|
Eglės eilėraščių rinkinys, Nr.9 *** Ar moki išlaikyti meilę Savam glėby ilgai, ilgai, Ar moki ją globoti meiliai, Ar moki saugoti karštai? Ar jai širdy dar liko vietos, Ar jos nesutrypė lemtis, Ar Tavo meilė netikėta Galės pažadinti viltis? Gal Tavo meilei šiandien šalta, Gal ji kažkur tai paslėpta, Gal ieško ji ir nesurandą Kelių į širdį, į Tave? Paklausk savęs, paklausk širdies- Ji atsakys, neištylės... *** Kieme vasaris - išdykęs vaikas, Apgavęs laiką, želmenį kelia Nors dar ne metas, nors dar laikas Vargšas šalpusnis stiebia galvelę. Skuba sušilti, skuba gyventi, Linksta į šauksmą jauno vasario, Skuba į savo apgautą lemtį, Į savo žūtį prie pliko kelio... 2002 m. vasario 15 d., 16:40:23 *** Kaip greitai išsisėmė šiluma, Koks nedosnus ir negilus aruodas. Sušilt nespėji, o žiūrėk nėra, Į širdį krenta tik sustingęs gruodas Širdis gyva. Ji tirpdo netgi gruodą, Mėgina palengva prisijaukinti. Žinia, viena ji nepripils aruodo, Bet gal suspės dar bent šiek tiek sušilti. Kokia nerūpestinga šiluma. Suradusi vis glaudė, glostė, šildė, Pradėjai atitirpti ir staiga Ji vėl apleidžia išdraskytą širdį. Širdis naivi. Ji viltimis gyvens, Palikus vieną kibirkštėlę mažą Ipūs, uždegs ir dar ilgai kūrens, Tarsi norėtų atiduoti grąžą. Kokia negailestinga šiluma. Ji gaubė tarsi rūkas tamsią naktį. Užvaldžiusi nežemiška jėga, Paliko vien tik pamoką netekti. Kaip greit išsivėdėjo šiluma. 2002 m. vasario 13 d., trečiadienis, 08:42:04 *** O tu sakei, kad vėjas išdraskys, Kad lietūs paskandins, o laukas žalias Į šalį nuviliojęs paklaidins Ir jau neras pas mus takų birželis, Kad vasara, lyg stirna nušuoliuos Nespėjus pasinert į šiltą gelmę, O aš vis laukiu nuostabios pradžios, Kai viskas tarsi verda, tarsi alma. Ir nesvarbu - ruduo tai, ar žiema, Ir nesvarbu ką tu sakei įpykęs. Žinau, gal ne dabar ir dar ne čia- Suras mane gyvenimas palikęs. Ir niekas niekada nepaklaidins, Nepaskandins ir liūtys šaltą naktį. Likimas viską lygiai padalins - Taip lygiai, jog ir man galės užtekti. *** Žmogau, vis tempi ir tempi, Įsikinkęs į savo vežimą, Kuriame įsimetęs veži Gyvenimą savo nežymų. Pavargusi, drumzliną, pilką, O kartais neramų ir piktą, It staugiantį pilnačiai vilką Kažkur vidur lauko paliktą. Tempi lyg nukaršusį žvėrį- Žaizdotą, pūliuojantį, skaudų, Užmiršęs ramybę ir gėrį Keiksnoji likimą apmaudų. Žmogau, tu didingai drąsus Vis iriesi, iriesi, iriesi, O nakčia vis sapnuoji sapnus Ir regi juose ateitį šviesią. Susitikęs ryte su aušra Dar norėtum sapnais pagyventi Tik ir vėl tam pačiam vežime Teks gyvenimą savo gabenti. *** Kodėl mane pasirinkai? Aš neverta Tavų laiškų, Pačių šilčiausių žodžių. Aš neverta Man rašomų eilių - Per daug jose Tikėjimo ir grožio. Aš neverta širdies Ir tie laiškai Neramią valandą Mane užklupę, Užliejo, kaip Užliejami laukai, Užtvenkus sraunią, Bet negilią upę. Kodėl pasirinkai mane? Aš neverta, Kad žadintų rytais Rašytos eilės, Kad jos lėtai Migdytų vakarais Prisodrintos Tikėjimo ir meilės. Aš neverta, Kad man, Kad su manim Kalbėtų taip, Kaip niekada ir niekas Aš pavargau Nuo netikrų jausmų Ir dieną šią Pasitinku paliegus. Aš neverta. *** Nepakeliu tylos - Garsios ir atgrasios. Ji lyg nevykusio Gyvenimo žymeklis. Bandai pradėti Viską nuo pradžios, O prieš akis ir vėl Tylos tarpeklis. Nei peršokti gali, Nei jo apeit, Nei jo pastumti, Ar pakeisti vagą. Tylos tarpeklis Šaukia - S V E T I M I, Nors širdyje dar gyvas Laužas dega. Jame liepsnoja Praeitis menka, O už tarpeklio Ateitis ne mano Lyg siena stūkso Gaudžianti tyla, O aš prieš ją Be jokio talismano. *** Žinau, ką tu sakysi - ne lemtis Ir pasitrauksi paprastai ir tyliai Tik man ilgai vaidensis naktimis, Kad šneka su manim kažkas nebyliai, Kaip, kad įpratę buvom - be garsų, Be gestų, mimikos, be tikro veido, Dirbtinės šypsenos ir net "pykstu" Tik trafaretiniais ženklais. "A T L E I D A U" Štai tokio ženklo, apskritai, nėra Visi ir visad esam tokie teisūs. Jausmai išreiškiami nauja kalba Ir pastangos širdim kalbėt bevaisės. Žinau, kad nuraminsi - ne lemtis, Kad aš iš ten - iš abstraktaus pasaulio. Taisyklės tavo griežtos, lyg mirtis- Tokia tvarka virtualiam pasauly. Tikra tiesa - aš netelpu tarp jų - Tarp surikiuotų vienetų, nuliukų. Širdim jaučiu, kvėpuoju, gyvenu, Gal būt todėl visur tiek daug klaustukų. Ne laimė, ne likimas, ne lemtis... Tik dar viena skausminga patirtis. 2002 m. vasario 10 d., 14:14:43 *** Laikas savo juodą darbą Jau atliko su mumis, Dieną jau širdis neinkščia Ir nerauda naktimis. Blanksta žodžiai ir laukimas Nebe toks jau atkaklus. Ragina pirmyn likimas, Versdamas naujus lapus. Vienas Dievas tebežino Kiek kainavo laikas šis, Kol kankinos, aimanavo Skausmo draskoma širdis. Iš vidaus išrautas nervas Kartais krūpteli nakčia , Pamažu tvirtėja šarvas, Luobas auga palengva Viską laikas visagalis Sudėliojo į vietas, Tik širdy randų randeliai Jau būriuojas į grupes. Bet ir vėl pasėsiu viltį, Vėl blaškysiuos kelyje, Bebandydama pakilti Klupsiu nelygiam lauke. Mano visagalis laike, Tu ne tas ir aš ne ta, Gal gyvenkim susitaikę Dviese su Tavim. O ką ? 2002 m. sausio 24 d., ketvirtadienis, 11:25:13 *** Palydėk mane pirmyn, Ten, kur upė keičia vagą, Kur žaltvykslių apšviesti Kloniai ir pakalnės dega. Palydėk mane tenai, Kur diena sutinka naktį, Kai iškilūs lubinai Rengiasi žvakes uždegti. Palydėk mane toli, Kur nešalta, kur nesninga, Ten kur žmonės paprasti Niekad meilės nepristinga. Palydėk mane į priekį Ir išvesk į tokį kelią, Kuriame tik švarūs siekiai Ir apgaulės nė šlakelio Palydėk manę į tolį, Ten kur laukia, ten kur tiki, Kur kiti likimo broliai Apsidžiaugs mane sutikę. Laikas eiti. Į kelionę Palydėk mane, mielasis, Pasiimsiu tik svajonę, Na, o visa kita rasis. Palydėk mane į kelią... 2002 m. sausio 23 d., 08:20:26 *** Dvi obuolio pusės Po žemę keliavo, Ieškojo ir lipdė Gyvenimus savo. Užaugo, subrendo Ir sėklas išbarstė, Gyvenimais savo Jau spėjo apkarsti. Dvi obuolio pusės - Ir mano, ir tavo Gyvenimo kryžkelėm Skyrium keliavo, O kai susitiko, Pro šalį praėjo, Pavargę ieškoti Rastu netikėjo. Ne kartą nudrėskę Gyvenimo tvarstį Dvi obuolio pusės Suspėjo apkarsti. Dvi obuolio pusės Po žemę keliauja, Dvi obuolio pusės Dangum pasikliauja... *** Negautas laiškas- mirusi mintis, Lyg kūdikis išvaikščiotas negimęs, Apraudi jį, ilgiesi jo ir lauki vis, Net nežinodamas jo gymio. Negautas laiškas -plazdanti širdis, Dar pakely į savo nubudimą Kur dar rusena bundanti viltis Iš pelenais nusėto palikimo. Negautas laiškas - pasaka trapi Taip ir nebesuspėjusi ateiti. Likimo pokštai tokie saviti, Į netektį visas viltis iškeitę, Dažnai aplanko raudančius namus, Ir tik juose aptikę erdvę laisvą, Palieka amžinai vienut vienus - Tikėjimą ir ilgesį belaisvį. *** Išėjom dviese. Taip reikėjo Šioje kelionėj atsiremti. Išėjom dviese patikėję, Kad pasitiksim savo lemtį, Atšilę kelyje į priekį, Kad dar atrasim ko ieškojom, Pasieksime, ko nepasiekę Ir pasiklosime po kojom Ankstyvą rudenį spalvotą O į metus suguldę kraitį, Turėsime kuo užsikloti, Kai negalėsime paeiti. Išėjom dviese. Patikėjom, Kad nesužvarbę mūsų širdys, Kad radome ko neturėjom Ir, kad abu vienodai girdim Į mus besklindantį motyvą, Užpildantį kiekvieną kertę Ir įsiliejantį į gyvą Tikėjimą kitu gyventi. Išėjom dviese, o kelionės Pačios pradžios abiem pakako, Kad pirmas įsisukęs vėjas Nublokštų nuo nelengvo tako. Į čia sugrįžome jau skyrium Naujom žaizdom apvainikuoti Nebejauni ir nusivylę, Įskaudint ir vėl išduoti... *** Brandžiam kely, sunokę vaisiai svyra Ištiesus ranką, juos pasiekt gali, O visos skriaudos ima ir išbyra, Bešokant laiko šokį pakely. Bet šokis šitas dar tik įpusėjo, Dar muzikos garsai tokie šilti, O širdyje apsigyvenę vėjai Keliauti kviečia dar toli, toli... Tešėlsta kuo ilgiau išdykę metai, Tesiaučia audros gatvėj ir širdy, Tegul visi gyvenimo verpetai Ilgai išlaiko savo sūkury. *** Visų spalvų ir atspalvių visų. Juk dar ne visos dainos išdainuotos, Nesverk gyvenimo praėjusiu laiku- Dar geras gabalas neišmatuotas. Dar bus dienų - ugningų ir šaltų Ir audros šėls, blaškys ramybę vėjai, Nerankiok praeities senų klaidų Ir neskaičiuok kiek kartų nusidėjai. Gyvenimas toksai. Visiems ratu- Vieni kitiems nusideda, atleidžia. Net vedini geriausių paskatų Iš meilės kartais ima ir sužeidžia. Išėjęs eiti - eik ir nesustok, Svarstydamas kuriuo keliu pasukti Juk kelią tu žinai tik nebijok Beeidamas paslysti, ar suklupti. Kelionėj nuo žiemos ligi žiemos Tiek daug kely dar galima surasti, Tik nepraleiski nei vienos dienos Ir neužmirš jos naktimi užkąsti. *** Užtruko pauzė. Laikas stojo Į vieną gretą su tamsa. Gyvenimas pasiligojo Senai pažįstama liga. Vėl atsivėrė žaizdos senos, Žiojėja properšų akim, O kūnas, tarsi medis senas, Pasviręs iriasi pirmyn. Kad vėl užvesti naują laiką, Ištrinti pauzes ir ligas, Užgydyt properšas besaikes, Įpūst gyvybę į dienas Ir pelenuos pražydint gėlę, Griuvėsiuos pastatyt namus, O dar vėliau - ramybės dėlei Į juos įleisti tik savus. Ištrinki pauzę. Laikas gyvas. *** Tai neteisinga. Dievas mato - Pabėgti iš likimo rato Ir tyliai laukti išlikimo. Tai negarbinga. Dievas žino Kiek lemta būti ar nebūti, Įveikiant kasdieninę būtį. Tai neteisinga. Dievas mato - Pabėgti iš likimo rato. *** Geriau neklauski. Tik priglausk Ir savo širdimi pajausk Ką kalba virpanti širdis. Geriau už ją nepasakys Nei žodžiai ištarti balsu, Nei akys, veriančios žvilgsniu. Priglausk, kaip glaudžia artimi Ir kalbink, kalbink širdimi... 2002 m. sausio 21 d., 13:54:22 *** Aplinkui tiek šviesos, Aplinkui tiek erdvės. Po šurmulio dienos, Po šėlstančios nakties Paskendo tyloje Ir miestas, ir draugai, Dar gyveni Senais, O jau Nauji antai, Įklimpę pusnyje Dar švarūs ir geri, Dar viskas kelyje, Dar nieko netekty... Blaškaisi tarp likimo Ir bundančios vilties. Tikiesi išlikimo, Kad niekad neskaudės... Tiki viskuo, ką šiąnakt Matei, ar išgirdai Ir nesvarbu kas sakė - Draugai, ar nedraugai. Dar reiks mintis pažinti, Išrankioti žodžius, Sudėti ir atskirti Tikrus ir netikrus. Dar šitų metų kelio Pati pradžių pradžia, Dar visko bus, bet šiandien Tikėkim, kad yra Ir meilė, ir teisybė, Ir laukianti širdis, Kad niekas neišduos, Įskaudint neišdrįs... Aplinkui tiek šviesos, Aplinkui tiek erdvės Po šurmulio dienos Ir po pirmos nakties. *** Atleisk už tai, kad aš esu Ir, kad nesu tokia kaip Tu. Elgiuos savaip, kalbu sava, Tik man suprantama kalba. Už visą tai, prašau, atleisk, Ir savimi išlikti leisk. *** Vakarėja. O sniegas lyg muzika, Sūkuriuodamas tviska ir šoka, Užkariaudamas visą alėją, Kaip, kad vienas jisai ir temoka. Sausis griežia simfoniją savo, Lyg pats įstabiausias maestro, Atskleisdamas visą didybę Nežemiško savo orkestro. Vakarėja, o sniegas lyg muzika... *** Įaugai į mane, Į mano kūną, Dar nepažįstantį tavęs, Į mano sielą - Būseną bekūnę Ir į mintis Kasdienes ir šventas. Įaugai šaknimis, Kaip medis jaunas, Išleisdamas kaskart Naujus ūglius Ir nuolat manyje Dvi jėgos kaunas, Kovodamos už Nuosavus namus. Ir vis dažniau Užvaldo tavo jėgos Ir mintyse kaskart Daugiau tavęs. Ir netgi potvyniams Širdies atlėgus Jau nebelaukiu Kas iš jų išves. Suaugom šaknimis, Širdim suaugom, O mintys įsileidžia Tik tave, Neatpažįsta jokio Kito draugo ir šakos, Išsiraizgę erdvėje. Įaugai į mane- Net mano kūnas, Dar nepažįstantis tavęs Jau linksta, šliejasi, Lyg pataikūnas Ir tiesia į tave Savas šakas. Įaugai į mane... *** Atėjai susižeidęs, Ar sužeistas, Bet vis dar Ieškodamas kalto Atspindy Rudeninio lietaus Išmaudyto Pilko asfalto. Nors kelią jau Sniegas nuklojo, Nematyt Nusikaltėlių veido, Tavo skausmas Lyg atviras nervas Dar niekam Kaltės neatleido. Į kitus jau Gyvenimus smelkias Ir vis ieško ir ieško Skriaudėjo Akimis, mintimis, Ar žodžiu - Nesvarbu, juk Vis tiek nusidėjo... Nesugyja Pulsuojantis nervas, Nebegyja ir Žaizdos pasenę Kol aplinkui Galybė kaltų, Kol kalti Netgi dar negyvenę... *** Ištirpsta dienos, likdamos sapnais, Pavargę, besiblaškančios, be vietos, Nurieda ratais dulkančiais keliais, Nebesulaukę blizgančios karietos Metus jau puse amžium vadini, Ir vis tiki, kaip ta maža mergaitė, Stebuklo laukianti šaltoj nakty, Jog jis ateis - negali neateiti. Su sniego sūkuriais, ar per balas, Gal net per rudenėjantį arimą Ateis ir vieną dieną išsives Gyveniman be falšo ir be grimo. Užgesę žodžiai pusbadėj nakty Nuguls į praeities skausmingą kraitę. Net ir didžiausioj nevilty išlik širdy Nakties stebuklo laukianti mergaitė. 2002 m. sausio 10 d., 11:00:19 *** Mano mielas, suskaičiuok metus, mums abiem drauge beveik per šimtą. Tavo kursas vis dar stabilus, mano akcijų vertė jau krinta. Mano mielas, kai ateisi vėl, neminėk savos kilmės neverta- aš iš nekilmingos giminės ir todėl nešioju vieną vardą. Mano mielas, suskaičiuok dienas, tas, kurios nešnekintos išėjo. O dar valandas ir minutes išmatuoki akimis svėrėjo Ir įgytą visą brangų turtą išdalink visiems po lašą vieną, ir iškeisk gyvenimą užburtą į laimingą paskutinę dieną Mano mielas, neklausyk manęs, pamažu vaikėja mano laikas. Ką darysi. Jau vėlu. Ruduo ir voratinkliai širdyje draikos. Mano mielas, negedėk versmės, nors ir pamažu, bet visgi senka. Net tavos kilmingos giminės neapeina ir nebeaplenkia Mano mielas, prieš Tavus metus mano metai krūpčioja apkartę. Iš gėlių nupink jiems vainikus ir išpuošk jais tuščią namo kertę. Mano mielas, pasilik. Ruduo beldžiasi į išdraskytą sielą ir nelauki - niekada dalmuo nesujungs gėlų į vieną gėlą. Pliuso ženklo niekas nepadės, rezultatas - begalinis nulis. Mielas, nesupyki. Juk ruduo ir toks tirštas pilnaties mėnulis Išsipūtęs virpina nakčia. žadina ir taip iš gyvo miego. Mano mielas, nesupyk, delčia tuoj ateis. Nagi matai - atlėgo. Viskas programuotam bėgime- nežinai tiktai kuris į priekį. Taip ir klaidžiojam ratu žeme, savo laimės žiburio nesiekę. Mano mielas, ar mane girdi, tyliai, tyliai laikas groja tango. Nesvetingam mano lapkrity veržias šlapdriba širdin pro langą. Mano mielas, neatstumk manęs, nors ir nekilmingos giminės O vardai. juk jie visi užges be pasirinkimo, be eilės. Mano mielas, aš dar gyvenu... 2001 m. spalio 30 d., 11:44:12 *** Paskutinė katė iš namų, Dubenėlis palėpėj išdžiuvęs... Ką bekaltinti likimu, Jei likimas į spąstus įkliuvęs. Išdalino kortas savaip, Už visus prisiimdamas kaltę. Išsilakstė vaikai ne šiaip, O kiekvienas savaip prasikaltę. Židinys be ugnies šilumos Į Tave godžiai žiūri išalkęs, O šalinėj prie kiemo tvoros- Išgyvenimui likusios malkos. Gabalais išdraskyti namai, Išlaižytos jau visos kertės. Susipainiojo galutinai Tavo skiepytos žmogiškos vertės. Kraupiai staugia už kampo ruduo, Vis grasina artėjantis gruodas, O kieme tiktai girnų akmuo Ir gyvenimą menantis sodas. Išsibarstė visa giminė - Kiek jų daug ir kokie visi puikūs, O šiandien tiktai Tu ir ruduo Ir gyvenimo buvusio dulkės. Iš namų paskutinė katė Ir kaltė, begalinė kaltė.... *** Gyvenimu brendi tarsi brūzgynais, Skiniesi kelią, nutiesi alėją Pakelėje išrauni atvašynus, O jie kas kartą vis daugiau vešėja. Kai pagaliau pavargęs ir išsekęs Bandai surasti atgaivos šaltinį, Gyvenimas tave šalin nubloškęs, Tau pasiunčia miražą paskutinį Ir rodos gertum, gertum ligi soties, O gerklėje tik smėlis girgžda Ir džiūsta metų sklidinas ąsotis, Palikdamas tik nuogą laiko žvirgždą. *** Gal ir atrodo, kad nesvetimi, Tiktai kodėl tavęs nebepažįstu, Kodėl tie metai bėga tekini Ir niekas iš tenai atgal negrįžta. Į tuščią erdvę braunas ilgesys Tuščius kampus užpildęs praradimais It vientisas didžiulis kamuolys Bemintantis klaidom ir paklydimais. Šauki į praeitį visais vardais Ir kuo buvai - jau niekada netapsi, Garmėjęs laikas kažkada kriokliais Dabar retėjančiais lašais bekapsi. Ir tik atrodo, kad nesvetimi... *** Netikėk, kad tik vienas vaidmuo Ir tik kartą gyvenime duotas, O daugybe mažų vaidmenų Prisipildęs gyvenimo luotas ? Atlikai, nuėjai, pamiršai, Nuvalydamas grimą nuo veido. Iš už kampo pajacų veidai Strėlėmis į gyvenimą svaido. Tik atrodo, kad vienas vaidmuo, Bet spektaklyje keičiamos kaukės. Dekoracijoj šiandien ruduo Ir beplinkančios vėtroj palaukės. 2001 m. spalio 15 d., pirmadienis, 09:56:30 Nusivilko žemė kailinius žiemos Nusivilko žemė kailinius žiemos, Plaukus išpuošė žibuoklių mėliu Ir išėjo pasitikt audros, Apsirengus lengvą kostiumėlį Su gelsva žilvyčių bliuzele, Žirginiais klostuotu sijonėliu Išskubėjo žemė susitikt Su pavasariniu lauko vėju. Išsiilgus žemės dovanų Dar ilgai ją saulė glamonėjo Ir pražydo žemė stebuklu, Ir pakvipo žemė lauko vėju. Įsisiautus laisvėj į valias Apsirengs drabužiais miško žalio, Subrandins vaisius, vaikus išves Ir nurims ant rudeninio kelio O paskui į speigą nuskubės, Savo šventą pareigą atlikus, Ir sustingus lauks naujos pradžios Balto šerkšno kailiniais aplipus. Su paskutiniais saulės spinduliais Su paskutiniais saulės spinduliais Su vakaro šešėliais paskutiniais Naktis, vartus užvėrus, įsileis Tiktai sapnus iš prigimties laukinės. Ir viską - ką darei, ko nedarei, Kas taip rūpėjo, o paliest neteko Pavers tikrove sapno vaizdiniai Ir ims atrodyt, kad visko užteko. Ir net kelis gyvenimus pažinsi, savais keliais dar kartą išmatuosi, Surinkus išsibarsčiusius draugus, Jiems paskutinę skolą atiduosi. Karštai mylėsi, dar karščiau - nekęsi, Ne kart išeisi, bet ir vėl sugrįši, Numirsi, gimsi, vėl iš naujo tęsi, Aplenkusius ir vėl pavyt bandysi. Dažnai neteksi, dar dažniau įgysi, Ir verksi, ir kvatosies pasilikus, Vienus priimsi, o kitus išvysi, Trečius taip ir aplenksi nesutikus. Šimtus gyvenimų per vieną naktį... O pats gyvenimas gi - sapnas vienas, Kurio metu užtrunka tiktai naktys Ir taip negailestingai bėga dienos. Su paskutiniais saulės spinduliais. Kai palaukėm vėjas lietų nešė Kai palaukėm vėjas lietų nešė, Žaibas draskė dangų dalimis, Širdyje nubudusi nedrąsiai Augo ir lapojo paslaptis. Girdžiau ją šventu laukimo vandeniu, Syvais maitinau karštos širdies. Supratau, jog paslaptis išbandymui Siunčia man kantrybės ir vilties. Ji užaugs stipri ir vieną rytą Pasibels į laukiančias duris Tik ar aš pažinsiu, kad tai mano Širdyje išaugus paslaptis. Gyvenime, juk tu gerai žinai Gyvenime, Juk tu gerai žinai, Kada susirenka vardai, Kurių keliaudamas Pasigendi, Kuriuos tai atstumi, Tai vėl šauki. Kuriems atsiveri, Kai jie šalia, Kurie kelionėj, Bet vis tiek drauge. Kurių tau reikia Laimėj ir džiaugsme, Kad nenumirtų Laimė vieniša. Ir bėdoje, ir netekty Susirenka vardai būry. Seniai išėję, Šiandien atrasti. Tave mylėję, Tavo mylimi, Kentėję, džiaugęsi. Savi. Tave suradę, Tavo surasti Ir tie, kurie Kankino paslapčia, Ir tie, kuriuos Apglėbdavai nakčia. Net tie, kurie lyg Rakštis širdyje Įsmigę styro Skausmo kelyje. Bet tu, gyvenime, Žinai ir tai, Kad ne visi šiandien Susirenka vardai. Nesusapnuoto sapno paslaptis Paženklinta laike sava data, Savu vardu ir savita lemtim Aš nuolat ieškau, nesurasdama Tik vieno sapno nemigo naktim Gal nunešė jį vėjo genama Į praeitį beslinkdama diena, O gal likimo broliai siausdami Jį paskandino vėtrų sūkury. Išvaikščiojau pažįstamais keliais, Nežinomuos keliuos sava tapau, Naujus draugus jau vadinu vardais, Prie kasdienybės jaukiai pritampu. Tik štai karšta širdis belaukdama Visus kelius išdegino sausra, Juose basa ir alkana viltis - NESUSAPNUOTO SAPNO PASLAPTIS.. 2001 m. spalio 9 d., antradienis, 18:23:41
Poezijos puslapis VIZIJOS |