Linas Pakšys. KETURI MANO GYVENIMAI
2000 m. liepos 18 d., antradienis, 12:42:35

Keturi mano gyvenimai

Oras

Kas tu esi

Kas gi tu esi,- Eilėrašti!
Minčių landynė...
Baltos laivo burės
Prozos vandenyne.

Kas gi tu esi,- Eilėrašti!
Žodžių marmalynė...
Lūpom mano tarta
Malda kasdieninė.

Kas gi tu esi,- Eilėrašti!
Erdvė begalinė...
Melo ir meilės šalis
Poeto gimtinė.

Kas gi tu esi,- Poete!

Eilėraščio filosofija

Trumpas eilėraščio gyvenimas -
Ne viską suspėjau pasakyti.
Jaunos mintys eržilais lakstė -
Sunku buvo jas suvaldyti.

Minčių tiek daug susikaupė,
O žodžių vis dar trūksta.
Suglamžytas juodraščio lapas
Jau nedega, tik rūksta.

Tuščias popieriaus lapas
Akinančio baltumo.
Bėgau lyg per sniegą basas
Nejausdamas atstumo.

Baltas popieriaus lapas
Pieva mintims ganyti.
Ar yra kas tau sakęs
Ir užpakaliui tinka valyti.

Trumpas eilėraščio gyvenimas -
Nespėjau dar visko patirti.
Skaitau ir ima nerimas -
Tik gimus reiks numirti.

Krinta baltos snaigės
Ant pakaušio pliko.
Eilėraštis baigės,
Bet žodžių dar liko...

Eilėraščio rašymas

Imame nusmailintą pieštuką,
Popieriaus lapelį, dar trintuką
Renkamės stalo vietą apšviestą
Tik pirma nuimkim sviestą.

Imame nusmailintą pieštuką,
Popieriaus lapelį, dar trintuką
Ir pasukę ūsą riestą
Musę matome ant sviesto.

Imame nusmailintą pieštuką,
Popieriaus lapelį, dar trintuką
Ir nudūrę tą šlykštynę
Rašome kaip mylime Tėvynę.

Imame nusmailintą pieštuką,
Popieriaus lapelį, dar trintuką
Minčių ratas begalinis
Popieriaus lapelis paskutinis.

Imame pakelį sviesto,
Aštrų peilį, duonos dar turėjo būti
Renkamės stalo vietą apšviestą
Gal ir šiam eilėraščiui lemta pražūti...



Vanduo

Jūra

Kas jūrą motina vadina
Ir turi teisę tai patirt,
Tą jūra motina maitina
Neleisdama tuščiai numirt.
Kas jūrą seserim vadina
Tą sesė guodžia, nuramina
Savo turtus jam dovanoja
Nuo vėtrų saugo ir užstoja.
Kas jūrą mylima vadina
Jai savo meilę turi atiduot
Per amžius likt su ja
Ir kartais gyvastį aukot.

Vakaro saulė

Kaip vakaro saulę skaisčiai raudoną
Jūra skandina viltį iškilti.
Banga jau verčias per laivo šoną
Dieve sakyk, - ar jau laikas numirti.

Kam jūra aš tau reikalingas,
Kodėl plėši baltas bures.
Aš tik jūreivis nelaimingas,
Negalintis tau pažadėt savęs.

Ant kranto palikau mergaitę
Sugrįžti greitai pažadėjau.
Jos švelnų kaklą ir rankas
Skaisčiaisiais gintarais papuošt norėjau.

Kam jūra aš tau reikalingas,
Kodėl geidi tu tik manęs.
Nebūsiu pas tave laimingas
Ir nepamilsiu aš tavęs...

Tu nieko jai nepažadėjai,
Žolių vainikas dar plaukuos.
Paguos mergaitę tą ir vėjai,
Sparnu žuvėdra sušukuos.

Tavam glėby

Šiandien  nauju rūbu
Jau pasipuošus tu
Rami ir netgi paprasta
Vėl stebini mane.
Sunku net apsakyt dabar
Ką patyriau, regėjau
Iš tavojo glėbio ištrūkti greičiau
Aš vakar be galo norėjau.
Svaigino krūtinė neapsakomo baltumo,
Tik oi ne pieną tąsyk gėriau
Ir kelio man atgal nebuvo
Tik juodą gelmę prieš akis regėjau.
Glėby tavam, kaip mažas vaikas,
Blaškiaus pritrūkęs oro,
Maniau, kad jau sustojo laikas
Ir išgyvent beveik neliko noro.
Nuo begalinio tavo artumo
Dusau ir rankos sunkėjo
Ar tau pagailo mano nekaltumo,
Kad trenkusi durim mirtis išėjo.
Kam lemta bus žinot
Kas jūrą, moterį ramina,
Kodėl vienus jos myli,
O kitus skandina.

Žemė

Prakeikimas

Saulės nualinta žemė
Laukia lašelio vandens,
Gal paprasčiausiai likimas
Svarsto kuris išgyvens.
Karščio išdegintos akys
Ašarų jau neturės,
Lūpos suskilę, pabalę,
Žodį ištars be drėgmės.
Koks gi tai būtų likimas
Žūti nuo dievo bausmės,
Juk tai rūstus prakeikimas
Dėl visų žmonių giminės.

Rauda

Mes į juodą žemę
Sėjom grūdą, gal negyvą.
Mes į šiltą žemę
Sėjom viltį - dar nemirki,
Juk esi tu mažas
Tiesos lašelis,
Juk esi tu mažas
Duonos kąsnelis -
Žemės rūpestis...
Žemės vargelis...
Krenta į žemę mažas grūdelis,
Kaip ašarėlės dailios mergelės.
Tiesias į žemę baltos rankelės,
Juk ten brangiausias,
Juk ten bernelis -
Nesugrąžinsi...
Nenuraminsi...
Imki žemelę grūdą auginti
Ir užteks tau ilsėti
Nebėra jau kam arti,
Nebėra jau kam sėti -
Mus išmaitinti...
Mus išauginti...
Ima žemelė grūdą auginti,
Saugo ir šildo tą menką viltį.
Ar mes galėjom tada pagalvoti,
Kad tu galėsi šitiek kainuoti -
Motinos nerimą...
Tėvo gyvenimą...

Vasaros rytas

Koks gražus birželio rytas...
Mėlyni dangaus skliautai.
Durys jau seniai atidarytos,
Tu žvalgais kiek užmatai.

Saulės spinduliai pripildo orą,
Nusileis žemyn ir mus suras.
Gale sodo senis taiso tvorą,
Kažkada išgriautą per audras.

Tu dairais, dairais aplinkui,
Atsidžiaugti negali,
Tiktai stinga, baisiai stinga,
Laiko to praleisto ten toli.

Ir įkvėpęs čia gaivaus gimtinės oro,
Pasiėmęs dalgį tu eini.
Reiks padėti sutaisyti seniui tvorą
Ir išsukti pradalgę slėny.

Koks gražus birželio rytas...
Mėlyni dangaus skliautai.
Takas jau seniai nušluotas, nuvalytas
Tas, kuriuo tu išėjai...

Ugnis

Dūžtantys stiklai

Kai vakaro dangaus skliautai
Suduš į tūkstančius žvaigždžių
Nebeieškok kitų vardų,
Jei mano suradai.

Savęs tu nežudyk,
Nedrumsk trapių minčių
Tik tyliai pasakyk,
Kiek danguje žvaigždžių.

Ir nesakyk man netiesos
Juk iš savęs nepasivogsi,
Gal laikas žemėje sustos
Kada apie mane galvosi.

Vėl plono stiklo dūžtantys skliautai
Žibės kaip tūkstančiai žvaigždžių
Ieškok tenai kitų vardų
Jei mano užmiršai.

Rasos naktis

Bus vasaros naktis
Tokia trumpa,
Kai saulė leisis, rasos kris
Ir svaigs galva.
Tas pirmutinis jaudulys
Apėmęs nerimu tave,
Kaip paskutinis saulės spindulys,
Paklys tamsiajam danguje.
Lyg tyro šalčio drebulys
Virpėdamas tavam kūne,
Žolių vainikas vandeny,
Nuskęs giliajam Nemune.
Laužų ten liepsnos išdidžiai
Žvaigždėm skliautus nusės,
Nedrįs palaimos drumsti nieks,
Tylės pirmi gaidžiai...
Nebus nei žodžių ilgesingų,
Išsiskyrimo bučinių,
Tik rytas brėkšta paslaptingai
Ant tavo lūpų pravertų.
Aš nežinau kodėl,
Užmerkti norisi akis
Ir grįžti vėl ir vėl
Kur vasaros naktis
Tokia trumpa,
Kur saulė leisis, rasos kris
Ir svaigs galva...

Balkonas

Aš ir vėl stoviu parimęs po savo balkonu,
Kaip tas stiprus vyras, nepamenu koks.
Gal ir vėl praeisi tu su trumpu sijonu,
Ir švelnus tik vėjas plaukuose tavo šoks.

Stovim mes abu beveik panašūs,
Jis laiko, o aš tik imituoju.
Mūsų figūros įsitempę ir netgi gal gražios,
Sunku man labai, bet aš nedejuoju.

Kiek žmonių pro šalį praplaukia:
Visi kažkokie priplaukę, šalti, svetimi.
Na kiek dienų man dar laukti
Neakivaizdaus pasimatymo su tavimi.

Man akyse aptemo, jam kojas pakirto.
Eini tu pro šalį ir prie mūsų sustoji.
Turbūt ant galvos balkonas nuvirto...
Kažką mums sakai, paskui pakartoji.

Ko čia stovi parimęs po savo balkonu,
Kaip tas stiprus vyras, nepamenu koks.
Ar nepatinka tau mano trumpas sijonas...
Tai kas gi šįvakar su manim šoks?

Daugiau nelaikau jau savo balkono.
Turbūt laimingesnis aš už tą stiprų vyrą,
Kuris ir dabar tik žiūri į trumpą sijoną,
Kai pro šalį su ja praeinu į kiną.