DaRkLiGht 2002 m. lapkričio 10 d., sekmadienis, 23:12:48
"stop the life"
Imu i ranka shita lapa
Ranka jau nebegali ten pakilt
Atrodo pirma karta jauchiu mirties kvapa
Ir dvasia liepsnose baigia jau susvilt
Ir kas ishdriso shitaip pasielgti?
Suvare paskutini peili man i kepenis viduj
Ir nebutim, balta juoda esybe eme dvelkti
Dvelkti, jausmai dingo, dvelkti, gyvybe mesa uzhspringo, dvelkti, paspringo, paspringo
Kol bega dar lawa ish ugnikalnio mano veide
Kol degina ugnikalnis werzhlus mane
Tol dar juntu ta bejausme egzistencija
Mano dvasia ir siela perejo i sekanchia kadencija
Lava karshta surinko zheme po sawim i kruva
Ir tegul buna tas kas liko chia ir puna
Nes dar ish to belychio padaro baimingos asharos vis sruva
Ir tas kas liko chia tegul bewiltishkai ir buna
Palauk kol paskutini wini tau sukish i smilkini
Palydek ta savo amzhina gywenima - kam wilkini?
Juk laikas vini surudijusi i galwa suwaryt
Nesurudijusio tau pagailejo - ka daryt?
Nejauchia shalchio tos belytes ataugos, kuriu ankschiau reikejo
Prakalbo paukshtis ishkepes ant vejo
Uzhdejo kauke tau ant sielos
Ish pilwo kysho nugalastos vielos
Tu nedrebi, tu neesi, ir tau neshalta
Ateme dzhiugauja net paskutini palta
Nors ir balta
Ir dvejinas ar trejinas
Juk nesvarbu
Nes tu ishsivadavus ish kanchiu
Bet wel voratinkliai ant weido susiraito
Gyvybes biografija susede skaito
Paklyde mintys prasilenkia labirinte
Kazhkas dar ish idubusiu skyliu kur buwo akys krinta
Kam veidrodzhiai skirti
Tu tik pazhiurek
Visi girti
Tik patylek
Ir zhuwimo dvelkimas pakirto kuna
Eini papildyti gretas tu laimes kudikiu kur zhuna
Jie zhuna
Zhuna
Ir palieka belyti kuna
Galiausiai jis supuna

IRMA 2002 m. lapkričio 4 d., pirmadienis, 10:10:29
SUDIE,
Juk mes neliksim net draugais,
Nors nieko man ir nežadėjai tu.
Kadais mes buvom artimi tikrai,
Šiandien mes būsim tik sapnuos kartu
Skambutis. Vienas, kitas - ir viltis
Jau nepalieka sielos man ilgam
Tik nelemta ta netektis,
Kuri išskyrė mus visiems laikams.
Tik tavo veidas atminty išliks
Ir tos gal kiek išdykėliškos akys,
Ir rankos, kur kažką vėl apkabins
Ir vėl trumpam išgelbės nuo vienatvės.
SUDIE, tu mano draugas juk buvai...
Nejaugi lengva viską taip ištrinti?
Sudie, gal mano sapnuose tiktai
Prašau, norėčiau nors trumpam apsikabinti...

DJ_kai lyja žmonės svajoja 2002 m. lapkričio 3 d., sekmadienis, 19:41:34
Kai lyja žmonės dažnai žiovauja
o kiti stebi įsižiojusiųjų dantis ir skaičiuoja plombas
Kai lyja žmonės dažnai žiūri pro langus
ir svajoja
Jų rankos dažnai nežino ką daryti
Todėl trina snarglius kaso pakaušius ausis
Ir net tarpkojus
Kai lyja žmonės svajoja
Apie ką?
.
Apie viską
Bet daugiausia apie meilę
jie nekreipia dėmesio kad kai kam nemalonūs
Jų rankdarbiai
ypač per šventes tokias kaip Vėlinės
.
Žmonės žiovauja ir svajoja
Lyjant visas pasaulis sutelpa
Į lašą kuris panašus į tarp pirštų susuktą rutuliuką

Laura Kalinauskaitė 2002 m. spalio 29 d., antradienis, 11:41:27
neišgirdėtas
gėlas noras
nuodėmklausy ateik
apvyniok mano kaklą
rudenio lapais
štai čia
išdžiūvus vaikystė
***
liturginės apeigos
raukšlėm
raukšlelėm
būtieji laikai kitiems
nepaskolinti
sienų plyšiuos
sukaišiotom
nuodėmėm
veido akmenį
išlemens
melancholija
***
gyslotu senamiesčio
grindiniu
vaikšto nereikalingi
pasiklydusio vėjo raudojimas
toks artimas
galiu jį pasiekt
apanglėjusiais pirštais
pėdsekiu virtęs
gyvenimas bėga
įkandin-
ištikimas bet
neprotingas
***

nakties paakiuos
išsiuvinėti sapnai
išmaldos prašantys
skersgatviai
suglamžo pusdykes
skrybėles
kur pasidėsime kai
ištįs
rytmečio kaklas
?

rema 2002 m. rugsėjo 27 d., penktadienis, 11:27:24
Brendu į naują laiko juostą -
Čia tiek neįprastų spalvų-
Tai žadina, tai švelniai glosto,
Tai išsilieja iš krantų.
Tai keri savo atradimais,
Tai veda įkandin šviesos,
Tai šokiruoja paklydimais
Kely link senkančios brastos.
Gyvenimas, jausmais užlietas,
Putoja, veržiasi pirmyn,
Apstulbintas ir apžavėtas
Likimas slenka įkandin.
Ir šis trapus spalvotas laidas
Tarp praeities ir ateities
Lyg lengvas debesėlis sklaidos,
Išniręs iš gilios versmės,
Iš sudėtingų metų klodų,
Iš sluoksniais sukrautų dienų,
Iš ten, kur kažkada atrodė
Neliko jokių paslapčių.
Ruduo pražydo. Lietus plauna
Pavargusius kely metus,
It sieną, nerimą sugriauna
Skandindamas įtarimus.
Brendu į naują laiko juostą
Kur tiek viliojančių spalvų,
Nužengusių ant laiko bluosto
Ir kerinčių atradimu

rema 2002 m. rugsėjo 27 d., penktadienis, 11:27:24
Brendu į naują laiko juostą -
Čia tiek neįprastų spalvų-
Tai žadina, tai švelniai glosto,
Tai išsilieja iš krantų.
Tai keri savo atradimais,
Tai veda įkandin šviesos,
Tai šokiruoja paklydimais
Kely link senkančios brastos.
Gyvenimas, jausmais užlietas,
Putoja, veržiasi pirmyn,
Apstulbintas ir apžavėtas
Likimas slenka įkandin.
Ir šis trapus spalvotas laidas
Tarp praeities ir ateities
Lyg lengvas debesėlis sklaidos,
Išniręs iš gilios versmės,
Iš sudėtingų metų klodų,
Iš sluoksniais sukrautų dienų,
Iš ten, kur kažkada atrodė
Neliko jokių paslapčių.
Ruduo pražydo. Lietus plauna
Pavargusius kely metus,
It sieną, nerimą sugriauna
Skandindamas įtarimus.
Brendu į naują laiko juostą
Kur tiek viliojančių spalvų,
Nužengusių ant laiko bluosto
Ir kerinčių atradimu

DJ__apie instaliaciją paprastais žodžiais paprastam žmogui 2002 m. rugsėjo 17 d., antradienis, 20:58:23
kaip jums vaizdelis ponai-
su plaušine Antanas trina
savo meilei nugarą
.
jos krūtys tarsi du varpeliai
taip skambiai muša
kad skelbia visam kaimui
žinią
.
Kaip jums vaizdelis ponai?
iš kur tas garsas ?
kodėl tas garsas taip toli nueina?
.
Štai čia ir paslėptas
štai čia ir visas kriukis-
viskuo kalta naujausia technologija
ir menas
O dar kitur tokie dalykai instaliacija vadinasi
.
Tuoj viską aš paaiškinsiu:
vadinas taip-
yra paslėpti keli mažyčiai mikrofonai
tos meilės pažastyse
.
toliau -tai tas krūtų smagus plekšėjimas
iš tų gudriųjų prietaisėlių
keliauja stiprintuvan
.
O stiprintuvas duoda gerą smūgį kolonėlėms
kurios didžiausioj kaimo aikštėj pastatytos
.
Tad va iš kur žinia geroji sklinda
mielieji mano broliai
mielieji ponai ir
visi čia susirinkę

Real Maumas 2002 m. birželio 30 d., sekmadienis, 15:17:44
Susitaikymas
…Ateis diena… aš atsibusiu ir išeisiu…
Ne.. ne iš tikro … mintimis… lyg blaškomomis vėjo
Turbūt atgal… tenai, kur viskas prasidėjo
Tenai, kur gal būt viską sau atleisiu…
…Ateis diena… aš atsibusiu ir išeisiu…
Gal ne iš tikro… juslėmis dar draskomomis geismo
Ten, kur nebuvo gegužės pavasarinio šėlsmo
Kur dar tikejau, kad niekad nepasikeisiu….
Kur nežinojau, kad širdis taip moka staugti…
…Kai jau tuščiuos delnuos dar jausiu Tavo veidą,
Sugryšiu ten suspaudes rankoj neviltį lyg kreidą…
Ir pabandysiu atmintį užbraukt…
Ateis diena… ir vėl suprasiu, kad esu
Tik siela draskoma nemirtingumo baimės…
Sutikusi Tave ilgoj eilėj prie laimės
Tik gali būti, kad prie skirtingų kasų…
O gal ateis diena… ir viską prisiminsiu
Bent šimtą kartu persuksiu lyg seną juostą
Žodžius, kurie nuo laiko nepajuosta…
Ir vėl į peršviesto vandens akis nugrimzsiu….
___________
2002 vasara

saulius 2002 m. birželio 11 d., antradienis, 13:49:24
ir virš miesto pakilusio rūko
virš namų daugiaaukščių namų
ir pavasariškai nusiteikusių
rudens nudažytų klevų
aš skrendu
virš mieste pasiklydusio vaiko
ir jo verksmo ir žvilgsnio bailaus
ir kažko kas negali nurimti
nesuradęs kito žmogaus
aš blaškaus
virš nakties link mėnulio ar saulės
link beribio dangaus iš namų
aš pakilti galėčiau kas naktį
kai svajoju arba kai miegu
aš esu

saulius 2002 m. birželio 6 d., ketvirtadienis, 12:04:59
galva plyšta nuo dūmų ir vyno
ir nuo žodžių teisingų kvailų
veidrody šįryt savęs nepažinęs
tu nusprendei tapti kitu
ir tiek to tu laimingas žmogus
tu džiaugiesi juokiesi kartu
tik iš veidrodžio vaikas bailus
nusijuoks ir pravirks tai vis tu
o po to jis užaugs ir pasens
tu ir vėl daug geri ir rūkai
ir tik sielon kažkas pasibels
kartą taręs gyventi kitaip
ir užmigs po bemiegės nakties
ir tik veidrody žvakės šviesa
neužgestančiai blankiai švies
tau netapus kitu net sapne

Evis "Pajuodusios naktys" 2002 m. gegužės 25 d., šeštadienis, 11:16:39
Poezijos sukūry
Nuskęsta miries šešėlis
Ir vėliai vilty
Pabunda.
Nors nakty pajuodę
Akys žyburai
Mus supa tolygiai
Audrų viesulai
Nuskęsta plaukialis
Tamsus, kaip naktis
Prarydamas šviesą
Vilties žybury
Per tamsą, per juodą;
Nuskliandžia drugialis
Paunksnėj pražydo
Juodas žiedelis.
Ir sauliai apšvietus
Juodais spinduliais
Nubudo;
Juodasis paberžis.
Viltis nevilty
Lyg sielos nakty
Varpai suskambo
Pajuodę.

vytautas 2002 m. balandžio 19 d., penktadienis, 20:29:22
...skiriu Rimai...
...ne arimuos gimsta rimas
rimas gimsta sąsiuviny
vėl parimus
lauki,rymai
mano vardą vėl mini...
tu nepyk,kad aš vėluoju,
kad skambučio negirdi,
negalvok,kad tau meluoju
kai ragelį tu meti...
mano šypsnis tau-ne grimas
ne vaidyba elgesys
nes širdy
kuri nurimus vis dar plaka-
TU esi...

DJ_Jūros kiaulytės bandymas 2002 m. balandžio 18 d., ketvirtadienis, 17:18:23
norėjau parašyti apie jūrą
jos bangas
jos skonį
bet kiaulė savo pelekais drumstė mintis
.
tad ją ant popieriaus išliejau
su kriauklėmis su šakaliais
su naftos dėme
.
aš prieš šviesą ją pakėliau
it skaidrę
bandžiau akim
bandžiau peiliu
.
badžiau peiliu (nors neapkenčiu kiaulės žviegimo)
tik dėl meninio efekto
.
taip išbandyta ji į mane
žvelgė skenduolės žvilgsniu
.
"koks jis žydras
sunkus"
bet negi kiaulei išduosi
kad esi silpnas šapas-
.
žmogus ir priplaktas prie kranto
it plokščias pilvas
.
tuščias ir gurgiantis

Vyturys Jarutis 2002 m. balandžio 17 d., trečiadienis, 18:46:37
LABAI NEPADORU
P. S.
gražu šitaip mąstyti
ir neturėti savo stiliaus lig ryto
nuo pat ryto viską mėgdžioti
iš pavydo, iš meilės, pagunda
nerašyti pernelyg silpna, ar
todėl skaitai sužavėtas, kaip
kartą virš poetų poetas
rekomendavo jauniesiems - daugiau
skaitykite, mažiau rašykite, - bet
kaip tik todėl rašau, teisinies
kad nors kartelį pamatyčiau
kaip jūs ten santykiaujat

Vyturys Jarutis 2002 m. balandžio 17 d., trečiadienis, 18:45:52
Ritualas
kava karti tviski
Ignoto gatveliūkštė ne čia ne
čia konkordai du balti peleną
akiračio įžambiai perbraukė
nupikiravo išdidžiai gulbės
grįžta dar juk vasaris o
matai jau

vytautas 2002 m. balandžio 15 d., pirmadienis, 21:15:12
r u d u o
...ruduo rūdimis dengia
mano raudančią širdį
lapai krinta po kojų
ir vienatvės našta
spaudžia kaklą ir lenkia
švino kalnu pavirtus
prie smėlėto kalnelio
kur duobė man skirta.
......kaip į jūrą įkritom
į gyvenimo tėkmę
per vėlai T U užaugai
aš per greit pasenau
tad pakelsiu iš ryto
skaidrią taurę.Už sėkmę
prieš palikdamas žemę
kur T A V E pažinau.

Asta 2002 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis, 20:05:58
Kreminėm miesto plytelėm, valkojas vienišas vilkas,
Saules akių numyluotas, jo kailis pilkas.
Rudenio zvėrį išalkusį vaikosi plikas miestiėtis,
Kad pasisiūtų sau paltą, seka pėdom pilką bėdžių.
Dega uostas raudonas, maudosi jūroj vaikai
Vilko akim fosforinem bega jaunystės sapnai.
Daug kas mylėta ir užmiršta,
Daug girtuoklystės dienų,
Daug laimes buvo gyvenime,
Daug...tiek kiek dabar yr ilgu.
Vakaro paukščiai sadistai ,
Klykauja stragiai ir šiurkščiai
Vilka nudobęs miestietis,
Rūškanu veidu sau kiūtina.
Viskas. Baigėsi vienas vieno vilko gyvenimas,
Rodos miestas nuliūdęs vienišą vilką palaidoja.
Iskilmės tokios didingos...seno nustipusio vilko
Siela kaula sau griauzia ŠVENTĖ ėst mirusiam....Šventė.
As numirsiu kaip vilkas, laiminga ir gražia nemirtim,
Ubago tapybiškų norų saulės mintim
As numirsiu , kai saulė degti nustos
Ir kai nustipusio vilo sielai kaulą griaužti kaulą pabos.

Evaldas " Visados" 2002 m. kovo 19 d., antradienis, 23:11:59
Prabėgo mums kadais-
Saulėtos dienos,
Vėjuotos naktys.
Akimirkos tik tarpsniais
Mus lydi iš paskos
Beatsako šešėlis
Mus seka iš nuolatos
Ir gelbėja - mintis
Kiekvieną dieną-
Ir žodis - noriu
Gyventi visados.

Evaldas -"Po stiklo ir ledo langais" 2002 m. kovo 19 d., antradienis, 22:49:51
Ir augo kadais, guoba auksinė
Po stiklo ir ledo langais,
Nei vėjo paliesta, nei laiko-
Tik augo ji sau viena.

Ir štai - jau pusšimtis metų
Kaip auga ši guoba auksinė-
Niekm ir niekam nerūpi jinais
Tik ąžuolėliui variniam.

Ir kartą - po daugelio metų,
Užslinko audra begalinė
Nuo žaibo staigaus
Krito - guoba auksinė.

Ir pervėrė skausmas ąžuolėlio širdialę
Kaip žaibas - nutvilkė jausmus begaliniai
Nuo laimės lig skaumo,
Sustojo širdis.

Ir mirė ta - ąžuolo meilė
Po stiklo ir ledo langais,
Nei vėjo paliesta, nei laiko
Tik buvo ta meilė kadais.

Evaldas "Tamsos - tyluma" 2002 m. kovo 18 d., pirmadienis, 03:29:44
Tamsos tyluma, nakties erdvėje
Atspindi mus sielos gelmėj
Išnyrantis atvaizdas-tarsi veidrodyje;
Tarp gėrio ir blogio aštrių ašmenų
Mus mėto, kaip šapą audros sukurį,
Bet galo, kaip rūko -
Plačioje erdvėje nematyti.

Evaldas 2002 m. kovo 18 d., pirmadienis, 03:15:57
O buvo žemė,
Be rtyo saulės
Kurios dagum
Keliavo žvaigždės.
Ir niekas niekas
Plačioj didybėj
Nestabdė--
Ašaros krislelio.

vaiva 2002 m. kovo 14 d., ketvirtadienis, 18:57:58
Jaučiu
Girdžiu, kad netaip,
Matau, kad kuolą parašė.)
Bet taip jau yra -
Bebrundijos žemėj ledai jau išplaukę,
Ramybė vandens - visiškas štilis...
Štai čia kažkas virs arbatą,
Viskas aplinkui,oi,kaip kvepės
O aš, kaip kvailė, gi noriu kakavos...
Bet niekam to nesakysiu, šypsosiuos
Ir gersiu kvapnią arbatą...
Jaučiu, kad nieks aplinkui
Net nenutuoks,kad aš,kaip kvailė,
noriu kakavos
ir....dar....
į tylią Bebrundijos žemę.)

Paula 2002 m. kovo 14 d., ketvirtadienis, 12:20:32
Nejuokauk prasau
Mano sirdis priklauso tau
Tu to nezinai?
Gal ir gerai..
Geriau tau to nezinoti.
Apie tai zinau tik as
Apie tave nenustoju galvoti.
Man tavo akys tai jura...
Kurios niekada nepraplauksiu
Man tavo lupos
Kuriu niekada nepabuciuosiu
Tavo kaklas tartum bokstas
Ant kurio niekada neuzkopsiu
Tavo balsas..
Kurio as niekad negirdesiu.
Kaip bebutu liudna
Bet taip yra.

vaiva 2002 m. kovo 5 d., antradienis, 11:57:08
Pašto dėžutė
Prišokus savąją tylą papuošiu
ilga sknia, lyg pat žemės,
blizgalais apkaišysiu...
Ne, jai tai nepatiks
ir jausis ji ne tap, kaip norėtų.
Tada ją nurengsiu.
Paliksiu basą ir pliką, kokia ji yra.
Įmesiu į svetimą pašto dėžutę ją tokią...
Ji šauniai svinguos, pasveikindama
svetimą liūdesį,
savaip ir kitoniškai.
Ir tylai bus nesvarbu,
kaip ją vertins -
rašys kuolą ar dešimt su pliusiuku...
Svarbu, tik kad pašto dėžutė
viena neliūdėtų...
O kai jai viskas pabos ir
ji grįš atgalios
papuošiu aš ją ilgaja suknia, tik
blizgalais nadabinsiu...
Ir gal gims nuojoji tiesa, kas gi žino.....

mazhulia 2002 m. sausio 9 d., trečiadienis, 22:03:24
Mum susitikus saule sypsojos
Dangus svytejo savo zydrumu.
O tavo akys paskendusios zydrynej
Viliojo mane pas save…
Taip norejosi priglusti prie Taves
Paliesti tas gundancias lupas…
Paglostyti plaukus svelniai
Ir istarti As TAve Myliu…
Upes vanduo vis sruveno
Primindamas apie save…
Bet musu mintys su vejeliu skraide
Vis laukdamos kazko…
Staiga... pajutau tavo ranka
Lieciancia mano veida svelniai.
Ir plastakes po pilva skrajoti
Pradejo smarkiau ir smarkiau…
Taip nerimo sirdis manoji
Plake, plake ir blaskesi vis…
Lauke atsako greito
Is tavos karstosios sirdies…
Norejosi rekti ir rekti
Kad isgirstu pasauly visi…
Mano meile tau beribe, bekraste
Ir niekada nesibaigs…
Prasivere tavo lupos
Ir suzlugde mane visai…
Istarusios, jog turi baigtis
Jausmai begaliniai…
Nuzudei Tu mane ta diena
Sutrypei meile ir vilti…
Atemei gyvenimo dziaugsma
Pavogei save is sirdies manos…
Nebematau jau saules spindesio
Nebematau zvaigzdziu…
Nesinori man nieko
Man reikia tik taves…

mazhulia 2002 m. sausio 9 d., trečiadienis, 22:01:52
Apkabink, pabuciuok ir paguosk
Leisk patiketi, kad esi salia…
Nenoriu, kad greitai isvaziuotum
Ir palikciau tamsoje viena…
Bijau as vienatves jausmo
Bijau netekti taves…
Taip noriu visada tave jausti
Salia saves ir savyje…
Nusileido saule senai
Palikusi pasauli tamsoje
Tad nepalik nors Tu manes
Raudoti sioj kancioj vienos…
Apkabink, pabuciuok ir paguosk
Leisk pajausti tave greta…
Nebenoriu sedeti tamsoje viena
Man reikia taves…

mazhulia 2002 m. sausio 7 d., pirmadienis, 04:04:43
Uzmerkiu akis ir pasineriu i tamsa…
Meginu joje izvelgti melynas akis
Tokias mielas, svelnumo ir aistros pilnas...
…As dievinu jas!!!
Tos lupos, karstos, saldzios lupos
Kaip pasiilgau as ju…
Istroskusi labiau nei dykumu smelis
Esu be tavuju buciniu…
Taip truksta man tavu glamoniu
Prieglobscio siltame gleby…
Gilaus atodusio
Ir zodeliu As Tave Myliu!..

mazhulia 2002 m. sausio 7 d., pirmadienis, 00:59:51
As taip laukiu, ilgiuosi taves…
Tavo meiles, buciniu, glamoniu…
Kur gi tu? Taip ilgai uztrukai…
Mano mylimuk, Issvajotas…
As dekoju kas diena Dievui,
Likimui, Visatai, visiems…
Kad tokia laime- Tave pazinti,
Man buvo suteikta…
Tavo meiles ir svelnumo deka
Dingo juodos dienos ir naktys…
Ir mano beprasmis gyvenimas
Pavirto graziu dziaugsmeliu…
Tik tavo deka, mano meile,
Atsikelusi ryte sveikinu saule
Sava sypsena, kuria taip megsti tu…
Ir pabuciuoju atvaizda tava
Baltam popieriaus lape…
Taip stipriai as myliu tave…
Ir tikiuosi…jog pagaliau galesime
Pradeti kurti sava pasaka, kurioj
Grazi pradzia ir nuostabi eiga…
…Be pabaigos…
Tikejimas, Viltis ir Meile
Musu geriausi draugai…
Tikiuosi jie liks amzinai…
Skirta Povilui S.

Erika 2002 m. sausio 6 d., sekmadienis, 16:10:26
Žmogiškumas tai jėga?
Kiekviename iš mūsų yra dalelė švelnumo, supratingumo kertelė. Pas kiekvieną, žinoma ji būna skirtinga. Kiekvienas turi žiaurią, nepakenčiamą, nevaldomą kryptį į kitą asmenybę. Niekas niekuomet nuo to nėra apsaugotas ar apšarvuotas. Tai jausmai, protas , mūsų psichika, kuri valdo mūsų veiksmus.
Nebūtų žmogaus be veido išraiškos, nebūtų žmogaus be vidinių jausmų, minčių pasaulio. Tai mūsų turinys. Tai tiesiog dalykai, kurie nuolat naudojami, mūsų kasdieniniame gyvenime.
Žmogiškumas. Ar jis gali paveikti kitą asmenybę, kitą jautrią širdį, sielą? Ar yra tokių kurie to nesugebėtų? Kas žmogiškumas per jėga? Ir išvis ar tai jėga, ar tai kryptis, ar tai jausmai? Niekuomet niekas nejaučia mūsų vidinių minčių, jėgos pasaulio. Niekas negali žinoti kokia jėga būtent dabar mus veikia? Mes tai išreiškiame savaip, kuomet mus pastebi aplinkiniai. Ar tai jėga kuri stumia mus į gėrį? Į grožį? Į mielą ir jėgų kupiną erdvę?
Mes negalime sustoti, kuomet norime. Mes negalime pajudėt, kuomet trokštame tai padaryti. Ar tai jėga, ar tai nenoras? Kas tai? Amžinybė, kurios nėra, ar tai? Tai neaprėpiama jėga, verčianti mus taip elgtis….Bet ne visuomet purtomi lapai krenta. Ne visa da žmogus liūdėdamas verkia. Argi jėga gali suklysti? Gali maištyti baltą ir juodą? Ar tai įmanoma? Ar įmanoma paskristi vėjui pučiant? Turbūt įmanoma. Juk viskas šioje žemėje įmanoma, tai kas sutverta mūsų jėgoms. Jėgoms, kurias kontroliuoja žmogiškumo t aškelis, dėmė mumyse.
O gal tai tiesiog nesąlyginiai refleksai, kurie mus puošia nuo pirmų dienų….? Ne, taip nėra, ne visi yra pilnavertiškai apdovanoti šia jėga. Juk mes patys norėdami, jėgą sustiprinti, patys viduje stengiamės ir galų gale mums pavyksta. Tai dovana nuo pi rmų dienų, bet kartu veikianti nematoma, paslaptinga jėga žaidžianti su mumis… Kartais ji supyksta. Kartais mes pasiduodame ir leidžiame jai nuspręsti ir pačiai su mumis kovoti.
Niekuomet lapai nekris nuo stipraus vėjo, jeigu jie turės vidinę jėgą, kuri nugalės vėjo stiprumą. Mes galime kovoti su šia jėga, ją keisti, bet….tai nėra būtybė, kuri lauktų mūsų žodžio. Tai vidus, vidinės jėgos veikiančios psichiką. Taip, tai jėga, k artais norinti mus užgožti ir savavaliauti mūsų kūnuose. Jėga, kuri nėra stipresnė, nei mūsų mąstymas.
2002 01 05
Našlaitė
Labirinte miegojo sušalusi našlaitė,
Visa drebėte drebėjo iš šalčio,
Toli nuo jos mėtėsi kurpaitė,
Bet tyloje ji miegojo ramiai.
Labirintas buvo toks tamsus,
Jame vyravo bauginanti tyla,
Jos galvoje girdėjosi juokas garsus,
Ji drebėjo iš šalčio.
Ji kaip plaštakė,kaip gėlelė graži,
Susirietusi, nereikalinga,
Lyg naktis tamsi,
Ji tūnojo labirinto gale.
Ar kas nors ją išgirs?
Kas nors išties pagalbos ranką?
Ar ji taip ir numirs..
Niekieno neišgelbėta…
Ji priklauso nuo kitų
Visų kurie aplinkui bastos,
Ji vargšė, neturinti namų,
Vėjelio kedenama.
Juk naktį bus dar šalčiau
O su tamsa ji dar gražesnė,
Jos kūnas atrodo dar grakščiau,
Bet ji niekam nereikalinga.
Ji sapnuose dabar gyvena,
Nejaučia ji nei baimės, šalčio,
Jos širdyje viltis rusena,
Ji apgaubta pati savęs.

2001 11 29

Laima 2001 m. lapkričio 23 d., penktadienis, 18:00:33
Darosi shalchiau
Sushuko, sureke vezhimas lapu,
Suzhibo skaischiai, lyg sapne.
Ramiau, ramiau-zhole sushlapo,
Ishtirps ji rudenio purve.
Ishliks mazhyte kibirkshtele,
Kol medzhiai dar dainas dainuos.
Kad dar toli tas shiaures vejas
Ne laikas dar paskest speiguos.
Praeis ir tie, ir dar daug metu,
Kartosis pasakos ramioj nakty.
Ir vel ishgirsi ta cypima ratu
Tai lapai-vel seni, geri.
Trumpas palinkejimas
Sutikame dar viena zhiema,
Dar viena gruodi skubam palydet.
Kaledos dzhiaugiasi shiandiena,
Tad gal sustoki-neskubek!

Ash noriu palinketi laimes
Kantrybes ir geros kloties
Tezhydi ateity tau meile,
Tenepristinga tau vilties.
Sugrizhk
Ilgesys jau zhudo trapia gele
Jau liechia jos kuna tamsoj
Nepamieshk, tu sugrizhk, kaip zhadejai,
Nes laukimas paliks toj zhaizdoj.

Buk man angelas, velias ir Dievas
Buk saldzhiausias, bjauriausias visu
Nepamirshk, tu sugrizhk, kaip zhadejai
Nezhudyk mano grozhio jausmu.
Ishsiskirti nelengva-nenoriu!
Prarast visa tai, ka turiu.
Vejas nunesha gele i toli...
Ash tik skausma ir tamsa regiu.

mindaugas 2001 m. balandžio 1 d., sekmadienis, 15:13:29
kūnas dviejų sielų
medis dviejų upių
širdis dviejų klaidžiojimų
gėlė dviejų ieškojimų
**********************************
nuogą šviežią
kūną apnuoginam
akim ryjam
išvyniojam kaip vaikas ledus ir nieko nelieka
nes tai per pigu
*********************************
Nurimstu tada kai
Pamatau tave
ir tavo dovanotą
žvaigždę nakties šviesoje
nurimstu kai apkabinu tave
jaučiuosi žaviai
kai susilieja lūpos
saldu nuostabu kai mano mylimas
Angelas
yra šalia visur ir visada
skirta Jovitai B.
***********************************
sielos nebesutaria su kūnu
blaškosi tarsi saulė
debesų vendetoj
iškrenta lietus
nurimsta kūnas sieloj
ir taip kasdiena
vis kartojas
magiskoji karuselė
**********************************
atėjau į šį pasaulį
kai saulė kėlė saulę
gamta ir paukščiai
sveikino mane
nauju gyvenimo pradu
ir spindinčioj
ryto giesmėj
žengiu per
margą šį pasaulį

Gediminas 2001 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis, 17:56:47
Liudesy
Liudesy
Mano kancia
Ilgesy
Mano svaja
Atminty
Zaibo sviesa
Uzmarsty
Mirtina tyla
Paslapty
Isdavyste juoda
Nevilty
Skausmo daina
Netekty-
Visa ko pabaiga
Ateity-
Amzinoji liepsna
Sudie
Nereikia man svajones,
Kurioj paskest galeciau,
Nereikia anei grasio-
Kas man is tu turtu ?
Po sios ilgos keliones
Mielai duobej guleciau.
“Pasauliui as - tik nulis,”-
suvokiu su skausmu.
Nereikia man nei dziaugsmo,
Nei meiles vienkartines.
Nereikia ir vilties man,
Uzuojautos, draugu.
Dar karta atsigersiu
Is apmaudo stiklines
Ir su skausmu istarsiu:
“Sudie. As iseinu.”
Laisves skonis
Paemes tuscia juodo popieriaus lapa
As uzrasysiu tavo varda baltai.
Ir visai nesvarbu ka galvoja ir sneka
Motule tavo ir raguoti velniai
Jie galvoja, kad vilti ir laime tau nesa.
Kad ir kaip butu keista- as galvoju kitaip.
Tu noretum pajusti, kad gyvenimas “veza”
Nes to, ka turejai buvo siaip jau mazai.
Jeigu paukscio sparnus tu galetum igyti,
Ar, i vandeni nerus, pasijust lyg zuvis,
Laisves skonis tave verstu susimastyti:
Kiek dar laiko tu busi Tevu “kalinys”.
Laisves skonio svaigumas tave kelia i auksti,
Ir nenori jau leistis zemyn- atgalios.
Sito skrydzio pavydi net dangiski pauksciai,
Tu svajoji, kad jis netures pabaigos.
Vasarvydzio nakti
Vasarvydzio nakti
Paparcio ziedo ieskosim
Ir sauletas menulis
Mus per nakti lydes
Kas galejo tiketis,
Kad taip greit musu sirdys
Viena kita i savo
kerteles isileis
Ir tikrai nieko blogo,
Jei to ziedo nerasim,
Jei sauletas menulis
Uz debesies pasisleps,
Jeigu viska, kas buvo,
Prisimine atrasim,
Kaip malonu priglusti.
Sirdis prie Sirdies.
As nupiesiu

As nupiesiu si pasauli
Toki, kokio noriu as.
Brekstant rytui, kylant saulei
Atgaivinsiu svajones.
Jeiguvejas- niekadejas
Isblaskys manas mintis,
As pavogsiu jas is jusu,
Nes tik taip galiu islikt.
As sugrisiu i svajone
Apie sekme ir dausas,
Apie dziaugsma ir dejone,
Kai viltis atris rankas.
Tos svajones tokios senos.
Kaip man igyvendint jas ?
Kas patars man kaip pasiekti
Issvajotasias dausas?
Pabudus nakti

Dedikuojama: MOBY ( “why does my heart feel so bad”)
Kodel mano siela jaucia si skausma ?
Kodel neapleidzia sis zudantis jausmas ?
Tarytum kas diena vel ir vel as nuskestu,
Tartum kaltas as vienas. Pavargau jau nekesti.
Savo purvino kuno, niekm tikusios sielos.
Ir sirdies - isdavikes - tokia dave man Dievas.
Kodel uz tu duru ash pazvelgti nedristu ?
“Leiskit- perplauksiu jura!”, bet ir vel cia sugriztu
As taip trokstu pazinti sio pasaulio platuma,
Bet deja- nepakilsiu i padanges zidruma.
Nepavysiu jau paukscio, nes ne man toks likimas.
Apie tokius. Kaip as buvo net padavimas:
“Gimes sliauziot, vyruti, i padanges nekyla”.
Su skausmu as suvokiu sia gyvenimo byla.
Kodel mano siela jaucia si skausma ?
Nelinkiu jums pazinti - ir agonija- jausmas.
Tarytum kas diena vel ir vel as nuskestu,
Tartum kaltas as vienas. Pavargau jau nekesti
Tos ziaurios realybes. Sio sumauto Pasaulio.
Jis juk sitoks mazytis, bet jame tiek apgaules.
As tik trokstu isnykti, kaip isnyksta svajone.
Leiskit tarti “Sudie…” . Laukia ilga kelione.
Nezudykit manes
Nezudykit manes
Savo zodziais piktais,
Ir neteiskit manes,
Tegul Dievas nuteis.
Jeigu vel pasroviui
Mano laivas isplauks,
Ko as vertas tada ?
Juk tikrai ne dangaus.
As jau karta buvau
Pakiles virs debesu.
O veliau supratau,
Kaip zemen grizti baisu.
Mano laimes zvaigzde
Susvito skaisciai danguj.
Salnos pakasta gele-
Net ji gyvuoja ilgiau.

Nezudykit manes
Savo zodziais piktais,
Jeigu teisit mane,-
Jus pats Dievas nuteis.
As tylejau
As tylejau. Kodel ?
To ir pats nezinau.
As turejau kazka,
Bet norejau daugiau.
Tavo sielos ugnis
Niekada neisbles.
Jeigu butu sunku,
Gediminas pades.
Trokstu buti kartu
Ir pazadint svajas,
Nora dziaugtis viskuo
Ir iskelus rankas
Eiti misko taku,
Net - istirpt vandeny.
As dziaugiuosi, kai tu
Prie manes prieini
Tavo zvilgsnis ramus…
Tavo veidas… Plaukai…
Tavo kunas svelnus…
As noreciau - tikrai -
Prie taves prisiglaust
Ir svelniai pabuciuot.
Tegu liejas laisvai
Svente musu aistros.

Nemigo nakti
Nemigo nakti, salta ir liudna,
Viska suprates jauciausi it dievas.
Niekas nelies jau mano tustybes,
Niekas nezadins miegancios sielos.
As, lyg aklas keleivis, stovejau perone.
Senia

Jolka 2001 m. spalio 13 d., šeštadienis, 14:30:57
Visi laukai nutilę,
Lyg pasaka žiemos.
Laukuos beržai palinkę
Nuo sniego ir pūgos.
Vėtros jau iškedeno
Berželių garbanas lieknas
Žiema jau atkeliavo
per klonius ir lankas.
Jau apsnigtos bakūžės,
Baltuoja ir laukai.
Zuikelis susigūžęs,
Šuoliuoja pamiškėj.
Jis ieškosi pastogės
Po skarota egle.
Gal suras ten guolį
Po skarota eglute.
Po luitas ledo
Po baltu sniegu,
Užmigo jau žemė,
Baltuoju miegu...

anam cara.. be draugo... 2001 m. rugsėjo 21 d., penktadienis, 17:17:02
per muzika nebegirdziu minciu...
per asaras neberandu taku...
beprasmiskam pasaulio sukime
stebiu zarija, gestancia delne..
nutvilko skausmas, veriantis, astrus,
taciau ugnim as sildysiu visus...
tad ikvepiu, atsidustu letai,
silpnu dvelksmu gyvybe duodu tai,
kurios degimas skaudina mane -
verkiu zarijos liepsnoje...
***
as juodas katinas juoda sirdim...
as tolimas, atskirtas nuo visu...
ir gera man, esu tik su savim,
neieskau meiles zodziu netikru..
nereikia man tusciai maldaut
bent trumpo zvilgsnio mylimu akiu,
as juodas katinas juoda sirdim..
tamsoj keliauju vienas, be vilciu...
***
aplink tamsu, visi ir vel apkurto..
ir sirdyje tyla, pulsuojanti, astri..
as vel krentu, tik sikart i bedugne,
kur gesta akys, kur banga gili....
lieciu nepermatoma ruka sielos,
pasigendu suprantanciu akiu...
taip pavargau ieskoti, rasti, degti..
krentu giliau, kur nebera minciu.........
***
prie mano juros nuolat sviecia saule...
prie mano juros gera ir ramu..
prie mano juros bangos skalauja akis, skandina pedas..
prie mano juros vejas buciuoja skruostus ir tarso plaukus..
prie mano juros visada jauti pilnatve...
prie mano juros ... nera manes.....

Nika 2001 m. rugpjūčio 16 d., ketvirtadienis, 14:24:45
Praraja
Tas rūkas, begalinis rūkas...
Šešėliai blankūs, iškreipta tiesa...
Šiandien man niekas visiškai nerūpi,
Šiandien verkiu, kaip visada, viena...
Tiktai kentėdama išmokau aš mylėti,
Tiktai varge aš supratau visus...
Gyvenimas taip privertė mane tylėti,
Kad pasiguosti niekam negaliu.
O skausmas randus širdyje paliko,
Ir viltimi aš gyvenau tiktai...
O kaip man džiaugtis ir mylėt patiko,
Bet kur dabar pradingo visa tai?..
Dabar už lango siaučia baisios liūtys...
Lietus mane graudina, ir, deja,
Kaip visada slepiuosi aš kampe nuliūdus,
Į klausimus atsakymų nerasdama.
Tas rūkas, begalinis rūkas...
Kaip slegia mano sielą jis- aš jau nebegaliu!..
Ir šiandien man jau niekas neberūpi,
Šiandien tik aimanas aplinkui tegirdžiu...
Visi lyg vienas skęstame bedugnėj...
Visi lyg vienas šaukiame sunku...
Visi lyg vienas mes užpūtę meilės ugnį,
Nesugebame žengt tamsiu gyvenimo keliu...
Vingiuotas kelias, baisios, ilgos liūtys...
Išvargę žmonės ir mirtis šalia...
O varganas Keleivi, susikiūtęs,
Kur tu žengi?- juk ten jau praraja.
98 10 27

Eglė Šimukėnaitė 2001 m. liepos 4 d., trečiadienis, 23:13:55
EILĖRAŠČIŲ RINKINYS "MEDŽIŲ SAULĖ"
KAI TU ATEISI
Kai durys atsivers, ir tu įeisi,
Aš vesiuosi tave į margą pievą.
Ten žydi ir dvelkia
Darni šventuma.
Turėk tik lašelį kantrybės
Ir neklausk manęs, kas esu,
Nesakyki, kas tu.
Ir kodėl taip yra.
Tegu pieva žydi.
O mes - vėjas, ir mūsų nėra.
LAIŠKAS
Žuvėdros plunksna parašysiu laišką.
Neapykantą, ilgesį, nerimą -
Viską jame sudėsiu.
Apraudosiu, atsidžiaugsiu…
Šį laišką vėjui dovanosiu,
O mano sieloj bus ramu ir gera!
PASAKŲ PAUKŠTIS
Juodai baltas
Pasakų paukštis
Pamiršo
Geltonai žalią jūrą.
Sugalvojo
Juodai baltas paukštis
Sukurti
Stebuklingą žydrai baltą
Pasakišką - tokį kaip jis -
Pasakų lietų…
Tik lyjant aš regiu
Geltonai žalią jūrą!
VĖJAS
Būsiu, aš vėjas būsiu…
Pakilsiu į aukštį ir
Šypsnį atpūsiu,
Tik naktį liūdėsiu,
Su broliu vėju kalbėsiu,
O dieną pakilęs
Vis šoksiu ir šoksiu.
Būsiu, aš vėjas būsiu,
Pakilsiu į aukštį ir
Džiaugsmą atpūsiu!
LIETAUS LAŠAI
Plonyčiais lietaus lašais
Dangus žemę bučiuoja.
Alpsta iš laimės laukai,
Upės iš džiaugsmo alsuoja.
Aš bučiniuos pasinersiu,
Dangaus nepaprastumo atsigersiu!
ETIUDAI SAULEI
Gražu pavakarį
Stebėti dangų,
Pajusti meilę
Brėkštančių spalvų,
Pagaut tą paskutinį
Saulės šypsnį
Iš paslaptingųjų
Dangaus skliautų!
Pabūki, saule,
Su manim šią naktį.
DIENOS DIENAITĖS
Bėga dienos lyg upė sraunioji,-
Mirga marga baltai ar spalvotai.
Dienos dienaitės akysna sumirga,
Dienos dienaitės prabėga, negrįžta.
Mirga marga baltai ar spalvotai…
Dienos dienaitės akysna įstringa.
VAKARO SAULĖ
Paskutiniam spinduly gęsta saulė.
Ant vakaro kalno vakaras žydi.
Krinta lapai, kelius užkrinta…
Už girios vis šnibžda kažkas…
Ko taip liūdna, ko neramu -
Saulė žydi ant vakaro kalno!
ANT KALNO
Pavėsyje,
Kai saulė leidžias,
Prisimenu:
Šviesos šokius virš debesų,
Žydrą būtybę -
Seserį žvaigždžių.
Jos kūną,
Apsipynusį žiedais aikštingais.
Ant kalno…
O visa kita dingsta, -
Viršum galvos
Tiek daug širdžių…
* * *
Pakeliu galvą aukštyn
I dangų
Krinta snaigės
Iš pradžių jos paliečia
Mano akis
Vėliau prisiglaudžia
Prie lūpų
Staiga
Visai netikėtai
Pajuntu
Keistą gyvenimo dvelkimą
Mano akys snaigę įsimyli
Mano lūpos snaigę nužudo
* * *
Pritrūksta žodžių
Einu su vėjais
Pievom einu
Geriu vandenį
Ir gėles geriu
Gieda paukščiai
Ir aš su paukščiais
- - -
Tu nueini pas upę
Aš - į žydintį sodą
* * *
Ir nieko nėra nuostabiau
Kaip tik klajoti po pasaulį
Paskui pašėlusį vėją
Ir manyti
Kad kada nors
Jį pavysi ir pabučiuosi
Tiesiai į širdį
Ir nieko nėra nuostabiau
Būk mano vėjas
* * *
Koks lengvumas!
Kokia laisvė!
Balta migla!
Leidžiasi į širdį…
Imu, net įsivaizduoti,
Kad ir tu… šalia.
Nuvažiavo traukinys
Nusinešė miglą.
* * *
Auginau gėlę
Kiekvieną dieną
Kiekvieną naktį
Kiekvieną akimirką
Sukaupus dėmesį
Ji man buvo jūra
Ji buvo mano pasaulis
O tu ją nuskynei
MAŽAS VAIKAS
Mažas vaikas paikas,
Baltais plaukais ir…
Kojinėm baltom.
Niūruolių sode vaikšto ir
Stebisi vis,
Klausinėja
Savęs ir kitų:
- Kur obelys baltos… Kur
Žydėjimas baltas?
- - - - - - - - - -
Niūruolių sode vaikas paikas
Raudoną obuolį kanda…
VEIDAS
Ant tavo plaukų saulė miršta,
Diena ties tavim baigias.
Sakyk, prašau, sakyk,
Kodėl išeini?
Kas man uždegs žibintą?!.
Diena jau baigias...
Ant tavo plaukų saulė miršta.
Kas uždegs man žibintą
Tarp pasaulio šalių keturių,
Prie nepažįstamų žmonių
Veidų?
SKRAIDYTI !
Sėdėjau ant pasaulio krašto.
Tarp viršaus ir apačios,
Pasiekiamo ir nepasiekiamo.
Staiga pradėjo lyti.
Lietus sujungė dangų, žemę ir mane…
Nepasiekiama priartėjo - Lijo!
Tą vakarą gimė jausmas, -
Aš išmokau skraidyti !
MANO ŠIRDYJE
Ragausiu pienės kvapą pievoj.
Pavasarį pasveikinsiu basa…
Buvimo šito apsvaiginta,
Dabinsiuos gražių iliuzijų rasa.
Prisijaukinsiu mažąją visatą,
Kad ji gyventų mano širdyje!
BALTI MEDŽIAI
Vieną kartą mačiau
Tenai virš horizonto
Baltus medžius
Pražydusius.
Jie stiebėsi į dangų,
Jie tarsi žinojo
Kažkokią paslaptį,
Dėl kurios verta gyventi.
Tokių medžių
Dar niekur nemačiau,
Tokio žydėjimo
Dar niekur neregėjau,
Toks nepaprastas grožis
Plytėjo prieš mane!
Atsivedžiau tave,
Kad ir tu pamatytum
Stebuklą virš horizonto.
Bet tu tik numojai ranka

Ramunas 2001 m. gegužės 1 d., antradienis, 10:15:04
Pavasareja
Dar vis jauciu praejusiu dienu bangu osima
Sirdies savos giliausiame kampely.
Ir ypatingai tom naktim, kai pamatau zvaigzdes tyras
Taip kvepiancias dangum bei pievomis Rugpjucio,
Pagaunu besisypsanti save, nors kad ir kaip tai idiotiskai atrodo.
Pavasariu jau padvelke dienu pilkumas, kiekviena karta vis drasiau,
Saulutes draskomas dangus zidruma savo rodo.
O pauksciai…pauksciai, lyg ju man ir betruko.
Dulketame gyvenimo kely, belieka jiems tik dekoraciju vaidmuo.
Kazkur girdejau jau zodzius: "Tikejimas, viltis ir meile".
Jais apibrezti bandomas zmogaus dorumas.
Bet argi zodziais reikia zmogu nusakyti,
Kai mes kiekvienas esam atskiras zmogus?
Ir ar zmogus, dar verta butu pasigincyt...

Liena 2001 m. gegužės 16 d., trečiadienis, 11:32:08
gyventi
nekaip
man
sekas
deja
tikriausiai
esu
kažkuo
negera
kažką
padariau
ne
ten
ir
ne
taip
praleidau
kažką
arba
tiesiog
šiaip
nes
tau
aš
deja
atrodžiau
tokia
kažkuo
nrgera
tavęs
neverta
todėl
ir
sunku
tikėti
savim
domėjais
kita
o
ne
manim

vladas 2001 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis, 11:51:20
Atėjo pavasaris.
eilinis, kaip visad.
Su vyšnių žiedais,
baltom obelim.
medžiai lapais apsirengė
moterys žiemą paliko
ir išpylė į gatvę
žavesį savo.
Atėjo pavasaris.
Saulė sušildė
sielas pavargusias
šaltį kentėt.
Tik naktys prisimena
sušalusį ilgesį
šalčio išdailintos
ledo gėlės.
keistas žmogau
šilumos pasiilgęs
Vasaros karšty
ilgėsies vėsos
Mes - dykuma,
kurios lietūs nevilgys,
kol nesurasime savo
TIESOS

NERIJUS BUKAUSKAS 2001 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis, 18:04:14
MANO KAPAS
Dvi pilkos naktys,
Dvi juodos akys,
Mirties šešėlis,
Mirusius prikėlė.
Mirusiais tapsim,
Visi gyvieji,
Likimo ratai,
Kelia pametė.
Ant kapo mano,
Kunigas apako,
Pamatęs diena,
Velnią sėdinti ant kapo.

GYVYBĘ PRARADĘS
Kažkas ištars,
Kažkas išbrauks,
Kažkas pravirks,
Gyvybe praradęs.
Kažkas surėks,
Kažkas pribėgs,
Kažkas nueis,
Gyvybe praradęs.
Kažkas numirs,
Kažkas sukals,
Kažkas supus,
Gyvybę praradęs.
KAUKOLĖ
Kaukolė tai ženklas,
Visagalės giltinės.
Ji atgaivina sielą,
Tiems kas nebijo mirties.
Tai kūno vieta,
Kuri sudyla po žeme,
Tik po metu ilgų.
Tai ką mes piešiame,
Tarp sukryžiuotu,
Kaulų senų.
AKLOJE TAMSOJE
Žvaigždes žiūri į žemę,
Kai tamsa viešpatauja.
Jos stebi likimus žmonių,
Ir turtingų, ir varganų.
Žmones jas skaičiuoja,
O jos krenta į žemę.
Ir Tibeto vienuolis,
Meldžiasi, kai žvaigždes,
Juodame danguje regi.
Jos, kaip ir žmonės,
Ir gimsta ir miršta,
Akloje tamsoje.
MIRTIES MIESTAS
Mirtina tyla apkloja,
Margaspalvius lapus,
Gulinčius ant purvinos,
Seno miesto gatvės.
Miesto neverto,
Net čia gyvenančių,
Alkanų valkatų.
Kuriame viešpatauja,
Negailestinga mirtis,
Kuri kas vakarą,
Seno miesto upe,
Plugdena negyvus,
Miestelėnų kūnus.
Miestas kuriame,
Žmonės praradę tikėjimą,
Sudaužo tylą,
Ieškodami paguodos.
KAUKE
Ieškok po kauke,
Aš esu po ją.
Lyg knyga sena,
Neturinti lapų.
Pasaulis regi kaukę mano,
Bet nejaučia širdies.
Nuimki kaukę,
Ir pamatysi tu mane.
Jus regyte tik tai,
Ką norite regėti.
Ir jus nedomina,
Ką slepia kaukė ši.
Kai pro kaukę skverbiasi ašaros,
Ar kai skausmas iškraipo veidą,
Jus nematote tikrosios tiesos,
Nes prieš akys kaukė bejausmė.
Bet regyte akys,
Ar bučiau aš su kaukę,
Ar be jos.
MIRTIES LAIKAS
Mirtis pažvelgusi rūsčiai,
Žinos, kad jau atėjo,
Jos viešpatavimo laikas.
Nes gyvybė pakėlusi,
Akys į dangų,
Jau nesitikės gyventi.
VELNIAS SU DIEVU
Kažkas pasakė tyloje.
Ar regyte tai,
Ką aš regiu.
Ant kelio mano,
Velnias sėdi su dievu.
Susėdę jie prie vieno,
Keturkampio stalo,
Lošė kortomis,
Ir vyną gere.
Išgėręs vyną,
Ir pralošęs dangų.
Nuliūdęs dievas,
Nuėjo pragarą pašventint.
VAIKAS ANT ŠIUKŠLYNO
Užgimė vaikas ant šiukšlyno,
Jis dar švarus,
Bet greit pajuos.
Vaikas ant šiukšlyno,
Jis tuoj nebekvėpuos.
Jo motina niekad
Meilės jam neduos,
Jinai viena matys,
Kaip jis kvėpuos.
Matys ir atodūsį,
Paskutini jo.
Klausydama ar širdis,
Kūdikio plaka,
Užminusi su koja,
Paspardys dar kiek,
Ir nusijuoks.
Miręs vaikas ant šiukšlyno,
Niekas jo nepagailės,
Tik man vienam,
Ašara išridės.
RYTAS
Rytas tai metas,
Kai akys man merkias.
Kai miegas dar valdo,
Ir laikas jau keltis.
Nors gaidys jau pragydo,
Bet sapnas nedingo.
Tik lašas rasos,
Prikels visus tuos,
Kuriu akys užmerktos.
Ir velnias jau slepias,
Nes saulė jau teka.
KETURIOS SIENOS
Keturios sienos,
Tai kaleimas pasauliui.
Tai vienatvės šešėlis,
Ant mano delnų.
Keturios sienos,
Tai laisvė menui,
Paverčenčiu siena,
Nuostabu peizažu.
Keturios sienos,
Tai mano gyvenimas,
Tarp grotuotu, dulkėtu,
Sielos langų.
SUSTOJAS LAIKAS
Sustojas laikas,
Sustabdo plakimą,
Širdies sustabdytos,
Visagalio likimo.
Sustojas laikas,
sustabdo viltis,
Žmonių bejėgiu,
Prieš mirtį.
Sustojas laikas,
Sustabdo tai,
Ką mes turėjom,
Ko niekada nebeturėsim.

MIRUSIOS SVAJONĖS
Mintys susipynė į viltį,
Svajonės niekada neįsipildo,
Žmonės, kurie žiūri į viltį,
Kaip į gyvenimo vingį.
Svajonės gyvena ir miršta,
Tarp tu su kuriais ir gimsta.
GYVENAM LIKIME
Gyvenam likime,
Nors minčių,
Tiek daug,
Pakeisti nieko
Mes negalim.
Tikimės dievo malones,
Gal suteiks jis rytoj,
Pamanęs, kad mes
Jau nebe tokie,
Nuodėmingi, kaip atrodom.
Kiekvienam jis savo,
Likimą paskirs,
Vienam greitą mirtį,
Kitam gyvenimo liūdesį,
Skausmingą suteiks ir nueis.
Nueis, keliais nežinomais,
Kai kuriems jie dieviški,
Kitiems, kurių akys atmerktos,
Dieviški keliai ašarom,
Liūdnu žmonių permirkę.
Kodėl aš nemėgstu dievo ?
Todėl, kad jis įskaudino,
Tuos, kuriuos mylėjau,
Ir net mane.
NETEISKIME DIEVO
Neteiskime žmonių,
Už klaidas, kurios
Pamirštus vaikų,
Mačiusiu alkį ir šaltį.
Nekreipkime ginklo,
Į žmonės padariusiu
Daugybe klaidų.
Atleiskime priešui,

mazhulia 2001 m. sausio 9 d., antradienis, 19:43:03
Taip daug norėčiau aš tavęs paklausti
Ir sužinoti koks tu iš ties esi...
Bet kaip dabar aš pradedu manyti,-
Pyksti tu ant manęs labai.
Bet meile! Kam tas pyktis?
Kam tie nesantaikos grūdai?
Nejau taip sunku tau patiketi,
Kad aš atsidavusi tik tau...
Kad mano akys trokšta
Tavojo žvilgsnio šilumos,
Kad mano lūpos ilgisi
Tik tavo bučinių...
Širdy manojoj dega,
Karšta karšta liepsna.
Ji veržias, ieško, plečias
Kur ta tavoji šiluma?
Staiga...Svajonių skraistė
Man atveda tave...
Ir šioj žydroj, žvaigždžių pilnoj padangėj
Tu apkabini mane...