Cactus eilėraščių rinkinys, Nr.1

cactus 2003 m. sausio 24 d., penktadienis, 21:30:48
pamiršę dėl ko
.
.
lapelis po lapo
spyglelis po spyglio
išaugo vaikelis tuštuma nešinas
.
vaikelis išaugo
išaugo išaugo
.
per ledą per purvą
vilkos
pamiršęs pamiršęs
pamiršęs -
.
ant samanos miško miegojo
pailsęs vaikelis pamiršęs
ir vilko kūnelį jo grindiniu
jo liauną sieliukę grindiniu
.
išaugęs pailsęs pamiršęs
jau netvėrė vaikelis
netvėrė -
.
lapelis po spyglio
spyglelis po lapo
vaikelis vaikelį sekė

cactus 2002 m. rugsėjo 21 d., šeštadienis, 19:01:29
***
sustiręs ruduo ir tik pirštai
saldžiai tirpsta draugo delne
.
mes ėjom paskui upę
ir Bashio tvenkinio gelmė
tokia skaidri!..
.
ledas kalno viršūnėj - -
.
PABUDUS
ašara straksėjo lyg
varlė
.
.
***
raudonu saulės spinduliu
kasnakt
nuo mėnesio gilių kalnų
pušų viršūnėmis
žmonių veidais
šuoliuoja liūdnuma
pakalnėj išsiskirsčius
paklysta tarp savęs

Cactus 2003 m. rugsėjo 26 d., penktadienis, 20:51:57
Pasakėlė apie tuos, kurie KAŽKO norėjo...
À la kabala
.
Atokiame pasaulio krašte, palei bekraštę, nerimstančią jūrą, kažkur ten, kur kasvakar užsnūsta saulės spinduliai, ten, kur net savo nosį bijo kyštelt visokie šešėliai, siaubukai ir šiaip pabaisos, ten, kur... bet juk tu ir pats tikrų tikriausiai žinai, apie ką aš čia!. Tai va, kaip tik Ten ir gyveno penki nepaprasti berniūkščiai.
Keista, bet žvilgtelėjęs į juos, niekaip nebūtum pasakęs, kad jie kuo nors skiriasi nuo paprastų žemės vaikiščių. Tačiau taip galėjo pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Nes vis dėlto jie buvo kitokie.
Aišku, kai gimė, jie rėkė kaip visi kūdikiai - nei tyliau, nei garsiau. Mokėsi jie ir vaikščioti, ir kalbėti, o augdami dar išmoko visokių visokiausių gudrybių, naudingų ir nelabai. Bet pasakėlė šįkart ne apie tai!
Viskas prasidėjo vieną lietingą ir susiraukusią dieną, kai nebuvo pats tinkamiausias metas žaisti ar krėsti linksmus pokštus. Tądien, o tada, berods, buvo vasara, jie visi lindėjo savo slėptuvėje tokio beprotiškai storo šimtamečio medžio drevėje, pačiame miško vidury. Ir niekas negirdėjo, apie ką jie ten sau šnekučiavosi, gal tik kokia viena užklydusi varna, tačiau ir jos būta spalvotos.
O tas penketas padykusių berniūkščių rezgė svajones, kuriose tūnojo didžiausi jų norai. Tik tu nemanyk, kad jie visuomet taip sėdi ir švaistosi svajonėm. Visai ne, tiesiog tą dieną dangus buvo pernelyg piktas ir vis dundėjo laidydamas žaibus, ir jie iš tiesų neturėjo, ką veikti. Berniukai dar buvo maži ir nežinojo, ar tos svajonės, tie norai buvo tikri, tiesą pasakius, jie netgi neklausdavo, kodėl būtent tokie troškimai karaliauja juose. Jie augo matydami, mėgdžiodami, kartodami suaugusiųjų veiksmus, drauge persiimdami jų mintimis, troškimais, siekiais ir šitaip mokėsi. Mokėsi, pratinosi gyventi tarp žmonių, visuomenėje. Nė kiek nenuostabu, kad nesusimąstydavo šitie berniukai, iš kur kyla jų norai. Ir kaip išalkęs vilkas gaudo kiškį pietums, taip ir jie visiškai natūraliai lakstė paskui savus (svetimus) norus, kuo greičiausiai stengdamiesi juos įgyvendinti. Nes visi žmonių troškimai yra ne kas kita, kaip didesnis ar mažesnis noras gauti malonumą, pasitenkinimą.
Ir šitie jų norai buvo visai paprasti, tokie kaip visų žmonių, tiktai susimaišę skirtingomis dalimis. Būdavo, kad jų mintis užvaldydavo noras užkariauti visą visatą, jie troško būti pasaulio valdovais, gerbiamais, galingais... ir lyg kokie maži žvėriukai pešdavosi, rungtyniaudami kas ką nugalės...
Nors kartais jiems nesinorėjo nieko kito, tik pavalgyti, pamiegoti, ir tai tokie paprastučiai troškimai, kurių paskirtis - palaikyti gyvybę, panašiai kaip koks akmuo, kurio vienintelis siekis - išsaugoti esamą formą.
Šitą mažytį troškimą keisdavo noras turėti kuo daugiau turtų, mat, turėdamas nesuskaičiuojamą galybę pinigų gali nusipirkti viską, ko tik širdis geidžia: gražius daiktus, mašinas, namus, žemes bei, kaip jie tada manė, žmonių pagarbą, draugystę, meilę... ir šitai priminė tai, kas vyksta augalijos pasauly, kai, pavyzdžiui, medis savo šaknimis siurbdamas iš žemės vandenį, įvairias mineralines medžiagas, lapų paviršiumi gerdamas saulės šviesą, siekia augti, plėstis, kerotis į visas puses.
Norą turtui palaipsniui keisdavo garbės ir valdžios troškimas, kuris būdingas ir gyvūnijai, dar vėliau tai peraugdavo į troškimą pažinti, nes žinodamas, kas, kodėl ir kaip vyksta gali pasiekti gerokai aukštesnį lygmenį, gamtos dėsniais paaiškinti pasaulyje vykstančius procesus, reiškinius, nes, be kita ko, žiniomis gali kontroliuoti žmones, visuomenę.
Ir visgi šie keturių grupių norai, nebuvo tai, kas leistų pajausti kiekvienam iš mūsų amžinybę, pasiekti tobulybę, savuoju suvokimu aprėpti tikrąjį pasaulį, suprasti kiekvieno įvykio priežastis, pasekmes, įgyti galimybę juos pakeisti, tapti savojo likimo šeimininkais.
Tiems berniukams tada atrodė, kad jie be galo skiriasi nuo kitų žmonių, nes jie norėjo turėti ir pasiekti daugiau nei kiti, nes jie troško ir tikėjo būti kur kas geresni nei visa likusi žmonija. Savo svajonėmis jie norėjo pakeisti pasaulį, tą neteisybę, tas blogybes, kančias, kurios keroja čia žemėj. Bet dar labiau jie norėjo būti laimingi, jie norėjo žinoti, pažinti visą pasaulį, suvokti, kodėl jis toks...
Liovėsi lietus ir penki berniukai patraukė namo kupini vilčių ir pasiryžimo. Bet svarbiausia - jie turėjo Paslaptį, siekį! Ir tas slaptas vaikų tikslas - pakeisti, pažinti, suvokti supančią aplinką - jungė juos, suteikdamas jėgų. Einant, ant jų nosyčių nuo permirkusių medžių šakų kapsėjo vanduo ir jiems buvo linksma.
.
Laikas slinko kaip įpratęs, ir tie berniukai turėjo užaugti, ir išeiti žaisti gyvenimo kaip visi vaikai...
Nors ne visai taip. Kažkur giliai jų viduje kažkas nepaprastai spurdėjo ir tas kažkas, tas kažkas ničniekaip neleido surasti ramybės. Tas paslaptingas, nepažintas kažkas skatino ieškoti, ragino eiti pirmyn ir būtinai surasti. Tas nežemiškas kažkas - tai mažytis taškelis širdyje, tai dvasingumo troškimas, tai nenumaldomas noras žinoti, kodėl esi šioje žemėje, iš kur tu atėjai, kas bus po to, kai ją paliksi...
Šis taškelis širdyje, ši mažytė dvasingumo, dieviškumo kibirkštėlė žmogui yra duodama iš aukščiau. Kiekvienas, kam ji įžiebta širdy, turi puoselėti ir vystyti šį mažą dvasingumo troškimą. Kol jis taps pačiu didžiausiu ir pačiu svarbiausiu iš visų tavo norų. O tada tu pajausi tikrą pasaulį, suvoksi, kas iš tiesų yra tavo aš, tu žinosi, kodėl gyveni, tu suprasi, kodėl visi įvykiai klostėsi būtent taip, tu jausi tai, tu žinosi tai, nes matysi Jį, kuris viską sutvėrė, tu jausi Tą Vienintelį, be kurio ničnieko daugiau nėra...
Tuos penkis draugus, dabar jau suaugusius, viliojo tai, kas nepatirta - Amžinybė, Ramybė, Meilė, Absoliutus Pažinimas... ir jie stengėsi. O kas stengiasi, tas anksčiau ar vėliau (bet būtinai!) pasiekia to, ko trokšta, nes noras yra visų svarbiausias, tik nepamirški šito...
.
O dar geriau pagalvojus, kaži ar buvo tie vaikai kitokie... Gal tokie kaip tu?..

višta nepažįsta kvailumo

saulė dangaus vidury
šuo paskui savo uodegą sukas
višta kapstinėja šuns šūdą
lengvas vėjelis
sutaršytos juosvos plunksnos
NEŽINO
kas žmogui smirdi ir ji
LESA GRŪDĄ

rytais
žmonės valgo kiaušinių

2002 m. rugpjūčio 17 d., šeštadienis, 10:47:29

(pa)klysti – (ne)suprasti

taip anksti, kaip tik begali būti, per patį anksčiausią ryto įkarštį, kai virš miesto sklandė trumpam uždusintų kaminų dejonės, kai pusėje Žemės miegojo daugmaž visi stogai, po jais – žmonės, gyvuliai, laikai k a i, braukdama rytuos sudžiūvusią bevalę tamsą, kerojos regimoji elektromagnetinė banga, viena kita dar viena ir vėl kita ir taip be galo nors su kraštu - - - k a i dar ant nepjautos žolės, palenkęs galvą akims težinomu kampu, galėjai patirt vandens lašų spalvingus pokštus nes vaivorykštė ne tik dangui, ir k a i po langu čirškėti ėmė žvirbliai, lesinėdami saldžiausią braškės šoną, o dar, k a i vakar vakare, prieš pačią banalaus akivaizdumo mirtį į viršų kėėėlės jau seno fikuso lapai o, Viešpatie, ir tik dabar tai sugebėjau pamatyt ir baisiai nusigąst arba k a i rūsyje ant uždaryto pajuodusių vyšnių stiklainio bėginėjo skruzdės, ir ko arba k a i žmogus iš La Mančos tampa tuščio įgeidžio sinonimu, o žmogėnai ima šieptis, anyway it’s relative arba k a i protas panyra į audros klaidinantį debesį ir kai atomo tuštuma prisipildo šviesos t i k t a d a sraigė supranta, jog myli savo asmeninę kriauklę ir t i k t a d a tarsi drugelis n u p l a z d e n a dundesys - ar sureaguosi?-

2002 m. rugpjūčio 8 d., ketvirtadienis, 21:45:34

N E T Y Č I O M

kai nubrauki daugiadienę
dulkę ne tu
lašas iš debesies
kai ašaros nušliuožia
ištyška molekulėm suvilgo
popierių tyrą kaip sniegas
ant gatvės
kaip karvės pavasariais
kai į pievas
kai mes tokie
kai tokie ir čia
kai taip tik kartą
ir tik
vieną
kaip tamsoj išdykaujantis
katinas užsimerkę bet traukiam
aplink vėją ir tikriausiai Jis
supranta jei mes
išbarstom
palikusį pieną

2002 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis, 23:03:04

pasakėlė apie mėnulio laiką
vėl po paprasta lempa
vabalai sušvitę krenta
dar kartą
jau paskutinio
nemiegančio stogo dairos
žalioji akis
varlės
paukščiai
nutilo užspringę
tik šuns giesmės aidas
įrėmintoj gatvėj dar
rangos
uodegos
kometos nepasiekia - -
kai tamsa apšlaksto
vakarų dangaus džiuvėsį
s u d i e
atsiveria išsunktos akys

2002 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis, 22:51:14

Poezijos puslapis VIZIJOS
Literatūrinis puslapis SKAITINIAI
Fantastikos puslapis
Filosofijos puslapis
Karštos naujienos