|
* * *
Mano išgalvota laimė
Sutrupėjo ir išbiro
Man palikusi saujelę
Sauso ir grūdėto žvyro...
2002 m. rugpjūčio 22 d., ketvirtadienis, 13:30:13
* * *
Šita kelionė tik į vieną pusę,
Be bilieto atgal.
Skubėdami, pavargę ir uždusę,
Su viltimi - o gal...
Gal perėję į kitą laiko juostą
Sugrįšime srove,
Nutūpsim uogele ant laiko skruosto.
Juk paprasta, ar ne?
2002 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis, 16:12:36
* * *
Nebegali netekt, ko neturi,
Ko niekada ir niekad neturėjai...
Tad kam gyvenimas netektimi
Neatsiklausęs viską atžymėjo
Iš anksto sudėliodamas taškus,
Ryškia spalva nurodydamas vietą.
Bet taip norėtųsi kažko perpus...
Ir palytėti tai, kas nelytėta.
Ir netektis, ko niekad neturi
Už netektį turėjimo gilesnė -
Ir ateitis be žiburio kely,
Ir likus atkarpa kur kas trumpesnė.
2002 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis, 15:28:55
* * *
Tegul kalbės lietus, kada nesikalba
Tegul kalbės ne žodžiais, o lašais,
Kai tarp savęs du žmonės nesusikalba
Belieka pasikliauti pranašais.
Gerai ar negerai, tik Dievas žino,
Laukimo skonis visuomet kartus.
Štai ir lietus į vakarą nurimo
Ir laikas į aną nepanašus.
Nustojo metai garbint savo tiesą
Ir pasiklydo maišaty kitų,
Prarasdami palaimintą pavėsį
Iš naują laiką lemiančių ženklų.
Tegul pasikalba likimo paukščiai -
Tarp žemės ir dangaus tokia erdvė,
O jos plotmėj tokie skirtingi aukščiai
Ir nenusidėvėjusi dermė.
Tegul už mus kalbės visi, kas moka
Širdim, žodžiu, akim ar juslėmis,
Arba tyla, kurią gerai suvokia,
Kuri nedūžta ties netektimis.
* * *
Nenusimink, kai laiko žingsniai platūs
Pro šalį eidami išves metus,
Neilstantis, guvus gyvybės ratas
Naujiems vardams kvėpavimą įpūs.
2002 m. rugpjūčio 13 d., antradienis, 13:33:47
* * *
Nesubrendę mano eilės-
Kaip ir aš, kaip ir aš,
Antrarūšės, antraeilės
Tik minioj į mases.
Nesubrendęs mano žodis
Nei iš ten, nei į čia...
Jis lyg liekana paklodės -
Tik maža atplaiša
Nesubrendę mano mintys,
Nevalia, nevalia
Jas rašyt, jomis dalintis...
Nekokia pabaiga.
* * *
Galiu ramiai sakyt "buvau"
Ir kortomis dėliot pasjansą.
Nuodėmiavai? Nuodėmiavau,
Sulaukusi lemtingo šanso.
Ir polėkiais, ir mintimis
Lankiausi ten, kur vėjai nešė,
Kur debesys su bangomis
Gražiai gyvenimą išrašė.
Buvau kviesta ir nekviesta,
Ir laukiama, ir netikėta,
Palikusi ir palikta,
Žadėta ir nepažadėta.
Buvau ir čia ir ten buvau,
Kur šiandien tavo metai krykščia,
Vilčių vilnim nubangavau
Per savo dieną vakarykščią
Dabar ramiai sakau -"buvau",
Dėlioju kortomis pasjansą.
Nepamenu - nuodėmiavau?
Ir nugrimztu į saldų transą...
* * *
Medžiai, garbanas savo ištrinkę,
Žemėn meta geltonus lapus,
Pajautimai į karštį sutvinkę
Provokuoja begėdžius sapnus.
Ir išeina, be laiko išeina
Vasarojantys metų ženklai,
Nesutilpę į vasaros dainą
Papėdžiui iškeliauja aidai.
Plinka vasara. Dar tik rugpjūtis
Žengia savo pirmuosius žingsnius,
O aplink besibaigiančios pjūtys
Vakarienei sušaukia gandrus.
Traukias dienos į kamuolį rainą,
Miglomis driekias painūs tinklai
Ir išeina, be laiko išeina
Vasarojantys metų ženklai
* * *
Gyvenimas painus - šventa tiesa-
Tai temdo ilgesys,
Tai akina klasta...
* * *
Žmogus ir prigimtis- kokia darna.
Neatskiriamos tikrosios vertybės.
Ir tiktai ten, kur jų visai nėra -
Grimasos iškreiptos kvailos tuštybės.
Žmogus ir visuma - tamprus ryšys.
Tiktai vertes pasvėrę lieka taurūs.
Tuštybės taurėj murkdosi žvėris,
O jo veiksmai nežinomi ir žiaurūs.
Žmogus ir laisvė- vientisa gija -
Kada žmogus toj laisvėj būna laisvas,
Kada tik įkaitas ir nežinia už ką -
Tik vargšas apgailėtinas belaisvis.
O juk ir ten žmogus, ir čia žmogus.
Tik suvokimas iš skirtingų polių,
Surinkę prigimties visus lašus
Skirtingi būna net tikrieji broliai.
* * *
Jau švinta. Įkaitus naktis
Ir vėl paskubėjo pasprukti,
Palikus ties paslaptimis,
Kurios dar galėjo užtrukti.
Pro langą smalsuolė diena
Jau kaišioja nosį į guolį
Ir pyksta nesuprasdama,
Kad ji neprašyta įpuolė.
Susigėdinta ryto aistra
Užgesino liepsnojančią ugnį
Ir nugrimzdo šviesos lydima
Į aukščiausios palaimos bedugnę.
* * *
Naujienos prastos-
Paskalos, gandai,
Belaukiantys
Ar jau išsigandai,
It akmeniu
Nugulusios pečius,
Ir springstančios
Ramybės likučius.
Jokių naujienų,
Girdančių jusles,
Sušildančių
Pavienes minutes-
Tik paskalos
Ir purvini gandai
Belaukiantys-
O gal išsigandai?
2002 m. rugpjūčio 7 d., trečiadienis, 19:25:45
* * *
Galiu ramiai sakyt "buvau"
Ir kortomis dėliot pasjansą.
Nuodėmiavai? Nuodėmiavau,
Sulaukusi lemtingo šanso.
Ir polėkiais, ir mintimis
Lankiausi ten, kur vėjai nešė,
Kur debesys su bangomis
Gražiai gyvenimą išrašė...
2002 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis, 08:39:30
* * *
Net medžiotojui iš prigimties
Nelinkiu trofėjiškos lemties-
Dievins, mėgausis, valys dulkes,
O paskui užmirš arba išmes.
Eksponatai nuolat keičiami -
Pakeisti ištirpsta nebūty.
Net medžiotojui iš prigimties
Nelinkiu trofėjiškos lemties.
* * *
O, ne. Man, pone, šito neužtenka.
Būrimas kavos tirščiais, ar iš rankos
Tai tik ilgai nesveikstanti liga
Arba lėta, beprasmė pabaiga.
* * *
Bešokinėjant kliūtimis,
Per rudenio šalvenimą
Su visomis paslaptimis
Skuba išves gyvenimą.
Laukimas stalčiuose dūlės-
Tokia likimo sąlyga,
Kada užklumpa be eilės
Gyvenimo opaligė.
Su visomis paslaptimis
Į rudenio šalvenimą,
Bešokinėjant kliūtimis
Skuba išves gyvenimą.
* * *
Šykštus likime, trupinius barstai,
O juk kažkam nepagaili net saujos.
Atleisk, kad aš taip tiesiai, paprastai,
Tai nedėkinga neviltis maištauja.
Žinau, kad man užteks ir ačiū Tau,
O vilčiai savo rasiu saugią vietą.
Ji pakanti. Atleiski jai, prašau,
Už nesaikingą troškulį turėti.
Skalsus likime, mano pėdseky,
Aplenk mane ir man parodyk kelią,
Kuriuo beeidama, jo pakrašty
Surasčiau ramią atilsio kertelę.
Trapus likime, seikėji retai-
Bijai išlepinti liguistą sielą-
Juk ne visi šios žemės padarai
Išlieka savimi patyrę gėlą.
Dosnus likime, pasilik ir vesk,
Tegul į nerimą, tegul į gruodą,
Tiktai, prašau, pavargęs neišmesk,
Kaip išmeta suskeldėjusi puodą.
Likime mano,
Mano pėdseky...
2002 m. liepos 30 d., antradienis, 18:27:02
* * *
Man nevalia ir aš nutilsiu,
Kokiais beverčiais tampa žodžiai...
Nevarginsiu, neprisiminsiu
Tik į kitus pažvelgus godžiai
Įkvėpsiu džiaugsmo aidą skurdų
Nueidama į praeitį-
Supainiotų likimo burtų
Vilties ir skausmo sąlytį.
Man nevalia. Sustabdė laikas
Kopimą ne į savo kalną
Ir, sutelktas miglas išvaikęs,
Atgal į nudėvėtą balną
Užkėlė naują patyrimą
Ir po truputį pratina -
Kiekvieną naują praradimą
Lyg piktžolę išretina.
Man nevalia. Ir vėl pamiršus
Renku mintis neužrašytas,
Iškaišioju tarp lauko viržių
Į samanas neištaršytas,
Lemties priėmusi sprendimą
Į kamuolį supainiotą -
Gal būt net naują išdavimą
Likimo vėtrų gainiotą...
Man nevalia ir aš nutilsiu...
* * *
Tik Dievo namuose uždegus žvakę
Į širdį parvedi likimą iš tremties,
Ir pasakai, ko niekada nesakęs,
Ir padėkoji iš visos širdies
Už dvasios skrupulus, už skalsią duoną,
Už ištvermę išlikti kelyje,
Už skaisčiai žydinčią laukų aguoną
Ir už draugystę jos netektyje.
Čia išverki viltis ir visą skausmą,
Sutvinkusį kasdienėje tėkmėj
Ir paslapčia prašai didžiulio jausmo,
Kad neprasmegtų priekaištų duobėj,
Kad jis, sutelkęs visą savo jėgą,
Surastų atsaką kitoj širdy,
Kuris gražintų ramų gilų miegą
Lyg gerą ženklą nevilties kely.
Dėkoji už vaikus ir jų gyvenimus,
Net už ligas, kurias gali pamiršt,
Už tai, kad myli ir savus, ir svetimus
Ir, kad nespėjai žvėrimi pavirst.
Tik Dievo namuose uždegus žvakę
Pasaulį visą talpini savy,
Tik Dievo namuose skausmai prašapę
Ištirpsta patys savo sūkury...
* * *
Meilė į meilę,
Aistra į aistrą
Visą gyvenimą
Ieško kelių,
Kaitiną kraują,
Žadina gaisrą,
O nesuradusi
Lieka tabu.
* * *
Neleisk, kad eidama visai išeičiau,
Kad išsineščiau skausmą su savim
Ir niekada neleisk, kad pasikeisčiau
Palikdama užgesusia ugnim.
Neleisk, kad vėl apkaltinčiau likimą,
Suplėšiusį gyvenimą perpus,
Ir parsineščiau sunkų prakeikimą
Į savo apsikrėtusius namus.
Neleiski man, kad eidama užgesčiau
Kaip gęsta laužas paliktas nakty,
Neleisk, kad laiko paslapty prarasčiau
Tikėjimą nubudusį vilty.
Ir, kad išėjusi atgal negrįžčiau
Neleiski man, nes aš dar nežinau
Kokiam pasauly mano karalystė,
Kurioj nė karto dar negyvenau.
Neleisk, kad eidama visai išeičiau...
* * *
Pamelavai ir vasaros liemuo
Tikrai ne nuo karštymečio suvirpo,
O trumpas metų vidurio skiemuo
Be pėdsakų į nebūtį ištirpo.
Ir pasitraukė ūkanų kerai,
O, rodosi, tiktai pamelavai.
* * *
Mes buvom svetimi,
Tokie ir likom-
Du poliai- ir pradžia
Ir pabaiga.
Ką kaltinti už tai,
Kad susitikom,
Kam priekaištaut
Už tai, ko nebėra.
Už tai, kad susikūrėm
Naivią pasaką
Ir ja tikėjom
Kaip maži vaikai.
Gal mums vaikystėje
Jų niekas nesekė,
O gal mes laukėm
Pernelyg ilgai.
Trumpam tarpukely,
Sulaikę kvapą
Eilučių tarpuos
Žarstėme mintis
Spėliodami, ką dar
Į juos įterpus
Kad būtų atviresnė
Paslaptis.
Tik laikas vėl
Atgal į savo vietą
Grąžino
Susiplakusias viltis,
Atsargiai skirdamas
Saikingą dietą,
Kad einantiems
Nemaustų praeitis.
* * *
Gęsta vakaras. Slėny žemai
Tūps tuoj miglos į glėbį nakties,
Žaros poilsio guolį minkštai
Paskutiniais šešėliais išties.
Ir tik laikas nakčia nemiegos-
Vis skaičiuos ir skaičiuos minutes,
Tarsi maldą kas kartą kartos
Nuo pradžios tas pačias eilutes.
Kažkieno paskutinė žvaigždė
Žemėn krentant likimą užklos
Ir naujoji gyvybės versmė
Atsivers prie senos pabaigos.
Gęsta vakaras. Laikas nuožmus
Savo poste skaičiuos minutes
Už tave, už mane - už visus,
O suskaitęs ramiai išsives.
Susitiksime vėl. Tik ne čia.
Amžinybėj nebūna nakties,
Tik šviesa - begalinė šviesa
Be šešėlio kraupios netekties.
O kol kas, o kol kas... O kol kas
Mūsų vakaras slėny dienos,
Paskutines surinkęs žaras,
Šiltą guolį šešėliais išklos.
2002 m. liepos 30 d., antradienis, 17:58:24
* * *
Sugėrę skausmą - pernykštį sniegą
Ar beatversim, jei vėl pabels,
Ar užmigdysim nuskriaustą miegą,
Pasiūlę gurkšnį drungno vandens.
Ar atidėsim į laiko kraitę
Laukimo šventę- lašą rasos,
Ar begalėsime, skriaudą įkeitę
Paliesti pradžią naujos tiesos.
Kūno takais braidžios mintys paklydę,
Pirštų galiukais žaizdas kedens,
Į karštą kamuolį geismą išlydę,
Jį visą kelią dulkėm ridens
Kol pasidengs visos buvusios rievės,
Kol suminkštės susilietę randai,
Kol sutvirtės susidariusios žievės
Ir pasitrauks ištuštėję sapnai.
Šliaužios rimtis, pranašaudama taiką
Painioj kelionėj klampaus rudens
Suvėlę skausmą, praeitį, laiką
Ar beatversim, jei vėl pabels...
* * *
Prausiuos, geriu, renku lašus,
Jais persunkiu save lyg rėtis,
Nes tai juk samanų lietus
Nė karto šiemet nedėvėtas.
Išglostęs kūno kerteles,
Kutendamas į vidų slysta,
Pasiuntęs virpančias sroves
Prakalbint taip ir neišdrįsta.
* * *
Rimsta naktys suglaudę bures,
O į lovą ir vėl pilnatis
Savo šaltą šešėlį įmes
Ir tikėsis, jog ši sueitis
Tai dermė tarp dangaus ir žmogaus,
Tarp tikėjimo ir tarp lemties.
Tik ar kas prisiglaudęs paklaus
Ar nešalta šešėly nakties...
* * *
Blaškiaus, ieškojau minioje,
Belaukdama metus barsčiau,
Neiškeičiau pakelėje
Ir į kitus neišmainiau.
Sudužo perlai netikri,
Suskilo stiklas į šukes
Ir likom mūsų lapkrity
Tik TU ir AŠ. Tik TU ir AŠ.
* * *
Nekalti! Nekalti! Nekalti!
Visos kaltės ant kryžiaus sukeltos.
Nusiplakę, bet vis dar gyvi -
Kokios sunkios tos svetimos kaltės.
* * *
Išsemk mane lyg šulinį
Lig paskutinio rentinio
Ir sustabdyk akimirką
Gyvenimo fragmentinio.
Įkvėpk mane lyg orą
Sutvinkusį į karštį
Ir išvynioki širdį
Supančiotą į tvarstį.
Išgerk mane lyg taurę
Laukinės meilės sklidiną,
Tegul ji tavo jausmą
Naujais žiedais pražydina.
Išsemk mane lyg šulinį
Lig paskutinio rentinio
Ir sustabdyk akimirką
Gyvenimo momentinio.
* * *
Nesmerki meilės. Jos kely
Ne visad saldūs vaisiai noksta.
Dažniausiai įgeidžiai keisti
Visas žmogaus vertes pranoksta.
Ir visos išmaldos perniek -
Sumigę ilsis senos raudos.
Ramybės dėlei patikėk,
Jog tai - gyvenimiškos skriaudos.
Užžels ir pėdsakai seni
Ir laikas vers jau naują vagą,
Išėjusius pakeis kiti -
Ir šie išmins panašų taką.
Kas kart iš naujo, iš pradžios
Ir vėl vieni kitus kartos...
* * *
Gyvenimas ilgai spalvas nokina,
Žmogus dar nenunokusias jas skina
Ir greitai, nusitvilkęs rūgštimi,
Aplieja naują dieną tulžimi.
Užtvindęs erdvę, kelią, laiką,
Tikėjimą po svietą draiko,
Neskirdamas savų nuo svetimų,
Skubėdamas raškyt naujų spalvų,
Artėdamas prie paskutinio taško
Ir vėl jas nesunokusias nuraško.
* * *
Nebetylėk. Tyla jau staugia
Naktim lyg šuo į pilnatį
Ir ištuštėjusią palaukę
Netektimi užpildanti.
Nepasakyti žodžiai talpūs-
Jie pasipūtę ir išdidūs
Ir dar - kur kas labiau iškalbūs
Už šimtą kartų pasakytus.
Dažnai juos peršti arba gelia.
Išpjautum, rodos, ir išmestum,
Garsais pripildžius tuščią tylą
Namo gyvenimui parvestum.
Ir nebebūtų ji bebalsė,
Ir nebebūtų ji bežadė.
Tyla tikėjimą išbarstė
Lyg kortas senstanti kaladė.
Tyli? Tylėjimas net staugia
naktim lyg šuo į netektį,
Suardžius paslaptį nejaukią -
Naivios širdies nedatektį.
* * *
Įsodink mane į laivą
Ir išplaukim, ir išplaukim
Upėm, jūrom, vandenynais
Ir paraistėm, ir palaukėm.
Ir per vėtrą, ir per audrą,
Ir per klampų klampų kelią
Tegul ūžia, tegul kaukia
Visos negandos pro šalį
Jokie štormai mums nė motais.
Karštas kraujas laivą veda
Per išalkusius bangynus
Ir per sniegą, ir per ledą.
Tavo rankos mane gaubia-
Stiprios, tvirtos ir bebaimės,
Mano ištikimas drauge
Neišpasakotos laimės.
Duok man savo karštą ranką,
Nebelaukim, nebelaukim.
Sėskime į mūsų laivą
Ir išplaukim, ir išplaukim.
* * *
Kartais būnam tylūs, kaip laukimas
Ir iškalbūs kartasi - kaip lemtis,
Jau išdovanotas palikimas,
Išdalinta trupiniais viltis.
Jau tik eit į paskutinę stotį,
Tik, žiūrėk, kažkas pasako: "Ne!
Mums dar teks už laimę pakovoti,
Tiktai ne po vieną, o drauge."
Ačiū Tau, Likime. Tavo žodis
Žmogui tebūnie žvaigždė ryški,
O, kai vėl stotelė pasirodys-
Sumirksėk neoniniu taksi.
Ir išvežk į žalią žalią juostą
Kur tiek daug laukinės paslapties,
Tegul tai, kas niekam nepabosta
Teikia stebuklingos išminties.
2002 m. liepos 10 d., trečiadienis, 18:18:46
* * *
Suprakaitavusi diena
Sukniumba į arimo klostę,
Po galva pasitiesdama
Rugiais pakvipusią prijuostę.
Į žemę leidžiasi naktis
Išskleidus juodą parašiutą,
Išsiuvinėtą žvaigždėmis
Mėnulio atšvaitais susiūtą.
Pro lankus skverbiasi sapnai
Margi, gėlėti ir apniukę,
Lyg netesėti pažadai
Nusidėvėję ir pablukę.
Įdūkęs žemės gaudesys
Nurimsta palengva ir tyla,
Tamsa užklodamas akis
Prieš naują, sudėtingą bylą.
Labanakt. Mikime ir mes
Nuo įtampos dienos sudilgę,
Viltim nugirdę svajones,
Mintis nakties vėsa suvilgę.
Labanaktis. Saldžių sapnų,
Belydinčių į naują dieną,
Lyg stiklo taurių sklidinų
Purslais gyvenimo padienio.
* * *
Iš labo ryto paslaptis
Į vakarą nukeipus,
Apsamanojusi viltis,
Kuriai likimas vaipos
Kedena išnarą rimties,
Ieškodama pavėsio,
Tikėdamasi paslapties
Nežemiško gardėsio...
* * *
Vaitoja varpas,
Dūžiai kimūs -
Į žemę klimpsta palengva,
O laiko ūkanoj parimus
Į gausmą beldžiasi diena.
Rasa palikus
Savo pėdą
Ramunės žiedlapio krašte,
Ramiai į netektį nurieda
Laukimą nusinešdama.
Subliksi ašarų
Karoliais,
Sudilgsi sielos virpesiais
Ir vėl į dieną, lyg atolą
Įsibrendame paryčiais.
Ir vėl šienaujam
Laiko klonį-
Skalsiausią pašarą vilties,
O priekyje ir vėl kelionė
Nuo netekties lig netekties.
2002 m. birželio 29 d., šeštadienis, 13:12:58
* * *
Suardę dermę, šviesos skyla
Į visą plotį naktimis,
O, atsirėmusios į tylą
Ir ją suskaldo dalimis.
Suvarpę laiką, erdvę, mintį,
Sušlavę praeities krislus,
Bandysim eidami talpinti
Save į atsiminimus.
Kažkas sugrįš. Ne viskas miršta,
Kažkas atgal parves namus
Ir vėl paners į gelmę tirštą
Ugnim paženklintus metus.
Suardę dermę, šviesos skyla...
* * *
Jei pajaustų laikas ir dangus
Tiršto debesies laukinį skonį,
Žemėn bertų svylančius lašus,
Ženklinančius skaudančią kelionę.
Nesutilpę savo vagoje
Išsilietų visos gyvos upės,
O vilties paklydusi dvasia,
Tarsi baltas angelas nutūpęs
Pamojuotų einančiam šalia
Ir nudrėskus juodą laiko tvarstį,
Atidarius žaizdą širdyje
Klauptųsi ant kelių pasimelsti.
Ir sudegtų geliantys lašai,
Pelenais uždengdami dirvoną,
Ir visi likimo smaigaliai
Diltų į gyvenimo betoną.
Jei tik laikas imtųsi dermės...
* * *
2002m. birželio 9-oji
Skiriu Kamilei
Trapi,lyg krištolo lašelis,
Lengva, lyg pūkas erdvėje,
Mažutis spurdantis spurgelis
Karštam likimo lopšyje
Sūpuoja begalinę viltį,
Kad žemė ši - dosni, gera,
Kad ne sušalti, o sušilti
Ji Dievo buvo sutverta.
Mažutis spurdantis spurgelis
Lopšy visus namus talpins,
Kur visos keturios kertelės
Į vieną kupstą susipins.
O laikas bėgs. Tik naktys ilgos
Užtruks lopšinės kelyje,
Dienas sukibusias ant smilgos
Liūliuos birželis savyje.
Sapnus globos mažutės elfės,
Sesutės pasakėlę seks,
O meilėj puoselėtos terpės
Pasaulyje visoms užteks.
Trapi, lengva, švelni, mažutė-
Brangiausia Dievo dovana
Atėjusi į laiko būtį,
Kai vasara tokia lengva.
2002 m. birželio 15 d., šeštadienis, 13:57:20
Sau ir visiems šio PAVASARIO proga linkiu - I Š G Y V E N K I M!
Gyvenimas vertas mūsų, o mes verti Gyvenimo.
Eglė
***
Vien nežinia, tik nežinia
Atbėgusi iš sudėtingo laiko,
Save įsupus migloje,
Gyvenimo taisyklių nesilaiko.
Į sumaištį iškeitusi namus,
Į nežinią pavertusi laukimą,
Aprengusi migla visus kelius,
Sutikus mus staiga šmaikštauti ima.
Vien nežinia, tik nežinia
Nuskausmina, kai viskas nebeaišku,
Kelionėj su vilties daina
Pasirenkame jos akcentą aiškų.
Su sopuliais iš praeities dienų
Išeiname į kelią susitikti
Ir jau be ypatingų skrupulų,
Be pastangų patikti ir įtikti.
Vien nežinia, tik nežinia,
Kas kartą kviečianti ir vėl tikėti,
Prarasdama, atrasdama,
Neleidžianti kely ilgai liūdėti...
2002 m. gegužės 2 d., 18:57
***
Ilgus laiškus rašiau ir siunčiau
Pro savo gyvenimo langą.
Gal ne viską teisingai mačiau
Pasiklojus sumindžiotą dangą.
Žemėj braidžiojau ryto rasa,
Alyvų žiedais vilgiau veidą,
O sugrįždavau vėl purvina,
Nors už purvą seniai jau atleidau.
Likimo upes išbraidžiau,
O pažvelgus į rudenio dangų
Ir vėl ilgus laiškus rašau
Šiapus savo gyvenimo lango.
Iš meilės - iš savo klaidų
Į pievą, į mišką, į dangų
Ilgus laiškus rašau ir siunčiu
Per siaurą gyvenimo langą
***
Eilės tarsi gyvenimo pynės
Iš lengvai garbanotų vilčių.
Eilėse plikos nuotaikų skrynios,
Pasiklydę tarp laiko verčių.
Eilėmis šneka vienišas laikas,
Klykia žodžiais išalkęs nakty-
Aidi jausmas- sumindžiotas daigas
Sueiliuotų minčių sūkury.
Eilėse tirpsta žvakės pavienės,
Negailėdamos joms šilumos,
Eilėse visos naktys ir dienos -
Iš tikėjimo drobės baltos.
2002 m. balandžio 30 d., antradienis, 12:50
***
Mano kelias pritrūko drąsos
Ligi galo tikėjimą vesti
ir šis, neįveikęs trasos,
Paskubėjo savy užsisklęsti.
Į savo dūlėjantį kiautą
Įsileidęs tik dreskiančią tylą,
Atsirėmęs į slegiantį skliautą
Sklaido mano gyvenimo bylą.
Kiek vilties, kiek šviesos, kiek dainų
Surašyta gyvenimo lapuos.
Palengva prisilietus prie jų,
Jie nubyra lyg žiedlapiai trapūs.
Juos surinkęs tikėjimas vėl
Bando skleistis į dieną, į esmę
Ir suprasti kada ir kodėl
Jis prarado gyvenimo prasmę.
Mano kelią įkvėpęs drąsos
Ir padrąsinęs imti ir vesti
Jis sugrįžo prie savo trasos
Gyvenimo šventės pratęsti.
2002 m. balandžio 24 d., 09:49
***
Mes nei vienas nenorim prarasti,
O prarandame nuolat, kasdien.
Ir ne tiktai skanesnįjį kąsnį,
Bet ir tai, kas atrodė išvien
Su mumis susilydę į laiką-
Savo sielos antruosius namus.
Jie išeina, o mes šaukiam taiką
Į išderintus savo jausmus.
Į skutus sudraskytą paguodą
Pasikviečiam, išvertę viršun
Širdyse susikaupusį gruodą,
Ir paprašom užsukti vidun,
Patikėję, kad viskas sugyja,
Ir nerimstančio laiko srovėj
Išskalavę raudonąją giją,
Mes ir vėlei kasdienėj tėkmėj.
***
Juokaujat ponai,
Ir išties,
Kodėl gi mums
Nepajuokavus...
Pasiautėkim
Takais lemties-
Tik kaip gi čia
Neapsigavus...
Kaip nesuklupus
Už klaidos,
Taip grubiai
Permestos per kelią,
Kaip nesuerzinus
Žaizdos,
Kada tokia liauna
Šakelė?...
O šiaip jau, ponai,
Ir išties,
Kodėl gi mums
Nepajuokavus...
2002 m. balandžio 23 d., antradienis, 16:35
***
Aš jau seniai neišnaudoju žodžių,
Nebestatau iš jų tuščių pilių
Ir jau seniai kitiems nustojau rodžius
Namus, susmukusius po netekčių.
Kampus paramsčius suręstais pastoliais
Iš laiko, iš gyvybės ir vilties,
Išklojus aslą savo metų guoliais,
Seniai jau nebeerzinu lemties.
Imu tik tai, ką pasiunčia likimas
Ir niekada nebeprašau daugiau.
Dėkoju, kad šis laikinas buvimas
Nevargina, kaip vargino anksčiau.
Iš debesų, iš oro ir iš laiko
Semiu mintis ir sėju pakely,
Nes jau žinau, kad metai nesilaiko
Kas buvo parašyta sutarty.
Išleidžiu žvilgsnį pabraidyt po pievą,
Aprengus drapanėlėmis piemens,
Kad rastų ir atskirtų savo Dievą
Papėdėje prie almančio vandens.
Mažas žaizdas išglostau meilės mirksniais.
Iš metų vakarėjančios laidos
Imu, geriu, alsuoju. Laiko tvinksniais
Matuoju gylį paprastos tiesos.
2002 m. balandžio 22 d., pirmadienis, 17:18
***
Priglausk mane,
O vakaro šešėli,
Ledinėm rankom
Apkabink pečius.
Šiandieną paskutinius
Išlydėjau, lyg tyčia
Užsibuvusius svečius.
O mes dar atsisėskime
Prie stalo,
Sudaužkime taurėm
Raudono vyno
Ir tegul šventė
Tęsiasi lig galo,
Ir tegul šventė
Sielvarto nežino.
Priglausk mane,
O vakaro šešėli,
Suglostyk plaukus
Ir užpūsk žvakes.
Visus visus
Aš šiandien išlydėjau
Tik nepavyko
Išlydėt tavęs...
***
Pabusk su manimi
Ir savo lūpose
Atnešk man
Nubudimą švelnų
Ir mano kūną
Pamažu prikelk
Įkaitusiu nuo
Sapno delnu.
Pabusk su manimi,
O ne!Anksčiau.
Ir leiski man
Tave pajusti.
Lig šiol mane
Mylėjęs sapnuose,
Nesibijok
Tikrovėje nubusti.
Pabusk su manimi
Ir sapno skraistė
Balta migla nuslys
Prie mano kojų
Ir jeigu sutinki
Priimti auką,
Aš tau save aukoju.
Pabusk su manimi
Ir niekada
Neleiski man
Vienai nubusti.
Mylėk mane,
Beprotiškai mylėk,
Kad moterim
Galėčiau pasijusti.
***
Lyg vėjas draskiau ir draskiau
Gyvenimą savo po lapą,
Kažkam žiburėlį nešiau,
Kažkam tos šviesos neužteko.
Kažką įsileidau vidun
Ir nieko viduj neliko.
Iškėlus rankas dangun
Meldžiau laimingo skatiko.
Gyvenimas tuščias ir pilkas,
Drąskytas skyrium po lapą.
Palaukėj staugiantis vilkas
Mano gyvenimą šneka.
2001 m. balandžio 19 d., ketvirtadienis, 06:59
Dėkui, dėkui redaktoriui už atnaujintą tinklapio dizainą ir gražią tvarką jame. Geros kloties.
***
Mes išgalvojom pasaką
Ir ne kitiems, o sau -
Mažutę laiko atšaką
iš kelio "PAVARGAU"
Metus, nuskendusius ūke
Išlaidoję kely,
Į savo vakarą krante
Atėjom nešini
Įgytų nuoskaudų našta,
Kantrybės trupiniais,
O pasaka tokia šventa
Sušildyta jausmais.
Nutvilkę orą ugnimi,
Sušvitę įkandin,
Tikėjimu ir viltimi
Įbridę paslaptin
Mes išgalvojom pasaką
Iš menamų jausmų -
Mažutę laiko atšaką
Iš kelio be namų.
***
Nebeklaidink manęs.
Nemoku skirti,
Jausmų kvalifikuot
Pagal grupes,
Nemoku nei pamiršt,
Nei prisiminti
Sutelkusi
Visas aplinkybes.
Nebeklaidink savęs.
Pakilęs vėjas
Į vakarą nustos
Brazdent stygas,
Ištikimasis tavo
Pasekėjas
Gerokai per anksti
Užpūs žvakes.
Nebeklaidink lemties.
Ne kartą šalo
Už laivo borto
Grubiai išstumta
Ne kart nuo
Apgaulingo pjedestalo
Ji tarsi vėjo
Buvo nusviesta.
Todėl nebeklaidink
Manęs, mielasis.
|
Eglė (Egmilė) 2013 m. vasario 12 d., antradienis, 12:56:50
Ir vėl pavasaris skaičiuos
Dienas namo negrįžusias,
Vandens pritvinkusiuos laukuos
Pavargus pasiklydusias.
Ir vėl troškimai slapukaus
Giliai susukę gūžtą...
Ir lai nuo troškulio slogaus
Suskeldėja ir dūžta
Visi stiklai širdies languos,
Visa tvermė esybės...
Tegul pavasaris sūpuos
Ant lyno begalybės
Naujai užgimusių jausmų
Pripildytą ąsoti,
Sutikime PAVASARĮ
Gašlūniškai besotį...
Egmilė (Eglė) 2013 m. kovo 6 d., trečiadienis, 11:19:53
***
Jis kartais stovi vietoj tarsi liūnas
Užsiliūliavęs savo klampume,
O kartais blaškos lyg šiaurys bastūnas,
Ir būna nesutramdomas laike.
Jį tenka glostyti lyg mažą vaiką,
O kartais sielos pasakas jam sekt,
Kurias vėliau jis taip lengvai išdraiko
Per netektis, per nerimą kasnakt.
Per ilgesį, laukimą, meilės liekanas,
Per tai ko nepaliečiame ranka,
Per tai ko visą savo amžių siekiame
Bet taip ir nepasiekiam niekada.
Naivus, painus, dažnai klaidus gyvenimas
Su kiekvienam skirtinga atkarpa-
Vienų neprižiūrėtas, kitų genimas,
Trečių išpuoselėtas lyg lysvia.
Ir eina jis drauge kur akys veda...
Ne jo, o mūsų... Ir laisva valia.
Mes patys kartais jam užgniaužę žadą
Paliekame pusiaukelėj klane.
Kol patys inkščiam nei gyvi, nei mirę,
Kol išsilaižome savas žaizdas...
Vėliau neištveriame nesigyrę,
Kad viską įveikėme mes...Tik mes...
Kiek daug , gyvenime, tau esame skolingi.
Kiek kartų traukei mus už pakarpos
Iš ten, kur mes tave neatsakingai
Nusviesdavome už trapios ribos.
Dažnai nevertinom, dažnai klaidinom,
Meluodami, išduodami ir še...
Abu tvirtai, tvirtai apsikabinam
Išeidami į nebūtį drauge.
***
Tegul ir nepasieks tavęs šie žodžiai.
Nors ką gali žinot...Stebuklų būna...
Tiek karto ištylėti jie nei guodžia,
Nei einantiems drauge po kojom kliūna.
Įstrigę gerklėje jau nebeperšti,
Ir esančių šalia visai netrikdo,
Tik vakarai dienos mintis išžarstę
Jų ligi šiolei taip ir neužmigdo.
Pavargusių, laiku neišsakytų,
Išblukusių paletėje likimo.
Kada į širdį ima metais lyti
Jie gula raštais ant vilčių rietimo.
Ir audinys gyvenimu patampa.
Gal būt matai, gal praeini pro šalį...
O tylūs žodžiai įkandin tau slenka
Ir niekaip pasivyt tavęs negali.
Tegul...
Egmilė (Eglė) 2013 m. kovo 8 d., penktadienis, 12:40:31
Mes tik moterys -
Dukros ir motinos.
Mus ir myli, ir žeidžia ir keikia,
Kažkas laiko gyvenimo votimis,
O kažkam mūsų mylinčių reikia.
Mes daliname širdį skiltelėmis
Negailėdamos - dosniai, be saiko
Bėgam, klumpam, pavargstam, vėl keliamės
Ir maldaujam nubėgančio laiko,
Kad vaikai būtų sotūs ir gražūs,
Kad mūsų tėvai nemirtų,
Kad sušildytų, kad mylėtų,
Kad saugotų, glaustų, apgintų.
Nes mes tik skubančios moterys
Per judančius laiko tiltus.
Takai išbarstyti rožėmis,
Jų spygliais subadytos viltys.
Ir vos tik rytojus išaušta
Mes ir vėl skubam į kelią
Į savo likimą išaustą
Įsiūdamos naują lopelį.
Mes tik moterys,
Gražios ir mylinčios
Ir niekad nesikartojančios,
Trapios lyg gėlės žydinčios
Žieduos savo laimę sūpuojančios.
Mes tik moterys...
Eglė 2014 m. birželio 27 d., penktadienis, 23:20:28
Ar gerai? Negerai...
Kai tyla net nespengia,
Kai teliko tik sienos ir nieko daugiau,
Kada žmonės abu šia tyla apsirengę
Nuo savęs slepia meilę kaskart vis giliau.
O juk laukė, ieškojo, suradę sūpavo,
Kai žvaigždėm naktys krito iš skliauto dangaus...
Kas nutiko? Gal meilė pati apsigavo
Kai pamanė atradusi kas ją priglaus.
Gal visai ne pas tuos ji tą kartą atėjo,
Juk dabar net likučiai kažkur suslėpti...
Ar paklausei savęs ko tai meilei reikėjo,
Kad ji būtų gyva, kad ji būtų gili.
Kad aistra niekada neužgestų, kad degtų
Nors maža, bet ryškia šviesele naktyje.
Kad nebūtų per daug, bet, kad visad užtektų
Žodžių tų, kurių laukiam kiekvienas. Deja,
Jie išėjo į žvarbą ir sustingo į gruodą,
Lūpos saugo žodžius, lyg narve aklinam.
Liko guolis ir nugaros dvi, dar paklodė
Bučiniai ant pagalvių įstrigę ilgam.
Ar gerai? Negerai.
Kai du žmonės pamiršta,
Kad gėles reikia lieti ne dieną, ne dvi,
Kad ir meilė nelaistoma ima ir miršta,
O kita jei ir bus kiek į ją panaši-
Netikėki, nesiek tai tik klonas apgaulei,
O savęs neapgausi, reiks grįžti atgal.
Tai gal grįžti pas tą, kur anksčiau tarsi saulei
Ir žodžius, ir jausmus dalinai dovanai.
Ar gerai?
Ar gerai?
Ar gerai?
|