Įsivaizduokite, kad jums gyventi liko vos keliolika minučių, gal valanda, ir kažkaip sužinojote tikslų laiką, kada jums lemta mirti. Ką darytumėte su paskutine brangia savo buvimo žemėje valanda?

Jei turėtumėte galimybę užbaigti visus savo reikalus per šią paskutinę valandą, ar suvokiate, kaip tai padarytumėte?

Ir išleisdamas paskutinį iškvėpimą, ar jausite pasitenkinimą tuo, kad gyvenime padarėte viską, kas įmanoma, atlikdami savo pareigą gamtai ir savajam „Aš“?

Svarbi ne tik pati paskutinė valanda, svarbūs ir paskutiniai įspūdžiai. „Paskutiniai įspūdžiai“ sukuria perėjimą būsimoms apraiškoms, jei tokios bus. Išsilaisvinimas nuo žemųjų harmonijų nieko neduoda, nes galiausiai viskas užsimiršta, ir tave vėl gražina į šį pasaulį. Užsimiršta netgi tai, kad troškai išsilaisvinimo, kad taptum Buda.

Realiame pasaulyje visi kosmosai egzistuoja vienu metu, nuolat vibruodami, visada laukdami, kaip sūnus laukia tėvo-jūreivio. Apreikštame pasaulyje visa turi pradžią ir pabaigą. Realiame pasaulyje visa visada randasi, ir vieną gražią dieną jums leidžiama viską užmiršti ir jį palikti „visiems laikams“.

Laisvė milijoną kartų vertingesnė už išsilaisvinimą. Laisvas žmogus ir vergu būdamas lieka sau šeimininku. Pavyzdžiui, aš duodu jums kažką, tarkim, automobilį, bet be degalų, todėl automobilis netinka kelionei. Tavo automobiliui reikia ypatingų degalų, tačiau tik pats gali nustatyti, kokie tie degalai ir kur galima jų gauti.

Turite patys nustatyti, kaip apdoroti mano idėjas, kad padarytumėt jas savomis, tik jums priklausančiomis. Tavo automobilis negali veikti su tuais ypatingais degalais, kurie tinka mano automobiliui. Aš siūlau tik pirminę žaliavą. Privalote iš jos išsunkti tai, ką galite panaudoti. Drąsiau sėskite už vairo.

Organinė gyvybė labai gležna. Planetos kūnas gali mirti bet kuriuo metu. Jis visada vos per plaukelį nuo mirties. Ir jei jums pavyksta išgyventi dar vieną dieną, tai tik netyčia jums gamtos suteiktas šansas. Jei jums teks pragyventi dar bent valandą, tai galite save laikyti laimės kūdikiu. Nuo pat gimimo gyvename į skolą paimtu laiku.

Gyvendami šiame pasaulyje kiekvieną sekundę privalote jausti mirt, todėl sutvarkykite savo reikalus, net ir per paskutinę valandą. Tačiau kaip garantuotai sužinoti, kuri valanda bus paskutinė? Dėl užtikrintumo užbaikite savo reikalus su gamta, kad niekada nebūtumėt užklupti netikėtai. To žmogaus privalo mokyti dar mokykloje, taip, kaip ir teisingai kvėpuoti, valgyti, judėti ir mirti. Tai turi tapti mokymo programos dalimi. Į ją turi būti įtrauktas mokymas kaip demonstruoti „Aš“, o taip pat kaip formuoti sąmonę.

Klausimas. Kaip elgtis, jei nejauti, kad kažkas liko nepadaryta?

Paklausk savęs, kam bus bloga, jei dvėsi kaip šuo. Mirties akimirką reikia pilnai save suvokti ir jausti, kad padarei viską, kad pilnai išnaudotum tau duotą gyvenimą.

Dabar apie save žinote nelabai daug. Tačiau su kiekviena diena vis giliau ir giliau rausiatės į tą kaulų maišą ir sužinote vis daugiau detalių. Diena po dienos atversite sau, ko nespėjote padaryti ir ką iš padaryto reikia perdaryti. Realus žmogus tas, kuris iš gyvenimo išsunkė visa, kas jame buvo vertinga, ir pasakė: „Dabar galiu ir mirti“. Reikia stengtis gyvenimą nugyventi taip, kad bet kurią dieną galima būtų pasakyti sau: „Šiandien galiu mirti dėl nieko nesigailėdamas“²⁾.

Niekad veltui nešvaistykit paskutinės gyvenimo valandos, nes ji gali tapti svarbiausia jums. Blogai ją panaudojus vėliau galima pasigailėti. Tas dvasinis jaudulys, kurį šiandien patiriate, gali tapti galingu šaltiniu tai jėgai, kuri galės parengti jus nepriekaištingai mirčiai. Žinant, kad kita valanda tau bus paskutinė, tarsi tikras gurmanas išgerkite įspūdžius, kuriuos ji atneš. Kai valdovė Mirtis jus pašauks, visad būsite tam pasiruošęs. Meistras žino, kaip iš kiekvieno gardaus kąsnelio ištraukti patį geriausią paskutinį lašą. Mokykitės būti gyvenimo meistrais.

Jaunystėje mokiausi dvasių kūrimo amato. Mokiausi iš gyvenimo išgauti jo esenciją, jo subtiliausias savybes. Visame ieškokite vertingiausio, išmokite atskirti lygų nuo grubaus. Išmokęs išgauti esenciją, vertingiausią kiekvienos gyvenimo akimirkos dalį, turi bet kokios kokybės sąmonę.

Jis nepajėgus tam, ką su pasauliu padarytų koks nors laukinis.

Gali būti, kad paskutinėmis gyvenimo akimirkomis neturėsite pasirinkimo, kur ir su kuo būti, tačiau liks pasirinkimas, kaip vertingai jas praleisite. Mokėjimas iš gyvenimo paimti tai, kas vertinga – tai tas pat, kaip iš maisto, oro ir įspūdžių išgauti tas substancijas, kurios būtinos aukštesniųjų kūnų sukūrimui. Jei iš gyvenimo norite pasiimti tai, kas vertingiausia sau, tai vis tiek tarnaus aukščiausiajai gerovei, nes sau pakanka pasilikti visai nedaug. Dirbti su savimi – gudrus būdas gauti geriausia iš gyvenimo sau. Jei nebūsite patenkinti savo paskutine valanda, reiškia, kad nebūsite patenkintas visu savo gyvenimu. Mirti – reiškia pereiti per kažką, ko negalima pakartoti. Veltui švaistyti brangų laiką – reiškia, atimti iš savęs galimybę iš gyvenimo išgauti tai, kas geriausia.

Nugyventi šį gyvenimą nuo pradžios iki galo – dar viena Absoliuto apraiška. Visi didieji filosofai labai kruopščiai rengėsi paskutinei gyvenimo valandai. Ir dabar aš jums pasiūlysiu pratimą savo paskutinės gyvenimo valandos pasiruošimui. Pabandykite neiškreipti nė vieno jo žodžio.

Pratimas

Apžvelkite ką tik praėjusią valandą taip, tarsi ji jums būtų paskutinė žemėje, ir ką tik supratote, kad mirėte. Paklauskite savęs, ar patenkinti paskutine savo gyvenimo valanda?

O dabar atgaivinkite save ir iškelkite sau tikslą per kitą valandą (jei pasiseks ją nugyventi) iš gyvenimo paimti šiek tiek daugiau, nei pavyko per praėjusią. Nustatykite, kur ir kada Jums reikia būti labiau sąmoningu, kur įžiebti daugiau vidinės ugnies.

O dabar plačiau atsimerkite: tuo aš suprantu – atsiverkite platesnėms galimybėms, būkite kiek drąsesniais, nei buvote praėjusią valandą. Kadangi žinote, kad tai paskutinė jūsų valanda ir neturite ką prarasti, pasistenkite būti drąsiais bent dabar. Aišku, tik be kvailysčių.

Pažinkite save geriau, į savo mašiną pažiūrėkite tarsi iš šalies... Dabar, kai miršti, nėra ko galvoti, kaip išsaugoti savo reputaciją, savo prestižą.

Ir toliau, iki pat tikrai paskutinės valandos, atkakliai siekite gauti kuo daugiau to, kas vertinga, iš gyvenimo, lavinkite intuiciją. Kiekvieną valandą skirkite nors kelias akimirkas, kad blaiviai įvertintumėte praėjusią valandą, o tada nusiteikite tam, kad dar daugiau naudos turėtumėte iš būsimos valandos.

Jei kiekvieną valandą imtume kaip atskirą gyvenimo vienetą, darkite visa, kas jūsų jėgose, kad kuo pilniau ją išnaudotume. Prisiverskite rasti kelią, kuriame būsima valanda būtų platesnė nei praėjusi, tačiau kartu suteiktų galimybę atsiskaityti su tam kartui susikaupusiomis skolomis.

Savęs pajautos ar „Aš“ suvokimo, o taip pat mokėjimas valdyti save, leidžia pakeisti mūsų mašinos veikimą, kurią neša į šoną, kas yra tikrų pokyčių požymis. Ir visai nesvarbu, ką apie tai mano pati mašina.

... Nugyventi likusį gyvenimą, repetuojant paskutinę valandą, visai nėra patologija. Niekas negaus iš gyvenimo daugiau, nei sergantis vėžiu, apytiksliai žinantis, kada mirs. Ir jei jis kruopščiai apgalvojo, kaip reiktų praleisti likusias dienas, neims iš esmės keisti savo gyvenimą, tačiau gali leisti sau nuvažiuoti ten, kur jį seniai traukia, tačiau ko negalėjo padaryyti įprastomis aplinkybėmis.

Žmogus, žinantis, kad greitai mirs, pasistengs maksimaliai išnaudoti kiekvieną jam likusią gyvenimo valandą. Būtent apie tai kalbėjo Kristus, sakydamas, kad paskutinės dienos bus jau greitai – dienos prieš Paskutinį teismą. Mes stovime priešais Teismą, tačiau mus teisia ne kiti žmonės, o mes patys galiausiai įvertiname savo gyvenimą. Negalime neišlaikyti svarbiausio egzamino, kuriame pats griežčiausias teisėjas yra mūsų „Aš“.

Kiekviena atskira akimirka, paimta atskirai nuo kitos akimirkos, yra amžinojo Tvėrimo dalelė. Taigi, kiekvieną akimirką galima paimti subtiliausias substancijas, kurias galima pavadinti „gyvenimo esencija“.

Mintyse įsivaizduokite substanciją „oras“ arba substanciją „įspūdžiai“. Pagaliau, mintyse nusipieškite substanciją „akimirka“. Taip, tai tikrai substancijos, netgi ir gyvenimo akimirkos.

Jei jums pavyks iš šių grubių substancijų ištraukti subtilesnes substancijas, tai, anksčiau ar vėliau, teks už tai kuo nors sumokėti. Šis dėsnis vadinamas Pusiausvyros dėsniu. Todėl mums teks išmokti nedelsiant mokėti už tai, ką gauname iš gyvenimo. Tik šiuo atveju neturėsime skolų. Mokėti nedelsiant – tai, kas vadinama „realiai daryti“. „Daryti“ – tai galvoti, jausti, judėti, tačiau „realus darymas“ – mokėti nedelsiant.

Daryti – reiškia tik viena: iš kiekvienos gyvenimo akimirkos išgauti kvintesenciją ir kartu mokėti gamtai ir sau už visas skolas, tačiau tik esant „Aš“ galima sumokėti nedelsiant.

Tikrą gyvenimą sudaro ne aktyvumo pakeitimas, o aktyvumo kokybės pakeitimas. Likimas – ir yra likimas. Kiekvienas mūsų privalo rasti savo vietą bendrame daiktų klausime. Dar ne per vėlu padaryti tai dabar, nors didesnę gyvenimo dalį praleidome tuščiai miegodami. Pradedant šiandiena, galite pradėti rengtis mirčiai ir, tuo pat metu, pakelti savo gyvenimo kokybę. Tačiau neatidėliokite pradžios, nes, gal, iš tikro jums teliko viena valanda.

Klausimas: Taigi, negalime apmokėti skolų, jei neegzistuojame ir nėra „Aš“?

O iš kur toks būtinumas mokėti? Už ką? Jei gyvenimas – viso labo tik atsitiktinumas, tai nėra prasmės tęsti. Tai visai nereiškia, kad gyvenimą reikia baigti savižudybe. Atvirkščiai, reikia dėti visas pastangas, kad gyventum. Paprastas žmogus visad gyvena paprasčiausiai nešamas srovės. Ji ne tiesiog miega, o yra tikras numirėlis. Kad tikrai gyventum, reikia padėti gamtos pastangoms, imti iš gyvenimo aktyviai, o ne gyventi pasyviai – kaip išeis.

Iš gyvenimo imant tai, kas vertingiausia, reikia mokėti valdyti savo norus. Sekite, kaip blaiviai galite įvertinti save. Įsižiūrėkite į save ir aptiksite, kiek yra nepaprastų būdų būti blaiviu. Kiekvieną kartą mintyse pasižymėkite įvairius norų pasireiškimo momentus. Darykite viską kaip anksčiau, tik būtinai suvokite jų buvimą. Į gyvenimą perliekite dalį savo kraujo, tačiau aukštesniojo plano.

Kiekvienos valandos gale, įvertinę jos naudą, įsivaizduokite, kad prabundate visai nežinomame pasaulyje lyginant su ankstesniu. Reikia pažymėti, kad atrodantis ankstesnės gyvenimo valandos pratęsimas realiai keičiasi kas valandą, nors daiktai ir žmonės atrodo esą tokie pat. Su laiku išmoksite save matyti kaip kažkokios substancijos šmėklą, pereinančią iš vieno pasaulio į kitą, tarsi nekviestas gamtos svečias.

Iš tokio taško vertinkite viską, kas vyksta įprastame gyvenime. Matydami savo įtemptų praeities pastangų rezultatus, susimąstykite, kokia iš to nauda dabar, paskutinę gyvenimo valandą. Tie, kurie užsiėmę Darbu, daugeliu aspektų mirę šiam pasauliui ir kartu gyvesni už likusius jame. Darbas... Kažkas keista, nevertinga, tačiau kitiems gyvenimas be jo neįsivaizduojamas.

Įprastu supratimu gyvenimas – kuo didžiausia sumaištis. Kokie dideli žemės atžvilgiu neatrodytų pasiekimai, anksčiau ar vėliau jie apsiverčia praradimu. Laikas į dulkes sutrina net smilteles. Net pačius iškiliausius žmones istorijoje aikas į dulkes sutrina net smilteles. Net pačius iškiliausius žmones istorijoje anksčiau ar vėliau užmiršdavo. Norint suprasti tikras gyvenimo galimybes žemėje, reikia rasti tai, ką galima pasiekti šiame pasaulyje ir kas tikrai bus naudinga Realiame pasaulyje.

Įdėmiai peržiūrėkite didžiųjų žmonių, vadovavusių armijoms, valdžiusių kitus, gyvenimą. Kokia jiems nauda iš jų didžių darbų dabar, po mirties? Net jiems tebegyvenant visi tie darbai buvo ne daugiau nei tušti svaičiojimai. Mes čia ne tam, kad girtumėm ir apdovanotume patys save; pats šlykščiausias dalykas žmoguje – sugebėjimas kuo greičiau patenkinti savo kūną.

Dauguma žmonių suranda daugybę atsikalbinėjimų nedirbti su savimi. Jie visiškoje savo silpnybių nelaisvėje. Tačiau dabar kalbam ne apie juos, o apie jus. Supraskite mane teisingai, man nereikia pasekėjų; man labiau reikia rasti gerus organizatorius, tikrus naujojo pasaulio karius. Aš suprantu organizacijos silpnumą, tad šiuo atveju kalba ne apie paprastą organizaciją, kuri būtų iniciatyvi.

Dar kartą primenu, išmokite su didžiausia nauda išgyventi kiekvieną valandą. Sudarykite smulkų planą paskutinei gyvenimo valandai. Norint suprasti, kaip reikia mirti, jums teks įleisti gilias šaknis į gyvenimą, tik tada sugebėsite mirti kaip žmogus, o ne dvėsti kaip šuo. Tačiau ne kiekvienam lemta mirti. Galima tapti žemės trąša, tačiau tai visai nereiškia mirti. Mirti amžiams šiam pasauliui – tai garbė. Už tokią garbę reikia sumokėti sąmoningu darbu ir išankstine kančia. Tokią teisę reikia užsidirbti.

Pabandykite pakankamai aiškiai įsivaizduoti paskutinę valandą žemėje. Susirašykite tarsi scenarijų jai, tarsi būtų kalbama apie filmavimą. , tarsi būtų kalbama apie filmavimą. Paklauskite savęs: „Ar taip noriu sutvarkyti paskutinę valandą?“ Jei atsakymas jūsų nepatenkins, perrašinėkite scenarijų tol, kol jis jums patiks.

Į gyvenimą žiūrėkite kaip į verslą. Mums laikas – tai gyvenimo pinigai... Laikas – vienintelė valiuta, kuria mokate už gyvenimą. Dabar matote, kaip kvailai iššvaistėte didesnę jos dalį³⁾.

Jūs net nepasiekėte paprasto gyvenimo tikslo – pailsėti. Kaip verslininkai – jūs nevykę; kaip gyvenimo vartotojai – patys save apgavote. Visą gyvenimą laikėte, kad viskas pateikiama veltui, o dabar staiga sužinojote, kad ne veltui. Jūs mokate už naudojimąsi laiku, todėl kiekviena jūsų buvimo čia akimirka kažką kainuoja.

Kaip gi jums nors kada atsilyginti už tuos netekimus. Patikrinkite, ar tai nuolatiniai, ar laikini jūsų banko sąskaitos praradimai? Pametėte ar sėkmingai investavote kapitalą? Jei visus pinigus išleidote atostogoms, tai jums nelieka nieko kito, tik liūdėti dėl praeities.

Daugelį metų švaistėte laiką taip, tarsi tėvai būtų jums dovanoję stambią banko sąskaitą. Tačiau turtai jau išleisti. Jūs sudegėte ir pamatėte, kad likote vieni ir nėra kuo remtis. Banko sąskaitoje daugiau nėra laiko. Dabar priversti užsidirbti kiekvieną gyvenimo valandą. Visą gyvenimą elgėtės tarsi vaikas, o laiką švaistėte tarsi jaunavedžiai.

Mūsų pagrindinis priešas, trukdantis įdėti reikiamas pastangas – beviltiškumas. Žinau, rasite daugybę atsikalbinėjimų ir pasiteisinimų, kad nerengtumėte savęs paskutinei gyvenimo valandai. Įprotis – baisi jėga, tačiau kartą pradėję, galite išmokti kaskart daryti vis daugiau ir daugiau.

Veltui nepraleiskite nė vienos dienos, prisiverskite bent valandą į dieną įdėti pastangų, kitaip prarasite viską, ką įgijote. Galvokite apie savo paskutinės valandos repeticiją tarsi baleto užsiėmimus – užsiiminėti reikia visą gyvenimą. Aš per dieną tam skiriu 4 valandas, o jaunystėje tam skyriau dukart daugiau laiko

Pastabos:

¹⁾ Judžinas Goldas (Eugene Jeffrey "E.J." Gold, g. 1941 m.) – amerikiečių menininkas, muzikantas, rašytojas, okultistas. Jo tėvas buvo garsusis „Galaxy“ redaktorius; ir Judžinas augo garsiausio to meto fantastų, menininkų ir intelektualų apsuptyje. Jis reiškiasi daugelyje vizualių platformų: tapyboje, skulptūroje, fotografijoje, džiazo renginių apipavidalinimų. Kartu su kitais įsteigė „Grass Valley Graphics Group“, paskelbusią „redukcionizmo manifestą“, skelbiantį vizualų minimalizmą. Dalyvavo kuriant garsiuosius „Quake 2“, „Dragon's Lair 3D: Return to the Lair“, „Necronomicon“ ir kt. žaidimus. Parašė per 50 knygų, parašė ir fantastikos kūrinių bei straipsnių apie fantastiką.
Daugelį metų buvo nepriklausomu dvasiniu mokytoju, glaudžiai susijęs su G. Gurdžijevu ir jo „Ketvirtuoju keliu“. Jo „Amerikos mirusiųjų knyga“ ir kiti rašiniai taip pat rodo stiprią Tibeto tantrinių mokymų įtaką (kaip kad bardo arba „tarpinės būsenos“). Kaip ir pas Gurdžijevą, pagrindu yra dvasinio „Darbo“ kasdieniniame gyvenime koncepcija. 1978 m. jis, nusivylęs Gurdžijevo fondo nesugebėjimu išleisti baigiamąją „Gyvenimas yra tikras“ (1981), paskelbė fiktyvius „Slaptus pokalbius su p. G.“.

²⁾ Ir neprošal prisiminti Pavelo Korčiagino žodžius iš N. Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ (1932-34):
„Gyvenimą reikia nugyventi taip, kad nebūtų kankinamai gėda už veltui iššvaistytus metus“.

³⁾ Verslo komentaras
Komentaras autoriaus santykiui su laiku („Į gyvenimą žiūrėkite kaip į verslą. Mums laikas – tai gyvenimo pinigai... Laikas – vienintelė valiuta, kuria mokate už gyvenimą“). Komentaras pasirodė 100 m. anksčiau nei komentuojamas tekstas.

Toks, koks esi, neturi laiko, kad galėtum jį švaistyti. Nevaldote laiko, tai laikas valdo Jus, ir su laiku iššvaistyti būsite būtent jūs...

Vienintelis kelias, leidžiantis pakeisti šią nemalonią padėtį – investuoti kapitalą. Tačiau ką turite, ką galima būtų investuoti? Viskas, kuo esate šiame pasaulyje, yra Jūsų skurdas. Turtingi šiame pasaulyje – esate vargšai. Neturime net patys savęs. Tai, ką laikote savimi, bus iššvaistyta per vieną akimirką ir dings... Tačiau pradžia slypi būtent toje akimirkoje. Ji Jūsų. Tai Jūsų gyvenimas. Toje akimirkoje žmogus sugeba atsiliepti ir būti atsakingu. Tačiau žmogus tai akimirkai privalo atsimokėti dėmesiu.

Dėmesys – vienintelis kapitalas, kurį galite investuoti. Ir jis gali atvesti prie gyvenimo, esančio anapus to, kuris švaistomas ir išnyksta per akimirką.

Iš Maskvos metropolito, Amerikos ir Sibiro apaštalo, šv. Inokentijaus „Laiško Amerikos biznieriui“

Daosizmas
Patandžali joga
Laiko fenomenas
Gurdžijevas apie meną
Kaip suprantu indų filosofiją?
Paslaptingoji Žemė - ji GYVA!
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
E. Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Daina gyvenime: D. Bowie ir "Space Oddity"
E. Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Šri Ramakrišna ir panteizmas
Tikėjimas gyvenimo prasme
Saulės iniciacijos užrašai
Bodhičita - kario kelias
Žvilgsnis ir žodis
Buda ir budizmas
Šambalos paieškos
Chaosmo estetika
Filosofijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis