|
Eglės eilėraščių rinkinys, Nr.11 Nepamirškite apsilankyki svetainėje adresu: vilniaus.vingis.lt/eiles/egles/ * * * Mano išgalvota laimė Sutrupėjo ir išbiro Man palikusi saujelę Sauso ir grūdėto žvyro... 2002 m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis, 13:30:13 * * * Šita kelionė tik į vieną pusę, Be bilieto atgal. Skubėdami, pavargę ir uždusę, Su viltimi - o gal... Gal perėję į kitą laiko juostą Sugrįšime srove, Nutūpsim uogele ant laiko skruosto. Juk paprasta, ar ne? 2002 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis, 16:12:36 * * * Nebegali netekt, ko neturi, Ko niekada ir niekad neturėjai... Tad kam gyvenimas netektimi Neatsiklausęs viską atžymėjo Iš anksto sudėliodamas taškus, Ryškia spalva nurodydamas vietą. Bet taip norėtųsi kažko perpus... Ir palytėti tai, kas nelytėta. Ir netektis, ko niekad neturi Už netektį turėjimo gilesnė - Ir ateitis be žiburio kely, Ir likus atkarpa kur kas trumpesnė. 2002 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis, 15:28:55 * * * Tegul kalbės lietus, kada nesikalba Tegul kalbės ne žodžiais, o lašais, Kai tarp savęs du žmonės nesusikalba Belieka pasikliauti pranašais. Gerai ar negerai, tik Dievas žino, Laukimo skonis visuomet kartus. Štai ir lietus į vakarą nurimo Ir laikas į aną nepanašus. Nustojo metai garbint savo tiesą Ir pasiklydo maišaty kitų, Prarasdami palaimintą pavėsį Iš naują laiką lemiančių ženklų. Tegul pasikalba likimo paukščiai - Tarp žemės ir dangaus tokia erdvė, O jos plotmėj tokie skirtingi aukščiai Ir nenusidėvėjusi dermė. Tegul už mus kalbės visi, kas moka Širdim, žodžiu, akim ar juslėmis, Arba tyla, kurią gerai suvokia, Kuri nedūžta ties netektimis. * * * Nenusimink, kai laiko žingsniai platūs Pro šalį eidami išves metus, Neilstantis, guvus gyvybės ratas Naujiems vardams kvėpavimą įpūs. 2002 m. rugpjūčio 13 d., antradienis, 13:33:47
* * * Nesubrendę mano eilės- Kaip ir aš, kaip ir aš, Antrarūšės, antraeilės Tik minioj į mases. Nesubrendęs mano žodis Nei iš ten, nei į čia... Jis lyg liekana paklodės - Tik maža atplaiša Nesubrendę mano mintys, Nevalia, nevalia Jas rašyt, jomis dalintis... Nekokia pabaiga. * * * Galiu ramiai sakyt "buvau" Ir kortomis dėliot pasjansą. Nuodėmiavai? Nuodėmiavau, Sulaukusi lemtingo šanso. Ir polėkiais, ir mintimis Lankiausi ten, kur vėjai nešė, Kur debesys su bangomis Gražiai gyvenimą išrašė. Buvau kviesta ir nekviesta, Ir laukiama, ir netikėta, Palikusi ir palikta, Žadėta ir nepažadėta. Buvau ir čia ir ten buvau, Kur šiandien tavo metai krykščia, Vilčių vilnim nubangavau Per savo dieną vakarykščią Dabar ramiai sakau -"buvau", Dėlioju kortomis pasjansą. Nepamenu - nuodėmiavau? Ir nugrimztu į saldų transą... * * * Medžiai, garbanas savo ištrinkę, Žemėn meta geltonus lapus, Pajautimai į karštį sutvinkę Provokuoja begėdžius sapnus. Ir išeina, be laiko išeina Vasarojantys metų ženklai, Nesutilpę į vasaros dainą Papėdžiui iškeliauja aidai. Plinka vasara. Dar tik rugpjūtis Žengia savo pirmuosius žingsnius, O aplink besibaigiančios pjūtys Vakarienei sušaukia gandrus. Traukias dienos į kamuolį rainą, Miglomis driekias painūs tinklai Ir išeina, be laiko išeina Vasarojantys metų ženklai * * * Gyvenimas painus - šventa tiesa- Tai temdo ilgesys, Tai akina klasta... * * * Žmogus ir prigimtis- kokia darna. Neatskiriamos tikrosios vertybės. Ir tiktai ten, kur jų visai nėra - Grimasos iškreiptos kvailos tuštybės. Žmogus ir visuma - tamprus ryšys. Tiktai vertes pasvėrę lieka taurūs. Tuštybės taurėj murkdosi žvėris, O jo veiksmai nežinomi ir žiaurūs. Žmogus ir laisvė- vientisa gija - Kada žmogus toj laisvėj būna laisvas, Kada tik įkaitas ir nežinia už ką - Tik vargšas apgailėtinas belaisvis. O juk ir ten žmogus, ir čia žmogus. Tik suvokimas iš skirtingų polių, Surinkę prigimties visus lašus Skirtingi būna net tikrieji broliai. * * * Jau švinta. Įkaitus naktis Ir vėl paskubėjo pasprukti, Palikus ties paslaptimis, Kurios dar galėjo užtrukti. Pro langą smalsuolė diena Jau kaišioja nosį į guolį Ir pyksta nesuprasdama, Kad ji neprašyta įpuolė. Susigėdinta ryto aistra Užgesino liepsnojančią ugnį Ir nugrimzdo šviesos lydima Į aukščiausios palaimos bedugnę. * * * Naujienos prastos- Paskalos, gandai, Belaukiantys Ar jau išsigandai, It akmeniu Nugulusios pečius, Ir springstančios Ramybės likučius. Jokių naujienų, Girdančių jusles, Sušildančių Pavienes minutes- Tik paskalos Ir purvini gandai Belaukiantys- O gal išsigandai? 2002 m. rugpjūčio 7 d., trečiadienis, 19:25:45 * * * Galiu ramiai sakyt "buvau" Ir kortomis dėliot pasjansą. Nuodėmiavai? Nuodėmiavau, Sulaukusi lemtingo šanso. Ir polėkiais, ir mintimis Lankiausi ten, kur vėjai nešė, Kur debesys su bangomis Gražiai gyvenimą išrašė... 2002 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis, 08:39:30 * * * Net medžiotojui iš prigimties Nelinkiu trofėjiškos lemties- Dievins, mėgausis, valys dulkes, O paskui užmirš arba išmes. Eksponatai nuolat keičiami - Pakeisti ištirpsta nebūty. Net medžiotojui iš prigimties Nelinkiu trofėjiškos lemties. * * * O, ne. Man, pone, šito neužtenka. Būrimas kavos tirščiais, ar iš rankos Tai tik ilgai nesveikstanti liga Arba lėta, beprasmė pabaiga. * * * Bešokinėjant kliūtimis, Per rudenio šalvenimą Su visomis paslaptimis Skuba išves gyvenimą. Laukimas stalčiuose dūlės- Tokia likimo sąlyga, Kada užklumpa be eilės Gyvenimo opaligė. Su visomis paslaptimis Į rudenio šalvenimą, Bešokinėjant kliūtimis Skuba išves gyvenimą. * * * Šykštus likime, trupinius barstai, O juk kažkam nepagaili net saujos. Atleisk, kad aš taip tiesiai, paprastai, Tai nedėkinga neviltis maištauja. Žinau, kad man užteks ir ačiū Tau, O vilčiai savo rasiu saugią vietą. Ji pakanti. Atleiski jai, prašau, Už nesaikingą troškulį turėti. Skalsus likime, mano pėdseky, Aplenk mane ir man parodyk kelią, Kuriuo beeidama, jo pakrašty Surasčiau ramią atilsio kertelę. Trapus likime, seikėji retai- Bijai išlepinti liguistą sielą- Juk ne visi šios žemės padarai Išlieka savimi patyrę gėlą. Dosnus likime, pasilik ir vesk, Tegul į nerimą, tegul į gruodą, Tiktai, prašau, pavargęs neišmesk, Kaip išmeta suskeldėjusi puodą. Likime mano, Mano pėdseky... 2002 m. liepos 30 d., antradienis, 18:27:02 * * * Man nevalia ir aš nutilsiu, Kokiais beverčiais tampa žodžiai... Nevarginsiu, neprisiminsiu Tik į kitus pažvelgus godžiai Įkvėpsiu džiaugsmo aidą skurdų Nueidama į praeitį- Supainiotų likimo burtų Vilties ir skausmo sąlytį. Man nevalia. Sustabdė laikas Kopimą ne į savo kalną Ir, sutelktas miglas išvaikęs, Atgal į nudėvėtą balną Užkėlė naują patyrimą Ir po truputį pratina - Kiekvieną naują praradimą Lyg piktžolę išretina. Man nevalia. Ir vėl pamiršus Renku mintis neužrašytas, Iškaišioju tarp lauko viržių Į samanas neištaršytas, Lemties priėmusi sprendimą Į kamuolį supainiotą - Gal būt net naują išdavimą Likimo vėtrų gainiotą... Man nevalia ir aš nutilsiu... * * * Tik Dievo namuose uždegus žvakę Į širdį parvedi likimą iš tremties, Ir pasakai, ko niekada nesakęs, Ir padėkoji iš visos širdies Už dvasios skrupulus, už skalsią duoną, Už ištvermę išlikti kelyje, Už skaisčiai žydinčią laukų aguoną Ir už draugystę jos netektyje. Čia išverki viltis ir visą skausmą, Sutvinkusį kasdienėje tėkmėj Ir paslapčia prašai didžiulio jausmo, Kad neprasmegtų priekaištų duobėj, Kad jis, sutelkęs visą savo jėgą, Surastų atsaką kitoj širdy, Kuris gražintų ramų gilų miegą Lyg gerą ženklą nevilties kely. Dėkoji už vaikus ir jų gyvenimus, Net už ligas, kurias gali pamiršt, Už tai, kad myli ir savus, ir svetimus Ir, kad nespėjai žvėrimi pavirst. Tik Dievo namuose uždegus žvakę Pasaulį visą talpini savy, Tik Dievo namuose skausmai prašapę Ištirpsta patys savo sūkury... * * * Meilė į meilę, Aistra į aistrą Visą gyvenimą Ieško kelių, Kaitiną kraują, Žadina gaisrą, O nesuradusi Lieka tabu. * * * Neleisk, kad eidama visai išeičiau, Kad išsineščiau skausmą su savim Ir niekada neleisk, kad pasikeisčiau Palikdama užgesusia ugnim. Neleisk, kad vėl apkaltinčiau likimą, Suplėšiusį gyvenimą perpus, Ir parsineščiau sunkų prakeikimą Į savo apsikrėtusius namus. Neleiski man, kad eidama užgesčiau Kaip gęsta laužas paliktas nakty, Neleisk, kad laiko paslapty prarasčiau Tikėjimą nubudusį vilty. Ir, kad išėjusi atgal negrįžčiau Neleiski man, nes aš dar nežinau Kokiam pasauly mano karalystė, Kurioj nė karto dar negyvenau. Neleisk, kad eidama visai išeičiau... * * * Pamelavai ir vasaros liemuo Tikrai ne nuo karštymečio suvirpo, O trumpas metų vidurio skiemuo Be pėdsakų į nebūtį ištirpo. Ir pasitraukė ūkanų kerai, O, rodosi, tiktai pamelavai. * * * Mes buvom svetimi, Tokie ir likom- Du poliai- ir pradžia Ir pabaiga. Ką kaltinti už tai, Kad susitikom, Kam priekaištaut Už tai, ko nebėra. Už tai, kad susikūrėm Naivią pasaką Ir ja tikėjom Kaip maži vaikai. Gal mums vaikystėje Jų niekas nesekė, O gal mes laukėm Pernelyg ilgai. Trumpam tarpukely, Sulaikę kvapą Eilučių tarpuos Žarstėme mintis Spėliodami, ką dar Į juos įterpus Kad būtų atviresnė Paslaptis. Tik laikas vėl Atgal į savo vietą Grąžino Susiplakusias viltis, Atsargiai skirdamas Saikingą dietą, Kad einantiems Nemaustų praeitis. * * * Gęsta vakaras. Slėny žemai Tūps tuoj miglos į glėbį nakties, Žaros poilsio guolį minkštai Paskutiniais šešėliais išties. Ir tik laikas nakčia nemiegos- Vis skaičiuos ir skaičiuos minutes, Tarsi maldą kas kartą kartos Nuo pradžios tas pačias eilutes. Kažkieno paskutinė žvaigždė Žemėn krentant likimą užklos Ir naujoji gyvybės versmė Atsivers prie senos pabaigos. Gęsta vakaras. Laikas nuožmus Savo poste skaičiuos minutes Už tave, už mane - už visus, O suskaitęs ramiai išsives. Susitiksime vėl. Tik ne čia. Amžinybėj nebūna nakties, Tik šviesa - begalinė šviesa Be šešėlio kraupios netekties. O kol kas, o kol kas... O kol kas Mūsų vakaras slėny dienos, Paskutines surinkęs žaras, Šiltą guolį šešėliais išklos. 2002 m. liepos 30 d., antradienis, 17:58:24 * * * Sugėrę skausmą - pernykštį sniegą Ar beatversim, jei vėl pabels, Ar užmigdysim nuskriaustą miegą, Pasiūlę gurkšnį drungno vandens. Ar atidėsim į laiko kraitę Laukimo šventę- lašą rasos, Ar begalėsime, skriaudą įkeitę Paliesti pradžią naujos tiesos. Kūno takais braidžios mintys paklydę, Pirštų galiukais žaizdas kedens, Į karštą kamuolį geismą išlydę, Jį visą kelią dulkėm ridens Kol pasidengs visos buvusios rievės, Kol suminkštės susilietę randai, Kol sutvirtės susidariusios žievės Ir pasitrauks ištuštėję sapnai. Šliaužios rimtis, pranašaudama taiką Painioj kelionėj klampaus rudens Suvėlę skausmą, praeitį, laiką Ar beatversim, jei vėl pabels... * * * Prausiuos, geriu, renku lašus, Jais persunkiu save lyg rėtis, Nes tai juk samanų lietus Nė karto šiemet nedėvėtas. Išglostęs kūno kerteles, Kutendamas į vidų slysta, Pasiuntęs virpančias sroves Prakalbint taip ir neišdrįsta. * * * Rimsta naktys suglaudę bures, O į lovą ir vėl pilnatis Savo šaltą šešėlį įmes Ir tikėsis, jog ši sueitis Tai dermė tarp dangaus ir žmogaus, Tarp tikėjimo ir tarp lemties. Tik ar kas prisiglaudęs paklaus Ar nešalta šešėly nakties... * * * Blaškiaus, ieškojau minioje, Belaukdama metus barsčiau, Neiškeičiau pakelėje Ir į kitus neišmainiau. Sudužo perlai netikri, Suskilo stiklas į šukes Ir likom mūsų lapkrity Tik TU ir AŠ. Tik TU ir AŠ. * * * Nekalti! Nekalti! Nekalti! Visos kaltės ant kryžiaus sukeltos. Nusiplakę, bet vis dar gyvi - Kokios sunkios tos svetimos kaltės. * * * Išsemk mane lyg šulinį Lig paskutinio rentinio Ir sustabdyk akimirką Gyvenimo fragmentinio. Įkvėpk mane lyg orą Sutvinkusį į karštį Ir išvynioki širdį Supančiotą į tvarstį. Išgerk mane lyg taurę Laukinės meilės sklidiną, Tegul ji tavo jausmą Naujais žiedais pražydina. Išsemk mane lyg šulinį Lig paskutinio rentinio Ir sustabdyk akimirką Gyvenimo momentinio. * * * Nesmerki meilės. Jos kely Ne visad saldūs vaisiai noksta. Dažniausiai įgeidžiai keisti Visas žmogaus vertes pranoksta. Ir visos išmaldos perniek - Sumigę ilsis senos raudos. Ramybės dėlei patikėk, Jog tai - gyvenimiškos skriaudos. Užžels ir pėdsakai seni Ir laikas vers jau naują vagą, Išėjusius pakeis kiti - Ir šie išmins panašų taką. Kas kart iš naujo, iš pradžios Ir vėl vieni kitus kartos... * * * Gyvenimas ilgai spalvas nokina, Žmogus dar nenunokusias jas skina Ir greitai, nusitvilkęs rūgštimi, Aplieja naują dieną tulžimi. Užtvindęs erdvę, kelią, laiką, Tikėjimą po svietą draiko, Neskirdamas savų nuo svetimų, Skubėdamas raškyt naujų spalvų, Artėdamas prie paskutinio taško Ir vėl jas nesunokusias nuraško. * * * Nebetylėk. Tyla jau staugia Naktim lyg šuo į pilnatį Ir ištuštėjusią palaukę Netektimi užpildanti. Nepasakyti žodžiai talpūs- Jie pasipūtę ir išdidūs Ir dar - kur kas labiau iškalbūs Už šimtą kartų pasakytus. Dažnai juos peršti arba gelia. Išpjautum, rodos, ir išmestum, Garsais pripildžius tuščią tylą Namo gyvenimui parvestum. Ir nebebūtų ji bebalsė, Ir nebebūtų ji bežadė. Tyla tikėjimą išbarstė Lyg kortas senstanti kaladė. Tyli? Tylėjimas net staugia naktim lyg šuo į netektį, Suardžius paslaptį nejaukią - Naivios širdies nedatektį. * * * Įsodink mane į laivą Ir išplaukim, ir išplaukim Upėm, jūrom, vandenynais Ir paraistėm, ir palaukėm. Ir per vėtrą, ir per audrą, Ir per klampų klampų kelią Tegul ūžia, tegul kaukia Visos negandos pro šalį Jokie štormai mums nė motais. Karštas kraujas laivą veda Per išalkusius bangynus Ir per sniegą, ir per ledą. Tavo rankos mane gaubia- Stiprios, tvirtos ir bebaimės, Mano ištikimas drauge Neišpasakotos laimės. Duok man savo karštą ranką, Nebelaukim, nebelaukim. Sėskime į mūsų laivą Ir išplaukim, ir išplaukim. * * * Kartais būnam tylūs, kaip laukimas Ir iškalbūs kartasi - kaip lemtis, Jau išdovanotas palikimas, Išdalinta trupiniais viltis. Jau tik eit į paskutinę stotį, Tik, žiūrėk, kažkas pasako: "Ne! Mums dar teks už laimę pakovoti, Tiktai ne po vieną, o drauge." Ačiū Tau, Likime. Tavo žodis Žmogui tebūnie žvaigždė ryški, O, kai vėl stotelė pasirodys- Sumirksėk neoniniu taksi. Ir išvežk į žalią žalią juostą Kur tiek daug laukinės paslapties, Tegul tai, kas niekam nepabosta Teikia stebuklingos išminties. 2002 m. liepos 10 d., trečiadienis, 18:18:46 * * * Suprakaitavusi diena Sukniumba į arimo klostę, Po galva pasitiesdama Rugiais pakvipusią prijuostę. Į žemę leidžiasi naktis Išskleidus juodą parašiutą, Išsiuvinėtą žvaigždėmis Mėnulio atšvaitais susiūtą. Pro lankus skverbiasi sapnai Margi, gėlėti ir apniukę, Lyg netesėti pažadai Nusidėvėję ir pablukę. Įdūkęs žemės gaudesys Nurimsta palengva ir tyla, Tamsa užklodamas akis Prieš naują, sudėtingą bylą. Labanakt. Mikime ir mes Nuo įtampos dienos sudilgę, Viltim nugirdę svajones, Mintis nakties vėsa suvilgę. Labanaktis. Saldžių sapnų, Belydinčių į naują dieną, Lyg stiklo taurių sklidinų Purslais gyvenimo padienio. * * * Iš labo ryto paslaptis Į vakarą nukeipus, Apsamanojusi viltis, Kuriai likimas vaipos Kedena išnarą rimties, Ieškodama pavėsio, Tikėdamasi paslapties Nežemiško gardėsio... * * * Vaitoja varpas, Dūžiai kimūs - Į žemę klimpsta palengva, O laiko ūkanoj parimus Į gausmą beldžiasi diena. Rasa palikus Savo pėdą Ramunės žiedlapio krašte, Ramiai į netektį nurieda Laukimą nusinešdama. Subliksi ašarų Karoliais, Sudilgsi sielos virpesiais Ir vėl į dieną, lyg atolą Įsibrendame paryčiais. Ir vėl šienaujam Laiko klonį- Skalsiausią pašarą vilties, O priekyje ir vėl kelionė Nuo netekties lig netekties. 2002 m. birželio 29 d., šeštadienis, 13:12:58 * * * Suardę dermę, šviesos skyla Į visą plotį naktimis, O, atsirėmusios į tylą Ir ją suskaldo dalimis. Suvarpę laiką, erdvę, mintį, Sušlavę praeities krislus, Bandysim eidami talpinti Save į atsiminimus. Kažkas sugrįš. Ne viskas miršta, Kažkas atgal parves namus Ir vėl paners į gelmę tirštą Ugnim paženklintus metus. Suardę dermę, šviesos skyla... * * * Jei pajaustų laikas ir dangus Tiršto debesies laukinį skonį, Žemėn bertų svylančius lašus, Ženklinančius skaudančią kelionę. Nesutilpę savo vagoje Išsilietų visos gyvos upės, O vilties paklydusi dvasia, Tarsi baltas angelas nutūpęs Pamojuotų einančiam šalia Ir nudrėskus juodą laiko tvarstį, Atidarius žaizdą širdyje Klauptųsi ant kelių pasimelsti. Ir sudegtų geliantys lašai, Pelenais uždengdami dirvoną, Ir visi likimo smaigaliai Diltų į gyvenimo betoną. Jei tik laikas imtųsi dermės... * * * 2002m. birželio 9-oji Skiriu Kamilei Trapi,lyg krištolo lašelis, Lengva, lyg pūkas erdvėje, Mažutis spurdantis spurgelis Karštam likimo lopšyje Sūpuoja begalinę viltį, Kad žemė ši - dosni, gera, Kad ne sušalti, o sušilti Ji Dievo buvo sutverta. Mažutis spurdantis spurgelis Lopšy visus namus talpins, Kur visos keturios kertelės Į vieną kupstą susipins. O laikas bėgs. Tik naktys ilgos Užtruks lopšinės kelyje, Dienas sukibusias ant smilgos Liūliuos birželis savyje. Sapnus globos mažutės elfės, Sesutės pasakėlę seks, O meilėj puoselėtos terpės Pasaulyje visoms užteks. Trapi, lengva, švelni, mažutė- Brangiausia Dievo dovana Atėjusi į laiko būtį, Kai vasara tokia lengva. 2002 m. birželio 15 d., šeštadienis, 13:57:20 Sau ir visiems šio PAVASARIO proga linkiu - I Š G Y V E N K I M! Gyvenimas vertas mūsų, o mes verti Gyvenimo. Eglė *** Vien nežinia, tik nežinia Atbėgusi iš sudėtingo laiko, Save įsupus migloje, Gyvenimo taisyklių nesilaiko. Į sumaištį iškeitusi namus, Į nežinią pavertusi laukimą, Aprengusi migla visus kelius, Sutikus mus staiga šmaikštauti ima. Vien nežinia, tik nežinia Nuskausmina, kai viskas nebeaišku, Kelionėj su vilties daina Pasirenkame jos akcentą aiškų. Su sopuliais iš praeities dienų Išeiname į kelią susitikti Ir jau be ypatingų skrupulų, Be pastangų patikti ir įtikti. Vien nežinia, tik nežinia, Kas kartą kviečianti ir vėl tikėti, Prarasdama, atrasdama, Neleidžianti kely ilgai liūdėti... 2002 m. gegužės 2 d., 18:57 *** Ilgus laiškus rašiau ir siunčiau Pro savo gyvenimo langą. Gal ne viską teisingai mačiau Pasiklojus sumindžiotą dangą. Žemėj braidžiojau ryto rasa, Alyvų žiedais vilgiau veidą, O sugrįždavau vėl purvina, Nors už purvą seniai jau atleidau. Likimo upes išbraidžiau, O pažvelgus į rudenio dangų Ir vėl ilgus laiškus rašau Šiapus savo gyvenimo lango. Iš meilės - iš savo klaidų Į pievą, į mišką, į dangų Ilgus laiškus rašau ir siunčiu Per siaurą gyvenimo langą *** Eilės tarsi gyvenimo pynės Iš lengvai garbanotų vilčių. Eilėse plikos nuotaikų skrynios, Pasiklydę tarp laiko verčių. Eilėmis šneka vienišas laikas, Klykia žodžiais išalkęs nakty- Aidi jausmas- sumindžiotas daigas Sueiliuotų minčių sūkury. Eilėse tirpsta žvakės pavienės, Negailėdamos joms šilumos, Eilėse visos naktys ir dienos - Iš tikėjimo drobės baltos. 2002 m. balandžio 30 d., antradienis, 12:50 *** Mano kelias pritrūko drąsos Ligi galo tikėjimą vesti ir šis, neįveikęs trasos, Paskubėjo savy užsisklęsti. Į savo dūlėjantį kiautą Įsileidęs tik dreskiančią tylą, Atsirėmęs į slegiantį skliautą Sklaido mano gyvenimo bylą. Kiek vilties, kiek šviesos, kiek dainų Surašyta gyvenimo lapuos. Palengva prisilietus prie jų, Jie nubyra lyg žiedlapiai trapūs. Juos surinkęs tikėjimas vėl Bando skleistis į dieną, į esmę Ir suprasti kada ir kodėl Jis prarado gyvenimo prasmę. Mano kelią įkvėpęs drąsos Ir padrąsinęs imti ir vesti Jis sugrįžo prie savo trasos Gyvenimo šventės pratęsti. 2002 m. balandžio 24 d., 09:49 *** Mes nei vienas nenorim prarasti, O prarandame nuolat, kasdien. Ir ne tiktai skanesnįjį kąsnį, Bet ir tai, kas atrodė išvien Su mumis susilydę į laiką- Savo sielos antruosius namus. Jie išeina, o mes šaukiam taiką Į išderintus savo jausmus. Į skutus sudraskytą paguodą Pasikviečiam, išvertę viršun Širdyse susikaupusį gruodą, Ir paprašom užsukti vidun, Patikėję, kad viskas sugyja, Ir nerimstančio laiko srovėj Išskalavę raudonąją giją, Mes ir vėlei kasdienėj tėkmėj.
*** Juokaujat ponai, Ir išties, Kodėl gi mums Nepajuokavus... Pasiautėkim Takais lemties- Tik kaip gi čia Neapsigavus... Kaip nesuklupus Už klaidos, Taip grubiai Permestos per kelią, Kaip nesuerzinus Žaizdos, Kada tokia liauna Šakelė?... O šiaip jau, ponai, Ir išties, Kodėl gi mums Nepajuokavus... 2002 m. balandžio 23 d., antradienis, 16:35 *** Aš jau seniai neišnaudoju žodžių, Nebestatau iš jų tuščių pilių Ir jau seniai kitiems nustojau rodžius Namus, susmukusius po netekčių. Kampus paramsčius suręstais pastoliais Iš laiko, iš gyvybės ir vilties, Išklojus aslą savo metų guoliais, Seniai jau nebeerzinu lemties. Imu tik tai, ką pasiunčia likimas Ir niekada nebeprašau daugiau. Dėkoju, kad šis laikinas buvimas Nevargina, kaip vargino anksčiau. Iš debesų, iš oro ir iš laiko Semiu mintis ir sėju pakely, Nes jau žinau, kad metai nesilaiko Kas buvo parašyta sutarty. Išleidžiu žvilgsnį pabraidyt po pievą, Aprengus drapanėlėmis piemens, Kad rastų ir atskirtų savo Dievą Papėdėje prie almančio vandens. Mažas žaizdas išglostau meilės mirksniais. Iš metų vakarėjančios laidos Imu, geriu, alsuoju. Laiko tvinksniais Matuoju gylį paprastos tiesos. 2002 m. balandžio 22 d., pirmadienis, 17:18 *** Priglausk mane, O vakaro šešėli, Ledinėm rankom Apkabink pečius. Šiandieną paskutinius Išlydėjau, lyg tyčia Užsibuvusius svečius. O mes dar atsisėskime Prie stalo, Sudaužkime taurėm Raudono vyno Ir tegul šventė Tęsiasi lig galo, Ir tegul šventė Sielvarto nežino. Priglausk mane, O vakaro šešėli, Suglostyk plaukus Ir užpūsk žvakes. Visus visus Aš šiandien išlydėjau Tik nepavyko Išlydėt tavęs... *** Pabusk su manimi Ir savo lūpose Atnešk man Nubudimą švelnų Ir mano kūną Pamažu prikelk Įkaitusiu nuo Sapno delnu. Pabusk su manimi, O ne!Anksčiau. Ir leiski man Tave pajusti. Lig šiol mane Mylėjęs sapnuose, Nesibijok Tikrovėje nubusti. Pabusk su manimi Ir sapno skraistė Balta migla nuslys Prie mano kojų Ir jeigu sutinki Priimti auką, Aš tau save aukoju. Pabusk su manimi Ir niekada Neleiski man Vienai nubusti. Mylėk mane, Beprotiškai mylėk, Kad moterim Galėčiau pasijusti. *** Lyg vėjas draskiau ir draskiau Gyvenimą savo po lapą, Kažkam žiburėlį nešiau, Kažkam tos šviesos neužteko. Kažką įsileidau vidun Ir nieko viduj neliko. Iškėlus rankas dangun Meldžiau laimingo skatiko. Gyvenimas tuščias ir pilkas, Drąskytas skyrium po lapą. Palaukėj staugiantis vilkas Mano gyvenimą šneka. 2001 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis, 06:59 Dėkui, dėkui redaktoriui už atnaujintą tinklapio dizainą ir gražią tvarką jame. Geros kloties. *** Mes išgalvojom pasaką Ir ne kitiems, o sau - Mažutę laiko atšaką iš kelio "PAVARGAU" Metus, nuskendusius ūke Išlaidoję kely, Į savo vakarą krante Atėjom nešini Įgytų nuoskaudų našta, Kantrybės trupiniais, O pasaka tokia šventa Sušildyta jausmais. Nutvilkę orą ugnimi, Sušvitę įkandin, Tikėjimu ir viltimi Įbridę paslaptin Mes išgalvojom pasaką Iš menamų jausmų - Mažutę laiko atšaką Iš kelio be namų. *** Nebeklaidink manęs. Nemoku skirti, Jausmų kvalifikuot Pagal grupes, Nemoku nei pamiršt, Nei prisiminti Sutelkusi Visas aplinkybes. Nebeklaidink savęs. Pakilęs vėjas Į vakarą nustos Brazdent stygas, Ištikimasis tavo Pasekėjas Gerokai per anksti Užpūs žvakes. Nebeklaidink lemties. Ne kartą šalo Už laivo borto Grubiai išstumta Ne kart nuo Apgaulingo pjedestalo Ji tarsi vėjo Buvo nusviesta. Todėl nebeklaidink Manęs, mielasis. Daugiau skaitykite vilniaus.vingis.lt/eiles/egles/ 2002 m. balandžio 16 d., antradienis, 19:34
Poezijos puslapis VIZIJOS |