Prasidėjus pilietiniam karui tarp Cezario ir Pompėjaus, jį paslėpė vienoje vilų baimindamiesi dėl jo gyvybės. Siekė aktyvios veiklos politikoje ir, būdamas tik 15 m. amžiaus, vykdė vyriausybinius pavedimus ir net buvo Romos prefektu. Vyko paskui Cezarį į Ispaniją, tačiau dėl laivo sudužimo negalėjo dalyvauti mūšyje su Pompėjaus sūnumis. Cezaris pasiuntė į Apoloniją, kad, kartu su Agripa, ruoštųsi karui su Parta. Tačiau greitai gavo motinos laišką, kad Cezaris nužudytas. Jam patarė nesirodyti Romoje.

Slapta atvykęs į Italiją, sužinojo, kad Senatas nepalaikė žudikų, o Cezaris testamentu jį įsūnijo, palikdamas didžiąją dalį turto. Jis nuvyko į Romą siekdamas atkeršyti sąmokslininkams. Tačiau valdžią jau buvo užgrobęs Antonijus, gavęs lėšų iš Cezario žmonos Kalpurnijos ir palaikomas kariuomenės. 44 m. pr.m.e. Augustas pareikalavo, kad Antonijus gražintų pinigus. Šiam atsisakius, Augustas ėmė pardavinėti turtą ir kiekvienam romėnui davė po 75 drahmas, kaip pažadėjo Cezaris. Jis įgijo Cicerono palankumą ir jo populiarumas augo. Jis į Antonijaus legionus pasiuntė savo žmones, kad ragintų už atlygį pereiti Augusto pusėn. Dalis kariuomenės perėjo. Jis įkalbėjo Senatą paskelbti Antonijų tėvynės priešu. Lemiamame mūšyje prie Mutino sumušė Antonijų. Grįžęs į Romą pareikalavo sosto. Senatui atsisakius dėl jo amžiaus, o vėliau neleidus tapti konsulu, kaip kadaise Cezaris, pasakė kalbą prieš karius ir su legionais patraukė į Romą. Senatas ryžosi jį padaryti konsulu. 43 m. pr.m.e. su Antonijumi ir Lepidu sudarė triumviratą. Pradėta teismai prieš sąmokslininkus. Buvo nužudytas ir Ciceronas. 42 m. pr.m.e. prie Filipų sumušė Cezario žudikų Bruto ir Longino kariuomenę. Augustui atiteko Ispanija ir Galija.

31 m. pr.m.e. jūrų mūšyje prie Akcijaus (Graikija) sumušė Antonijų ir Egipto karalienę Kleopatrą VII. 27 m. pr.m.e. Senatas jam davė pravardę Augustas (šventasis). Jis savo rankose laikė visą valdžią – karinę, civilinę ir religinę. Įkūrė monarchiją – principatą ir tapo pirmuoju princepsu. Buvo laikomas valdovo pavyzdžiu, užmirštant, kad tikslą pasiekė žiaurumu ir despotiškumu. Į savo aplinką įtraukė išmintingus patarėjus, tarp kurių išsiskyrė Agripa ir Mecenatas. Sustiprino ir išplėtė imperiją. Statė miestus ir steigė kolonijas, tiesė kelius, akvedukus, statė šventyklas, bibliotekas, mokyklas. 45-iems metams Romos imperijoje užtikrino ramybę (vad. pax Augusta). Plebso atžvilgiu laikėsi "duonos ir reginių" politikos. Užkariavimus sustabdė sukilimai provincijose ir pralaimėjimas germanams Teutoburgo miške 9 m.

Šeimyninis gyvenimas nebuvo labai laimingas. Daug rūpesčių kėlė palaidas dukters (Skribonijos) Julijos gyvenimas. Livijoje rado sau tinkamą žmoną. Augustas neturėjo sūnų. Žuvo ne tik jo mylimas giminaitis Marcelas ir anūkai Gajus ir Lucijus, bet ir posūnis Drūzas. Liko tik Livijos sūnus iš pirmos santuokos, jo vyresnysis brolis Tiberijus Klaudijus Neronas. Augustas mirė 14 m. rugpjūčio 19 d. Nole.

Augusto valdymo laikotarpiu suklestėjo romėnų literatūra (Horacijus, Ovidijus, Vergilijus. Tibulas, Propercijus ir kt.). Pats Augustas savo darbus ir Romos imperiją aprašė apybraižoje "Res Gestae Divi Augusti". Jo garbei Senatas "sextilis" mėnesį pervardino į "augustus". Augusto biografiją parašė Suetonijus.

Garsioji "Jaunučio Augusto" galva Vatikane yra Napoleono laikų išmonė. Tuo tarpu tėra išlikę keli vyresniojo Augusto, keršytojo už Cezarį, portretai.


Krasas

Markas Liucinijus Krasas (lot. Marcus Licinius Crassus, apie 115-53 m.pr.m.e.) romėnų karvedys, numalšinęs Spartako vadovaujamą vergų sukilimą (71 m.pr.m.e.). Jo įsakymu 6000 sukilime dalyvavusių vergų buvo nukryžiuoti palei Appia kelią.

Buvo vienas turtingiausių Romos piliečių. Dėl to pravardžiuotas "Dives", "turtingiausiu". Jo godumas, turtų siekimas bet kokiomis priemonėmis buvo plačiai pagarsėjęs. Turtus susikrovė iš vergų prekybos, sidabro kasyklų ir pelningai supirkdamas žemes bei namus. Jo turtus pademonstruoja 70 m. pr.m.e. surengta puota vaišinant gyventojus prie 10 tūkst. stalų ir išdalinant grūdų, kad jų užtektų 3 mėnesiams kiekvienai šeimai.

Cinna nuvertimas privertė jį bėgti į Ispaniją. Po Cinna mirties jis persikėlė į Afriką, o vėliau Italiją. Pilietinio karo metais 83-82 m.pr.m.e. palaikė Sulą kovoje prieš marianiečius. 60 m.pr.m.e. dalyvavo slaptame susitarime, vadinamame Pirmuoju triumviratu, su Gajumi Julijumi Cezariu ir Gnėjumi Pompėjumi Didžiuoju. 56 m. pr.m.e. sąjunga buvo atnaujinta ir Krasas su Pompėjumi gavo po konsulatą. Krasas išvyko į Sirijos provinciją. Persikėlė per Eufratą ir ketino sumušti partiečių armiją. Tačiau mūšyje prie Karų (Carrhae, dabar Haranas Turkijoje) 53 m.pr.m.e. patyrė pralaimėjimą. Krasą į nelaisvę paėmė partiečių karvedys Surena. Žinodamas to godumą, Surena jį nužudė sugirdydamas išlydytą auksą. Jo galvą nukirto ir pasiuntė Partos karaliui Orodui II. Pasak kai kurių šaltinių, šis trofėjus buvo parodytas karaliui Euripido "Bacchae" vaidinimo finalinėje scenoje kaip Pentheus galva.

Cinna

Cinna buvo Romos patricijų giminė, kildinama iš Kornelijų šeimos. Žinomiausias jos atstovas buvo Liucijus Kornelijus Cinna, kurio duktė Kornelija tapo Julijaus Cezario žmona. Tuo tarpu jo sūnus Lucijus Kornelijus Cinna, pretorius iki 44 m. pr.m.e., buvo artimas J. Cezario žudikams ir viešai gyrė jų veiklą.

Pierre Corneille tragedijos "Cinna" herojus buvo Gnaeus Kornelijus Cinna, pravardžiuojamas Didžiuoju (dėl senelio Pompėjaus), kuriam už rengtą sąmokslą atleido Augustas.

Liucijus Kornelijus Cinna – keturis kartus konsulas (87-84 m. pr.m.e.). Jis palaikė Mariusą konflikte su Sulla. 84 m. pr.m.e. buvo priverstas išstoti prieš Sulą. Laipinant karius į laivus vykimui prie Liburnijos, maišto metu buvo nužudytas.

Varonas

Markas Terencijus Varonas (lot. Marcus Terentius Varro, 116-27 m. pr.m.e.) – senovės Romos mokslininkas ir rašytojas.

Gimė 116 m. sabinistiškoje Reatoje, todėl kartais vadinamas Varonu iš Reatos. Valdžios struktūroje buvo įvairiose pareigose iki pat pretorijaus. Pilietinio karo metu Ispanijoje (49 m.pr.m.e.) kariavo Pompėjaus pusėje. Po karo Cezaris jam atleido ir paskyrė viešosios bibliotekos valdytoju. Romoje visiškai pasišventė istoriniams tyrinėjimams ir literatūriniai veiklai. Tačiau iš asmeninių sumetimų Antonijus jam iškėlė proskripciją, Varonas prarado dalį bibliotekos ir žemę. Nuo 43 m. užsiėmė tik moksline ir literatūrine veikla. Darbavosi iki gilios senatvės, kai kuriuos kūrinius parašė būdamas jau 80 m. amžiaus.

Jeronimas sudarė nepilną Varono darbų sąrašą, kurio pagrindu nustatyta, kad jis yra per 70 kūrinių autorius (viso per 600 knygų). Užsiiminėjo jurisprudencija, istorija, menotyra ir literatūros istorija. Nemažas Varono indėlis į gramatikos ir lingvistikos atsiradimą "Apie lotynų kalbą" (5-10 kn.), kuris remiasi jo mokytojo Stilono išvadomis. Išliko "Abėcėlės istorijos" fragmentai (dviejų knygų). Išliko traktatas "Apie žemės ūkį" (trijų knygų). Žinoma, kad aprašė 700 graikų ir romėnų – tame veikale įrodinėjo graikų ir romėnų kultūrų vienodą svarbą.

Didelę svarbą turėjo enciklopedija "Patyrimo knyga". Ją sudarė gramatika, retorika, geometrija, aritmetika, astrologija, muzika, medicina ir architektūra. Vėliau pirmosios 7 disciplinos buvo pripažintos pagrindinėmis ir sudarė Viduramžių mokymosi pagrindą. Buvo žinomi jo veikalai bendru "Logistorikų" pavadinimu (76 knygos) – etikos samprotavimai pateikiant pavyzdžius iš mitologijos ir istorijos.

Tarp istorinių knygų išsiskiria "Žmonių ir dievų senienos" (41 knyga) – Romos istorijos enciklopedija. Iš krikščionių rašytojų, labiausiai Augustino, žinomas 26-41 knygų, skirtų Cezariui, turinys. Veikale "Apie romėnų kilmę" (4 kn.) parodė Romos indėlį į graikų kultūrą.

Pagrindiniu kūriniu laikomas moralizuojančios filosofinės "Menipo satyros" (150 kn.), kurių išliko fragmentai. Pavadintos pagal ypatingą formą, kurią perėmė iš kiniko Menipo, kurį Varonas labai vertino. Būtent, pradedant Varonu, ir egzistuoja šio žanro pavadinimas.

Filosofinis Varono požiūris eklektiškas, artimas kinikams, stoikams ir pitagoriečiams. Aukųčiausia gerovė, kai patenkinami kūno ir sielos poreikiai, - gyvenimo menas, kurio galima išmokti. Gynė senuosius Romos papročius, nors nebuvo karštas tradicijų gynėjas. Vertino tikrąją kultūrą nepriklausomai nuo jos formos.

Publijus Terencijus Varonas nuo Atakso (lot. Publius Terentius Varro Atacinus, 82 – 35 m.pr.m.e) – senovės Romos poetas, epų kūrėjas. Žinomi kūriniai: "Bellum Sequanicum" (aprašantis Julijaus Cezario karą su ariovistais (sekuanais?)), "Satyros" (Lucilijaus stiliumi), chorografija ir kūrinys apie orus. Rašė didaktinio pobūdžio epus. Iš graikų kalbos išvertė Aleksandrijos poeto Apolonijaus iš Rodo "Argonautica". Išlikusius fragmentus surinko Vernsdorfas (Poetae lat. Min., V).

Gimė netoli Narbono Galijoje prie Atakso upės (dabar Aude), kuri daavė jam pavardę Atacinus. Jo eilės sklandesnės nei žinomesnio amžininko Varono iš Reatos.

Gajus Terencijus Varonas (lot. Gaius Terentius Varro) – Romos konsulas, gyvenęs III a. pr.m.e.

Buvo mėsininko sūnus, pradžioje prekiavęs tėvo parduotuvėje, o vėliau įsijungė į valstybinius reikalus. Antrojo punų karo metu buvo pretorijus. Nesėkmės ir Fabijaus Kunktatoro neryžtingumas skatino plebėjus sukilti prieš patricijus. Jie reikalavo konsulo, kilusio iš plebėjų. Tuo pasinaudojo Gajus Terencijus, išrinktas kartu su patricijumi Pauliumi Emilijumi. Konsulai su naujai surinkta kariuomene nužygiavo prieš Hanibalą. Pirmame mūšyje gajui pavyko sumušti kartaginiečių būrį, tačiau vėliau Apulijoje, prie Kanų, reikalaujant partijai ir kariams, nusprendė susikauti su Hanibalu, neklausydamas Pauliaus Emilijaus patarimo. Romėnai buvo visiškai sumušti. Gajus Terencijus su kariuomenės likučiais grįžo į Romą, kur jį, nepaisant nesėkmės, gražiai sutiko, o senatas padėkojo. Kai kurių istorikų nuomone jam siūlė net įvesti diktatūrą, tačiau jis atsisakė. 215-214 m.pr.m.e. vadovavo kariuomenei Picene. 200 m. pr.m.e. buvo pasiuntiniu Afrikoje.

Kornelijus Sula

Liucijus Kornelijus Sula (lot. Lucius Cornelius Sulla, apie 138-78 m. pr.m.e.) – Romos karvedys ir diktatorius (nuo 83 m. pr.m.e), sulos partijos įkūrėjas, žiaurių proskripcijų (žmonių „už įstatymo“ sąrašų) skelbėjas.

Jis apibūdinamas kaip pusiau lapė, pusiau liūtas – dėl jo nepaprasto suktumo ir drąsos. Apie tai vėliau "Prince" paminėjo Makiavelis. Buvo visiškai nenuspėjamas – tiek dėl veiksmų, tiek dėl nuotaikos. Būdamas praktiku kartu buvo labai prietaringas. Ir jis tikėjo savo sėkme, dėl ko vėliau pasirinko papildomą Felikso vardą. Tai vienas paslaptingiausių romėnų.

Kai Romai 104 m. pr.m.e. ėmė grėsti germanų gentys, Sula buvo Katulo armijos varomąja jėga prieš jas (nes pats Katulas buvo beviltiškas karvedys). Po to jis paskirtas Kilikijos prokonsulu, kur pirmasis iš Romos atstovų susitiko su Partos ambasadoriumi. To susitikimo metu chaldėjų pranašas išpranašavo, kad Sula mirs apsuptas šlovės ir turtų. Toji pranašystė jam darė didelę įtaką visą gyvenimą.

Grįžęs į Romą, dalyvavavo „italų kare“ (91-87 m. pr.m.e.), kurio metu parodė ir didelę smeninę drąsą, už ką buvo apdovanotas „Žolių vainiku“. Netrukus Romoje kilo sumaištis ir Sula buvo priverstas bėgti ir surengė žygį prieš Romą, kas buvo iki tol negirdėtas dalykas, nes joks karvedys dar nebuvo žengęs į miestą su armija.

Tada 87 m. pr.m.e. puolė ir nusiaubė Atėnus. Tada laimėjo Cheronėjos ir Orchomeno mūšius prieš gausesnes Ponto armijas. Nuo tada Mažoji Azija beveik tūkstantmetį priklausė Romai. Grįžęs į Italiją surengė antrą žygį į Romą. 81 m. pr.m.e. Senatas neribotam laikui jį paskyrė diktatoriumi valdęs labai žiauriai. Po dviejų metų valdymo nustebino atsisakydamas absoliučios valdžios, išformavo savo legionus, atsiskė asmeninės apsaugos Senate. Po antros konsulo kadencijos pasitraukė į užmiesčio vilą ir atsidėjo memuarų rašymui. Gyvenimą užbaigė tarp šokėjų ir aktorių. Kūnas buvo kremuotas, o pelenai palaidoti Marso lauke.

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklis
NSO svetainė