|
Eglės eilėraščių rinkinys, Nr.10 Eglė Privalau visų atsiprašyti už klaidas, kurias pati per skubėjimą įveliu. Šlykščiai jaučiuosi, pamačiusi žodelyje "Dėkoju" nosinę. Visuomet taip - išsiunčiu, o paskui už galvos griebiuosi. Nors ir labai negražiai atrodo, nepykite. Gal Ponas REDAKTORIUS bus maloningas ir šias mažas nuodėmes atleis, o gal ir paagelbės. Iki. Eglė. *** Dar niekada Taip nežydėjo liepos Saldžiu, tirštu, Klampinančiu kvapu, Ir man į šitą Kvapą atsiliepus Dar niekada nebuvo Taip svaigu. Dar niekada Taip netekėjo saulė Į dieną skaistų Rytą vesdama. Šiame spalvingam Vasaros pasauly Net dienos ne tokios Kaip visada. Dar niekada Taip negaivino lietūs, Nuprausdami Ir sielą ir laukus, O naktimis toks Kerinčiai žvaigždėtas Lig šiol tikrai Nebūdavo dangus. Dar niekada, Dar niekada sapnai Man nekvepėjo Liepų medumi, O šiąnakt šitą kvapą Godžiau gėriau, Kaip niekada Kartu su Tavimi. *** Jau niekur neskubu Ir niekur nevėluoju. Dabar jau nesvarbu Ar "PO", ar "IKI" Aš laiko traukiniu Pirmyn važiuoju Tik tų stotelių Ne kažin kiek likę. Jau meilės aukuras Seniai užgeso. Išblėso laužo Karštligiški dūmai Ir šiąnakt tyliai Klaidžioja pakrantėm Jau nebe mano - Svetimi gardumai. Kitiems nauji veidai Dainas dainuoja, Kiti šiandiena Blaškosi ir tiki Širdies balsu. Tai džiaugias, Tai vaitoja Akimirkai, ar Metams susitikę. Į veidą sugulė Praėję dienos, Kaktoj įstrigo Išvagotos gijos Taip ir nebuvo Laiko pagalvoti, Kaip gi su metais šiais Esu susijus. Jie ėjo, bėgo, Upėmis tekėjo O aš gi tebuvau tik jųjų įkaitė. Argi tie metai su manim šnekėjo, Tik vieną dieną Paėmė ir įkeitė. Jau niekur neskubu Ir niekur nevėluoju. *** Sako - dviese džiaugsmas didesnis, Sako - dviese skausmas perpus. Tad kodėl gi į šitą "dviese" Užtvėrei visus kelius? *** Pasakoja, kad gerai Kur manęs nėra. Gal todėl audra įsiūtus Šėlsta širdyje. Pasimetusi laike Klaidžioju ratu. Nors ir ten manęs nėra, Bet ir čia nesu. *** Vakaro ilgi šešėliai Palydėjo lyg namų. Kiemo gluosniai susivėlę Pamojavo vainiku Ir nusinešė už marių Mano dieną vakarai, Ir ramiai duris uždarę Išplasnojo aitvarai. *** Į daug mažučių tuštumų Viena didžiulė Tuštuma suskilo Ir jau visus - Ir kur nėra manęs Ir kur esu Jaučiu artėjančią Grėsmingą tylą. Kažkur stovėjęs Sklidinas ąsotis Štai vieną dieną Ėmė ir išseko Ir vientisas, Didžiulis troškulis Išsidriekė ant mano tako. Užvaldęs laiką, Sielą ir mintis Kamuoja Begalinis troškulys, Aplinkui tvyranti Kraupi tyla Ir tuštumų Mažučių visuma. *** Kažko vis laukiu ir kažko tikiuosi... Ateis, pabels, ir aš duris atversiu, Pavargusį sušildysiu, paguosiu Ir negandas visas drauge ištversiu. Kažkam į petį tvirtą atsiremsiu, Į šiltą delną savąjį įdėsiu Ir, iš namų visas bėdas ištrėmus, Aš dar kartelį laime patikėsiu. Ateis, pabels... Kaip šauksi... Atsiremsiu į tavo ramybę Ir nurimsiu pati. Jei šaltumą tavo pajusiu Ir aš sušalsiu. Tiki? Jei pajusiu tavo gerumą Ir aš tapsiu gera, Jei prie tavo šventumo priglusiu, Būsiu ir aš šventa... ......................... Pas tave ateisiu tikėjimu, Kai tikėt neturėsi kuo, Prie tavęs prisiliesiu tylėjimu Ir gaivinsiu kaip tyras vanduo. Pas tave ramybe ateisiu, Kai tu paklysi audroj. Su tavim aš kančią iškęsiu Pačioj sunkiausioj bėdoj... *** Išsirink mane iš daugelio. Išsirinki, negailausi. Išsirink mane iš užkampio Pačio pačio atokiausio. Nesvarbu, kad aš kaimietė - Išsirink, nesigailėsi. Man sakysi, kad vienintelė, Ir aš naiviai tuo tikėsiu. Išsirink mane iš daugelio... *** Pasitik mane prie durų, Mama, Kai ateisiu pamestos vilties. Daug dienų išaušo ir sutemo Taip ir neradau savos kertės. Priemenėj tamsioj paduoki ranką, Pamažu į vidų įsivesk Ir praverki uždangstytus langus, Taip seniai nebemačiau Tavęs. Ar žinojai, kur buvau aš, Mama? Keliavau, mieloji, keliavau. Daug dienų išaušo ir sutemo Tik ne ten ir ne tada ėjau. Pažiūrėk, kaip nudaužyti keliai. Aš tokia kaip Tu - balta, balta. Tu dar nežinai, kaip skaudžiai gelia, Kai šalia tavęs tuščia vieta. Palydėk mane per sodą, Mama. Nežinau, kada begrįšiu vėl. Tu teisi. Sakei, kad laimės maža, Tik kodėl nepasakei kodėl? 2001 m. rugsėjo 24 d., 18:27:21 *** Aš noriu tiek nedaug Tiktai išlikt tokia, Kokia esu - Su savo parašu Ant debesų, Su savo veidu Ežero paviršiuj Ir nesvarbu Į ką rytoj pavirsiu, Aš noriu tiek nedaug Išlikt tokia, Kokia esu... *** Tausokime draugus. Išėjusių jau niekada Ir niekas nepakeičia. Gal tik atrodo, Kad labai gražu, Kai jų buvimą Iškeičiam į skaičių. Mylėkime draugus Su jų klaidom, Su jų silpnybėmis, Su paklydimais. Mylėkime draugus Kol jie šalia, O ne keliuos, Žymėtuos praradimais. Globokime draugus. Jų vis mažiau Kaskart prie stalo Per šventes susėda, Kad nereikėtų Verst atgal lapus, Kai laikas paskutinę Giesmę gieda. Tausokime draugus. *** Po mano langu obelis. Kasmet matau ją tekančią Vaisius nokinančią Ir dar tą moterį su pintine Kas rudenį vaisius tuos skinančią. Nuleidžia obelis šakas Kasmet žemiau palinkdama, Pavargus vėjuose, O moteris kaskart sunkiau rankas Jau benulaiko jas iškėlusi. Sausas, gruoblėtas ir sunkias, Visai, kaip obelies šakas. Jos taip panašios Ir tik todėl kas rudenį abi Pavargę, vienišos, bet tokios gražios. Po mano langu obelis Ir dar ta moteris, Ta mano metų moteris. *** Jau pabaiga. Atėjo metas Sudėt visus taškus. Kažkur pradingo pasaka Apie gražius namus, Apie jaukumą židinio, Karalių su svita. Deja, tik pasakose būna Laiminga pabaiga. *** Aš jau už jos Ir priekaištai visi Neteko stebuklingos Savo galios. Aš jau esu už tos Keistos ribos, Kai nejuntu Net nuoskaudos Bevalės. Man jau vistiek Ar teisina, Ar teisia Ir ta riba Nebe tokia Grėsminga. Už pažintį Reikėtų padėkoti, Bet aš matyt, Nesu tokia Dėkinga. 2001 m. rugsėjo 24 d., 17:25:49 *** Šiandien vėl apsiniaukė Ir lietūs tuoj pabels Į užvertas duris, O dangus, išretėjęs lyg rėtis Bers į širdį šaltus lašus. Šiandien vėl kaip kadais Įsismelkia į krūtinę Laukimo strėlė, O širdis nerami, bet neverkia- Ji supranta, kad laiko tėkmė Nusineš vėl begimstantį nerimą, Kai lietus tik išplaus gatves, Sugrįš į sielą gyvenimas, Laukais išlydėjęs svajas. *** Mano laimė išėjo Tavo laimės ieškoti. Metai bėgo pro šalį, O ji liko klajoti. Lyg pamišus našlaitė Gaino vėją laukuos. Tavo laimei nereikia Mano laimės biednos. *** Užtverki kelią, Kai pro šalį eisiu. Sakyk, kad praėjimo Nebėra. Leisk pasilikt- Aš pasikeisiu Ir jau nebūsiu Neprieinama. Užtverki kelią, Nebeleisk į vėtrą. Šaltų ir svetimų Kelių pakaks. Padovanoki rudeninę Giedrą, O viso kito Gal kaip nors Užteks. Išalkę padalinsim Vieną riekę, Ištroškę Prie šaltinio Bėgsim gert. Tik kelio To, kuriuo ateisiu Netyčia neužmiršk Užtvert. *** Jei tau manęs reikės, Ieškoki liepoj, Arba tarp kvepiančių Medum korių. Jei tau manęs reikės, Ateik į pievą- Aš pasitiksiu Lauko varpeliu. Jei tau manęs reikės, Paklauski upės, Kuri bangelė Nešasi mane, Jei tau manęs reikės, Pakelk priklupęs Tą akmenėlį Gulintį šalia. Jei tau manęs reikės, Pažvelk į dangų- Matai tą debesėlį Tolumoj? Jei tau manęs reikės, Visur ieškoki. Tik niekad neieškok Žmonių minioj. *** Nežinau ar dar tau reikalinga Tokia, kaip esu. Mano metai sustingę Paslėpti užu debesų. Mano dienos pavargę Lyg šešėliai slenka ratu. Nežinau ar dar tau reikalinga Tokia, kaip esu? 2001 m. gegužės 21 d., 09:20:46 *** Nors ir nėra tavęs šalia, Žinau, tikrai kažkur esi Šiandien gal mano eilėse Rytoj - gal meilės ilgesy Nukrėtus žiedlapius audra, Subers į plaukus ir užges Ir man jau nieko nereikės Tiktai Tavęs, tiktai Tavęs. O kai diena ilgais šešėliais Nuslinks į atmintį, ilgam Išliks rašytos mano eilės Tik Tau vienam, tik Tau vienam. Kai glostys vakaro metu Laukais atbridusi vėsa, Sapnai į vidų įsileis Tiktai Tave, tiktai Tave. O kai anksti ryte nubusiu Tebekraujuojančia širdim Ir vėl aš ne kitais tikėsiu, O tik Tavim, o tik Tavim. Jei nesupras manęs kiti Jei nebešauks manęs vardu, Man neskaudės. Tegul visi. Tiktai ne Tu.Tiktai ne Tu. 2001 m. gegužės 15 d., 05:56:33 *** Ar pameni, ieškodamas vilties Vis klausdavai savęs daugybę kartų Kodėl, žmogau, toks vienišas jauties, Kodėl jauties lyg būtumei už vartų. Kiekvienas žingsnis tampa lyg žaizda, Šviesos šešėlis slystant lango rėmais Įsminga, kiaurai verdamas tave, Ir tu jauties lyg pats save ištrėmęs. Eini ir bėgi, klaidžioji keliais, Esi nenuorama, veržlus, bebaimis. Tiki savim - ne laiko pranašais, O taip ir nesulauki savo laimės. Kai ji šalia, ją net paliest bandai, Kai su draugais susirenkat prie stalo, Suspurda tavo rankų liečiama Ir nuslenka prie kito stalo galo. Gal per anksti. Gal kitame laike, O gal tiesiog tos laimės neužtenka, Tik nežinia kodėl kaskart tave Ta išdiduolė ima ir aplenkia. Ar pameni, ieškodamas vilties Vis klausdavai savęs daugybę kartų Kodėl, žmogau, toks vienišas jauties, Kodėl jauties lyg būtumei už vartų... 2001 m. gegužės 15 d., 05:40:14 *** Ar pameni, ieškodamas vilties Vis klausdavai savęs daugybę kartų Kodėl, žmogau, toks vienišas jauties, Kodėl jauties lyg būtumei už vartų. Kiekvienas žingsnis tampa lyg žaizda, Šviesos šešėlis slystant lango rėmais Įsminga, kiaurai verdamas tave, Ir tu jauties lyg pats save ištrėmęs. Eini ir bėgi, klaidžioji keliais, Esi nenuorama, veržlus, bebaimis. Tiki savim - ne laiko pranašais, O taip ir nesulauki savo laimės. Kai ji šalia, ją net paliest bandai, Kai su draugais susirenkat prie stalo, Suspurda tavo rankų liečiama Ir nuslenka prie kito stalo galo. Gal per anksti. Gal kitame laike, O gal tiesiog tos laimės neužtenka, Tik nežinia kodėl kaskart tave Ta išdiduolė ima ir aplenkia. Ar pameni, ieškodamas vilties Vis klausdavai savęs daugybę kartų Kodėl, žmogau, toks vienišas jauties, Kodėl jauties lyg būtumei už vartų... 2001 m. gegužės 15 d., 05:40:10 *** Svajone, Tu tokia nereali, Nors tau rašau Kiekvieną dieną laiškus. Jei duotum ženklą, Kad kažkur esi Gyva, apčiuopiama, Nors ir labai toli, Tai mano žingsniai Būtų tokie aiškūs Ir aš įveikčiau Tūkstančius kelių Ir netgi tūkstantį Ir vieną naktį. Tik pasakyk, Kaip pas tave nukakti Ir aš atrasiu Raktus paslapčių. Svajone, Tu tokia nereali Ir taip tikra, Jog net bijau tikėti, Kad vis dėlto Kažkur greta esi, Kvėpuoji, vaikštai, Gyveni Ir taip mane Vilioji nusidėti. *** Vakarsi, Kai pavargusi saulė Seniai už laidos, Savo gyvenime ieškau Vakarykštės klaidos, O ryte, Kai diena pakirsta, Aš ir vėl nekalta. Praeitis kas ryta numiršta, Gyva išlieka diena. Ši saulė, šis vėjas, šis laukas, Besprogstą pumpurai Ir liečia nuogybę pirštai Be gėdos, atvirai, Ir šoka širdis apsalus Pavasariniu ritmu. Vakarais nusileidus saulei, Neieškosiu klaidų, Tik gyvensiu, Gyvensiu, gyvensiu, Gerdama šias dienas. Jei mano klaidas surasit- Pasiimkite jas. *** Atsisveikinkim gražiai. Išeisim Naujais, mums dar nežinomais keliais Ir dar ne kartą sau sugrįžti leisim Į šias dienas, su tais pačiais draugais. Ir dar ne kartą žodžių pasigesim, Linkėjusių visiems geros kloties. Mes dar išeisim, bet nepasimesim Ir dar ilgai išliksime savais. *** Jau kvepia chrizantemos, Vėsta. Ne tik sapnuos Pavargusi esmė. Jau išgvildentos visos Painios temos Ir nebaugina Finišo grėsmė. Jau nebaisu Nei gimti, nei numirti, Jau nebelauki Grįžtant aitvarų. Belieka tiktai Atmintį prakalbint. Tą atmintį, Kuriai nėra tabu. Jau nebaisu. Žinau, Kai smėlio pilys Pavirsta ašarom, Jas burtų lazdele Be jokio pėdsako Švariai nuplauna Atoslūgių ir Potvynių banga. Jau kvepia chrizantemos. Vėsta... *** Paieškok man Gero oro, Šilto vėjo paieškok, Ir,susupęs į gegužę Išsipusčiusią boružę, Laumės juosta padabinęs Ašaras dangaus stiklines, Upeliu apjuosęs gojų, Visą šį sukurtą rojų Su savim padovanok. 2001 m. balandžio 19 d., 07:35:39 *** Priglausk mane, O vakaro šešėli, Ledinėm rankom Apkabink pečius. Šiandieną paskutinius Išlydėjau, lyg tyčia Užsibuvusius svečius. O mes dar atsisėskime Prie stalo, Sudaužkime taurėm Raudono vyno Ir tegul šventė Tęsiasi lig galo, Ir tegul šventė Sielvarto nežino. Priglausk mane, O vakaro šešėli, Suglostyk plaukus Ir užpūsk žvakes. Visus visus Aš šiandien išlydėjau Tik nepavyko Išlydėt tavęs... *** Pabusk su manimi Ir savo lūpose Atnešk man Nubudimą švelnų Ir mano kūną Pamažu prikelk Įkaitusiu nuo Sapno delnu. Pabusk su manimi, O ne!Anksčiau. Ir leiski man Tave pajusti. Lig šiol mane Mylėjęs sapnuose, Nesibijok Tikrovėje nubusti. Pabusk su manimi Ir sapno skraistė Balta migla nuslys Prie mano kojų Ir jeigu sutinki Priimti auką, Aš tau save aukoju. Pabusk su manimi Ir niekada Neleiski man Vienai nubusti. Mylėk mane, Beprotiškai mylėk, Kad moterim Galėčiau pasijusti. *** Lyg vėjas draskiau ir draskiau Gyvenimą savo po lapą, Kažkam žiburėlį nešiau, Kažkam tos šviesos neužteko. Kažką įsileidau vidun Ir nieko viduj neliko. Iškėlus rankas dangun Meldžiau laimingo skatiko. Gyvenimas tuščias ir pilkas, Drąskytas skyrium po lapą. Palaukėj staugiantis vilkas Mano gyvenimą šneka. 2001 m. balandžio 19 d., 06:59:12 Paimk į šventę miško šlamesį, Ošimą jūros pasikviesk Ir esantiems šalia Tavęs Prie kojų šilumą patiesk. Sušildyk židinį liepsna, Į širdį meilę įsileisk Ir po truputį, kaip kadais, Jos spindulius kitiems paskleisk... Su Šv,Velykomis! 2001 m. balandžio 12 d., 09:36:43
Poezijos puslapis VIZIJOS |