Eglė 2004 m. balandžio 7 d., trečiadienis, 06:38:09
Sūnaus kaimui ir seneliui atminti. Sūnus Ispanijoje, o kaimo ir senelio nebeturime. Teliko tik sūnaus pažinties su kaimu prisiminimai... Jiems ir skiriu šį eilėraštį. Net dvidešimt metų pavėlavau jį parašyti...

-Mažuti, mano vabalėli,
Kruti per dieną ir kruti.
Pati naujausia mašinėlė
Ir ta be ratų patvory.

Pirštelis verkia? Bitę gaudei?
Sūneli mano, ar matai -
Jos tupi sparnelius suglaudę,
Na kam gi jas ranka lietei?
-Arklys su priekaba jau laukia
Senelis sakė šieną veš,
Bet duslintuvas - šieno kartis-
Vos laikosi - dar jį pames. -

Čia pat karvutė išsipūtus
Su pieno bakeliu pilnu,
Sena močiutė atsitūpus
Vos besilaiko už spenių.

Jau traktorius keliu atrūksta
Tas - pieniškas. Pienelį veš,
Nes vasarą jis greit surūgsta
Supilstytas į koštuves.

Darže dar nebuvau šį rytą,
O ten tiek uogų prie tvoros
Ir žirniai spardo vienas kitą
Pakeliuose, lyg vystykluos. -

-Mažuti mano vabalėli,
Gal pailsėtumei bent kiek?
-Mamyte, ant žiedelio tavo
Lemputė blyksi. Pažiūrėk....

Eglė 2004 m. balandžio 4 d., sekmadienis, 22:30:10
Na, gelkit, plakit juos-
Juk jie ne jūsų -
Kad nemodernūs,
Kad akli kai kam,
Kad berašydama
Ir vėl pargriūsiu,
Paskyrus kirtį
Skiemeniui kitam.

Ir be manęs apstu
Didžių išminčių.
Kablelio vietą,
Žodžių vainikus
Laisvai išdėstančių
Ir bendraminčių,
Skaičiuojančių lyg
Akmenis rimus.

Eilėraščiai?
Per skambiai pasakyta-
Gyvenimas
Ant lapo pakrašties...
Kada neieškai sau
Likimo kito,
O tiktai - trisdešimt
Trečios raidės...

Tebus ji vidury,
O gal prie galo -
Svarbu, kad mano
Ir, kad tik manaip
Nugultų vieton
Ant senučio stalo
Su mintimi
Išdėstyta kitaip.

Na, gelkit, plakit juos -
Juk jie ne jūsų...

Eglė 2004 m. kovo 21 d., sekmadienis, 23:25:32
***

Tavęs dar nemačiau tokios pavargusios
Prasilenkiam kas rytą ties stotim -
Tu išdidi ir oriai pasitempusi,
Kas šiądien atsitiko su tavim?

Išblukę akys smigdamos į tolį
Neleido palydėt tavęs žvilgsniu.
Lyg žaibas driokstelėjo namo polį,
Kai pamačiau ties morgo langeliu.

Šešėlį tamsų skleisdama aplinkui
Stovėjai tarsi žemė, su Tavim
Vienutėlaitė ir maža mergytė
Tamsiu ryšulėliu po pažastim.


O, Dieve, o juk žmonės nuolat malė-
Tokia šeima...Bet ar žinai, kas jis?...
Dabar žinau, kai pamačiau abi jas
Palūžusias ties morgo durimis.

Tavęs dar nemačiau tokios pajuodusios
Tarsi nuodėgulis be kibirkšties.
Mieloji, kelkis, nors ir kelias juodas
Bet eiti juo jums dar ilgai reikės.

O, Dieve, o juk žmonės nuolat malė-
Tokia šeima... Bet ar žinai kas jis?..

Eglė 2004 m. kovo 18 d., ketvirtadienis, 22:38:14
***

-Vėl, dukruže, išdykauji -
Vis keliauji ir keliauji.
Ką šį rytą sumanei,
Kad ant stalo marškiniai?

-Į mažiuką varlinuką
Nešiu maudyti kačiuką.
Išsidirbo kaip paršelis-
Vietom rudas, vietom žalias
Grynas vargas man su juo,
Mama, ar yra vanduo?

O mama iš virtuvėlės:
-Plaukt nemoka katinėlis.-

Negirdėjo nes neklausė
Puošmena namų didžiausia.
Eitų, bėgtų - slenkstis aukštas,
Rankoj- katinas ir šaukštas.
Tik išmaudžius pamaitins
Ant virvelės pakabins.
Tegul saulė išdžiovina,
O vėliau iškeps ir blyną, -
Tyliai mintija panelė-
Vietoj marškinių - skarelė,
Sauskelnių seniai jokių,
Užpakaliuku pliku
Per kiemelį ir per veją,
O joje - kupstų kupstelių.
Štai, už vieno ir suklumpa,
Katinukas vėju sprunka.
A-ja-jai, koks kyla triukšmas-
Tik raudojimas ir ūksmas.
Mūs mažiukė mergaičiukė
Murzina, tarsi paršiukė-
Lopas rudas, lopas žalias
Kaip tas katinas -paršelis.
Vos tik ją mama pamatė,
Tuo į glėbį, į tą patį
Mažą lauko baseinėlį,
O jisai -lyg akvarelė.
Spalvos liejasi pro šalį -
Čia darbavosi panelė.
----------------------------------
-Ai, koksai vanduo vėsus.

Daugiau eilėraščių vaikams ir ne tik jiems galite rasti svetainėje WWW.egmile.ten.lt Nepamirškite apsilankyti. Eglė B.

Eglė 2004 m. vasario 15 d., sekmadienis, 22:47:39
Nekeiski žingsnių į vertes-
Jos taip dažnai pakeičia kryptį-
Paskesnės uždengia pirmas
Ir šios nesugeba išlikti.

Belieka užmiršti keliai,
Kuriais keliavome bekraičiais
Save raminame - laikai...
---------------------------------------
Mes patys tapome tarnaičiais.

O gal jau viską į vertes...
Gal tiktai tiek ir tebeliko...
Nei aš- ne tu, nei tu - ne aš,
Bet nesikeiskim dėl skatiko...

Eglė 2004 m. vasario 12 d., ketvirtadienis, 19:46:42
O, kiek nepasakyta dar...
Ir nežinia ar beišgirsi,
Gal kartą imsi ir pavirsi
Paukščiu, belūžtančiais sparnais,
Ir kai jau visos tvirtos tiesos
Išliks nelankomais kalnais,
Papėdėj jų užgesę šviesos,
Tamsos išniekintais takais
Palinkę prie šaltinio seno
Ieškos bent gurkšnio atgaivos,
O ten jau niekas negyvena,
Tik nutylėtos pabaigos
Tiek daug susitvenkė į sielą
Juk ji be gyvasties dabar,
O kiek nepasakyta dar...
O kiek nepasakyta dar...

Eglė 2004 m. vasario 11 d., trečiadienis, 18:48:30
Pavargsti ir gyvenimas rodos
Lyg viena ištisinė tremtis-
Be lakštingalų mingančiuos soduos,
Kada sodai susmegę suvis.

O juk reikia nedaug - kad pašauktų,
Kad išgirstumei kalbą žvaigždžių,
Kad ateitų, kad būtų, kad lauktų,
Kad abu...kad abu...kad abu...

...................................

Linkiu visiems, kad rastumėte tą, kuriam galėtumėte pasakyti šį šventą žodį "ABU", o jau radusiems - tai, kad jis niekada nesubyrėtų i dvi dalis. Tegul Švento Valentino diena tik dar kartą patvirtina tai, kad gyvenimas po vieną- tėra tik pusė gyvenimo ir jokia pusė negali pakeisti visumos. Gyvenkite pilnavertį gyvenimą ir suraskite savo paparčio žiedą, nesvarbu ar sniego, ar obelų žiedų pūgoje. Būkite laimingi. Mylėkite ir būkite mylimi. Iš visos širdies Jums viso to ir linkiu. Su meile Eglė Brazdžiūnienė.

Eglė 2004 m. sausio 23 d., penktadienis, 22:45:25
***

Kai jau žodžių neliks
Balto laiko lape -
Nei dėmės, nei raidės-
Tik švara
Aš jau būsiu kitur,
Aš jau būsiu toli
Jums visiems
Svetima, svetima.

Laikas vers į vagas
Seno kelio vėžes
Nepalikęs akmens
Ant akmens
O naujam ir švariam
Balto laiko lape
Naujos paraštės
Apsigyvens.

***

Aš - Tavo veidrodis...
Jame matai
Save. Ir kai
Supainioti jausmai
Sulūžinėja
It išdžiuvę šakos,
Tu stoji prieš mane,
Manęs netekęs,
Slepi ne savo -
Svetimas akis
--------------------------
Be ašarų
Išeina paslaptis
--------------------------
Aš - Tavo veidrodis
Ir aš jau skylu...
Kas gi dabar
Į pokalbį nebylų
Atvers vartus
Ir lauks prie jų
Suklupęs...
Nukrinta veidrodis
Nuo sienos
Atsilupęs...

***

Dirbtinės ašaros
Lyg paskutinis žodis.
Natūralaus jau
Nebeliko nieko,
Nebent tik
Vaško pėdos
Ant paklodės
Po paskutinio
Siautulingo miego.
Pavymui slenka
Nuganytos dienos,
Laukinį žvilgsnį
Eketėn panėrę,
Palaidos luokanos
Ant balto sniego
Ir atminimai

---------------------- Kuokštais susivėlę

Eglė 2004 m. sausio 3 d., šeštadienis, 13:37:11
Du medžiai žalvario spygliais
Sukibę tarsi gijomis,
Tais žalvariniais atspindžiais
Ir mes drauge dalijomės

Kai šakos po pirmų šalnų
Spyglius į žemę bėrė,
Tamsa, surinkus ašaras,
Į vėrinį suvėrė.

Ir skamba vakarais tamsiais
Jų muzika stiklinė -
Du medžiai žalvario spygliais,
Lyg meilė paskutinė.

---------------------------------
Rimties tiek daug.
Ir kai į dugną
Taip sunkiai
Drioksteli tyla,
Aš įeinu į šitą tylą
Jau svetima,
Jau svetima.
Jau nebelauksiu,
Nebešauksiu,
Nebeieškosiu
Pakeliuos
Nors neužmigdama
Per naktį
Ilgėsiuos Tavo
Šilumos.
Nors dar laukai
Tavim nusėti-
Nebegirdžiu,
Nebematau.
Širdis išėjo
Pailsėti
Ir pailsėti
Leido Tau.

Eglė 2003 m. gruodžio 27 d., šeštadienis, 22:04:36
Ir kitąmet, kaip šiemet, kaip anksčiau
Šypsosimės vieni kitus išduodant.
Veltui neparsiduosim nė už ką -
Kaip velniui dūšią - ne veltui parduodant.

Su dovanom kaskart vis brangesnėm,
Su palinkėjimais saldžiais į taktą...
Į nugarą pataikyti perdėm
Lengviau negu pataikyti į kaktą.

Tad su Naujais, brolau! Tad su Naujais!
Nugrįskim naują, švarų, tiesų kelią.
Et. Kam čia vargintis. Tiksliau
Kam laužyti įkaitusią galvelę.

Pakelkim tostą. Su Naujais, bičiuli!
Nuplaukim slidų pakilimo taką.
Pakelkim tostą - tik ne tuos kur guli...
------------------------------------------------
Bet ir ne tuos, kurie į minią šneka.

Eglė 2003 m. rugsėjo 18 d., ketvirtadienis, 15:42:22
Stovėjo pirkios, o virš kaminų
Kas rytą šiltas garas sklaidės.
Čia buvo visko - pykčiai be karų
Ir vakarai lig ašarų atlaidūs.
Kiekviena kalva turėjo trobą
Savą šulinį skanaus vandens.
Kas, kad ligi vieškelio toloka -
Čia vis tiek pulkai vaikų skardens.
Į svečius užklys kaimynų šuo,
Pats kaimynas atskubės į talką,
Slėnyje karvutės ir piemuo,
Išbraidys pavasarinę valką.
Šiandien tiktai medžiai atskiri
Tarp savęs pasišneka pavėjui
Į kalnelį vieną paeiliui
Kaimo seniai ėjo ir išėjo.
Jų vaikai tik lapkričio ūkuos
Susirinks į vienadienę maldą,
Kur tėvai ant tos pačios kalvos
Turi po mažutę žemės valdą,
Į kurią jau niekas nesigvieš,
Kurioje kur kas daugiau į gylį,
Čia ramu, čia niekas nepalies,
Čia net medžiai lyg numirę tyli.

Eglė 2003 m. sausio 25 d., šeštadienis, 16:17:46
Kiek daug žinau -
Žinau, ko nedaryčiau,
Ką dievinčiau.
Mylėčiau kaip … Žinau
Kalbėčiau ką
Ir ko nebesakyčiau,
Jei tik likimas
Lemtų pagaliau…
Žinau kada atleist,
Kada paguosti,
Kaip rūpestį
Pasidalint pusiau,
Kaip dviese ankšta
Laime apsijuosti…
Tiktai tavęs nėra,
Ir aš - buvau…
***
Aš - ne verdenė, ne vijoklis
Kasmet iš naujo bundantis
Ir ne viliojantis upokšnis
Savais stebuklais gundantis.
Tiktai betirpstanti žvakelė
Ant rentinio sudužusio,
Maža, neišvaizdi švieselė,
Gyvenimo praūžusio.

Eglė 2003 m. sausio 18 d., šeštadienis, 15:25:37
***
Vogtą meilę įsupus į šaltį,
Palikau pakeliui į namus.
Tegul išperka menamą kaltę,
Teišgirsta kaip draskos dangus.
Įsisiautėję pūgos pašėlę
Teišdraiko šešėliais sniege.
Jau ir taip ją - lyg nuosavą lėlę…
O juk ji - iš kitos pavogta.
***
Iki tavęs - tik traukiniais,
Kuriuos girdžiu kiekvieną naktį…
Tiesiais, nugludintais keliais
Ir aš bevelyčiau pasekti.
Bet jais nubėga tiktai mintys,
O kūnas slankioja apsunkęs -
Seniai beaistris ir beviltis,
Berankiojantis miesto dulkes.
Iki tavęs -ne traukiniais,
Gal pilnatim, gal užtemimais
Keisti linkėjimais ateis
Pavirtę laiko piligrimais…

Eglė 2003 m. sausio 15 d., trečiadienis, 17:52:25
***
Ir vėlei bėdos?
Supratau - Paliko?
Skambutis naktį,
Ieškantis peties.
Man taip ir
Nepasisekė įdegti
Į tavo širdį
Perkeltos ugnies.
Likimas šaipės
Siųsdamas paguodą,
Į lūpas
Sudėliodamas žodžius,
Kurie iš nieko neima-
Tik duoda
Dažnai, net
Neužsukus į svečius.
Paguosti?
Prašom. Visada.
Tik draugas -
Lyg monolitas
Kintančiam laike.
Širdis jausmais
Lyg riebalais apaugus
Kažko dar laukia,
O kažko - jau ne.

Eglė 2002 m. gruodžio 31 d., antradienis, 11:29:20
Pabelsk ir aš atversiu
Duris seniai nevarstomas,
Takus žiedais nubersiu,
Tik kelias liks nebarstomas,
Kad niekada ir niekas
Nebeklebentų durų,
Kad laimė, tarsi miegas
Po saulės procedūrų -
Klampi, saldi, įkaitus
Ir perštinti, ir gelianti,
Lig galo išsiskleidus -
Tokia šilta ir verianti
Baltųjų perlų turtą
Beslystantį išgirstų
Ir nėrinį, lyg burtą,
Paklydusį tarp pirštų,
Sutraukytų ir liktų
Dvi sielos apsinuoginę-
Be baimės, be reliktų-
Lyg po saugiausia stogine.
Kur niekada ir niekas
Nebeklebentų durų,
Kur laimė - tarsi miegas
Po saulės procedūrų.

Eglė 2002 m. gruodžio 7 d., šeštadienis, 12:45:20
***
Žinau, kad man
Negalima kaip Tau -
Be priekaištų,
Be sąžinės graužimo,
Be amžinos kaltės,
Kad atėjau
Tam neturėdama
Dangaus leidimo.
Tokia tiesa.
Tiktai nesuprantu,
Kodėl abi nešiojam
Jausmą vieną,
Tik Tavo kelias
Buvo be tabu,
O aš pavėlavau
Ne vieną dieną.
Kai švelniai glostai
Mylinčius pečius,
Aš mintimis
Išglostau visą kūną.
Tu nebijok,
Aš tiktai į svečius
Ir tik svajonėse-
Kitaip nebūna.
Net nežinau
Ar dar pavydžiu Tau.
Likimas toks
Ir aš pavėlavau...
***
Mano muzika žody įstrigus,
Tyvuliuoja nuskendusios natos.
Kartais girdis iš kalbančios knygos,
Iš eilėraščio retkarčiais matos.
Aš gyvenimui žodžiais dainuoju
Kaip žinau, kaip galiu, kaip išeina
Širdyje tyliai smuikas išgroja
Ligi galo neišbaigtą dainą.
Mano muzika žodyje gimsta
Susiliejus į vientisą giją
Nuvingiuoja takeliais ir grimzta
Į minties ir natų karaliją.
***
Kalbu su tavimi,
O žodžiai dūžta
Į šaltą sieną
Kambary tuščiam.
Negirdi niekas,
Tik šviesa suklusta,
Mirksėdama gaubte
Neišvaizdžiam.
Ir aš balsu
Gyvenimą, lyg knygą
Skaitau berimstančioj
Dienų gausoj
Ir tokį, kaip ir buvo -
Basą, pliką, paklydusį
Kasdienėje klastoj
Atsivedu prie tavo
Laiko rūmo.
Verčiu kiekvieną
Lapą iš eilės -
Be užsilikusio
Naivaus orumo
Pati neberandu
Tikros esmės.
Kalbu su tavimi,
O žodžiai dūžta…

Eglė 2002 m. spalio 3 d., ketvirtadienis, 13:28:01
Dar pabūk. Mūsų valandos senka.
Iš namų neišveski nakties.
Pasiguldęs likimą ant rankų,
Pasilik. Mūsų valandos senka,
Neišeik. Neišneški vilties.

Eglė 2002 m. rugsėjo 25 d., trečiadienis, 17:47:10
***
Ištirpstame laike lyg ledo kruopos
Kaktomuša suėję su žeme,
Anksti pražyla išretėję sruogos,
Be laiko ir visai ne vakare
Lyg vagos arime gilėja rievės,
Vagodamos ne veidą-likimus,
O rankos, tarsi surambėję žievės
Dažniau delnais į viršų… O namus
Išpusto per anksti užklupę pūgos
Ir vakaras lyg širdgėla skvarbus
Ateina, kai palūžęs ir sukniubęs
Ant kelių klūpo vienišas žmogus.
Kai bėdoje nemato ir negirdi,
Šauki ar ne - vis ta pati dalia
Ir laužo likimus išplėšus širdį
Bebalsė ir neregė tuštuma...
Ištirpstame laike lyg ledo kruopos
Be laiko ir visai ne vakare,
Anksti pražyla išretėję sruogos
Kaktomuša suėję su žeme…

Eglė 2002 m. rugsėjo 25 d., trečiadienis, 13:04:19
***
Be tavęs - tik pilkas akmenėlis,
Tik begęstanti ugnelė pakely,
Be tavęs - tik slystantis šešėlis
Vakarėjančiame vandeny.
Tik trapus grumstelis vidur kelio,
Tik takelio siauro atplaiša,
Be tavęs esu tiktai dulkelė
Šalto vakaro pabaigoje.
***
Pasuk iš kelio tamsią naktį.
Gūdžiam likimo glėbyje
Ateik gyvenimo uždegti
Ir susideginti jame.
Ateiki pasitikt likimo
Ir išsilieti naktyje,
Pabėk nuo keisto įpratimo
Gyventi vovere rate.
Atveski šėlsmą gūdžią naktį
Sulaužęs nuostatas visas
Ateiki pasaką pasekti
Nebegalvodamas - O kas…
Tebus akimirksnis palaimos
It žaibas vidury žiemos,
Gal tos trapios trumputės laimės
Gana bus ligi pabaigos…
Gal mes ištirpsim ir į žemę
Sugrįšime visai kiti.
Išklausę ką mums žvaigždės lemia
Laimingi, bet nesutepti…
***
Svarbus kiekvienas žodis.
Net jeigu ir kartotis
Pradės laike paklydęs -
Juk kažkada pražydęs
Nokino meilės uogas.
Ir jei jis šiandien nuogas
Prieš laiką pasirodys,
Nesmerkime. Jis - ŽODIS.

Eglė 2002 m. gegužės 20 d., pirmadienis, 17:41:25
***
Gyvenimas į kamuolį
Susirietė ir laukia,
Iš ilgesio ir nerimo
Tik inkščia - nebešaukia.
Laukimas tuščias ir trapus
Lyg krištolinis indas,
Surinkęs saulės likučius,
Saulėlydy suspindęs.
Sublykčiojęs aštria briauna
Gal paskutinį kartą,
Laukais nubėgančiam laike
Įrašęs vieną vardą -
Netikrą, blankų, iš vilties,
Iš svetimo pasaulio...
Be išeities, be ateities,
Tik iš saviapgaulių.
Iš melo ilgesiui ir sau,
Iš trumpo užtemimo,
Kur mistikos kur kas daugiau
Nei sveiko prigimimo.
Susukus luokanom dienas,
O vakarais išsskleidus,
Uždengus ilgesio vagas
Ir atidengus veidus,
Sutikus šypseną,kuriai
Norėtųsi šypsotis,
Staiga suvoki, kad vardai-
Tik mažos laiko stotys.
Nors tu savos nepriėjai-
Gyvenimo pakluonėj
Visi supainioti keliai
Visai arti - pašonėj.
Pakviesk tikėjimą ir juo
Ištieski vilčiai taką.
Gražus gyvenimo ruduo
Jau turi savo vagą.
Prašnekink ilgesį balsu,
Neatsilieps - teeina.
Pakviesk gyvenimui kartu
Nesibaigiančią dainą.
Užgydęs sielvarto žaizdas
Ir pasikvietęs vėją,
Gyvenimas tau dar atves
Likimo užtarėją.
***
Kažkada paryžietė mergaitė
Gatvėj tiktai už dvidešimt sū,
Pasilenkusi ties pintinaite
Siūlė pirkti puokštelę žiedų.
Vėrė alkis. Į alkaną kūną
Skverbės šaltis ir dilgė lietus.
Sakom - buvo...Ir šiandien taip būna,
Tiktai čia - Lietuvoj - už centus.
Miesto aikštėj centrinėj, į kraitę
Prisiskynus žibučių melsvų,
Mažutė, išblyškus mergaitė
Siūlo kvepiančių duona žiedų.
Baugštus ir išsekęs kūnelis
Prašo duonai. O,Dieve, kur tu?
Paieškoki laukuos tarp aguonų
Paūgėjusių savo vaikų.
Paieškoki šiukšlynų puvėsiuos,
Kur gyvena vaikai ir tėvai,
Prie bažnyčių, kur ranką ištiesęs
Invalidas susmukęs, antai...
Ar matai, ar girdi, mano Dieve,
Ta mergytė miestelio centre
Tik viena iš daugybės- betėvė
Ir beteisė, ir nuolat laisva...
***
Gyvenimo kelionėje
Vėl praeitį sklaidysim,
Į kelią kviesim žmones,
Kurių seniai nėra.
Tame kely ūksmingam
Ne kartą pasiklysim -
Grąžins į jį lemtinga,
Nematoma ranka.
Kvepės laukiniais viržiais
Subrendę mūsų dienos,
Bus saldžios, lipnios naktys
Lyg išsuktas medus.
Į rudeninį lietų
Sutvinkęs prigimimas
Išbers į juodą dirvą
Bestingstančius lašus.
Gyvenimo kelionėj
Vėl praeitį sklaidysim,
Negrįš jau niekad
Žmonės, išėję iš namų,
O mes ramiai susėdę
Po atmintį braidysim
Tarsi po žalią pievą
Ieškodami savų.
Bus žalios metų varsos
Ir obuoliai sunokę
Į žemę, tarsi langą
Bekrisdami pabels,
Bus daug veržlaus bėgimo,
Nerūpestingo juoko,
Ir daug besikartojančio
Žydėjimo obels.
Gyvenimo kelionėj
Į praeitį sugrįšim,
Pavargę prisišliesim
Prie buvusių draugų,
Minutei pailsėti
Prie jų šalies prisėsim,
Ramiai padėję galvą
Ant praeities pečių.

Eglė 2002 m. gegužės 20 d., pirmadienis, 17:36:11
***
Sūkuriuoja žiedais mintys margos-
Jų net laiko ranka nepasieks
Kol diena, iš kelionės pavargus,
Savo ilgą šešėlį nudrieks.
Sūkuriuoja erdvėj pasiklydę,
Barsto žiedlapius, tarsi metus,
Žvelgia laikas į jas ir pavydi-
Šokis laisvas ir toks įstabus.
***
Davei sparnus,
Tikėjimą ir viltį,
Tad leisk nuo žemės
Atsiplėšt, pakilti.
Kodėl įdavęs
Raktą į rankas
Man neparodai
Durų į kurias
Įstačius raktą
Spragteltų spyna,
Duris plačiai
Plačiai atverdama.
Argi tik tam davei
Sparnus ir viltį,
Kad jie palūžtų
Nepradėję kilti?
***
Ieškau pavargusio savo artumo
Kartais vien sau, pailsėjus - kitiems,
Gerai neįvertinus tikro atstumo,
Kuris būna savas tiktai atstumtiems.
Traukia lyg magnetas tavo buvimas
Mano buvimą atskyręs versme.
Tyruose šaukia paklydęs laukimas -
Nuolat maištaujanti laiko dvasia.
***
Ir kodėl gi diena nenusimeta
Savo apsiausto drėgno, tamsaus,
Ir kodėl gi jinai neapsirengia
Saulės suknios iš skrynios dangaus?
Ir kodėl gi dienos palydovai
Jai neleidžia nubust ir sušilt?
Kur pasislėpė vėjai varovai,
Nesuspėję dangaus išvėdint?

Eglė 2002 m. gegužės 13 d., pirmadienis, 11:09:32
***
Tavo žodžiais alsuoju,
Juos geriu tarsi vyną -
Paslaptingai pulsuoja
Ir svaigina svaigina...
Skęstu jūroj bekraštėj,
Bangomis tyvuliuoju,
Mano knygoj beraštėj
Tavo žodžiai alsuoja.
***
Aš išmokau kaip reikia
Prašnekinti naktį
Ir laiku užgesinti
Besmilkstančią dagtį

Eglė 2002 m. gegužės 11 d., šeštadienis, 15:56:56
***
Kiekvieną kartą kai lietus
Smulkiais lašais į žemę teška,
Atskirdama supratimus,
Bandau tarp jų padėti tašką.
Kiekvieną kartą, kai liūtis
Į žemę savo skausmą beria,
Atskirdama supratimus,
Bandau saviems surast kertelę.
Kiekvienąkart, kai dargana
Į žemę sėja savo vaisių,
Atskirdama supratimus
Žinau- ir vėl pas juos pareisiu.
Sugrįšiu peikdama save,
Sau priekaištaudama sugrįšiu
Ir vėl, kai įsisiaus pūga
Atskirt supratimus bandysiu...
***
Išbraidykim pavasarį drungną
Įsisupę į žalią sermėgą,
Išskalaukime jį ligi dugno
Išsimainę į siautulį miegą.
Prisigerkime sklindančio kvapo,
Kad apsvaigtume laikui į priekį,
Kad prie savo gyvenimo trapo
Priartėtume visko atriekę.
***
Tik kibirkštėlė, o tokia svarbi,
Kad jos netekus - žemė lyg bedugnė...
Ir balansuojam perlaužtam kely
Ties šia riba - be krašto ir be dugno.
Maža liepsnelė tunelio gale
Vos bemirksėdama nušviečia kelią.
Tik kibirkštėlė, o tokia sava,
Suteikus vilčiai stebuklingą galią.
***
Gyvenimo kelias
Lyg pynimų juosta,
Žiūrėk - čia išbalęs,
Čia ima - pajuosta.
Tai rausta, tai blykšta,
Tai dulkėmis sėja,
Beeinant pranyksta
Ir vėl išryškėja.
Kelionėj klaidina,
Pažaidęs suranda,
Žiedais apsvaiginęs
Į rudenį brenda
Per glitų ir šaltą
Gamtos sutvėrimą,
Susupęs į skrandą
Suartą likimą.
Gyvenimo kelias
Lyg pynimų juosta -
Žiūrėk, - čia išbalęs,
Čia ima ir juosta.
***
Susirinkime gyvais pavidalais,
Pasikeiskime mintim ir žodžiais.
Taip dažnai gyvenimo koridoriais
Vaikštom virtę nebyliais bežodžiais.
Atsiverkime į laiko langus
Pasiėmę ir kitiems įdavę.
Ant trapios gyvenimo palangės
Pasėdėkime neparsidavę.
Susirinkime gyvais pavidalais-
Ne dažnai taip susitinka žmonės,
Išsibarstę keliuose paklydėliais,
Apdulkėję trupiniais kelionės.
Susitikime gyvais pavidalais...
***
Tvanku širdy, tvanku kelionėj,
Tvanku aistroj ir geiduly.
Tvanku tikėjimo malonėj
It nežabotoj paslapty.
Dangus dar kaupia savo lietų,
Padvelkęs žemėn gaivumu,
Kad jis žinotų, gal galėtų
Išlaisvint sielą iš tinklų...

Eglė 2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis, 00:34:22
***

Sau pažadu – daugiau negrįšiu,
bet kažkodėl vis sugrįžtu.
Sakysi, kad bandau atskirti
save nuo daugelio kitų -
tokių kaip aš – silpnų, bešarmių,
be perspektyvų ir bailių.
Tikriausiai tu teisus, nes laimei
nereikia leisgyvių žmonių.
Todėl ir sugrįžtu. Tikiuosi,
kad gal toje maišatyje
daugiau jau nieko nebijosiu...
Ir laimėje, ir bėdoje...

Eglė 2011 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis, 09:03:06
Betgi buvo ir žvaigždė į delnus
Nusileidę mėnulio taku
Ir kopimas į menamus kalnus
Ir ieškojimas paukščio sparnų,

Ir tikėjimas tyras ir šventas,
Ir bėgimas alyvų varsom,
Ir beribis ieškojimas kranto
Sūkuriais pažymėtom vagom.

Ir dar buvo likimas žadėtas...
Tik tame aklame bėgime,
Beieškodamas tinkamos vietos
Nubangavo ne mūsų žeme.

Eglė 2012 m. vasario 15 d., trečiadienis, 16:22:03
Ponia iš Plungės, iš Telšių,
Iš Kauno, Klaipėdos -
Tos pačios viešnios renginių
Su šypsenom veiduos.
Vardai žurnaluose visuos
Ir TV laidose,
Na. O jose - tuščios kalbos
Lyg kuojų ežere.
Gyvenimai nepaprasti
Tiek vyrų, prabangos...
Tiek laimės būt antra, trečia
Ir tiek jau tos bėdos
Kažkas sėdėdamas namuos
Žavėsis, pavydės
Tos laimės šventės amžinos
Ant svetimos kėdės.
Gražu matyt, gražu girdėt
Kad mylimam krašte
Tiek grožio... tik kur jį padėt
Kai joms lygių nėra.
Ponia iš Vilniaus, iš Šiaulių
Ir vyrai lyg arai...
Na, nepavydžiu. Gyvenu...
Tiktai virtualiai...
Nereik stilisto paslaugų
Nei prabangios suknios.
Užtenka marškinių vienų
Ant tos pačios skuros
Draugams tokiems patiems kaip aš
Linkėjimus siunčiu
Ir perduodu geras dienas
Virtualiu keliu...

Eglė 2012 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis, 12:45:20
Mūsų mamos
Per šimtmečių sandūras,
Per didžiausią gyvenimo slenkstį
Savo įsčiose mus išnešioję
Mums atstoja
Švenčiausiąjį ramstį.
Jos kaip saulės mažutė salelė,
Kaip Šventasis tikėjimo raštas,
Ir Šviesa, ir gyvybės ugnelė,
Ir brangiausias pasaulyje kraštas.
Tik jose mes save ir atrandame
Vis iš naujo kartodami pamokas.
Ir žodžius teisingiausiai suprantame
Tik tuomet, kai į motinas remiamės.
Mūsų mamos nesensta, jos žydi
Gėlėmis iš vaikystės darželio.
Mūsų mamos... Jų Pasakas lydi
Aitvarai į palaimintą kelią.
Su Jumis, mūsų mielos kerėtojos,
Ir džiaugsmai, ir gyvenimo dramos.
Jūs gyvenimo tylios stebėtojos
Ir kovotojos mūsų neramios.
Su Jumis širdimi ir tikėjimu
Iš kasdienių darbų panoramos
Mes netolstam, bet nuolat artėjame
Prie pradžios,
Kur mus atvedė mamos.
Mūsų mamos...

Daugiau skaitykite www.egmile.ten.lt

Eglė 2012 m. kovo 31 d., šeštadienis, 13:07:25
Ko reikia meilei?
Ar užtenka
atleist
ir vėl keliaut
laiku?
Kada ją
palaikyt už rankos-
kai šalta,
ar kada slidu?
Kada neleist išeit,
stabdyti
nuo paklydimų
ir bėdų?
Kada jai galim
pasakyti,
kad pavargau,
kad išeinu?
Kaip ją apsaugoti
nuo skausmo,
nuo aštriabriaunės
netekties
ir besiartinančio
gausmo
naujos nežinomos
grėsmės?
Ko reikia meilei?
Ko jai reikia?
Pakločiau viską
ką turiu
prie josios kojų
nuodėmingų,
dėkodama,
kad dar esu.

Eglė 2011 m. spalio 20 d., ketvirtadienis, 14:15:02
Voratinkliai suplyšę draikosi pavėjui,
Rasos lašeliais žemė nuberta,
Gyvenime, Tu tiek man daug žadėjai
Sakyk, kodėl jaučiuosi palikta
Tarp skersvėjų atviroje laukymėj,
Kurioj beviltiškai užuovėjos dairaus,
Gal pakalbėsi Tu su manimi, Likime
Kol žemėj duobę nebūtis išraus.
Gal atsakysi man į klausimus užduotus-
Ar reikia žemėj būti žmogumi?
Kiek daug tokių, kurie kitus išduoda
Drabstydamies purvu ir tulžimi.
Bet gi ir jie taip pat žmonėm vadinas
Ir kartais rodos - žemei savesni...
Nesupranti koks žanras - cirkas, kinas,
Kada krauju, ne ašarom verki.

Eglė 2004 m. kovo 13 d., šeštadienis, 09:08:07
***

Jokių vilčių į nieką nededu-
Jų šukės tapo kelio rakštimis,
Kol mes po savo pasaulėlį
Lyg seną sąvartyną krapštėmės.

Jokių užuominų, paguodų,
Jokių krypčių į jokią pusę
Nerodau ir veltui neduodu.
----------------------------------
Meluoju. Jos seniai uždusę.

***

Jų buvo ne daugiau kaip trys-
Karalius, smuikas, juokdarys.
Kadangi smuikas buvo vienas
Juo grojo paeiliui kiekvienas.

Kada smuikuodavo karalius-
Visi užmiršdavo bedalius,
Kai smuiką virkdė juokdarys
Visiems atrodė, kad kvailys,

Nes smuikas juokėsi ir verkė
Ir niekas jau nebesitvarkė
Tik laukė - susigės išgirdęs
Ir liausis savo tautą virkdęs

Ne juokdarys- jisai tik antras.
Pirmuoju groja muzikantas.
Išvedęs muziką laukais
Pagros, pravirkdys ir paleis.
-----------------------------------
Jų buvo ne daugiau kaip trys,
Karalius, smuikas, juokdarys.

***

Pasek man, mama, pasaką -
Tą - iš vaikystės.
Gal aš tada kažko neišgirdau,
Arba nesupratau,
Nes veiksmas vystės
Trumpai ir greitai,
Gal - ir paprasčiau.
Ar ten tikrai laimėdavo
Geriečiai,
O trečias brolis - tas -
Na, kur kvailys,
Kaskart, įlindęs,
Tarsi bičių spiečiun,
Pabaigoje atverdavo duris
Laimingas, sveikas,
Kvepiantis lyg vėjas
Laukais, žvaigždynais,
Atviru dangum,
Ar tai jisai tada
Kvailiu vadinos?
Kodėl? Sakai, -
Kad atdaru vidum...
Pasek man, mama, pasaką -
Tą iš vaikystės...

***

Argi svarbu kas Tu -
Karys, ar vadas.
Net nelygiam kare
Gerų nėra.
Tėra gyvi
Ir negyvų plejados.
Gyvybė ir mirtis
Čia pat - šalia
Lyg dvi sesulės
Už parankės eina.
Esi...
Nėra...
Buvai...
Ir atmintis
Palikusi pėdas
Namus apeina,
Kol skausmas
Jos išeit nepaprašys.
Argi svarbu kas Tu.
Svarbu, kad gyvas,
Kad pats, o ne kiti
Tave parneš.
Koks paprastas
Velnioniškai motyvas -
Sugrįžt ne dėl kitų,
O dėl savęs.

Eglė 2004 m. vasario 26 d., ketvirtadienis, 17:30:12
Milijonas, kurį užstačiau,
Buvo pirmas - iš šukių stiklinių -
Taip reikėjo puodelio brangaus,
Be auselės, užtat - žalvarinio

Antrą kartą mainiau į spalvas-
Vien žalių buvo kelios ir naujos.
Išmainiau batelius. Na ir kas.
Bet juk laimės - artipilnės saujos.

Kai paaugus keičiausi dažais -
Mano buvo graži tik dėžutė.
Kaip džiaugiausi slapčia vakarais,
Kad gautiesiems dar būti ir būti.

Šokių vakarą -pirmą berods,
Prisišliejus prie draugės kuklutės,
Vaikinukui, kur kvietė mane
Atsakiau, kad nešoku polkutės

Milijonai, kuriuos užstačiau
Buvo birūs lyg ubago sauja...
Paskutinį anądien keičiau
Į gyvesnio gyvenimo kraują.

Milijonas, kurio nemačiau...
--------------------------------------
Man labai liūdna, kad čia darosi taip tylu. Vaikštau viena ir vis laukiu ko nors ateinant. ATEIKITE IR PABŪKITE KARTU SU MANIMI. EGLĖ.

Eglė 2004 m. vasario 22 d., sekmadienis, 15:58:02
***

Ji atėjo anksčiau už tave-
Kol blaškeisi sau vietos nerasdamas,
Balta varna juodųjų pulke
Tobulai ir grakščiai apsimesdamas.

Atskubėjo per sniegą basa
Švarią tiesą ant rankų iškėlusi.
Nemeluosiu - nebuvo laukta -
Nešvari ir labai susivėlusi.

Ji atėjo su mano žinia,
Su viduj išbujojusia nuojauta
Balta varna juodųjų pulke
Nuo kitų skyrės skurdo užuojauta.

Ir garbinga bailumo seka,
Kad tik niekas ir niekam, ir niekad.
Pabaiga... Pabaiga nekalta,
Kaip ir žodis, jam laiko neliekant.


***

Patikėk, aš kitoks nei visi-
Man garbė daug svarbesnė už sąžinę
Juk pirmoji - visų priešaky
O antroji - nulindus į nežinią

Patikėk, aš kitoks, nei visi...

Eglė 2003 m. gruodžio 12 d., penktadienis, 17:59:34
Tas kankinamai atviras veidas,
Ašarotas akių atspindys,
Tarsi sielą, lyg žmogų išleidus
Į nežinomas Dievui šalis.
Lyg žaizda, atsivėrus iš naujo,
Lyg slogi nevilties atmaina,
Ašarota gelme atnašauja
Išsiveržusi laiko lava.
Šniokščia šiurkštūs saulėlydžio syvai,
Aimanuoja papėdėj akmuo,
Ir bedūžtantys stiklo masyvai,
It sutrupintas metų skersmuo,
Meta iššūkį Dievui ir laikui,
Pasiglemžę išvogtas viltis
Ir slepi savo skausmą lyg vaiką
Į sudrėkusias vėtros akis.

Eglė 2003 m. spalio 27 d., pirmadienis, 12:24:58
***
Kai miesteliuose užges langai,
Kai tyla po šaltą žemę slankios
Mirusių kvartaluose takai
Paliktas pėdas šviesoj surankios

Jų pašvaistėj dar ilgai spindės
Artimi veidai ir šiltas kvapas.
Jais ateisim, kai užges žvaigždės
Paskutinis - žemiškasis takas.
O šiandien, įspausdami pėdas,
Jums, brangieji, tepastatom žvakę,
Nes tik čia gyvenimas ir mes
Skoloje už tai, ko nepasakę.
***
Ne į Dievą - į save
Įtikėjęs ir išpuikęs,
Tarsi tie visi kiti
Tik eilinės žemės dulkės,
Tarsi pleiskanos plaukuos-
Negali atsikratyti.
Juk sunku padebesiuos,
Ar ne taip, dievuk, mažyti?
............................

Egmilė 2003 m. spalio 21 d., antradienis, 19:44:59
MOTINOMS
Vos šliaužia metai. Skausmas plinta,
Juoda skara nuslysta ant peties.
Lydėjai nežinion jau užaugintą,
Beeinantį link savo praeities.
Kasdieną vis brauki likimo šluoste
Paveikslą žvelgiantį gyvom akim,
Ir vis platėja praradimo juosta,
Ir vis sunkėja žemė po tavim.
Ir durys varstos - tik ne tie įeina,
Ir gėlės kvepia, tik ir jų nereik,
Nes tądien išvarvėjo žvakių vaškas
Ant paskutinio užrašo beveik.
Randi dar pirštų pėdsakus ant knygų,
Sena knygelė paslapčių pilna...
Ir vis mąstai, kodėl tokie nelygūs
Gyvenimai su savo pabaiga.
Eini ir ieškai pėdsako ant slenksčio,
Plaukų sruogelės neklusniuos plaukuos
Lyg paskutiniojo gyvybės ramsčio,
Lyg paskutinės Dievo dovanos.
O metams šliaužiant, skausmas plečias,
Juoda skara nuslysta tik nakčia
Ir nežinis, kuris iš jųjų svečias,
Ar MOTINA, ar tas, kurio nėra...

Eglė 2003 m. spalio 19 d., sekmadienis, 19:23:57
***
Prie rudens geltono tako
Su manim namelis šneka:
-Ar matei, koks mūsų klevas?
Visą vasarą žaliavęs
Netikėtai ėmė rausti -
Gal nespėjo nusiprausti?
Anava, berželis svyra,
Štai - ir jo lapeliai byra.
Viso kiemo puošmena,
Aukštaūgė liana,
Įsitvėrusi į sieną
Braukia rasą nuo blakstienų -
Jos širdin jau šaltis smelkias.
O agrastas užsimerkęs
Niurkso spygliukus sutraukęs,
Nekalbus ir susiraukęs,
Tarsi nė nebūtų matęs
Kaip prie nuverstos kaladės
Blykšta baimės medis kaltas,
Lyg ne vietoje įkaltas.
.........................
Taip. Pasikeitė mūs kiemas.
Klausiu namo pasirėmus:
-Mus mama šilčiau aprengia,
Ko gi medžiai išsirengia?
Jų nekrato drebulys,
Nekankina kosulys,
Nei jie čiaudo, nei karščiuoja,
Nors nuogi, bet nesloguoja.
Na, o aš vos tik be šalio -
Vaistai, tepalai, žirneliai
Termometras, karštis, lova
Ligą į nelygią kovą
Kviečia ir kariauti ima
Ligi jos atsitraukimo.
.....................
Ir išrėžia man namelis:
-Toks jau tas gamtos takelis.
-Neklausysi, išdykausi,
Ką pasėsi - tą ir pjausi.
.......................
Vėlei kalbinu namuką:
-Rask teisybės trupinuką -
Visą žiemą medis plikas-
Betgi sveikas kaip ridikas.

Eglė 2003 m. spalio 17 d., penktadienis, 13:48:26
Tarsi laukčiau lietaus...
Juk žinau,
Kaip skausmingai
Į ilgesį laša,
Kaip įkyriai,
Ir kokiais keliais
Savo šlapią
Grasinimą neša.
Kaip jis skrodžia,
Kaip stingdo į ledą,
Kaip vidun,
Lyg į sąžinę teška...
O aš laukiu lietaus,
Nes širdis
Lyg išdžiuvusios
Samanos traška.
.................................
Tarsi laukčiau lietaus.
Tarsi laukčiau...
***
Skverbiuos į tavo paslaptį be gėdos,
Nerausdama kaip tie rudens klevai,
Ir kol takai gelsvai raudonai rėdos
Skverbiuos į tavo paslaptį be gėdos
Lyg nežinočiau visko mintinai,
Lyg niekada dar būčiau nepalietus,
Neprisiglaudusi savai savai,
Bet širdyje vis nesiliauja lietūs
Ir aš į tavo paslaptį be gėdos...
O tu man nieko nieko nesakai...

Eglė 2003 m. spalio 9 d., ketvirtadienis, 13:19:24
RUDENS NEMEILĖ
Ruduo ir vėl į kūną smelkias
Lyg aštriabriaunis sūkurys
Nudrėksdamas sulytas velkes,
Pritapinėdamas grindis,
Išpurškęs kiaurapradę drėgmę -
Buvimą stingdančios dienos
Ieškodamas kelių į sėkmę -
Bet ji gal ir pasikartos
Tik jau vėliau ir kitą kartą
Ir bus visai visai kita -
Vieniems - pati gražiausia šventė,
Kitiems - nemeilė ir klasta.
Gražiausias rudenio motyvas
Jau meta vystančius lapus,
Ir smelkias lapkritis negyvas
Ir vienareikšmiai nedalus
Į atokiausią sielos kertę,
Kur dar lašelį šilumos
Taip kruopščiai buvome užvertę
Po paskutinės atgailos,
Kur slėpėme save ir savo
Tik sau surankiotas mintis
O štai - atėjo ir ištaškė
Lyg balą - į visas šalis.
Toks šaltas, toks nykus, nemielas,
Toks svetimas ir toks dubus,
Jog rodos niekad nepakilsim
Į vėjo glostomus krantus.
…………………………..
Bet tai tik lapkričio motyvas
Iš tebešlampančio rudens,
Kuriuo kiekvienas žemės syvas
Ligi pavasario graudens.

Egmile 2003 m. spalio 8 d., trečiadienis, 14:36:45
Šiąnakt ir vėl sapnavau Tave. Negaliu paaiškinti, kodėl noriu Tau papasakoti šį sapną.Gal todėl, kas jis toks tikroviškas ir tuo pačiu toks nerealus. Su Tavimi visi mano sapnai labai saviti -iš pirmo žvilgsnio rodosi lyg viskas vyktų čia ir dabar, bet iš kažkur atsiradę sparnai nukelia mane į painų ir mistinį pasaulį.
Sapnas. Jis apėmė nei labai ilgą, nei labai trumpą laiko atkarpą, bet tai tikrai nebuvo vienadienis vyksmas. Gerai žinau, jog lankiausi pas Tave keletą kartų. Pas Tave - tai reiškia ten, kur Tu gyveni. Nedidelis bendrabučio kambarėlis, visuomet tvarkingas, nors ir nelabai jaukus. Atvažiuodavau vakarop, tikriausiai po darbo. Jame niekada nebuvo šilta - stovėjo lova, dar keletas rakandų rūbams susidėti ir kitoms buities ir būties reikmėms patenkinti. Kiekvieną tokį kartą, kaip ir pirmąjį, pasėdėdavom, persimesdavom keliom frazėm ir aš išvykdavau į namus. Geografiškai buvo akivaizdu, jog ta kelionė būdavo iš mano miesto į Tavąjį ir atgal. Realia laiko prasme tai nelabai suprantami veiksmai, bet sapnas turi savo erdvės ir laiko išmatavimus, tad jame aš suspėdavau, pernelyg nevargindama savęs. Kokiu būdu pasiekdavau Tavo namus ir grįždavau atgal, sapnas man šito neatskleidė. Pirmas realus vaizdas, kurį pamatydavau - tai Tavo kambarėlis ir paskutinis - tai akimirka, kai iš jo išeidavau savo sugrįžimui į save. Kelionės atgal nemačiau taip pat, kaip nemačiau ir atvykimo. Tarpiniai vaizdai, išskyrus kambarėlio apstatymą, keisdavosi tik pokalbio temomis - jos nebuvo nei sunkios, nei įkyrios, greičiau - daug, bet apie nieką ir tuo pačiu apie viską, kas mums tuo metu buvo svarbiausia.
Paskutinė mano viešnagė pas Tave skyrėsi nuo visų įprastinių tiek veiksmais, tiek ir įspūdžiais. Man įėjus į kambarį - jame stovėjo kelios (gal keturios, o gal ir daugiau) lovų - paprastų, senoviškų, metaliniais galais, garsiai spyruokliuojančių lovų. Toji ankstesnė taip pat buvo tokia pati ir tuo metu man pasirodė, kad mano akyse dvejinasi, ar trejinasi. Bet Tu kambaryje visada būdavai vienas. Jaučiausi labai išvargusi ir vos tik lengvai prigludusi prie Tavo peties nejučia užmigau. Nubudau jau ryte. Tu stovėjai priešais mane, apsirengęs rudeniškai , o Tavo judesiuose jutau begalinį skubėjimą. Per mane perbėgo šaltukas - kodėl aš dar čia, kodėl ne namuose, kodėl nesiruošiu į darbą, kur mano telefonas, kodėl jis nė karto nesuskambėjo man taip ilgai užsibuvus svetimoje vietoje? Bandau prisiminti, karščiuojuosi, blaškausi. Esu nuoga, visiškai, nuoga. Šaltis veria net smegenis.Tavo apranga mane tiesiog erzina - languotos,lyg klouno, ir į apačią siaurėjančios kelnės, kažkokia nudryžusi bespalvė rudeninė striukė ir gana kvailoka kepurė. Puolu ieškoti savo rūbų, nors negaliu atsiminti, kada ir kaip juos būčiau nusirengusi. Staiga Tu apimtas aistros prieini prie manęs, praskleidi savo drabužius ir mes pradedame mylėtis. Stebina tai, jog neesu tam nusiteikusi, bet tai ką patyriau, buvo nesulyginama su visa mano patirtimi ligi šiol. Atsipeikėju, kai Tu pats pradedi ieškoti mano rūbų. Jie buvo išmėtyti taip, jog mes niekaip negalėjome jų surasti. Atsiminiau, kad mano telefonas paliktas namuose krautis (bet taip buvo ir iš tikrųjų-iš vakaro buvau pajungusi pakrovėją). Erzino tai, jog į darbą aiškiai nebenuvyksiu, o pranešti neturiu jokios kitos galimybės ir niekas nežino nei kur, nei kaip mane rasti. Tuo pačiu metu kambarys virsta į kažkokią irštvą, kurioje atsiranda daugybė nepažįstamų žmonių - jie užima vėl gi iš kažkur atsiradusią vonią, dušą, naudojasi svetimais rankšluosčiais, išmėto savo nešvarius drabužius, tarp kurių dar sunkiau darosi surasti manuosius. Pradedamos ardyti grindys ir vietomis basos kojos remiasi į aslą, pilną dulkių. Akimis ieškau Tavęs. Atsisuku ir nustembu - kaip aš nepastebėjau kada Tu taip pasikeitei. Vešlūs, vos žilstelėję plaukai ties kakta, viršugalvyje pereina į glotnų, blizgantį, pliką vainiką, kuris apačioje ir vėl virsta vešliais, ant pečių krintančiais žilstelėjusius plaukais. Žinau, kad tai tikrai Tu, kad tas pats ir tuo pačiu šiurpiai svetimas. Žiūri į mane tokiomis pat akimis kaip ir tie visi kiti man nepažįstami žmonės ir nė piršto nepajudini, kad padėtum man surasti mano drabužius ir pagaliau apsirengti.
Nubudau pusę trijų nakties ir taip apsidžiaugiau, jog esu savo lovoje, kad mano telefonas vėl gyvas ir yra šalia manę, ir, kad ryte tikrai nepavėluosiu į darbą.

Eglė 2003 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis, 12:41:10
Nebauski, Dieve,
Paklydimų vagos,
Išraižę sielą
Akmenim užvirto
Kol dienos
Ir bevalės, ir melagės
Išsivadavo
Iš likimo girto.
Išsaugoki šį
Gležną išlikimą,
Užpildyk turiniu
Žaizdotą širdį
Ir vesk su saule
Kol dar nesutemo,
Kol dar šalia
Išliko tie, kur girdi.
Suvarstyk
Išsiplaiksčiusią
Kelionę
Po tik atžėlusią
Ir švarią pievą.
Priglausdamas
Išsprūdusią dejonę
Nerūstauki...Nešėlk...
Nebauski, Dieve.
***
Kur tas krantas,
Kuriame išlipus
Pasitikti
Rudenio šalnų,
Senas klevas
Raustančiais vainikais
Dar suspės gražiai
Aprengt abu?
Ar tas vėjas
Nešantis mūs laivą
Per staiga
Sukilusias marias
Ras tą krantą,
Kur klevus pasėjo
Ir kurio tiek laiko
Ieškom mes?

Eglė 2002 m. lapkričio 11 d., pirmadienis, 10:18:56
***
Keliaudamas žmogus likimą paišo
Sugretinęs nederintas spalvas -
Vėliau gyvenimą nuo metų raišą
Sudėsto į nušiurusias knygas.
O knygose tose - tarp laiko slenksčių
Subėgę tiesos skirstosi kelius
Tarp prietėmy pasklidusių žebenkščių
Nesaugiai eidamos ir vėl užklius.
Šviesos takais nubėga tiktai dienos,
Naktis geluonį slepia tamsoje.
Žmogaus gyvenimas - ėjimas vienas
Trapia ir aštriabriaune atkarpa.
Gyvenimą nušiurusį ir raišą
Benešdamas lyg maišą ant pečių,
Žmogus keliaudamas likimą paišo
Skubos tvarka - nerinkdamas spalvų.
***
Kol perskeltas dangus į žemę žeria
Rieškutėmis sustingusius lašus,
Ateik į šalčio apsuptą salelę
Į mano sielos dvynį panašus.
Prie jaukiai spragsinčio likimo laužo
Tegul dvi sielos pasikeis namais
Ir artuma, gerumo atsilaužus,
Užsuks į juos nežinomais keliais,
Kuriais ir mes išėję vėl sugrįšim
Į slėpiningus dvasinius namus...
Ateik į šalčio apsuptą salelę
Į mano sielos dvynį panašus.
***
Paskutiniai žiedlapiai nukrito,
Tyliai tyliai pasitraukdami
Ir gyvenimą jau kitą rytą
Vėl pradėsime netektimi.
Praeitis paslėps daugybę saitų,
Išbarstys pakampėmis vardus
Ir išleis į kelią - kelią klaidų
Savo neišmokytus vaikus.
Kai ir vėl atgis atšilę sodai
Pulsime gyvent salsvais kvapais.
…Kartais toks laimingas sau atrodai,
Misdamas menkučiais trupiniais…
***
Į šaltą vandenį įbridus
Diena skalauja likimus,
O laiko antklodė išskydus
Vos beuždengia skilimus.
Ir žiojas naujos laiko opos
Išvertę skaudulio šaknis,
O tarpe jų - subirę kopos
Ir smėlio kelias prieš akis.
Pėdų nėra. Likimas šiapus
Jas dar paliks kely biriam,
Tik jos, kaip ir migla anapus -
Tik laikinai, tik neilgam…
***
Subrandino rudenys metus,
Išmintis pravėrė savo skrynią
Atidengdama supratimus
Ir paskleisdama jų visą pynę.
Viskas atvira, tik imk ir semk,
Išdalink visiems po gerą saują.
Ko bereikia - džiaukis ir gyvenk…
…Tik širdis ir vėl kažko maištauja…
***
Retai beužsuku. Atvėso
Namų įtrūkęs židinys.
Ir langas - tas, kuris į šviesą,
Nutūpęs šerkšno gėlėmis.
Sustingę styro šaltos sienos
Bedvasėj ir tamsioj tyloj.
Į ledą šiluma kasdienė
Susimetė jausmų audroj.
Ir krenta žemėn baltos kruopos,
Nagais velėdamos grindis.
Ką reiškia mūsų mažos stokos
Prieš sudraskytą dalimis
Gyvenimą, laukimą, lemtį,
Prieš širdį, aprengtą šalčiu.
jau vakaras. Jau ima temti,
O grįžt ir vėl slidžiu keliu…
Retai beužsuku. Atšalo.
Sugriuvo senas židinys,
O namuose ant pliko stalo
Tik nebegyvas virdulys.
Jau niekas nepakvies arbatos
Ten, kur pasimetė seka,
Kur tiktai šerkšno gėlės retos
Į šviesą žiūrinčiam lange.
Retai beužsuku. Atvėso…

Eglė 2002 m. spalio 10 d., ketvirtadienis, 13:10:31
***
Šuke rašau gyvenimą
Ant miesto grindinio-
Duobėto ir nušiurusio
Likimo sprindinio.
Ir plinta raštas, kaip liga
Aplinkui židinį,
Palikęs pėdsaką laike
Šuke rašytinį.
Vitražais sielos margintą,
Šešėliais lygintą
Ir atpildo belaukiantį,
Kad bus atlyginta.

Už nevilties tylėjimą,
Už griausmą glūdintį,
Už skaudantį mylėjimą,
Lyg šunį budintį.
Skeveldromis drėkstos vilties
Eskizą tarpinį
Paliksiu prie pradžios versmės
Lyg gražų karpinį.
Šuke karpytą iš grubaus
Dulkėto grindinio
Ranka pavargusio žmogaus-
Lemties augintinio.
***
Ir vėl, sūnau, aš tiktai laišką
Iš ilgesio spalvų pinu…
Ir tau ir man šiandien neaišku
Kiek dar tokių pačių laiškų

Į tolimas šalis rašysiu,
O naktimis tiktai sapne
Aš tavo sapną aplankysiu
Nepasilikdama jame.

Rašai, kad viskas klostos sklandžiai,
Kad jau šiek tiek apsipratai,
Kad įdegis įsėdęs brandžiai
Ir, kad šnekiesi svetimai.

Tik ilgesys lyg rūdys ėda -
Troškimas artimo, brangaus…
Ir man, sūnau, jau miglos sėda
Ant tavo atvaizdo blankaus.

Bandau tikėt, kad viskas sekas,
O telefono gaudesy
Tik trumpos ir konkrečios šnekos -
Ar tu esi ir kaip esi…

Kas taip gyvenimą sudarkė,
Išblaškęs pasviečiui vaikus?
O Viešpatie, bent tu užtarki
Prieš negandas, netekimus…

Ir vėl, sūnau, aš tiktai laišką
Iš ilgesio spalvų pinu…

Gyvenimą išvydo ketvirtoji mano eilėraščių knyga "Laiškai". Eglė.

Eglė 2002 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis, 13:36:25
***
Skuba laikas gyvenimą sekti,
Beliūliuodamas svaigstančią naktį,
Kad galėtų sugrįžt ir uždegti
Paskutinę gyvenimo dagtį.
Skuba laikas ir veda pavymui
Už rankutės gyvenimą tuklų,
Nusilenkęs gamtos paskyrimui,
Į pasaulį saikingą ir kuklų.
Skuba laikas gyvenimą sekti,
Po laukus išbarstydamas naktį,
Kad galėtų sugrįžt ir uždegti
Paskutinę gyvenimo dagtį.
***
Tavy lyg veidrody save mačiau,
Klajojau krištoliniam atspindy.
Ar pažinau? Tikriausiai pažinau-
Lyg upės susibėgę sielos dvi
Žodžius pamiršę kalbasi tyla,
Kai viskas sakoma tik širdimi,
Kai toj tyloj labiau nei bet kada
Kiekvieną sielos krebždesį girdi.
Ištirpsta visos paslaptys tyloj-
Nusineša jas tekantis vanduo
Ir stingsta nenusakomoj maldoj
Ruduo. Toksai nepaprastas ruduo.
***
Brendu į naują laiko juostą -
Čia tiek neįprastų spalvų-
Tai žadina, tai švelniai glosto,
Tai išsilieja iš krantų.
Tai keri savo atradimais,
Tai veda įkandin šviesos,
Tai šokiruoja paklydimais
Kely link senkančios brastos.
Gyvenimas, jausmais užlietas,
Putoja, veržiasi pirmyn,
Apstulbintas ir apžavėtas
Likimas slenka įkandin.
Ir šis trapus spalvotas laidas
Tarp praeities ir ateities
Lyg lengvas debesėlis sklaidos,
Išniręs iš gilios versmės,
Iš sudėtingų metų klodų,
Iš sluoksniais sukrautų dienų,
Iš ten, kur kažkada atrodė
Neliko jokių paslapčių.
Ruduo pražydo. Lietus plauna
Pavargusius kely metus,
It sieną, nerimą sugriauna
Skandindamas įtarimus.
Brendu į naują laiko juostą
Kur tiek viliojančių spalvų,
Nužengusių ant laiko bluosto
Ir kerinčių atradimu.
***
Užtvindę krantą, karštos bangos ritas,
Vilnija rausvo atlaso šviesoj
Ir nebeatskiri - diena, ar rytas,
Ar tiktai sapnas rudenio vadoj.
Rausva šviesa šiltais šešėliais sklaidos,
Anapus gatvėje troški diena.
Užsukome netyčia- lyg per klaidą,
O pasijutome lyg buvę čia.
Staliukas keturiems. Jaukus laukimas
Ir rodos, viskas čia sutverta dviem.
Gal būt todėl ir atvedė likimas,
Tarsi neleisdamas užeit kitiem.
Diena į jaukų vakarą pavirtus
Atvėrė amžiams uždaras duris
Ir klaidžioja širdy šiek tiek apgirtus
Taip panaši į aitvarą lemtis.
Užtvindę krantą, karštos bangos ritas,
Vilnija rausvo atlaso šviesoj
Ir nebeatskiri - diena, ar rytas,
Ar tiktai sapnas nuodėmės pradžioj...
***
Rudens dangus
Žvaigždėm į žemę krenta,
Langinėmis vėl
Šliaužioja lietus
Ir plukdo nerimas
Į šaltą krantą
Laukuos paklydusius
Širdies turtus.
O ilgesys į sielą
Nuolat neša
Netikrumu
Užpildytas spragas
Ir skersvėjy vienodai
Nykiai laša
Į tas pačias
Sudilgintas pėdas.
Į rudenį įbridę
Tampam baugūs,
Lyg išvaryti
Iš jaukių namų-
Pavargę, išsiilgę
Ir nesaugūs-
Plika širdim
Tarp medžių išrengtų…

Eglė 2002 m. rugsėjo 4 d., trečiadienis, 17:05:49
***
Saulė klimpsta į debesį tankų,
Tirštas oras virš marių išbrinkęs,
O prie kojų iš Viešpaties rankų
Žemėn veržias laukimas sutvinkęs.
Liečia drėgmę išgairinti pirštai,
Į save siurbia lašą po lašo,
Saulė sminga į debesį tirštą
Ir rausvai pakraštėlį išdažo
Subanguoja, suošia giružė,
Išsiilgusi vėtros glamonių.
Į žemelę atgaudžia, atūžia
Pliūpsniais gardinta Dievo malonė.
Smelkias veržliai, praradusi saiką
Griebia glėbin išdžiuvusią vagą
Ir užtvindo per magišką laiką
Išdidžiai vinguriuojantį taką.
Oras skleidžia ne kvapą, o geismą
Kunkuliuoja įaudrintos srovės
Ir į šitą prisirpusį žaismą
Atsiliepia vidinės ramovės.

Į nugulusį klonyje dangų
Susispiečia nuo soties apgirtę
Visos nuodėmės puolusių rankų
Nuo švaros į šventąsias atvirtę.
Sklaidos debesys. Žemė pražydo
Varsomis nusipraususi veidą
Ir saulužė, nudrėskusi šydą
Į varsas basomis nusileido.
***
Juk ne aš išgalvojau tą pasaką,
Tai kodėl palikai prie obels -
Jau ir kelias atgal nebepasuka,
Ir ąsoty -nė lašo vandens.
Obelis nebeprašo nuskinti -
Nederlingas išpuolė ruduo,
Krosniai duonos nespėja rauginti
Darganoj aptrupėjęs dubuo.
Ir meška jau seniai užaugino
Paskutinius rudus meškiukus,
Laikas grįžti, tik niekas nežino
To takelio atgal į namus.
Jis nebuvo klaidus, tik vingiuotas,
Nebėra niekur tavo pėdų-
Prie bevaisės obels samanotos
Pilnas laukas pilkų riedulių.
Juk ne aš išgalvojau tą pasaką,
Tai kodėl palikai prie obels?

Eglė 2002 m. gegužės 27 d., pirmadienis, 10:14:27
***
Berods visai nebesusišnekam,
Nors kalbam ta pačia kalba.
Du vėjai susitikę kryžkelėj
Pasuko priešinga vaga.
Abu sutrikom. Taip jau būna
Šaltais vienatvės vakarais -
Vilties namai staiga sugriūna,
Palikę sielvartą mainais.
Suskyla veidrodis ant sienos,
Suvarpęs erdvę į dalis,
Sudrėkę vakaro blakstienos
Užmerkia geliančias akis.
Ir taip ramiai ramiai, iš lėto
Tyla sugrįžta kaip kadais,
Paversdama sapnus gėlėtus
Juodai baltais ir nebyliais.
***
Pro langą iš mėlyno skliauto
Nežemiškas skleidžiasi kvapas,
Tarsi nuotakos nuometais sklaidos
Baltųjų akacijų šakos.
Tirštos kekės praeivį vilioja,
Linksta tiesiai į ištiestą ranką,
Apžavėję laimingos kvatoja
Ir visiems jųjų laimės užtenka.
Kvapas skverbias į kūną ir sklinda
Virpuliais lyg lengvutės plaštakės,
Įsibridę į nuodėmės indą,
Svaigsta baltos akacijų kekės.
***
Gyvenimo klaidas ištaisę,
Suklydę matematikoj,
Įgyjame nešvarią teisę
Gyvenimo gramatikoj.
Tik sau, tik dėl savęs į laiką
Suverčiam visą kratinį
ir skubame iškeisti saiką
Į godulį vienatinį.
Vėliau ir taisykles pakeičiam-
Iš dešimties įsakymų
Išleidžiam stulbinantį skaičių
Pamokančių prisakymų.
Palikome be išėjimo
Naujų laikų pragmatikoj -
Be paraščių nusibrėžimo
Gyvenimo gramatikoj.
***
Ir skaudūs ir aštrūs
Gyvenimo dantys
ir koks neskalsus
Juos maitinantis samtis.
Vis ieško ir ieško
Ką gali atnešti,
Kad barškantys dantys
Galėtų įkąsti.
Kai tik išsisems
Teliūskuojantis samtis,
Gyvenimas taps
Be aistros ir bedantis.
***
Netremti, be darbo ir be kraičio
Neturtingo kumečio vaikai,
Visas pulkas klykiančių vaikaičių -
Savojo likimo ubagai.
Kas į trasą, kas į kilpą lenda,
Kas skandina sielvartą griovy,
Kas svetur tikėjimą atranda
Arba lieka urnoj užjūry...
Tik paliegęs senas kumetukas
Savo kelio pačiame gale
Verkia svetimoj vagoj suklupęs,
Pasirėmęs lūžtančia lazda.
Knygose apstu tokių istorijų-
Visaverčiai ponai, jų dvarai...
Tik ir vėl istorija kartojasi,
Keičiasi tik dvaro kumečiai.

Eglė 2002 m. gegužės 20 d., pirmadienis, 17:47:22
***
Atleisk už sutrukdymą, mielas,
Neįvertinau laiko svarbos -
Patikėjau, kad vienišos sielos
Nesudrumsčia ramybės tvarkos.
Ižūli? Ką darysi - prasčiokė.
Viskas tiesiai - tarsi nuo tvoros.
Ne estetė - tik vitutiniokė
Iš kaimiečio sodybos ankštos.
Žodžiai grūbūs, linkėjimai kandūs,
Netašyta, sudiržus kalba
Ir jausmai tokie naivūs, nebrandūs-
Lyg vaivorykštės juosta marga.
Atleisk už sutrukdymą, mielas,
Neįvertinau laiko svarbos-
Patikėjau, kad vienišos sielos
Šaukia glaustis vienai prie kitos.
Ak, atleisk už sutrukdyma, mielas...

Eglė 2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis, 00:33:30
***

Sau pažadu – daugiau negrįšiu,
bet kažkodėl vis sugrįžtu.
Sakysi, kad bandau atskirti
save nuo daugelio kitų -
tokių kaip aš – silpnų, bešarmių,
be perspektyvų ir bailių.
Tikriausiai tu teisus, nes laimei
nereikia leisgyvių žmonių.
Todėl ir sugrįžtu. Tikiuosi,
kad gal toje maišatyje
daugiau jau nieko nebijosiu...
Tiek laimėje, tiek bėdoje...

***

Nei man tavęs, nei tau manęs
Jau nebereikia. Keista...
Kiek buvo bandymų suprast,
Ir dar daugiau – atleisti.
Mums nepavyko. Ką gi... Tiek
Matyt tebuvo lemta
O štai dabar – lyg svetimi...
Išplukdome į krantą
Akimirkas iš praeities –
O patys – vėl už šiaudo...
Tik laikas išmestas dienas
Be gailesčio išgliaudo.
Ir lieka vien tušti lukštai
Iš mudviejų istorijos-
Pačios kreiviausios iš visų
Likimo trajektorijos.
Nei man tavęs, nei tau manęs...

Eglė 2011 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis, 00:32:15
***

Sau pažadu – daugiau negrįšiu,
bet kažkodėl vis sugrįžtu.
Sakysi, kad bandau atskirti
save nuo daugelio kitų -
tokių kaip aš – silpnų, bešarmių,
be perspektyvų ir bailių.
Tikriausiai tu teisus, nes laimei
nereikia leisgyvių žmonių.
Todėl ir sugrįžtu. Tikiuosi,
kad gal toje maišatyje
daugiau jau nieko nebijosiu...
Tiek laimėje, tiek bėdoje...

***

Nei man tavęs, nei tau manęs
Jau nebereikia. Keista...
Kiek buvo bandymų suprast,
Ir dar daugiau – atleisti.
Mums nepavyko. Ką gi... Tiek
Matyt tebuvo lemta
O štai dabar – lyg svetimi...
Išplukdome į krantą
Akimirkas iš praeities –
O patys – vėl už šiaudo...
Tik laikas išmestas dienas
Be gailesčio išgliaudo.
Ir lieka vien tušti lukštai
Iš mudviejų istorijos-
Pačios kreiviausios iš visų
Likimo trajektorijos.
Nei man tavęs, nei tau manęs...


Daugiau rasite svetainėje www.egmile.ten.lt