|
Eglės eilėraščių rinkinys, Nr.8 *** Palikim paslaptį nakty Nuo mudviejų įkaitusią Ir brėkštančiame paryty Išvesk mane apkvaitusią Iš karšto sapno apsupties, Iš troškulio beprotiško Ir iš vaitojančios nakties Lytėjimo savotiško. 2002 m. balandžio 8 d. 13:46:54 *** Išvesk iš čia į ten, Kur vėjai šneka Su vakarėjančia žara, Kur saulė švelniai Glosto ryto taką Ir šis nurausta Tartum mergina. Kur šypsos debesys Baltais pūkeliais, Kur kelią lydi Švieslentė dangaus, Kur naktys tauriai Į žvaigždyną kelia Visus jausmus Palaiminto žmogaus. Kur kvepia ramuma, Kur svaigsta oras, Kur skleidžias žiedas Nuo tylios drėgmės, Į ten, kur laimė Tarsi meteoras Nukrinta Nepalikdama dėmės. Išvesk iš čia į ten, Kur mano laikas Sutilps į vieną Su tavu laiku Ir niekas į ramybę Nesitaikys piktu Ir surūdijusiu ginklu Išvesk mane iš čia... *** Keistai paskirstė laikas Savo dovanas - Kai tik pavasaris į gatvę, Į širdį skverbiasi Be jokio gailesčio Po kūną sklaidanti Vienatvė. *** Apie mane. Ir vėl apie mane, Bet šiam pasaulyje ir T U esi, Kokiais keliais gi veda jis Tave, O gal Tu visuomet vienam kely? Kokiais žiedais nukloja taką Tau Pavasaris šuoliuojantis risčia, O gal likimas sprendžia paprasčiau Ir vykdo savo planą paslapčia? Kokiom vilionėm sudrumsčia mintis, Kokius sapnus Tau pasiunčia naktim, Kokia gi ta didžioji PASLAPTIS, Kuri neleidžia atsivert širdim? Kodėl į dieną suneštas viltis Išdrasko vėjai saulės laidoje, Kodėl pati svarbiausioji mintis Pasimeta tamsoj lyg migloje? Ar būti savimi jau taip blogai, Neatsargu ir per drąsu kely, Kada naktis nusirengia nuogai Ir mes prieš ją absoliučiai nuogi? 2002 m. kovo 21 d., 14:14:55 *** Į smėlio kalną Viltys supiltos, Vėjas nešioja Pavienes smiltis. Lietui suplakus, Nugula krantą, Saulei atakus Byra ir krenta. Viltys sutūpę Į smėlio balną, Vėjui atbudus Skrenda į kalną. *** Vien klausimai ir klausimai - Kodėl? Iš kur? Kada? Kas kaltas? Į gležną viltį atkakliai Trapus tikėjimas įkaltas. Neranda išeities mintis Iš savo uždaryto taško Šventai išsaugotas viltis Ant laiko grindinio ištaško. Jame užgimęs audinys Spalvom tikėjimą patraukia, Susiformavęs kūrinys Naujam gyvenimui pašaukia. Ir vėl iš naujo, tik naujai Sukyla abejonės, viltys Ir vėl tie patys klausimai, Ir vėl tikėjimu dalintis... *** Gyvenimas šešėliais sklaidės Kol laikas ėmė ir išbluko Taip paprastai, kaip blunka raidės Ant sveikinimo atviruko. Kelius seniai nusėdo dulkės, Juose vos vos matyti pėdos. Už nugaros tik metų pulkas Raukšlėm į laiką įsiėdęs. Į priekį kelią miglos veda Tirštais debesimis apsupę, Kas žino ką jos keliui žada Nubrisdamos į šaltą upę O kelias tvinksi, tarsi gyvas Į širdį pėdomis įmintas, Tarytum laiko negatyvas - Jau išmestas, bet neištrintas. Gyvenimas šešėliais driekias Ir laiko antklodėm uždengęs Senuosius pėdsakus ir siekius, Naujajam savo šuoliui rengias. *** Ne pavasaris kaltas, Ne saulė, ne oras, O tik netikėtai Pažadintas noras, Troškimas ieškoti, Surasti, suklysti, Dar kartą prarasti, Dar kartą paslysti. Ne pavasaris kaltas - Likimas įkaitęs Kelionėn pakviečia. Paukščiu išsiskleidęs, Į erdvę, į tolį Vilioja įnerti, Iš anksto paruošęs Linkėjimų kraitį. Iš ten, iš aukštai Akmenėliu nukristi Ir tavo kelionėje Taką nugrįsti, Kad eidamas juo Jaustum kelią, jo širdį, Suprastum, kad kelias Ir mato, ir girdi. Nubudę svajonės, Sapnai, it apgaulė... Pavasaris kaltas, Ir oras, ir saulė. *** Gal ir galėjau Kiek kitaip, bandžiau. Tik mūsų žiemos buvo Tokios slidžios. Kažkaip šalia Praslydau - nemačiau. Kaip skverbias akys Į mane pavydžios, Žvilgsniu aplink Tirpdydamos ledus, Kad dienos Neužkliūtų, nepaslystų, Kiekvieną kart Išėję į svečius Sutikti vakaro Namo sugrįžtų. Gal ir galėjau Kiek kitaip. bandžiau, Tik tų akių Lemtingų nemačiau. *** Nežinau kur esi, Nežinau kur surasti, Kaip išplėšti iš sapno Ir į dieną atvesti. Į save ir į laiką Įausti lyg raštą. Mano ilgesiui reikia Vienintelio krašto Kuriame mums abiem Žvakė degtų ir tirptų, Kuriame mūsų laikas Į vieną sutilptų. Atsiliepk, jei esi Aš išgirsiu, pajausiu, Sustabdysiu kely Ir pati prisiglausiu. *** Kiek kartų eita, viltasi, ieškota, Kiek kartų plėšyta ir deginta lapus, Kiek kartų savo širdimi sijota, Atsirenkant ir priešus, ir draugus. Kiek kartų viltys puldamos į uolą, Purslais ištiškę tirpdavo laike, Kiek kartų patys savo laimės guolį Paversdavome skudurų krūva. Kiek kartų laužėm priesaikas ir ėjom Tolyn ieškoti tais pačiais takais, Kiekvieną kart iš naujo įtikėję Atsitiktiniais žodžiais ir kerais. Kiek kartų mokėmės, švariai nuprausę Kelionę sumaitotą, bet ir vėl Išeidavom širdies neatsiklausę, Net nebandydami suprast kodėl. Kiek kartų klupta, pakely raudota, Kiek kartų laimė buvo aplenkta, Kiek kartų mūsų neteisybės šluota Jinai nuo kelio buvo nušluota. Kiek kartų meilei į duris parodėm, Neatpažinę jos plačios širdies. Kiek kartų mes jai patys pasirodėm Prastos, neišmintingos giminės. Kiek sau žadėjom - paskutinį kartą. Beprasmiais žodžiais lopėme spragas, Kiek kartų svėrėme - toliau ar verta Barstyti dovanai žiedais dienas. O jos byrėjo, krito išsiskleidę, Jomis užsnigo ištisi laukai Ir klaidžioja juose ne vienas veidas Tenai visi pažįstami veidai. Kiek kartų eita, viltasi, ieškota, Kiek kartų plėšyta ir deginta viltis, Kiek ateitim kliedėta ir svajota Ir visa tai, deja, jau praeitis. *** Neišsaugoti savo širdies, Nei savo bedūžtančio jausmo Atsišliejus prie gležno paties, Prie dar vieno negyjančio skausmo. Neišnirt su našta ant pečių, Užsimetus dar antrąją naštą, Neišverkti visų netekčių, Neišardžius painiausioji rašto. Nesurasti likimo versmės Seniai apleistam sąvartyne, Neįžvelgti tikrosios prasmės Apgaulingų prasmių atvašyne. Nenurimti išlydint metus, Nesukrovus jiems tinkamo kraičio, Nesutupdžius į savo lizdus Neieškoti ramybės pašlaičių. Neišsaugoti savo širdies, Nei savo suskirdusio jausmo Prie ligoto prigludus peties, Prie dar vieno maištaujančio skausmo. *** Į namus parsinešiau tik mirksnį Greitai išvarvėjusios dienos Ir mažutį, trapų laimės žvilgsnį Lyg šiltus linkėjimus nuo jos. Pasiklojau ant ištiesto stalo, Nakčiai paguldžiau šalia savęs, Kad išsaugočiau jį ligi galo Su viltim, kad niekad neužges. Rytas aušo šaltas ir aptingęs, Žemėn skleidėsi nauja diena, Žvelgė ledo akimis sustingęs Vakarykštis mirksnis į mane. *** Tavam laike aš liksiu Tiktai maža dėmelė, Tik mažas akmenėlis Ant nunešioto kelio. Kai eidamas pro šalį Nejučiomis paspirsi, Kažin ar ką pajausi, Kažin ar prisiminsi. Maža likimo dulkė Nugulusi ant kelio Lemties dulksna nudulkia Gyvenimui pro šalį. 2002 m. kovo 18 d., 11:09:31 *** Į gyvenimo kelią išėjo dvi tiesos Abi, tik skirtingai, ir gražios ir šviesios. Vienos bagaže dar tik bundančios viltys, Antros gi - pavargęs tikėjimas viltis. Viena išpažįsta - gyvenimas ilgas, O dienos lyg uogos, suvertos ant smilgos Ir dieviškai gardžios, ir kvapnios ir gražios, Galėtum ne kartą pradėti nuo pradžios. Antroji jau baigia skaičiuoti rožančių Saulėlydžio laukiant ant laiko pakrančių. Pavargusi savo tikėjimą neša Ir saugo kiekvieną besenkantį lašą. Ir nors šis bagažas toks skirtingas teko, Abiem joms ir laimės, ir vargo pakako. Vienodai atkaklios ir tvirtos, ir tiesios Lig šiol nepalūžę gyvenimo tiesos. *** Į tave ir į laukimą Viltimis ir viltimis, Nubanguoju į likimą Potvynio vandenimis Jam atslūgus vėstu, rimstu, Palengva sklaidau lapus Ir meldžiuos kad nenugrimztų Mano jausmas patiklus. *** Meilė ši beteisė, negera, Ją išrauti iš širdies turiu Pasitraukt visai kitu keliu Ir nueit kaip visada viena Tik kodėl aš taip ilgai delsiu Nors žinau, kad ateities nėra - Meilė ši beteisė, negera. Tik , kodėl išeiti negaliu ? *** Neatsakiau į vėtrų šauksmą šiąnakt, Neliko žodžių po sunkios dienos Tik dar ilgai jaučiau vaitojant skausmą, Suklupusį prie išverstos tvoros. Byrėjo žvaigždės ašarom nukrėstos Lyg obuoliai nuo rudenio obels, O man atrodė, kad vaitoja miestas Be duonos paliktas ir be vandens. Neatsakiau šiąnakt į vėtrų šauksmą, Neišnešiau paguodos į gatves. Susupus saugojau sutryptą jausmą, Užsklendus į save duris visas. *** Tėkmėj dienų supainiojom vertes Kelis kartus vienas kitom pakeitę. Ar šiandien dar kas nors pažins, atras Jų pirmą tikrą, prigimtinį veidą? Iškraipėme supriešinę visus, Vieniems atleidę, o kitus pasmerkę, Švariais grūdais užpylėme pelus Ir iriamės į priekį užsimerkę. Dienų tėkmės suskilusioj geldoj Ramiai sutūpę laukiam išrišimo, O nešvarioj mokyklinėj lentoj Vis bandome ieškoti prigimimo. O prigimtis švari. Ir ji negrįš Į sužalotą ir sutryptą sielą Tik kartais gal pažadins naktimis Primint dienų tėkmėj patirtą gėlą. *** Susėskime šalia bent vieną kartą Ir ištylėkime visas skriaudas, Ir ištylėkim, ką ne vieną kartą Išbėrėme lyg sėklas į vagas. Ką sėjome kasdien - tedygo usnys, Ravėjome ir deginom laužuos, O žemę piktžolių pridengę pusnys Jau nebeleido grįžti atgalios. Susėskime šalia. Tyloj pajauskim, Joj ištylėkime visas klaidas, Išleiskim kol dar liko visą skausmą Tegul ramiai išeina. Na, o mes Dar minutėlę tyliai pasėdėkim Tegul tyla už mus abu nuspręs Ko mums labiau reikėjo, ko mes siekėm Ravėdami nuo piktžolių vagas. Tegul nuspręs už mus ko mes ieškojom Ir ką suradom nešvariuos laukuos kaip kreipiniai '"mielasis" ir "mieloji" Šarma nusidriekė rudens laukuos. Jau metas. Kilkime. Tyla sudužo Paskelbus nuosprendį abiem kartu, Beliko tik stikliniai laiko dužiai Pažirę ant supjaustytų dienų. 2002 m. kovo 2 d., 10:22:50 *** Mes taip ir neišmokom būt kiti, Skubėdami kasdien daugiau sugriebti Brangiausius žmones barstom pakely, Bandydami kas kart daugiau atriekti Sijojame lyg miltus prieklėty, Nors rėtis jau seniai praradęs formą Ir pripažįstame tik tuos, kurie savi - Tokiais patapę pagal savą normą. Kiti subyra užmarštin, o joj Tokių nevykėlių laukai bekraščiai Visi ne goduly ir ne valdžioj, Nevykusio gyvenimo beraščiai. Mes taip ir neišmokom būt kiti, O gal kitais ir nenorėjom būti Juk kaip dažnai išliekame šventi Pasiuntę artimą į tikrą žūtį. Pasaulis margas. Stulbina spalvom. Raibais keliais į ateitį vingiuoja Vieni su savo vyžom apgraibom, Kiti ant savo asilų atjoja. Kiekvieno duona vis kitaip skalsi, Kiekvienas lopas turi savo raštą Diena kiekvieną veda ta pati, Tik ne kiekvieną atveda prie krašto. Mes taip ir neišmokom būt kiti... 2002 m. kovo 1 d., 14:51:55 *** O, mano įkvėpėjau, Tavo laikas Lyg duonos riekė Alkanam riekta. Trumpi šešėliai Dieną išsidraikę, Į vakarą pradingsta Paslapčia. Kiti draugai Susirenka prie stalo Šarmotam mūsų Metų vakare, Nors dienos traukiasi Tolyn ir šąla, Bet tu sakai, kad Reikia būt kantria. Tarsi šimtus gyvenimų Gyventum, Tarsi kažką dar Ruoštų ateitis, Tarsi metus tik Įkalnėn ridentum, O jie ridenasi Pakalnėn vis. Kantrybės taurė Išsemta lig dugno, Rusena plėnys Praeities karštos, O, mano įkvėpėjau, Ties bedugne Tik tuščias slėnis Vedantis link jos. *** Į žemę skleidžia aštrų geismą Pavasaris, aistra patvinęs. Į pirmutinį savo teismą Ateina jausmas pirmutinis. Teisėjas jau įmitęs, griežtas, Visus pavasarius pamiršęs Lyg vandeniu alus atmieštas Be jokio skonio ir įniršęs O jausmas toks gražus ir tyras, Dar neišduotas, neišbartas, Drąsus, ryžtingas lyg fakyras, Tarsi pasaulis jam sutvertas. Na, žinoma, kad jo jaunystei, Kad jo tikėjimui ir meilei. Teisėjams taip būdinga klysti, Kai jie jau eilėje beeiliai. Kai jų pavasariai beaistriai Pro laiko akinius nemato, Kai širdyje nelikę gaisro, O geismas slepiasi už metų. Ir kai pavasaris patvinęs Į žemę skverbia savo aistrą, Nubudęs jausmas pirmutinis Gesina pirmutinį gaisrą. *** Mes meilei sutverti, neteiski - Jausmai juk neneša kaltės, Jei mylime ne tuos , atleiski, Ir mus gal būt ne tie mylės. Ne tiems gal dovanojam jausmą Ir mums jį dovanos ne tie. Ištrynus nerimą ir skausmą Tik tu nepasitrauk, Viltie! *** Nežadink manęs anksti Pratęsti noriu šią naktį - Kiek galim ilgiau glėby, Kaip galim vėliau netekti... Nežadink manęs anksti, Negąsdink sapno į rytą, Leisk išbūt ligi galo jame, Jei neskyrei gyvenimo kito. Nežadink manęs anksti. *** Mylėk aistringai ir karštai, Kad kartą imčiau ir sudegčiau, Kad tavo laužo atšvaite Savęs akimirksniu netekčiau. Mylėk ne žodžiais - akimis, Kad į jų gelmę nugarmėjus Tave išgerčiau naktimis Kaip vandenį įkaitęs vėjas. Mylėk aistringai ir karštai, Kad laužo liepsnai jau užgesus Ilgai alsuotų pelenai Auksinį rudenį pratęsus. 2002 m. vasario 27 d., 17:57:47
Poezijos puslapis VIZIJOS |