2015 m. liepos 29 d., trečiadienis, 00:32:14
Lakštingala negali nečiulbėti…-
Taip rašė įžymi poetė,
O aš nesu poetas įžymus
Ir mano posmuose tiek čiulbesio nebus...

Vilmantas 2015 m. liepos 14 d., antradienis, 23:13:33
1410.07.15
Šaknys
Kažkiek aš jotvingis, padėjęs prūsams,
Kažkiek lietuvis, nepasiryžęs jiems padėt.
Kažkiek aš karą pralaimėjęs prūsas,
Kažkiek krikščionis, pats apsisprendęs kuo tikėt.
Mano tautos istorija lipdyta
Iš kalavijo, kraujo, pelenų.
Ant tūkstančių likimų pastatyta
Ir pavadinta Lietuvos vardu.
Su Mindaugu ir Gediminu,
Su Vytautu, Jogaila ir kitais,
Su mūšiais ties Saule, ties Durbės pelkynu,
Su pergalingais Žalgirio laikais.
Tai buvo. Tai į genus įrašyta.
Ir šito niekas neatims ir neištrins,
Nei šlėktų, nei carų, nei okupantų pyktis,
Nei tolerantų(ES) iškrypusi mintis.
Lietuva,Iš tavo praeities aš maitinuosi
Žinomų ir užmirštų vardų palikimu.
Ir savo ir ne savo motinoms lenkiuosi,
Kad žodis-Lietuva man toks brangus.

Vilmantas 2015 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis, 16:57:21
pagal A. Puškiną:
-------------------->BR> Tankmėj, tarp nuobodulio sutemų
Tyliai mano dienos tęsės.
Be Dieviškųjų įkvėpimų,
Be ašarų, gyvenimo ir meilės

Vilmantas 2015 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis, 23:13:25
2 vertimo bandymai, pagal A.Puškiną:
x
Tave mylėjau,gal dar meilė bus
Širdy manoj užgęsus nevisai,
Betgi jausmų tavų daugiau ji tenedrums
Netrokštu liūdinti tavęs niekaip.
Tave mylėjau nebyliai ,beviltiškai,
Tai drovumu tai pavydu prislėgtas,
Tave mylėjau švelniai ir nuoširdžiai,
Kaip, Dieve duok, mylėtų tave kitas.
xxx
Prisimenu akimikirką aš ypatingą-
Tu prieš mane atsiradai,
Lyg vizija,regėjimas žavingas,
lyg grožio tyrojo kerai.
Kamuojamam beviltiško liūdnumo,
Ar neramioj triukšmingoj sumaišty,
Ilgai girdėjau balsą kupiną švelnumo,
Sapnavos man tavo bruožai mieli.
Bet ėjo metai ir audrų maištingi šuorai
Išblaškė buvusias svajas.
Ir pamiršau aš balsą tavo,juoką
Ir veido bruožų dangiškas žymes.
Tankmėj, tarp nuobodulio sutemų,
Nebyliai mano dienos tęsės .
Be įkvėpimo dieviško jausmų,
Be ašarų, gyvenimo ir meilės.
Sieloj įvyko prabudimas.
Ir štai tu vėl atsiradai.
Lyg vizija,regėjimas žavingas,
lyg grožio tyrojo kerai.
Ir vėl apsvaigusios širdies plakimas
Many iš naujo prisikėlė.
Ir dieviškasis įkvėpimas,
Ir ašaros, gyvenimas ir meilė...

Vilmantas 2015 m. liepos 29 d., trečiadienis, 00:09:30
"В нас еще до рождения наделали дыр,
И где тот портной, что сможет их залатать? "(Viktoras Cojus)
Suskamba dainos esminiai žodžiai
Su klausimu man irgi esminiu.
Atsakymo aš ieškau godžiai,
O dar labiau Tavęs(Портной) pasilgęs aš esu.
---------------------
Mintys daužosi i ribotumą,
Jausmai vėl netelpa širdy.
Kur aš skubu ir į kieno artumą
Bėgu,veržiuosi savo vidumi?
Aklasis daugiau gal pamatytų
Nei aš kad reginčiom akim,
Tiek metų klystkeliuose išbarstytų
Ir taip trumpai buvau savim...
Aš pavargau tylėti apie savo skausmą,
Kurio išreikšti niekaip negaliu,
Kaip ir negaliu suprasti jausmo,
Kad aš kažko ,kažko lyg neturiu.
Kažko svarbaus lyg visą laiką stinga,
Lyg saulės dienai,trokštančiam vandens
Ir šitas stygius skaudžiai sminga
Sielon ir neša liūdesį kaip darganos rudens.
Visa tai atrodo gan miglotai.
Kad jūs žinotumėt kaip man tai realu!
Kiek kartų jausta tai ir apgalvota,
Aiškumo betgi niekaip nerandu...
Gal man baisu save išvysti
Tokį,koks iš tiesų esu,
Gal kažkada aš išsiskyriau
Su savim ir niekaip susitikti negaliu...

2015 m. birželio 28 d., sekmadienis, 23:56:05
niūriam pasauly skęsta
nuplautas nuoskaudos šešėlis...
atleisk,
Nepažinau, galvojau vėjai
Uždėjo delnus man ant smilkinių...

Vilmantas 2015 m. balandžio 7 d., antradienis, 22:57:22
Žmogaus gyvenimas kaip javo,
Su ašara pasėto rudeny lauke.
Jį vos sudygusį jau šalnos bado,
Bet jis žaliuoja vėjuos darganose.
Žmogaus gyvenimas kaip javo,
Iškęs žiemos ir šaltį ir sniegus
Ir pusnyse žaliuos kaip ir žaliavo,
O negandos užgrūdins,tvirtas bus.
Kada saulė,lietus,kada paukščių giesmė
Kelia javą ir žmogų augt ir tvirtėt,
Vienam stiebtis,banguot net gražu pažiūrėt,
Kitam gi dvasia ir darbais suspindėt.
Žmogaus gyvenimas kaip javo,
Vasarą banguojančio rankų mišku.
To žiemos mums tikrai nepranašavo,
kaip ir aruodų pilnų.
Žmogaus gyvenimas kaip javo,
Subrendusio ir kvepiančio duonos rieke.
Ir viens ir kitas-visko paragavo,
Žmogus ir javas-panašiam virsme.

Vilmantas 2015 m. balandžio 7 d., antradienis, 00:48:45
Širdies tyloj, pasilgęs Tavo žvilgsnio,
Taip laukiu-palytėk mane,
Tušti beprasmiai mano žingsniai
Sustojo laiko kelyje.
Ir Getsemanės vienišumo rūkas
Kėsinasi užnuodyti jausmus.
Aš pats kaip vakaras apniukęs,
Ir liūdesio skara užklotas, neramus.
Jei nori-muitininku Tau nusilenksiu,
Prabilsiu pasiklydusia avim,
Aš Bartimiejum Tavo vardą šauksiu
Ar Magdalenos mylinčia širdim...
prašau išgirsk...

Vilmantas 2015 m. balandžio 6 d., pirmadienis, 23:05:35
Pirmajai (o gal tikrąjai)

Tokį vakarą be galo tylų
uždegsiu žiburį liūdnoj širdy,
Ištarsiu Tau-aš vis dar myliu,
Bet nežinau ar Tu mane myli...
Mus skiria laikas ir bedugnė
Užgesusių neišreikštų jausmų,
Nesugražinsiu to,kas buvę ar pražuvę,
Bet prisiversti nemylėt aš negaliu.
Dainuosiu pavėluotą meilės dainą
Ir šitą dainą tiktai Tau skiriu,
Kaip trokštu,kad išgirstumei bent aidą-
Nunešiu Tau ją ant maldos sparnų...

Vilmantas 2015 m. balandžio 6 d., pirmadienis, 22:30:44
Mintys daužosi i ribotumą,
Jausmai vėl netelpa širdy.
Kur aš skubu ir į kieno artumą
Bėgu,veržiuosi savo vidumi?
Aklasis daugiau gal pamatytų
Nei aš kad reginčiom akim,
Tiek metų klystkeliuose išbarstytų
Ir taip trumpai buvau savim...

Vilmantas 2015 m. balandžio 6 d., pirmadienis, 22:21:21
akys nieko nesako
lūpos tyli irgi
ant gyvenimo tako
stoviu.Paniręs į rūką.
Rankos nusiminę
bando kažko imtis...
tai viskas.Tai nieko.
tai kažkas be formos

Vilmantas 2015 m. balandžio 6 d., pirmadienis, 21:28:12
(žodžiai ne mano ir ne man)
Sugrįšiu(o gal ir ne)
Sugrįšiu pas tave aš Nemuno banga,
Sugrįšiu kryžiumi pakelėj pastatytu.
Širdis mana skambės nutrūkusia styga,
Jausmai mani liepsnos ilgesiu atmiežti.
Sugrįšiu pas tave aš žydinčia gėle,
Baltom akacijom į širdį pasibelsiu
Ir nesvarbu visai- ar laukei tu ar ne,
Meldeisi ar kvietei-vistiek tave išgirsiu.
Sugryšiu pas tave aš gulbės grakštumu,
Kur tarp lyčių pavasario sulaukia,
Kregžde sugrįšiu aš ir posmo švelnumu
Sakralinę tą uždangą praskleisiu.
Ką rasiu ten už jos,kol kas dar nežinau,
Gal kančią savo seną,gal likimą savo kitą.
Tu nesikrimsk per daug,žinok ten amžinai
Gyvenimo prasmė likimuos įrašyta.
Sugrįšiu aš ir vėl-tu parymok palauk...
Žvaigžde vakare tau į širdį nusileisiu...
Sugryšiu pas tave -mums duota šitiek daug-
Kartu sutikti ryto aušrą...
Mums duota šitiek daug-
Nuskęsti rasoje,sudegti aušroje,
Žibėt danguj žvaigžde...
Mums duota šitiek daug-
Prarast ir vėl atrast
Ir vėl kartot širdim
Likimą savo keistą.
Tu nebijok-atleista,
atleista mums seniai...

Vilmantas 2015 m. vasario 22 d., sekmadienis, 14:03:52
,,Volunge aš perlėksiu pasaulį,
Spindulių tavųjų nušviesta.''(Janina Degutytė)
O...kad galėčiau taip jausti ir rašyti!
xxx
Už lango ūžia miesto gatvės,
Nors vakaras-tylos nėra.
Nors vienas aš,bet nejaučiu vienatvės-
Užklojai širdį man eilių skara.
Iš knygos atverstos tu man kalbėjai
Gyvu žodžiu ir šiluma širdies.
Mylėjau juk ir aš, ką tu mylėjai,
Taip trokštu ranką tau ištiest...
xxx
Už lango eglių šakas
Snaigės lenkia žemyn,
Už lango tamsu,na ir kas,
Juk širdy esu su tavim...
Žodžiai mano kaip sniegas
Iš širdies į posmus krenta.
Nors vėlu,nesimiega,-
Aš menu tavo šilumą rankų.
Snaigės ir žodžiai krenta ir krenta,
Gal rytoj jie ištirps,jų neliks.
Tarsi bangos pasiekusios krantą
Nurims.Tik ne mano širdis...

Vilmantas 2015 m. vasario 22 d., sekmadienis, 13:35:18
Palinkusios nuo sniego eglių šakos-
Šedvras spindintis gamtos grožiu...
Ir baltumu barstytas miško takas,
Už lango ne kasdieną tai regiu.
Šiandien regiu kitaip.Sustoju
Judriam gyvenimo kely
Ir nieko kito negalvoju
Kaip tik apie tave,nors ir esi toli.
Galbūt nurimę eglių siluetai
taip primena tave visu grožiu
Ir vardą primena,kurio prabėgę metai
nepaskandino užmaršty ir neužgoš,tikiu...

Vilmantas 2015 m. vasario 22 d., sekmadienis, 13:06:27
,Parėjau, atlankęs draugą.
Ji buvo man labai gera.''(Putinas)
xxxxx
Tu vėl ateik kai mariose tirps ledas,
Tu vėl ateik kai gulbės plaukios būreliu,
Tu vėl ateik kai pumpurais dabinsis medžiai,
Tu vėl ateik... ir būsim vienudu.
Vienudu kaip pastarąjį kartą,
Kai gamta žavėjo mus grožiu
Ir kiekvieną žodį tavo tartą,
Rodos,aiškiai ir dabar girdžiu.
Buvom skirtingų kraštų mes paukščiai,
Tu mane vienatvėj aplankei...
Skiria jau ir toliai mus ir aukščiai,
Bet širdy tave nešiosiuosi ilgai...

Vilm 2015 m. vasario 22 d., sekmadienis, 12:40:23
Mano eilės- tylios ir nedrąsios,
Mano eilės-tik balta žiemos tyla.
Mano eilės-mielos sielos sesės,
Aš be jų-uola šalta.
Eilės-širdžiai brangūs žodžiai,
Eilės- rytą eglių žaluma,
Akimis geriu ją godžiai,
Mano sielai ji taip artima.
Mano eilės - tylios ir nedrąsios,
Tirpsta lūpose kaip snaigės.
Ką jose, jose aš rasiu?
Mano eilės juk, deja, tik eilės...

Vilmantas 2015 m. vasario 22 d., sekmadienis, 23:18:37
subtiliai subjektyvūs (proziškai-kitokie) PELENAI
poeta:
-Kai tavęs nėra šalia aš
skaudžiai pajuntu,kad tu
tikrai šioj žemėje esi...
Mūza:
-Gal geriau išliksiu tau žvaigžde,
Mūza tavo,įkvėpimo deive.
Visad būsiu tavo eilėse-
Ar draugyste jos alsuos ar meile...

Vilmantas 2015 m. vasario 15 d., sekmadienis, 23:42:31
Gimtinei
Užtvenksiu posmu vakaro saulėlydį
Ir sulaikysiu saulę už sparnų,
Apglėbsiu žemę,dangų mėlyną
Vienu žvilgsniu,vienu žodžiu.
Stebėsiu tyliai po svyruokliu beržu
Kaip vėjas švelniai kalbina šakas,
Trumpam pamiršęs skubantį pasaulį
Širdim priglusiu ,gimtine,prie tavęs.
Ne.Neužtvenksiu vakaro saulėlydžio,
Nebelaikysiu saulės už sparnų-
Naktis, juodai uždažius mėlyną,
Tepaskandina žvilgsnį tarp žvaigždžių.
Tepaskandina širdį tekančioj ramybėj,
Teplauna sielą krištolo srove,
Visu savim glaudžiuosi prie tavęs, tėvyne,
Aš-tavo rankoj, tu-mano širdyje.

Vilmantas 2015 m. vasario 15 d., sekmadienis, 23:26:05
Pirmajai...
Akių tavo žvilgsnis
Manyje neišblės,
Kol plaka širdis-
Visada jis lydės.
Akių tavo žvilgsnis-
Perlas sielos manos,
Jis man šventas, brangus
Kaip žodžiai maldos.
Akių tavo žvilgsnis
Vis lydi keliu,
Trumpas kaip mirksnis,
Bet be jo gyvent negaliu.
Akių tavo žvilgsnis
Iš mūs meilės pradžios,
Tos akys,tas žvilgsnis
Negryš niekados.
Akių tavo žvilgsnis
Be žodžių tuščių.
Jį matau kitose,
Matau ir girdžiu.
Akių tavo žvilgsnis
Prisiminus degina mane...
O, rudaake, iš praeities,
Nemokėjau
mylėti
Tavęs!

Vilmantas 2015 m. vasario 11 d., trečiadienis, 10:29:36
Stoviu prie lango.
Už stiklo-žiema.
Šoka snaigės tango
Ties balta eglės šaka.
Kažkas pro duris užklysta,
Tuoj popieriaus lapą slepiu-
Mano širdis neišdrįsta
Atverti savų paslapčių.
Bet ir vėl vienas lieku
Vėl kalbu su eglių tyla.
Su ja neturiu paslapčių,
Ji-mano sielos dalia

Vilmantas 2015 m. vasario 10 d., antradienis, 20:25:59
pagal A.Lermontovą(V minūtu žyzni trūdnūju):
Gyvenimo minutę sunkią,
Kai sielvartas širdy,
Vieną maldą puikią
Kartoju vis minty.
Jėga yr maloninga
Gyvųjų žodžių skambesy,
Alsuoja paslaptingai
Joj šventas žavesys.
Nuo sielos kaip našta toli
Sunkumai nusiris...
Ir vėl gyvenimu tiki,
Taip lengva ant širdies.

Vilmantas 2015 m. vasario 10 d., antradienis, 11:13:59
Tau,nežinomam bet turinčiam vardą,
vienišam,nevilties rūke paklydusiam...
Tau, į paskutinį traukinį nespėjusiam keleiviui,
nežinios stotelėje laukiančiam...
Ar kryžkelėj gal trečiąkart
pasukusiam ne tuo keliu...
Tau,nuvarginta vėjų palinkusi nendre,
užmirštas gruzdantis dagti...
Tau,kažkur visada skubantis praeivi,
nuo savęs į niekur bėgimo dalyvi...
Tau,artimas ar tolimas žmogau,
rašau kaip sau-atleisk...
nepastebėjau tavęs,
to,kas tavo širdyje...

Vilmantas 2015 m. liepos 28 d., antradienis, 22:13:28
karingu jotvingiu buvau,
ir mirti nebijojau,
bet amžių bėgy išnykau.
kodėl? Nesužinojau...
buvau aš nuožmiai atkaklus
ir nepriklausomas ir laisvas,
buvau aš lyg ežys dygus,
narsus prieš slavus, vokiečius ir lenkus.
buvau.bet šito nepakako.
viena paguoda - gyslomis lietuvių
dalis maištingo mano kraujo teka
kita ištirpo ar pražuvo.
gal nemokėjau kaip lietuviai prisitaikyt,
ir būti diplomatiškai lyg Vytautas lankstus.
gal tapt krikščioniu, panašiai kaip kitos tautos,-
lyg brahmanas-indusas, buvau per išdidus.

Vilm 2015 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis, 00:45:52
Nuo vasaros bučinio karšto
Įkaitus rugsėjo pradžia
Ar spėjo gražuolei sudie bent ištarti,
Kai tyliai išėjo ražienom basa.
Ar spėjau ir aš palydėt,padėkoti,
Nors nebuvo nei uogom nei grybais dosni.
Ar spėjau įvertint,ar spėjau suvokti,
Ką ji subrandino manojoj širdy.
Už medžio šešėlį atogrąžų karšty,
Svajingą pavėsį žvaigždėtų naktų,
Taip noris vasarai ačiū ištarti
Ir už grūdo kelionę link aruodų pilnų.

Vilmantas 2015 m. rugpjūčio 29 d., šeštadienis, 23:32:28
kažkas neutralaus:

Naktis rugpjūčio skleidžiasi ramybe
ir miega obelis nulenkusi šakas,
pliki laukai ražienom tyli
sapnuodami praėjusiasias dienas.
šituos laukuos aš basas stoviu
ant šiurkščių gyvenimo ražienų.
ir su gandrais išskristi noriu.
sugryšiu (gal?) praslinkus žiemai.

Vilmantas 2015 m. liepos 26 d., sekmadienis, 23:02:45
Jai
Tu įkvėpei man drąsą,
Vienu žodžiu,vienu žvilgsniu.
Gal būtum nežinojusi,kad tąssyk
Taip pakylėjai man sparnus.
Sugniaušiu kumščius ir įtempsiu valią,
Juk iš tavęs gavau tą galią.
Įspirsiu liūdesiui, kad dingtų iš akių,
Nes tu tiki,kad aš galiu.
Įsikabinti į gyvenimą nagais,
Nors jis grąsintų vanagais.
Aš vėl pakylu,vėl į mūšį stosiu,
Aš dar nemirsiu-aš kovosiu.

Vilmantas 2015 m. liepos 26 d., sekmadienis, 22:32:23
(Dabar taip nesijaučiu,bet kažka,kaip gerb.Merild,-išgyvenau )
----------------------
Ji ateina nežinia iš kur ir kaip,
Įsismelkia į mano būtį kaip vagis
Ir suprantu-pati ji neišeis,
O ką išėjusi paims ir ką paliks?
Kai dienos slenka kartybės pilnos,
O aš klimpstu vienatvėj,liūdesy,
Kančia,kaip šaltos jūros vilnys
Atrodo ,šnibžda man-,,tu nieko negali,,...
Iš pradžių tyliai aš kenčiu.
Meldžiuosi ir kovoju.
Išsprūsta iš širdies-aš negaliu!
Tiktai tada , kai vos alsuoju.
-----------------------------
Baisu yra kai tyli dangus,
Baisu yra kai tyli artimi,
Baisiau,kai vienatvė supančioja kojas,liūdesys-rankas,artimų žmonių abejingumas ir nesupratimas-burną,o tylintis dangus leidžia širdį pilnai užlieti nevilčiai...
Tuomet pasirodo kas mano viduje...tai baisiausia...
Bet tai-dalis manęs.

Vilmantas 2015 m. birželio 22 d., pirmadienis, 01:07:45
Sudie veržlus pavasari, kurs nepailsdamas skrajojai,
Vėl metams tolin išlydžiu tave.
Žiedais gegužio dar atsisveikinęs pamoji
Ir ištirpsti lyg rūkas saulės glėbyje.
Tu išeini,o ant birželio slenksčio
Beržų šlamėjime tavo sesers žingsnius girdžiu.
Kai šalimais jazmino šakele ji pasilenkia,
Aš nuo saldaus kvepėjimo svaigstu.
Sveika gražuole gulbe, pienėmis plunksnuota,
Dažnai alsuojanti atogrąžų karščiu
Tu dieną- saulės auksu karūnuota,
O naktį-žvaigždžių sidabru.
Tavo rytai aušrom nuraudę
Ir mirgantys rasotais dobilais,
O pievos žalios bitėm gaudžia
Ir kvepia šieno pradalgiai.
Šešėliai medžių kviečia atsikvėpti
Nuo prakaitą išspaudžiančių darbų
Ir akys gėrisi kiek gali tik aprėpti
Laukų grožiu ir toly miško melsvumu.
Kai lietumi paguodi mūsų žemę,
Atgaivini ir mano išdžiūvusius jausmus.
Liepų medum man tavo lūpos kvepia,
Ir žemuogių ,aviečių saldumu.
Rugpjūčio naktimis tu man i širdį lyji
Dangaus skaidrių žvaigždžių žvilgsniu,
Aš jo gelmėj paskęstu tyliai
Ir ištirpstu,ir ištirpstu.
Tėviškės vasara...

Vilmantas 2015 m. birželio 21 d., sekmadienis, 23:10:07
Už atdaro lango svirpliai
Pragrežė vakaro tylą
Ir dūzgė įskridę uodai
Melodiją vasaros tylią.
Gatvėj žibintų eilė
Taip ryškiai švietė į kelią.
Aš norėjau,norėjau tylėt,
Ir svajoti šią naktį naktelę.
Televizorius dar neataušo,
Dar girdėjau dainas ausyse,
Bent aidu jas norėjau pratęsti
Šiam šaltam ekrano lange.
Dar svirpliai,dar svirpliai nenutilo,
Neužgeso dar švietus žvaigždė,
Bet rytoj apie šį jausmą tylų
Tik eilutės galbūt man kuždės,
Tik eilutės galbūt man kuždės...

Vilmantas 2015 m. birželio 7 d., sekmadienis, 15:13:03
Foje girdžiu kaip krykštauja berniukas,
O, rodos,savo sūnų žaidžiantį girdžiu...
Jis džiaugias, šaukia tėveliuką,
O aš "prikaustytas"prie lovos dar,liūdžiu.
Dar liūdesio nuodai neišsisklaidė,
Dar nerimo šešėlio aš nenuvijau,
Dar prieš akis man menas klaidos,
Kurias vaikams ir sau pačiam dariau.
Dar akyse to nerimo šešėlis.
Jis skaudžiai liečia neatmenamai seną žaizdą,
Tas, kurio gyvenime nebuvo - tėtis,
Jo nebuvimas smaugiančiai jausmuose vis dar aidi...
Bet...aš esu. Ir mano šansas būti
Sūnui tuo,kuo būti privalau jam,
Širdy sukėlė ir minčių ir jausmo griūtį-
Aš privalau juo būti ir... bandau iš naujo.

Vilmantas 2015 m. birželio 7 d., sekmadienis, 14:36:32
TĖVO DIENA
Praėjo tiek daug metų be tavęs,
Visos mano dienos, kiek jų buvo.
Ir ar kada įvyks, kad mus suves
Gyvenimo kely "atsitiktinumas"?
Ar taip ir liks tarp mūsų siena
Nežinomybės, svetimumo ir kaltės.
Ar mes išdrįsime nors vienas
Per sprindį viens prie kito priartėt?
Pažvelgt, ištarti žodį ir ištiesti ranką
Iš skirtingų pasaulių, skirtingų krantų.
Gal niekad sužinot tau bus nelemta,
Jog skyriau dalį tau savų maldų...

Vilmantas 2015 m. kovo 9 d., pirmadienis, 11:45:48
Pas Tave einu per ūkanotą naktį,
Pro brūzgynus man žvaigžde švieti,
Tiesos ugny -gyveti,degti,
Nors dūmai nuodytų akis.
Pas Tave einu per pasaulį bedvasį,
Kojas žeidžia duobėti keliai.
Jei paklysiu-kelią surasti
Man padės Tavo žodžių šventų spinduliai.
Pas Tave einu su viltim širdyje,
Kartais tik ji mane lydi...
Ačiū,kad šitam kelyje
Tavo kojų pėdsakai švyti.

Vilmantas 2015 m. kovo 7 d., šeštadienis, 17:27:47
Už lango lyja
Ant medžių pumpurų,
Bet šakos nenusvyra
Nuo krentančių lašų.
Širdy vis lyja
Lašais jausmų glių,
Bet rankos nenusvyra,
Nes gera ir jauku.
Už lango dar lietus
Pavasario lašnoja,
aš širdyje ramus
Ramybę dovanoju.

Vilmantas 2015 m. kovo 1 d., sekmadienis, 12:20:37
Užeik, pavasari,pro atdarą virtuvės langą,
Nors trumpam tu pas mane užsuk
Ir atsinešk su savimi žaismingai lengvą
Alsavimą žaliuot pradėjusių laukų.
Nuspalvink mano tylą paukščių giesme,
Kad ji suvirpintų širdies skliautus,
Ateik,taip noriu žvilgsniu prisiliesti
Prie tavo skruostų kerinčių jausmus.
Nustebink nežinau kelintą kartą
Palete besimainančių spalvų,garsų,
O aš kiekvieną žodį tavo tartą
Išreikšiu paprasčiau-poeto teptuku...
Ateik su pirmu žiedu mėlynos žibutės,
Su pirma vieversio netylančia gaida,
Aš viską įpinsiu į posmo eilutę,
kurios dar nebuvo niekad niekada.
Į ją subėgs upokšnių sidabrinės gijos,
Sutilps peizažai saulėtų laukų,
O žavesiu pripildytos širdies plakimas
Kartos pavasariui-
Vėl gyvenu,
Kuriu,
Myliu!

Vilmantas 2015 m. vasario 28 d., šeštadienis, 11:22:50
Išsikvėpimas(kaip toli man iki nepailstančio rinkiminių pažadų Genijaus...)
Kuo pasigirsiu,pasipuikuosiu,
Ką užsibrėšiu kely ateities,
Ką parašysiu ,ką apdainuosiu?
Trumpą atodūsį savo širdies...

Vilmantas 2015 m. vasario 27 d., penktadienis, 23:38:43
Vakar dalinau ne liūdesį ar nerimą,
Išdalinau kažką labai brangaus.
Šiandien ir vėl jaučiu-negalima
Užgniaužti to,kas liejas iš vidaus.
Tebūna širdyje pavasaris
Ir tenebūna jo perdaug,
Tegul pavirs sniegai į ąšaras
Ir viską sieloje nuplaus.
Tebūna širdyje pavasaris
Su potvyniu jausmų veržlių.
Ar rytas auš ar temtų vakaras-
Gyvenime,tave myliu...

Vilmantas 2015 m. vasario 20 d., penktadienis, 19:04:16
svarbiausia-palikti prasmingus, nesavanaudiškus pėdsakus šiame gyvenime,
o anapus mum jau bus nesvarbu kas ka.kol esame čia(atleiskit už mano juodą humorą)-gal ir norėtųsi kažko,kaip KERNAGIO Kukučiui:
,,Pabudo rytą Kukutis
ir mato – jis pats
guli šalia nebegyvas.
...
O pro virtuvės langą –
po Niagaros kriokliu
giminės verkia Kukučio,
atsirėmę į mašinas
ir labai ryškiai
fotografuodamiesi.
Galvoja Kukutis:
kaip gražiai viskas vyksta,
kaip manęs gailis,
kaip gerai apšneka –
tikriausiai
duos man kokią premiją,
ranką paspaus
arba pagirs
visuotiniam narių susirinkime.
Pabudo rytą Kukutis
ir mato...,,):

Vilmantas 2015 m. vasario 20 d., penktadienis, 17:29:50
Po to,kai beveik prieš savaitę užspringęs (visai ne poetiška būtų) vos neiškeliavau anapus,susimąsčiau:

Ką po savęs aš paliksiu?
Gal pėdsaką byrančiam smėly,
Ką paliksiu ir ką pasitiksiu-
Ar tik tamsų nebūties šešėlį?
Ką po savęs aš paliksiu?
Gal pelenuos žėruojančią žariją.
Laikas taip greitai sekundėmis tiksi,
Kaip smiltys tarp pirštų ,nesustodamas byra.
Ką po savęs aš paliksiu?
Gal brydę rasotoj žolėj,
Gal žvaigžde naktyje sužibsiu,
O gal tik purslu buvimo tėkmėj.

Vilmantas 2015 m. vasario 19 d., ketvirtadienis, 22:34:26
(šviežias)
Pro kasdienybės blankią būtį
Skverbiuos tieson kaip smilga saulėn.
Svarstau galvosūkį- kuo būti, kuo nebūti,
Ką veikt šiame svetimame pasauly.
Į baltą juodu aš rašau mintis
Ir nežinau-ar baltos jos ar juodos.
Nors akyse diena,širdį-naktis,
Žvaigždėta, laimei,teikianti paguodos.
Ir kantriai laistau sieloj vieną daigą
Rudenų nulaužtą ir šaldytą žiemų,
Anksčiau nepastebėtą,mažą,šviesų daigą
Be pumpurų,be lapų,be žiedų...
Pro šalį pilkos dienos,šviesios naktys plaukia
Šalia būties galvosūkių ir rūpesčių ,darbų,
O aš vis laistau jį ir kantriai laukiu
Vis niekaip neatspėdamas,kas bus...

Vilmantas 2015 m. vasario 18 d., trečiadienis, 20:34:14
Gryžtu
Lėtai gryžtu į paprastumo slėnį,
Į sielos kertę ramią,
Gryžtu nuo visko pasislėpti
Ir patylėt kaip tyli žemė.
Nuplauti nuo širdies lėkštumo dulkes,
Surinkt nuskilusias šukes,
Tiesiog su savimi pabūti
Ir nereikalauti nieko iš savęs...
Gryžtu.Molinis indas į kūrėjo delnus.
Dar ne anapus- čia,dabar...
Ir vėl jaučiu kaip laiko bangos švelnios
Užlieja širdį dar ir dar...

Vilmantas 2015 m. vasario 9 d., pirmadienis, 13:38:58
Tai viltis
Liūdesys kaip banga paskui bangą
Gesina šviesiausias mintis,
Net ir eglės snieguotos už lango
Man vis primena- tai liūdesys...
Tai viskas. Aklavietė. Nėr išeities.
Šią valandą jos nerandu.
Belieka su tuo susitaikyt išties
Ir... išdrįsti gyvent, nors sunku.
Man dar lieka laukimas,
Kad kažkas pasikeis, bus geriau.
Ir iš kur viltis toji imas
Kai tik liūdesį sieloj matau?
Viltis- šitas žodis kaip šventas
Tuomet kai sutemsta naktis.
Viltis- tai skęstančiam krantas,
Nors jėgų ir nedaug beturi...

Vilmantas 2015 m. vasario 9 d., pirmadienis, 21:58:53
POETAS:,,Ne veltui klaidžiojau,kenčiau ir gyvenau,,.
Aš ne poetas-tiktai noriu būt žmogum.
Ar dar ilgai kankinsiuos,o Dangau?
Ar dar ilgai? Net viltį kartais prarandu...
Rašau.Neviltyje ir silpnume.
Rašau.Susikaupė per daug širdy
Jausmų.Jie degina mane,
O protas tyli,tas nebylys.
Vienatvėj nematau jau savo kelio
Ir išeities nebematau.
Kentėti kam pasirinkau sau dalią?
Ar kartais būna taip ir tau?
Rašau,lyg eičiau aš pro miglą,
Lyg brisčiau sutemų keliu.
Tyla šį kartą apgaulingai migdo
Ir mintys tuščios,be jausmų(šiltų).
Tik veda,šviečia širdyje viltis
Kaip angelas,kaip švyturys,
O aš einu lėtai įveikdamas kliūtis,
Nes veda,šviečia širdyje viltis.
*
negaliu neištarti kažkam -Ačiū už priminimą apie širdį

Vilmantas 2015 m. vasario 9 d., pirmadienis, 12:43:55
Eilės, intelektas-tai ne mano duona.
Rankos-paprastos, paprasto žmogaus.
Būna-nukrenta. Iš niekur. Iš dangaus gal duota?
Ir imu su popieriaus lapu draugaut.
*
Būna...,kartais būna
Žodžiai neištarti...
Būna, kad tu šalia,
O aš-kažkur toli...
Būna...,kartais būna
Akių šviesa tokia blausi.
Būna..., atleisk, bet būna
Tyla..., tyla sunki.
Būna..., kartais oi kaip būna!
Ir tu geriau tuomet palauk...
Kol drumstą mano sielos dugną
Skaidri srovė pati nuplaus.
Būna... . Ir tegu būna!
Juk tu ir aš-tiktai žmogus.
Ir laimei juk-ne visada taip būna,
Ir laimei juk-ne visada taip bus.
.
.

Vilmantas 2015 m. vasario 18 d., trečiadienis, 21:56:32
dabar aiškiau jus suprantu...k adangi čia kūrybinis puslapis, o aš neturiu ka pasakyti, sau tokioj sudėtingoj situacijoj tai taikyčiau Maironio posmą:
Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus,
Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos,
Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau,
O bus tau be žodžių kentėti lengviau.


.