Zaneta 2000 m. sausio 31 d., pirmadienis, 14:21:51
Aciu tau Egle uz tavo eiles: skaitau jas ir tarsi girdziu savo siela...
Aciu tau dar karta ir labai laukiu nauju tavo eiliu

Eglė 2001 m. vasario 27 d., antradienis, 10:11:36
Labai dėkinga Daivai ir visiems man rašiusiems už šiltus atsiliepimus.Kartais atrodo, jog savo eilėmis esu per daug senamadiška, kad tokios eilės jau niekam nebereikalingos, bet sulaukusi Jūsų dėmesio ir vėl rašau. Ačiū Jums.
***
Kažkoks atsitiktinis vakaras
Ir tu kažkoks atsitiktinis,
Staiga prisėdęs prie šalies
Su stikleliu geros degtinės
Atsitiktinė pažintis
Lyg besiplaikstantis dūmelis
Ir išbadėjusi naktis,
Ir ilgesiu pritvinkęs kelias.
Ir tiktai rytmečio aušra,
Nubraukusi nuo veido plaukus,
Stebės kaip krūpčioja nakčia
Atsitiktinės meilės aukos.
Ištrynę pėdsakus nakties
Ir vėl keis dienos viena kitą.
Paliks tik žodžiai pakely
Taip niekam ir nepasakyti...
***
Prarandu save
Po trupinį,po lašą.
Aš kasdieną prarandu save.
Metai bėga
Ir skausmingai neša
Ateitin iš praeities mane.
Manyje jau daug žmonių gyvena.
Dau likimų paliečiau ranka -
Diselių, mažų, jaunų ir senių,
Ėjusių ir einančių greta.
Pykčio ir gerumo man palikę,
Džiaugsmo ašarų ir nevilties.
O gal atrandu aš šitą sykį
Vėl naujai save iš praeities?
Gal ir aš - ne aš,
O ta daugybė
Sutiktų ir priešų, ir draugų
Man savęs po trupinį palikę
Pakeitė mane žmogum kitu?
Prarandu save?
O man nė kiek negaila.
Surinkau po trupinį visų.
Iš protingo paėmiau,
Iš kvailio,
Iš gerumo ir iš bučinių.
Iš draugystės paėmiau,
Iš laimės,
Iš kančios ir nuoskaudų gilių,
Iš laukimo netekties, iš baimės,
Iš gerų ir iš piktų žmonių.
Visko, visko surinkau po lašą,
Į save sugėriau pamažu.
Gal todėl šiandien nė kiek negaila,
Kad save su metais prarandu.
***
Lyg ir negyvenau,
Tarsi šešėliu prašliaužiau.
Gyvenimo tėkmėj
Tik šapeliu buvau.
Visur skubėjau,
O į traukinį vienintelį
Pavėlavau.
Labai pavėlavau.
Jau metai skrieja
Viesulu pro šalį,
Balsuoju atsistojus kelio vidury,
O vietos užimtos,
Jokio tarpelio
Ir įsisprausti
Niekur negali.
Šešėliu gyvenau.
Tokia keista tarnyba
O taip norėjosi
Sparnus išskleist
Ir virš pilkos
Lyg grumstas kasdienybės
Pakilt aukštyn
Ir nebenusileist.
Lyg ir negyvenau.
Tarsi šešėliu prašliaužiau.
Gyvenimo tėkmėj
Tik šapeliu buvau.
Visur skubėjau,
O į traukinį vienintelį
Pavėlavau.
Labai pavėlavau.
***
Sunku tame supratime,
Kai velniui dūšią
Parduoda jau ne vien
Tik dėl garbės
Ir kai gerai žinai,
Kad medžiai lūžta
Ne vien tik dėl
Išpūvusios drevės.
Sunku tame supratime,
Kai brangūs žmonės
Išduoda, meta,
Įkeičia tave
Ir, kai akmenimis
Išgrindę taką,
Liguistai laukia
Klumpančio jame.
Kodėl ir vardan ko
Palieka brydės
Širdies krauju
Rašytos ant akmens,
Argi nebeužtenka
Mūsų žemėj
Švaraus ir tyro
Geriamo vandens.
Sunku tame supratime
Kai mūsų priešai
Palieka švaresni
Negu draugai,
Kai tavo vardą
Gabalais suplėšo
Ne jie, o tie
Šalia kurių buvai.
Kai žodžiai lieka
Tik raidžių kolona,
Kai frazė tampa
Tik raidžių eilė,
Kai nežinai kada
Į tavo dieną
Pabels ir prakeikimas
Ir kaltė.
Sunku tame supratime
Kada draugystę,
Kaip įrankį
Ir tą vardan naudos...
Kai į nebylią kovą
Skrenda ietys
Dėl pareigų,
Bet ne dėl pareigos...
Sunku tame supratime,
Sunku.
***

Eglė 2001 m. vasario 15 d., ketvirtadienis, 13:30:19
***
Man reik Tavęs,
Kad retsykiais paguostum.
Man reikia Tavo žvilgsnio,šypsenos.
Man reik Tavęs,
Kaip laivui reikia uosto
Po štormo ar po devintos bangos.
Man reik Tavęs
Lietaus kaip žemei reikia,
Išsekintai ir saulės ir sausros,
Man reik Tavęs,
Kaip žiedui bitės reikia,
Kad susilauktų vaisių gausumos.
Man reik Tavęs,
Kad aš ramiai miegočiau,
Sapnuos regėčiau tik šviesias spalvas.
Man reik Tavęs,
Kad nieko nebijočiau.
Nebegaliu.
Aš pavargau.
Manreik Tavęs...
***
Patikėk, ji ateis ir į tavo namus,
Atsinešus žarijų ugnelę įpūs,
Ir jauki šiluma tavyje išsiskleis.
Ji, tikėk, vienąkart netikėtai įeis.
Ji tikrai dar ne kartą sugrįžt pabandys.
Tik palik jai plačiai atlapotas duris.
Jei ateis ji pavargus, silpna, alkana,
Įsiveski vidun ir sušildyki ją.
Nebijok, neišduos. Bet ir tu neišduok.
Nepaverski daiktais. Pinigais neskaičiuok.
Išmatuok širdimi. Širdimi ją išjausk.
O paskui tylutėliai jos vardo paklausk.
Jei tyra ir tikra, jei gili ir stipri,
Išsiliejus tavy, ji pasiliks tavimi.
Tu juk lauki tokios. Juk tokios tau tik reik.
Nevėluok į namus. Pasitikti pareik...
***
Duok man savo ranką ir eime
Į tą platų pasakų pasaulį.
Eikim stebuklingaja žeme
Prisirinkę spindulių į saują.
Pūko debesų takais eime.
Mėnuo lyg žibintas kelią rodys.
Eikim. Eikime greičiau iš čia
Kur viskas lyg pasakoj atrodys.
***
Koks mažas mudviejų pasaulis-
Tik lova, židinys, kėdė
Ir begaliniu artumu
Tirštai pripildyta erdvė.
O kai išeiname į dieną
Ir ten tokia pati tvarka.
Koks mažas mudviejų pasaulis -
Tik Tu ir aš, ir artuma.

Eglė 2001 m. vasario 15 d., ketvirtadienis, 13:30:19
***
Palik laukimą,
Palik viltį,
Palik gebėjimą prabilti,
Kada tyla nekenčiama.
Kada naktis, kada diena
Paliki ilgesį širdies.
Tegul šalia manęs budės
Tavų akių šilta šviesa,
tavųjų rankų šiluma.
Palik laukimą,
Palik viltį,
Palik gebėjimą pamilti.
***
Tarp rietenų vaidų,
Tarp netiesos ir smurto,
Tarp šmeižto, apgavystės,apkalbų
Taip norisi šiek tiek švariau gyventi,
Išlikti nors truputį švaresniu.
Tik tiek nedaug.
Tik mažą trupinėlį
Geruno leisk pasliest švaria ranka.
Kai atsibos, apleisk likime vėlei
Kaip ligi šiol.Net nežinau už ką
Baudei mane kančia,
Klupdei. Iš naujo kėlei.
Po rūpesčio dienos atslinkdavai nakčia.
Ir visą laiką kandžiojai ir gėlei
Likime mano, pasakyk - už ką?
Gal aš buvau žiauri?
O gal buvai beširdė,
Nepamenu skriaudų, kurias pati dariau?
O gal perdaug buvau atlapaširdė,
Tavi tikėjau ir tavęs prašiau
Apsaugoti mane
Nuo purvo ir apgaulės,
Nuo netiesos, nuo smurto ir vaidų,
Nuo netikrų jausmų ir nuo melagės saulės,
Nuo negerų pavydinčių akių.
Nuo neapykantos,
Nuo keršto, veidmainystės.
Nuo ašarų karčių ir nuo savų klaidų.
Nuo netekties, ligų, nuo išdavystės,
Nuo svetimų ir nuo savų bėdų.
Tarp rietenų vaidų,
Tarp netiesos ir smurto,
Tarp šmeižto, apgavystės,apkalbų
Taip norisi šiek tiek švariau gyventi,
Išlikti nors truputį švaresniu.
***

Eglė 2001 m. kovo 20 d., antradienis, 10:11:53
***
Gyvenimas toks - iš esmės
Nuo lopšinės ligi giesmės,
Nuo riksmo ligi raudos,
Nuo lopšio ligi lentos.

***
Savo didžiuosius darbus pabaigę
Sukrenta dienos į metų kraigą.
Sugula dienos į lauką platų
Ir taip kas kartą. Metai po metų.
Vienus palydim, kitus sutinkam,
Vieni mus myli, kitiems netinkam,
Vieni globoja, kiti išduoda,
Vieni tik ima, kiti tik duoda.
Laukas platėja, didėja kraigas,
Baigia aplenkti bėgantis laikas.
Žiū! Vėl paminklą kažkam tai stato.
Ir taip kas kartą. Metai po metų.
***
Mano kelias - daugybė vingių.
Ten už posūkio tavo stotelė.
Ar žinai, kaip tavęs pasiilgau,
Kaip norėčiau pasukti iš kelio
Ir įveikusi savo tuštybę,
Pasibelsti į širdį dar kartą.
Tik žinau, mano laimė išėjo,
Pasigrobus net tavo vardą.
Lig tavęs tik vienintelis vingis,
O išties, neįveikiamos mylios
Ir žvelgia nuo medžių viršūnių
Į mane mūsų laikas pražilęs.
Ežero akys atspindi
Ramybėj sustingusį laiką,
Nukritusius metų lapus
Nenuorama vėjas išdraiko.
Iš ilgesio virtę bežadėm
Sustojo dienos nebylios.
Lig tavęs tas vienintelis vingis
Iš tiesų - neįveikiamos mylios.
***
Nors ir nėra tavęs šalia,
Žinau, tikrai kažkur esi
Šiandien gal mano eilėse
Rytoj - gal meilės ilgesy
Nukrėtus žiedlapius audra,
Subers į plaukus ir užges
Ir man jau nieko nereikės
Tiktai Tavęs, tiktai Tavęs.
O kai diena ilgais šešėliais
Nuslinks į atmintį, ilgam
Išliks rašytos mano eilės
Tik Tau vienam, tik Tau vienam.
Kai glostys vakaro metu
Laukais atbridusi vėsa,
Sapnai į vidų įsileis
Tiktai Tave, tiktai Tave.
O kai anksti ryte nubusiu
Tebekraujuojančia širdim
Ir vėl aš ne kitais tikėsiu,
O tik Tavim, o tik Tavim.
Jei nesupras manęs kiti
Jei nebešauks manęs vardu,
Man neskaudės. Tegul visi.
Tiktai ne Tu. Tiktai ne Tu.

Eglė 2000 m. gegužės 2 d., antradienis, 08:58:35
*****
Už abu gyvenu. Už abu.
Tik kodėl Sutvėrėjas nemato,
Kaip dalindama duoną ratu
Aš bijau paskutiniojo rato.
Dalinu už abu. Dalinu.
Tik kas kartą kažkam neužtenka.
Tai kodėl Visagalis danguj
Nesutvėrė man ketverto rankų?
Tik kodėl gi stiprybės už du
Pagailėjo jis man dovanoti,
Kad nereiktų, keliaujant ratu,
Paskutiniojo rato bijoti.
*****
Gyvenimas iš netekčių
Ir ši tik dar viena iš jų,
Į širdį įsiskverbus.
Ir tik dabar,
Ir tiktai čia,
Kol kūnas krūpčioja kančia,
Ankstesnės nebesvarbios.
*****
Neraginki nebark, neteisk.
Kai iš širdies visus išleisiu,
Senais, išvaikščiotais keliais,
Pavargus pas tave ateisiu.
Šaltų šešėlių apsupty
Be pozos ir be jokio grimo
Ledinė ašara nakty
Maldaus ne meilės - atleidimo.
Sukrūpčios krosnyje ugnis,
Prarijus paskutinę auką
Ir dar ilgai vaitos naktis
Berudenėjančioj palaukėj.
Neraginki, nebark, neteisk...

Eglė 2000 m. gegužės 2 d., antradienis, 09:04:33
*****
Vėlu jau keist.
Ir keistis jau vėlu.
Nespėjome,
Tad teatleidžia Dievas.
Nors ir keliavome vienam laike,
Matyt kelionėj
Buvome bedieviais.
Sugaišome
Sklaidydami bures,
Belaukiant
Palankaus
Ir gero vėjo
Ir nepamatėme,
Kaip nejučia
Gyvenimas visai
Šalia praėjo.
Vėlu jau keist.
Ir keistis jau vėlu.
*****
Man persodinkit, ponai, širdį,
Kuri tik plaka, plaka, plaka,
Kuri nejaučia ir negirdi,
O vien tik savo kalbą šneka.
Man persodinkit tokią širdį,
Kuri tik žiūri, bet nemato.
Man persodinkit aklą širdį
Už vieną ketvirtį etato.
Man persodinkit širdį tokią,
Kuri tik klauso, bet negirdi.
Už antrą ketvirtį etato
Man persodinkit kurčią širdį.
Man širdį persodinkit, ponai.
*****