Gurdžijevas apie meną  

Georgijus Ivanovas Gurdžijevas gimė 1866 m. ir XX a. pirmame ketvirtyje atnešė į Vakarų pasaulį mokymą, dabar vadinamą ketvirtuoju keliu arba Darbu. Gurdžijevas praleido jausnytę ir vyresnio amžiaus metus kaupdamas dvasinę patirtį ir studijuodamas Vidurinės Azijos vienuolynuose bei įvairių tradicijų ezoterinėse mokyklose. Dažnai jis yra žinomas, kaip sufizmo ir biblijinių tiesų interpretatorius, bet daugiausiai Gurdžijevas rėmėsi senuoju žodiniu mokymu, vadinamu Darbu, perduodamu iš lūpų į lūpas per tūkstančius metų.

Gurdžijevas atvyko į Maskvą ir Peterburgą apie 1913 metus, kur pradėjo mokymą naujai įkurtoje grupėje. Kaip tik ten jis susitiko su galbūt tobuliausiu savo mokiniu ir draugu Piotru Demijanovičium Uspenskiu (1878-1949), kuris vėliau paskleidė ketvirtojo kelio idėjas suprantama Rusijai ir Vakarams forma. Eneagrama

1917 metų revoliucijos metu Gurdžijevas su grupe mokinių pasitraukė į Esentuki miestelį, vėliau 1919 jis įkūrė „Harmoningo žmogaus vystymosi institutą“ Tiflisyje, Gruzijoje. Toliau sekė apsilankymas Amerikoje bei klaidžiojimai Europoje, kur Gurdžijevas, be kita ko, pirmasis pademonstravo dervišų šokius savo paties jėgomis pastatytame balete.

Galiausiai Gurdžijevas įsikūrė Paryžiuje, kur susitikdavo su mokiniais bei rašė knygas Café' de la Paix kavinėje iki pat mirties, 1949 m.
Ir ten, 1922 m., kai Gurdžijevas įkūrė Institutą Prancūzijoje, - jo mokiniai bandė įvaldyti dervišų šokius bei judesius, o Gurdžijevas rodė jiems pratimus, susietus su "eneagramos judėjimu". Ant salės grindų, kur vyko pratybos, buvo nupiešta didžiulė eneagrama; dalyvaujantys mokiniai stovėjo tamsesniuose plotuose, sužymėtuose skaičiais nuo 1 iki 9. Tada jie pradėdavo judėti skaičių rato kryptimi labai savitais judesiais, sukdamiesi vienas apie kitą susitikimo vietose, t.y. linijų persikirtimo taškuose.

Vėlyvajame savo gyvenimo periode Gurdžijevas pasireiškė, kaip produktyvus autorius, perteikdamas savo mokymą raštu fundamentalia knygų serija "Viskas ir visa" (All and Everything arba Ona i on). Bet iš tiesų tai Uspenskio knyga "Ieškant stebuklo" (1934) buvo pirmoji, išgarsinusi Guržijevo mokymą, tai gyvas pasakojimas apie Gurdžijevo grupės veiklą, prasmę ir išgyvenimus porevoliucinėje Rusijoje.

Kaip tik siūlome iš jos tolesnę ištrauką; Gurdžijevo pasisakymai apie meną ne mažiau įspūdingi už viską, ką jis darė ir vargu, ar palieka skaitytojus abejingais.


Pokalbiuose apie eneagramą, kaip universalinį simbolį, Gurdžijevas vėl prabilo apie universalios "filosofinės" kalbos egzistavimą.

- Ilgą laiką žmonės bandė išrasti universalią kalbą, - sakė jis. - Šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, jie ieškojo kažko tokio, kas jau buvo atrasta seniai iki jų, stengėsi išgalvoti tai, kas buvo žinoma ir egzistavo per amžius. Anksčiau esu minėjęs, kad yra ne viena, bet trys unversalios kalbos, tiksliau trys jos lygiai. Pirmasis šios kalbos lygmuo jau leidžia žmonėms išreikšti savo mintis ir suprasti kitus, tokiose srityse, kur įprastinė kalba bejėgė ką nors išreikšti.

- Kokį ryšį turi šios kalbos su menu? - kažkas paklausė. - Ar pats menas ir nera ta "filosofine" kalba, kurios daugelis ieško intelekto sferoje?

- Nežinau apie kokį meną jūs kalbate, - atsakė Gurdžijevas. - Yra menas ir menas. Be abejonės jūs turėjote pastebėti, kad mūsų pokalbių metu dalyviai neretai užduodavo klausimus susietus su menu, bet aš visada stengdavausi išvengti kalbų šia tema. Ir vis todėl, kad laikau įprastinias šnekas apie meną visiškai beprasmiškomis. Žmonės kalba tą patį, turėdami minty skirtingus dalykus, patys nesuvokdami to, ką nori išreikšti. Be to, tai bergždžias darbas aiškinti tikruosius dalykų tarpusavio ryšius žmogui, kuris nežino elementarių tiesų apie save, t. y. apie žmogų. Tačiau mes nemažai prašnekėjome apie tai, kad šiam laikui jūs jau turėtume būt išmokę abėcėlę, taigi dabar, manyčiau, galima pakalbėti ir apie meną.

"Pirmiausia jūs turite prisiminti, kad yra dvi meno rūšys, skirtingos viena nuo kitos: objektyvusis ir subjektyvusis menas. Visą tai, ką jūs žinote, visa, ką jūs vadinate menu, - tai subjektyvusis menas, t. y., kažkas tokio, ką aš iš vis nevadinu menu; ir vien todėl, kad menu vadinu objektyvųjį meną.

Sunku nustatyti, kas tas objektyvusis menas, visų-pirma todėl, kad jūs pripaišote subjektyviajam menui visas objektyviojo meno savybes, visų-antra, - kai jūs susiduriate su objektyvaus meno kūriniais, jūs manote, kad jie yra tame pačiame lygyje, kaip ir subjektyviojo meno darbai.

Pasistengsiu papaiškinti savo idėją. Jūs sakote: menininkas kuria. Aš taip sakau tik obektyvaus meno atveju. Subjektyviojo meno atveju aš pasakyčiau, kad kažkas yra sukurta. Jūs nejaučiate skirtumo tarp šių savokų, čia ir slypi visa esmė.

Toliau jūs pripaišote subjektyviajam menui nekintamą poveikį, t. y. tikitės iš subjektyviojo meno kūrinio vienodo poveikio kiekvienam žmogui. Jūs, manote, kad, pavyzdžiui, laidotuvių maršas turi sukelti visiems liūdnas ar garbingas mintis, o kokia nors šokių muzika, kad ir "kamarinskaja", iššauks džiugias mintis. Bet iš tikrųjų, visai nebūtinai. Viskas priklauso nuo asocijacijų. Jeigu tą dieną, kai kam nors įvyko nelaimė ir jis pirmą kart išgirs kokią nors gyvą melodiją, ta muzika gali visą likusį gyvenimą kelti žmogui niūrias mintis. Ir jei tą dieną, kai busit ypač laimingi, jūs išgirsite liūdną melodiją, ji visuomet žadins jumyse ir priartins džiugias mintis. Taip ir kitais atvejais.

Skirtumas tarp subjektyvaus ir objektyvaus meno yra tame, kad objektyvaus meno atveju menininkas iš tikrųjų kuria, t. y. daro tai, ką ketina atlikti, įlieją į savo darbą tas idėjas ir mintis, kurias trokšta ten įdėti. Ir tokio meno poveikis žmonėms būna absoliučiai tikslus: jie suvoks (žinoma kiekvienas pagal savo lygį) tas pat idėjas, tuos pačius jausmus ir būtent tuos pačius, kuriuos meninikas norėjo jiems perduoti. Tiek objektyviojo meno kūriniuose, tiek įspūdžiuose nėra nieko atsitiktinio.

Subjektyviajam mene - viskas atsitiktinumas. Kaip jau minėjau, čia meninikas ne kuria, jam tiesiog "kažkas kuriasi". Tai reiškia, kad jis pavaldus idėjai, minčiai ir nuotaikoms, kurių visiškai nepajėgus kontroliuoti. Jos valdo jį ir pasireiškia įvairiausiomis formomis. Ir kaip jos atsitiktinai įgavo vienokį ar kitokį pavidalą, taip pat atsitiktinai ir skirtingai jos suteiks poveikį žmogui, priklausomai nuo jo nuotaikos, skonio, įpročių, hipnozės tipo, pagal kurį jis įpratęs gyventi ir pan. Čia nėra nieko nekintamo, nieko tikslaus. Tuo tarpu objektyviajame mene nėra nieko neapibrėžiamo.

- Bet ar neišnyks pats menas, jei taps visiškai apibrėžiamu? - kažkas mūsų paklausė. - Ar tam tikras neapibrėžtumas ir neaiškumas nėra kaip tik tik tuo, kas skiria meną, sakykim, nuo mokslo? Jei jūs panaikinsite šį neapibrėžtumą ir faktą, kad menininkas pats nežino, ką jam pavyks sukurti, kokią įtaką darbas turės žmonėms, tuomet tai bus "literatūros vadovėlis" o ne menas.

- Nežinau apie ką jūs kalbate, - atkirto Gurdžijevas, - mūsų skirtingi standartai: aš matuoju meno vertę jo sąmoningumu, o jūs, - nesąmoningumu. Mes negalime vienas kito suprasti. Objektyvaus meno kūrinys kažkokia prasme ir turi būti "literatūros vadovėliu", kaip jūs vadinate; skirtumas tik tame, kad menininkas perteikia savo idėjas ne tiesiogiai per žodžius, bet per tam tikrus jausmus, kuriuos jis sąmoningai ir sužadina, suvokdamas ką būtent ir kodėl taip daro.

- Išliko legendos apie dievų skulptūras senovės Graikijojos šventyklose, - tarė kažkas iš dalyvavusių, - pavyzdžiui Dzeuso Olimpe, kuri visiems daryravo apibrėžtą ir visada tokį pat įspūdį.

- Visiškai teisingai, - pritarė Gurdžijevas, - netgi tas faktas, kad tokie pasakojimai išlieka, įrodo, kad žmonės suprato: skirtumas tarp tikro ir netikro meno slypi nekintamam arba atsiktinimiame poveikyje.

- Gal galėtumėte nurodyti dar kokius objektyviojo meno kūrinius? - Ar šiuolaikiniame mene yra kas nors tokio, ką galima būtų pavadinti objektyviu? - beveik visi dalyvaujantys uždavinėjo šį ar panašius klausimus.

- Prieš tai, kaip kalbeti apie tai, - atsakė Gurdžijevas, - svrbu suvokti principus. Jeigu jūs pagavote principus, jūs galite patys atsakyti į savo klausimus. O jeigu nepagavote, - tai mano žodžiai nieko jums nepaaiškins. Kaip tik taip, kaip buvo pasakyta: „Matydami - nemato, girdėdami - negirdi ir nesuvokia“.

„Pateiksiu jums tik vieną pavyzdį: muziką. Visa objektyvi muzika paremta „vidinėmis oktavomis“. Ir ji iššaukia ne tik apibrėžtus psichinius rezultatus, bet ir fizinius. Egzistuoja tokia muzika, kuri paverčia vandenį ledu. Egzistuoja muzika pajėgi akimirksniu užmušti žmogų. Biblijinis pasakojimas apie Jerichono sienų sugriovimą pasitelkus muziką - yra kaip tik apie objektyviąją muziką. Paprasta muzika nesugriaus sienų, bet objektyvioji tikrai pajėgi tai padaryti. Ji pajėgi ne tik griauti, bet ir statyti. Legendoje apie Orfejų yra užuominų apie objektyviąją muziką, nes Orfėjus perduodavo žinias muzikos pagalba. Gyvačių dresiruotojų muzika Rytuose, tai savotiškas priartėjimas prie objektyviosios muzikos, nors ir ganetinai primityvus. Dažnai tai tik viena nata, kurią tęsia ilgai, su nežymiais vingiavimais; bet toje vienintelėje natoje nepaliaujamai girdimos „vidinės oktavos“, nepagaunamos klausai, bet jaučiamos emociniu centru. Ir gyvatė girdi tą muziką, griežtai tariant, jaučia ją ir paklūsta garsui. Jei paimtumėm tokią muziką, tik kiek sudėtingesnę, - jai paklūstų ir žmonės.

Tokiu būdu jūs matote, kad menas - tai ne šiaip sau kalba, o kažkas daug didesnio. Ir jei jūs susiesite ką tik mano pasakytas mintis su tuo, ką aš esu kalbėjęs apie skirtingus žmogaus būties lygmenis, tai suprasite tai, kas kalbama apie meną. Mechaninė žmonija susideda iš žmonių numeris vienas, du, trys; ir jie gali turėti tik subjektyvųjį meną. Objektyvusis menas reikalauja bent jau objektyviosios sąmonės prošvaiščių; kad teisingai suvokti tuos nušvitimus ir tinkamai jais naudotis, reikalinga gili vidinė vienovė ir tobulas mokėjimas save valdyti“.

P. D. Uspenskis, 1922  
Iš anglų ir rusų kalbų vertė Lukas Vangelis  

Meno skiltis
Chaosmo estetika
Paskutinė gyvenimo valanda
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Psichodelinės eros atspindžiai: Amerikos pionieriai
Saulės iniciacijos užrašai
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Mokslinis požiūris į Absoliutą
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Dailė fiziko akimis
Pasaulio sukūrimo sritis
Dailieji menai
Mitologijos skiltis
Vartiklis