Eglė 1999 m. liepos 24 d., šeštadienis, 13:58:25
Nesielvartaut,
Ne guostis,
Neverkšlent
Į žemę aatėjau
Per pliką šaltį.
Ne mirti pasirengus,
O gyvent
Ir gal išpirkti
Kažkieno tai kaltę.
Todėl, prašau,
Man išmaldos
Nereikia.
Nereikia guosto,
Juo labiau gailėti.
Kol žemėj šėlsta
Aitvarai,
Kol žemėn sminga
Skausmo ietys,
Mylėk mane
Ir buvimu šalia
Apglėbki mano
Rudeninę gėlą,
O vieną kartą
Imk ir patikėk,
Jog rankose laikai
Tik trapią gėlę.
Bet tik neguosk
Ir negailėk manęs.
Aš atėjau nemirti,
O gyventi.
Tada, kai vėjas
Drąskė langines,
O žemė savo kūnu
Glaudė šaltį,
Aš atėjau ne guostis,
Ne verkšlent.
Prakalbint atėjau
Negyvą gruodą
Ir begalinės meilės
Pasisemt,
Kad nesužvarbčiau
Ant tuščių aruodų.

*****

Tavęs nėra.
Tu išėjai į naktį
Spalvotus
Išsinešdamas sapnus.
Dar nebuvau
Išmokusi netekti,
O tu ėmei
Ir išėjai į naktį
Be gailesčio
Užtrenkdamas vartus.

Likau tik aš
Ir netektis laukinė.
Nebegaliu
Surasti geluonies,
Kad pagaliau,
Išplėšus iš krūtinės
Ir trupinius
Surinkus paskutinius,
Galėčiau vėl išeit
Ieškot vilties.

Nesmerk manęs, o moterie.
Tie laimės trupiniai nuo tavo stalo
Tokie neskalsūs
Ir kartumu paženklintas likimo kelias,
Ir naktys alsios...
Nekeik manęs, o moterie.
Iš mano šulinio vandens pasėmęs
Sugrįš žmogus
Palaistyt tavo žemės,
Nokinti tavo vaisių.
Neteisk manęs, o moterie.
Aš jo neteisiu
Už tą bejėgę būseną,
Už graudžią godą,
Už išmelstą ilgom naktim paguodą.
Atleisk man, moterie,
Už viską.
Už tavo žmogų
Aš savo širdimi likimui moku.

Atleisk man, moterie,
Už tai, kad aš esu beteisė.
Atleiski man.
Aš jam atleisiu.

*****

Tie pasileidę vakarai,
O naktys
Dar labiau ištvirkę.
Už lango
Supasi klevai,
Tik debesys
Geismų pritvinkę
Vis laukia
Žaibiškos strėlės,
Kad fontanu
Galėtų trykšti.
Tie pasileidę vakarai
Užvaldė dieną
Vakarykštę
Ir žemė virto dangumi,
Ir sodai virto
Ievos sodais,
O besiraitantis
Žaltys
Supynė ir mintis
Ir protus.
Ir tegul būsim
Ištremti,
Ir tegul būsim
Atskalūnai.
Lai sualsuoja
Ugnimi
Šiąnakt ištroškę
Mūsų kūnai.
Rytai prisotinti
Gyvybės
Pavargę guli
Išsidraikę,
O mintyse
Tik vakarai
Ir naktys
Nuo kaitros
Paklaikę.

Eglė 1999 m. birželio 24 d., ketvirtadienis, 17:43:52
Pažaiskime savais.
Argi neskauda
Kada aplinkui
Vien tik svetimi,
Kada išlieti
Savo tylią raudą
Tik sau vienam,
Tik sau vienam gali?
Kai metai skęsta
Potvynio galybėj,
O mintys vis dar
Blaškos pašaliais,
Mes susitikę
Po skliautuotu stogu
Dar vieną kart
Pažaiskime namais.
Kai vaisių vėl nokins
Subrendę pievos,
Lietaus išglostytos
Šiltais lašais,
Atbriski pas mane
Sodriais papieviais
Nors valandėlei,
Nors pažaist savais.
Ir kai prie slenksčio
Glausis šaltos rasos,
O židinys jau
Šilumos neskleis,
Kai be gėlių trupės
Išdžiuvę vazos,
Pabūkime savais
Ir likime savais.

*****

Jei ateitum į mano vakarą
Beginklis, sušalęs, apleistas,
Įkurus senutį ugniakurą
Šilumos kambarin prileisčiau,
Kad ir vėl širdis sualsuotų
Dieną į naktį susupus,
Kad nuo užraktų išsivaduotų
Užkeiktos tylėjimui lūpos,
Kad akys valktis numetę
nei šviesos, nei tamsos nebijotų,
Kad nei tavo, nei mano metai
Mums daugiau niekada nemeluotų
Ir, kad mūsų pavargusios rankos
Surastų prieglobstį šiltą.
jei ateitum į mano vakarą, Gal ir jisai prabiltų.

*****

Kai vasara nubris rudens arimais
Pasibodėjusi plikais laukais,
Kai širdį gaubs bedvasis užtemimas
Pasišnekėkime laiškais.

Pasišnekėkime ramiai.Juk laiko marios-
Visa žiema ir polaidis po jos.
Pabūkime savų minčių karaliais
Ir pasivaikščiokim laiškuos.

Pavargusių dienų šaltam pavėsy
Nelepins saulė spinduliais karštais
Ir jei tuomet kitaip neišgalėsim,
Pasišnekėkime laiškais.

Į juos sudėkim šilumą ir viltį,
kai nieko nebeliks, gyvenkim jais.
Jeigu kitaip negalime prabilti,
Šnekėkimės,šnekėkimės laiškais...

Eglė 1999 m. birželio 17 d., ketvirtadienis, 08:37:03
Žodžiai,
Tik žodžiai
Ir tie jau išblėsę
Praradę tikrumą,
Netekę prasmės.
Maudžia įkyriai,
Tvinksi nuobodžiai...
Žodžiai.
Tik žodžiai
Iš praeities...

*****

Nebijoki, nevogsiu
Dienų nei naktų.
Pasiimsiu tik tas,
Kurias pats dovanosi.
Nesvarbu kiek jų bus,
Jau dabar nesvarbu-
Už kiekvieną iš jų
Aš likimui dėkosiu
Ir nekeiksiu aš jo,
Kad vieni trupiniai
Išsižarstė po mano
Vienišą stalą.
Pripratau jau seniai-
Atėjai, išėjai,
Tiktai tų trupinių
Kažkodėl nenuvalo
Toji mano sparnuoto
Likimo ranka,
Kartais man per švelni,
Kartais man per lengva...

*****

Meldžiu, dangau,
Ne lietų siųsk,
Ne lietų.
Stiprybės man daugiau
Atsiųsk, dangau,
Kad viską išgyvenčiau,
Išmylėčiau,
Kad žmogumi išlikčiau,
Pagaliau.

   Eglė