|
Irnos eilėraščių rinkinys, Nr.1 *** Klegėjo ūkavo jaunystė, o laiko ratai sukosi... Šiandien tu - klystkelis ir išdavystė,- dievų nesuprastas. 2002 m. balandžio 27 d., 18:18 STEBUKLINGA FLEITA Rečiau ir vis rečiau Dvasia nušvinta, Kampan įspraustas Gėrio troškulys. Brandinęs sėklą Žmogiškumas dingsta Tarsi miražas dykumoj... Jo ilgesys Šventojoj formulėj išliko, Lyg mandaloj, Ląstelė gyvasties - Pradžių Pradžios... Ištieskit ranką tie, Kurie dar galit - Žinių nektaro fleita Tuoj užgros Ir jums... Kai praeitį numesit, Tarsi šlamštą, Su nuodėmėm Nežmoniškumo dykumos, Išgirsit Murli - Stebuklingą fleitą,- Pavargus siela Iš tamsos išsivaduos... 2002 m. balandžio 27 d., šeštadienis, 17:44 *** Patvinęs nerimas lyg upė, Sielos dykynės pragarai - Pasaulis skyla tarsi šukės Letargas tęsias per ilgai... Teišprotės, kam lemta būti Paženklintiems tamsios jėgos: Apokaliptinėj ugny pražūti Geriau be proto ir regos. Ir tik atma'no vairininkas - Bekūnės sąmonės sakaash Ar piligrimas - maldininkas Pasaulio dramą šią supras... 2002 m. balandžio 27 d., 14:52 TU ATEIK Tu ateik į mano dieną Iš svajonių ir tylių ūkų. Atsineški su savim nors vieną Lašą nuoširdžių minčių Apie meilę, dangų, žiemą, Maldininkus vabalus miškų, Apie pievų gelsvąją purieną Iš vaikystės nekaltų sapnų... Aukso ir sidabro man nereikia, Man nereikia turtų ir pilių. Aš nevertinu sugaišto laiko Tarp beprasmių, iškreiptų tiesų. Supratau, kad kiekviena minutė Man brangi kaip oras ir vanduo - Jausti sielų šokį, esmą, būtį, Kol tikrasis pasibels ruduo. SIELŲ NAMAI Sielų namai - Ramybės okeanas, Nėra nei laiko, nei ribų. Būties ir nebūties meridianas Tarp žemės ir dangaus tiesų... Erdvių beformėj viešpatystėj Demiurgo kurianti jėga, Neleidus gimti išdavystei, Suliejo mano esmą su tyla. Tylos skaistoj - nirvanos isčios Buvau palaiminta dangaus. Ir sugrįžau žemės tarnystei Dėka karštų maldų žmogaus, Kurio galbūt dar nepažistu, Jo sielos skausmo nežinau. Jam reikia mano bičiulystės,- Dausų tyloj aš tai jaučiau. AMŽINAS VIRSMAS Upelis žino vingiuotą kelią ir nesiskundžia savo dalia. Kregždės prieš lietų padangę skelia - rūpestis šventas paukštukų vada. Švinta ir temsta, žalia ir balta, vėjas ir saulė - visur darna. Žiedas erškėčio kvapnus, nekaltas - tenesiartina blogio ranka. Dievo pasaulis tyras ir tobulas, virsmas pulsuoja amžių ritmu. Kryžių nusikala pritvinkęs godulio, viską išniekinęs Žemėj - žmogus. VELNIŠKA SĖKLA Sukaustė žemę ledinis gruodas, stogus išbalino žiema. O sieloje kartėlis juodas - bekraštė skausmo dykuma... Minčių kertelėje vaizdai sustingę - Trakų pušynai, ežerai. Virš ju mes sklandome laimingi, pasaulio, rodės,- per mažai... Kas gi pasėjo velnišką sėklą - melo, puikybės, keršto nūnai? Iškeitė meilę į tą pamėklę, kuri silpnųjų tyko seniai? Niekas - tik patys likimą smaugėm, užbėrę taką tyrų jausmų. Siela dar tiesia tiltą į laimę, bet mes jau bijom tuščių vilčių... KŪRĖJO ĮKVĖPIMAS Kai sąmonė nurimsta, Pabėga nuo minčių, O kunas, tarsi oras, Staiga netenka svorio, Simfoniją RAMYBĖS Aš visada girdžiu - Maestro Laikas ir Erdvė beribė groja. Tylus visatos ritmas - Kūrėjo įkvėpimas Kas naktį sustyguoja Sferas dangaus žvaigždžių. Orkestro unisonas - Lyg Jo prisilietimas Prie mano širdies pulso Ir sielos virpesių. Ir persipina mano Jausmai,troškimai,viltys Su Jo - Kūrėjo - taktais Melodijų skaisčių. Aš pradedu suprasti - Į Amžinybę tiltas Prasideda šioj žemėj Nuo pakilių minčių... 2002 m. balandžio 17 d., 12:50 "Baltas laiškas" (Eglei) Parašei man šiltą, baltą laišką Iš baltų pavasario dienų. Supratau - turiu paleist į laisvę Baltą debesį baltų jausmų. Ir nesiūlei man spalvų kitokių, Tiktai baltą aitvarą danguj, Tiktai lengvą, baltą pienės pūką, Lekiantį virš smilgų pavėjui. Aš ilgai ieškojau balto tako, Aš buvau tarp juodo ir pilkų,- Lyg Orfėjas klaidžiojau be žvakių Tarp beprasmių, iškreiptų tiesų. Tavo šiltas, baltas sielos laiškas Prisegė man viltį ir sparnus, Aš paleidžiu pagaliau į laisvę Baltą debesį baltų jausmų. AČIŪ! 2002 m. balandžio 9 d., 00:30:03 "Aukštai danguj" Aukštai danguj žvaigždžių sietynai - Žmogaus likimo švyturiai. O sieloj - dykuma, smėlynai - Sudžiūvę laimės trupiniai. Vis neskubėjau, vis tikėjau, Kad meilė dar pabus, ateis - Įskaudint jos man nederėjo, Bet, Viešpatie, tu man atleisk,- Nebuvo ji svajonių tolis, Būties stebuklas ir darna. Aš vis dar laukiu sielos brolio Su panašia jausmų derme. Aukštai danguj žvaigždžių sietynai - Žmogaus likimo švyturiai... Ten susitiksime lyg dvyniai, Kaip sielos broliai - du lašai. 2002 m. balandžio 7 d., 23:42:23 "Už ką?" Už ką? Už ką į juodą naktį Atsitrenkiu vis mirtinai? Kodėl nutrūksta vilties dagtis Lemtinguos posūkiuos dažnai? Tamsoj vis čirpia, blaškos, aidi Šešėliai - nerimo svirpliai,- Gerklėj užstrigo žodis "laimė", Drasko košmariški sapnai... Kodėl stabdai, muši, neleidi Išbrist iš liūno nevilties? Nejaugi, Dieve, tavo meilė Vien skaudžios pamokos lemties? Norėčiau, kad nušvistų saulė, Išnyktų pragarai nakties, Suteiki man mažytę laimę Patirt iš žemės esaties, Kuri sustiprintų, paguostų, Įveiktų stingulį širdies - Man šitaip reikia šviesaus uosto Be nuodėmingos praeities. 2002 m. balandžio 7 d., 23:27:12 "Majos apžavai" Turiu suspėti padaryt svarbiausią- atskirti melą nuo klaidų. Atleisti ir nepriekaištauti nupuolusiam į Majos glėbį be jėgų... Pagunda Maja ir mane kankina - Ji įpila į sielą daug nuodų... Ji keičia savo formą, apsvaigina ir beria druskos ant širdies žaizdų... Kitiems ji sukelia pavydą, kerštą, neturi gailesčio ir atjautos - Žmogus, supančiotas nepadorumo varžtais, savigarbą praranda tik dėl jos... Aš viska suprantu, bet skauda ir taip sužeistą sielą nuo melų... Priimk, Dievuli, mano tylią raudą ir saugoki nuo Majos apžavų... 2002 m. balandžio 7 d., 23:17:23 DIDŽIOJI... Mažyčių laimių - ne per daug, nedžiūgavau be saiko. Vienintelės - tik man skirtos - vis laukiu lig šio laiko. Ji blykstelėjo nešina pasaulio gyvastį ir šviesą - vibracijų jos paliesta pažint norėjau Tiesą... Šis blyksnis buvo tik mirksniu gyvenimo kelionėj... Norėciau būt Dievo paukščiu - pakilt virš abejonių į kopas aukso debesų tarp dangiškų malonių, kur Meilės šviesuliai po du žaidžia Slėpynių klony. Tarp tu švieselių - Aš ir Tu - Didžioji sielų laimė... Ją žemėje surast sunku tarp klystkelių ir baimių... 2002 m. balandžio 5 d., 20:42:09 Uzgeso. Kaip zidinys uzgesta... Nuvyto. Taip nuvysta geles... Isbleso. Kaip zara vakaro... Istekejo. Kaip skausmo asara Meile. Istirpo. Greitai, kaip snaige... Nuskriejo... Lyg vejalis vasaros... Isgaravo. Kaip vandens lasas... Issisklaide. Tarsi debeselis Pagarba. Sprogo. Taip sprogsta bombos... Istisko. Kaip arterijos kraujas... Ispampo. Kaip skaudulys ispampsta... Nugriaudejo. Lyg prakeiksmas Neapykanta. Lauke. Kaip mylimoji mylimojo... Svajojo. Kaip svajoja poetas... Tikejo. Kaip tiki vaikas... Budo. Kaip ankstyvas pavasaris Viltis. Atejo. Kaip viesnia neprasyta... Sustojo. Taip sustoja laikrodziai... Nutrauke. Vilties balso styga... Uzdejo. Lyg juokdariui kauke - Hipokrato veida... Baltos Jos kaip broliai, jos kaip seses - baltos snaiges is dangaus. Sukas fugomis, Pegasais,- prie kurios man prisiglaust? Skriesiu as tarp selsmo balto, pragaistingo ir svaigaus - to gyvenimo, kurs saukia ligi zemes is dangaus... O tada, kai virsiu sniegu - baltu apklotu armens, isvoliosiu tavo miega, skambant rytmecio varpams. Sniegas blyksta, vadenija amzinos kaitos virsme. Snaigiu sokiai nuvilnija balto ilgesio gaida. Susiliejimas Jau blesta rytmetinis Pauksciu takas, virazais nusispalvina dangus. Turiu uzmigt tiek daug Tau nepasakius... Kol ratas apsisuks virtualus, ramins man siela palaimingos treles - laukimas, tarsi vynas, net svaigstu... Matau vel zenklus debesy - tai streles, kurioj erdvej sia nakti busi Tu. Is ten tiesi man ranka lyg karalius, be zodziu sielos kalba supranti. Vel leidi issiverkt man iki valiai ir kantriai skausmo asaras renki. Kasnakt sirdim matuoju Pauksciu taka ir glostau Tavo erdve akimis. Zinau, jauti. Ir laimini per sapna susiliejima busima su Tavimi. Sugrizta Sugrizta vis laivai i ramu uosta, jureiviams sypsosi krantai. Ju mylimosios svelniai glosto skruostus ir glaudzias virpanciom krutim karstai. Zvelgiu kasdien i horizonto toli ir glamoneju jura akimis. Ne. Nepavydziu geismo guolio jureiviu moterims... Kai naktimis jos velei vienos liks nerangios, storos, isvargintos laukimo ir vaiku, ju vyrai linksminsis mulaciu guoliuos, nuo izadu pabege ir vargu. Galbut todel stebiu laivus is tolo ir netikiu jureiviu kalbomis. Is juros laukiu savo sielos brolio - Svajoniu kapitono akimis. 2002 m. balandžio 2 d., 23:44:38
Poezijos puslapis VIZIJOS |