Eglė 1999 m. spalio 16 d., šeštadienis, 10:41:00
*****

Mes buvom tik labai gerais draugais,
Tokiais gerais, jog net nepagalvojau,
Kad šis draugystės medis, Dievaži,
Seniai į kitą jausmą sulapojo.

Man taip norėjos lūpomis paliest
Kaktoj įstrigusį vaikystės randą,
O tegalėjau tik šalia prisėst
Ir taip stebėt, kaip tavo dienos brenda

Į pergalingą mūšį su gamta
Ir tiktai aš viena tada žinojau
Kai ta mergaitė su juoda kasa
Tau savo pirmą naktį dovanojo.

Ją palikai ir nuėjai pas kitą,
O grįžęs vėl guodeis ir pykai,
Kad šį kart tu ne pirmas ir ne tu,
O ji tave be gailesčio paliko.

Kitoms barstei gėles, statei namus,
Kitoms nupynei pergalių vainiką,
O aš tik tavo krantas realus,
Kuriam gi nieko kito nebeliko.

Mes buvome labai geri draaugai.
Tokie geri, jog net nepastebėjai
Kai mano pirmo sielvardo daigai
Į milžinišką girią išvešėjo.

Mes buvom tik labais gerais draugais...

*****

Tu tik išvažiavai, o ilgesys
Ir vėl diktuoja naują laišką
Tu tik išvažiavai, o patvoriais
Ir vėl slogi vienatvė vaikšto.

Tu tik išvažiavai ir vėl tamsa
Apniaukė savo nerimu laukimą,
Tu tik išvažiavai, o akyse
Regiu tą ilgesingą užtemimą.

Tu tik išvažiavai ir aš bėgte
Laukais, pakrantėmis per mišką žalią
Vejuosi dvelksmą lydintį tave
Į man nepasiekiamą šaltą šalį

Kur vartų niekas neatidarys,
Kur nepažįsta ir nepripažįsta,
Kur griežtas, pasipūtęs durvėrys
Visad teisus ir niekuomet neklysta.

Tu tik išvažiavai ir aš staiga
Pasijutau lygu be sienų miestas,
Lyg būčiau upė be jokių krantų,
Arba be jokio džiaugsmo gatvės fiesta.

Tu tik išvažiavai ir aš ne ta.
Užgęso žiburiai ir naktys ilgos.
Tu tik išvažiavai, o aš ir vėl
Be galo ir be krašto išsiilgus.

Man regis taip seniai išvažiavai...

*****

Tu man sakai, kad neieškočiau pasaakos,
Kad negyvevenčiau svajone,
O aš vis ieškau išgalvotos vasaros
Pievelėje su žemuogių skara.

Tu man sakai, kad vėjas neša audrą,
kad smėlio pilys griūna nuolatos,
Kad pasakoj šiandien gyventi skauda,
Bet aš nenoriu eiti iš paskos.

Aš dar surasiu savo vieškelį į pasaką.
Negąsdinki nei burtais, nei kerais
Aš noriu eiti ten, kur niekas neseka,
Kur niekada ir nieko nenuteis.

Man nesakyk, kad aš nebeieškočiau,
Kad rūmų niekas jau nepastatys,
Kad smėlio pilys ima ir subyra,
Kad gal geriau šalia kaminkrėtys.

Man nesakyk, nes aš vistiek išeisiu
Ir jau be jokio kelio atgalios.
Ir niakada, girdi, nepasikeisiu
Man visados reikės naujos šviesos,

Naujų alėjų ir naujų pilaičių,
Naujos audros su gyvastim visa
Ir to dailaus kilmingo prašalaičio
Su deimantų ir aukso karūna.

Ir nesvarbu ką pasakys man žmonės,
Ir nesvarbu ką jie rytoj kalbės-
Aš neišduosiu kerinčios svajonės
Ir tolyje suspindusios žvaigždės.

*****

Nuklok man baaltą kelią į namus.
gal juo sugrįš visi, kurie išėjo.
Jis bus švaresnis už kitus kelius
Ir panašus į kvepiančią alėją.

Nugrįsk man kelią baltą baltą,
Apšvieski jį kaštonų žvakėm
Ir pasakyki ko dar niekas
Ir niekada man nepasakė.

Nutiesk man kelią ilgą, platų,
Kad jo lig pabaigos užtektų,
Kad po ilgų kelionės metų
Kiti šituo keliu pasektų.

Per vasarą, per rudenio laukus
Nutiesk man baltą kelią į namus.

*****

Atbėk per nušienautą žalią veją
(Bet kas gi be tavęs ją nušienaus?)
Atbėk pajutęs nerimo gaidelę
Arba tuomet, kai niekas nepaklaus

Kaip sekas, sveikata kaip, kaip gyvenas.
Kai pasijusi užmirštas visų
Atbėk į mūsų pievą. Aš ateisiu
Be išankstinių datų sutartų

Ir mes staiga, sukūrę rojų žemėj
Pavirsime pirmykščiais, kaip kadais
Ir vėl vaišinsimės be jokios baimės
*****

Išglamonėjai vėju,
Išbučiavai bangom
Ir nuklykei į tolį
Žuvėdrom sutiktom,
O aš vejuosi klyksmą,
Viliodama atgal,
Bet nepasuksi vyksmo
Į praeitį. O gal?

Eglė 1999 m. spalio 15 d., penktadienis, 16:29:35
Į Tave

Per išmėtytus Tavo metus
Pas Tave mano metai skubėjo.
Jie norėjo ateiti greičiau,
Tik greičiau ateiti nespėjo

O dabar jau ir žingsniai ne tie
Ir akys ne tokios ryškios.
Mūsų laimė nuskrido laukais
Ant margučių sparnų peteliškės.

Per išmėtytus Tavo metus
Pas Tave mano metai atbrido.
Ar priimsi dar juos į svečius
Kada niekas jau jų nepavydi?

Ar suteiksi jiems prieglobstį ramų?
Ar ir vėl išlydėsi į kelią?
Mano metai tokie gležni-
Jie lyg didelio medžio šakelė-

Jei nulauši-daugiau neprigis,
jei sužeisi - ir liks žaizdoti.
Mano metai į Tavo metus
Jau ir taip atkeliavo ligoti.

Per išmėtytus Tavo metus
Pas Tave mano metai atėjo...

*****

Pakalbinusi sielą vangią
Draugėn paėmusi vienatvę
Aš išėjau ieškoti metų
Į sidabrinių eglių gatvę.

Aš išėjau ieškoti metų
Žirgais į tolį nušuoliuotų,
Aš atėjau savųjų metų
Pakviesti į auksinę puotą.

O sidabrinių eglių gatvė,
Surinkusi metus į kraitę,
Mane išleido pro vartus
Į auksu tviskančią giraitę

Ir šventėme visi kartu,
o metai šėlo, metai ūžė.
Vaikystė sukosi ratu
Su savo išaugtais drabužiais,

Jaunystė palaidais plaukais
Į nuometą save įsupus
Ir aš atbridusi laukais
Nuo savo vandeningos upės.

Ir prisišokę ligi soties
Pavargo metai ir nurimo,
Prigludę prie pačios širdies
Berudenėjančio arimo.

O aš ir vėl grįžtu namo
Per sidabrinių eglių gatvę,
Kuri išsaugojo metus,
Iškeitusi juos į vienatvę.

*****

Tu man tarsi kelionė į pasaulį
Didžiuliais, neužtamsintais langais.
Joje kas kart randu kažką tai naujo
Keistais, man dar nežinomais vardais.

Čia netgi vėjo dantys nebeaštrūs.
Šioje kelionėje nėra rudens,
Čia gyvasties ranka paišytuos raštuos
Šaltiniai stebuklingojo vandens.

Čia rasos skamba deimanto lašeliais.
Gražiausiais žodžiais kalbina tyla.
Į plaukus byra vakaro šlakeliais
Rausvai pasidabinusi diena.

Tu man tarsi kelionė į pasaulį...
Kelionė, kurioje nėra rudens.

*****

Smėlio laikrodis smiltis vis beria.
Jam nė motais - jį vėlei apvers,
O man kiekviena smiltelė
Brangesnė už dieną rudens.

Smėliukas vis byra ir byra
Nesustabdoma srovele
Ir, regis, bėgimas pavirto
begalinės liūties čiurkšle.

Ir šniokščia į praeitį metai.
Tų kur liko-jau tiek mažai.
Nesustabdomai byra ir byra
Baltųjų smilčių krislai.

Smėlio laikrodis smiltis vis beria-
Jam nė motais. Jį vėlei apvers,
Kai tik mano gyvenimo kelią
Akmeniniu luitu užvers.

*****

Į Tavo snaudžiantį užutėkį
Atūšiu gaivališka vėtra
Ir ten suvėlusi metus
Aš suardysiu ramią plėtrą

Surinkus nuolaužas visas
Uždegsiu laužą ir išeisiu.
Suvėlusi visus metus,
Atgal jau nieko nebekeisiu.

*****

Aš tau rašysiu tokius laiškus,
Kuriuos vėliau kiti skaitys,
Kad būtų jų kelionėj aiškūs
laukimas, meilė, ilgesys.

Kad atpažintų mano sielą
Savų svajonių atspindy.
Kad skirtų mielą nuo nemielo,
Kad būtų gak šiek tiek kiti.

Aš tau rašysiu tokius laiškus,
Kuriuos kiti skaitys ilgai.
Gal mano žodžiai ir neraiškūs,
Bet parašyti paprastai.

Aš rašysiu ir rašysiu,
jei tik skaityti nepabos.
Laiškuos save išsisakysiu
Nuo pat pradžios lig pabaigos.

Ar tu surinksi mano laiškus?
Išsaugosi visiems kitiems?
Tai kas, kad žodžiai kiek neraiškūs,
bet jie rašyti paprastiems.

Prašau, išsaugok mano laiškus...