Vytautas Malakauskas 1999 m. balandžio 16 d., penktadienis, 21:10:58

Vakaras prie jūros

Smėlis krante banguoja lyg jūra,
Šviesos žaismu saulės laida prasidės,
Ant senojo tilto žmonių vis pribūna,
Saulę į naktį jie išlydės.

Saulė ims skęsti jūros banguos,
Jos vietą skubės užimti tamsa,
Žvaigždės danguje viena po kitos
Sužibės spindinčio deimanto šviesa.

Į išdžiūvusią žemę nukris rasa,
Augalų suskirdusias lūpas suvilgys,
Pridengs juos kaip motina sava,
Nakties rūko skraiste ir sušildys.

Tik laikas naktį nugalėt turės,
Nemiegos savo darbą toliau darys,
Rytmetį budint iš miego skubės,
Naujai dienai duris atidarys
 

Susitikim

Susitikim dar kartą
Prie vaišių stalo,gal kviestinių pietų,
Ant ežero kranto
Prie nendrių ir vandens lelijų žiedų.

Susitikim dar kartą
Kaune kur prasidėjo jaunystė mūs,
Kartu pavaikštinėsim,
Prisiminsim mūsų išmintus takus.

Susitikim dar kartą
Ten už Nemuno vingio prie Ilguvos,
Jūsų tėvų žemėj
Senam sode šalia skirpstų prie Nykos.

Susitikim dar kartą,
Vilniaus Katedroj,kur Marijos koplyčia,
Malda padėkosim,
Kad dar visi galėjom patys ateiti čia.

Susitikim dar kartą
Daugiau tokių progų gal ir nebebus,
Jug mes ne jaunėjam, o senstam,
Viens po kito iškeliausim jau į kapus.
 

Mėlyna paukštė

Ir vėl mėlina paukštė,
Kodėl aš vis galvoju apie ją?
Tokios aš niekur neregėjau,
Gal tik mačiau sapne.

Bet mintys vis grįžta ir grįžta,
Prie mėlinos paukštės manos,
Jos sukas, sukas ratu,
Ir jau turbūt nebesustos.

Ji nepalieka manęs
Nuo ryto iki saulės laidos,
Ką aš bedaryčiau,beveikčiau,
Ji šalia manęs visados.

O gal tai ilgesys?
Mėlina paukšte lankosi čia,
Gal tai Tėvynės balsas
I namus šaukia mane.
O mėlina paukšte!
Skriskim į Tėviškę kartu,
Pakaks svetur gyventi
Pasiilgau aš savo namų.
 

Priimk

Dovanočiau Tau dangų,
Bet pasiekt negaliu,
Dovanočiau Tau žemę,
Bet ant jos stoviu.

Gal dangaus žvaigždes,
Bet jos ims ir užges,
Skrendantį laukuos vėją,
Bet jis Tave nuneš.

Tu jau mane supratai,
Kad gerų norų turiu,
Bet dovanoti Tau
Tik savo širdį galiu.

Priimk iš manes ją,
Ji dabar bus tava,
Joje ir dangus ir žemė
Ir žvaigždžių liepsna.
 

Jazminai

O jazminai, jazminai!
Mano paguoda jūs,
Kai pražįstat baltai
Ir skleidžiat kvapus.

Taip ir noris tada,
Panirt jazminuos,
Apsvaikt, kaip niekada
Jazminų žieduos.

Nors minutei pamiršt,
Kad žemėj gyvenu,
Pasakų šaly atsidurt,
Tarp fėjų gerų.

Jos mane užliūlios,
Nuostabiam sapne,
Laimę man dovanos,
Kuri lydės mane.

Lauksiu tos dienos
Kada jazminai žydės,
Aplankysiu aš juos,
Fėjos man vėl padės.

Vytautas Malakauskas 1999 m. kovo 17 d., trečiadienis, 12:44:39

Vakarėjant

Ar Tu matei,
Kaip leidžiantis saulei
Tenai vakaruos,
Dandaus mėlynė
Save purpuru papuš.

Ar Tu matei,
Kaip ledžiantis saulei
Jūra banguos,
Bangos mažės ir mažės
Kol banguoti nustos.

Ar Tu matei,
Kaip leidžiantis saulei
Kopos paskęs rūke,
Žemė bus sudrėkinta
Krintančia rasa.

Ar Tu matei,
Jau saulei nusileidus,
Krantinėje mane,
Su savo mintimis
Dar tebestovintį čia.

Sumaištis

Nukris medžių lapai,
Pavasaris bus,
Pražys laukuose gėlės,
Šaltis išraižys langus.

Sniegas dengs žemę,
Rožės žydės,
Kai naktis ateis,
Saulė tekės.

Kai laimingas būsi
Širdį skaudės,
Kai nelaimėn pakliūsi
Akys džiaugsmu spindės.

Senatvėj būsi jaunas,
Energijos nėr kur dėt,
Jaunystėj Tu senis,
Tik prie pečiaus sėdėt.

Taip sumaišyti viską
Galima tikrai,
Jeigu Tu gyvenime
Savo kelio neradai.

Vytautas Malakauskas 1999 m. kovo 17 d., trečiadienis, 20:06:57

Tai buvo biržely

Tai buvo biržely
Kada trumpiausia metų naktis,
Po karštos dienos, vakare
Čia apsilankė mirtis.

Vilkokšnis tą vakarą
Buvo nuostabiai ramus,
Prisidenges rausvu šydu,
Kaip saulėlydžio dangus.

Kiek kartų jo čia būta,
Kiek praleista dienų ir naktų,
Kiek svajota ir tapyta
Ant šio ežero krantų.

Galbut likimo pastumėtas
Jis ėjo čia
Kur jau jo laukė
Mirties ištiesta ranka.

O Angele sarge!
Kur Tu buvai?
Kodėl ant ežero kranto
Jo nesulaikei?

O Dangau!
Kodėl neįspėjai?
O Žeme!
Kodėl nesudrebėjai?

Tai buvo biržely
Kada trumpiausia metų naktis,
Po karštos dienos, vakare
Čia nuskendo jis.
 

Sūnau!

Kur Tu dabar?
Tu mus palikai,
Kaip mums sunku,
Ar Tu žinai.

Nublogšti svetur,
Skausmas širdy,
Ieškom Tavęs,
Ar Tu girdi?

Imu poperiaus lapą
Bandau rašyt,
Mūsų skausmą
Tau išsakyt.

Ašaros, kaip perlai
Užlieja akis,
Plieno žiedais
Sukausto mintis.

Plunksna sustingsta
Viename taške,
Nebevaldo jos
Jau mano ranka.

Taip, skausmo
Aprašyt negali,
Tik išsakyt
Ir tik širdimi.

Tu mane supranti,
Aš tai jaučiu,
Tau irgi nelengva,
Vienam be tėvų.
 

Vytautas Malakauskas 1999 m. kovo 17 d., trečiadienis, 12:44:39

Diską uždėk

Diską uždėk,
Tylus valsas nakties,
Žvakių šviesa kambary
Mus abudu apšvies.

Diską uždėk,
Mes šokio to sukūry
Taurę meilės gersim,
Kad visad būtų ji.

Diską uždėk,
Dabar jau norisi tango,
Tegul ši mūsų naktis,
Mūsų meilę išbando.

Diską uždėk,
Mūsų meilė stipri,
Taurę vyno pripilk,
Gersim ją šokdami.
 

Mokytoja

Kai būni tarp vaikų,
Greta tų širdelių jaunų,
Pats kitokiu tada tampi,
Vaikystėn save sugrąžini.

Tokios laimės dalia
Tik mokytojai skirta,
Ji ir gilioj senatvėj
Tarp vaikų būna jauna.

Jaunystės energijos pilna
Visad ji nuotaikoj, linksma,
Štai kur paslaptis ta,
Kad jaunystė yra gyva.

Tarp vaikų nėra laiko
Mastyt ir skūstis senatve,
Jaunos širdelės to nesupras
Juos turi lydėti daina.

Tad mokytoją ir lydi
Amžina jaunystės daina,
Nors kūnas sako ką kitą,
O ji vis tebėra jauna.

Jos gyvos

Ar Tu jauti, kaip gėlės kvėpuoja,
Kaip mažytės širdelės jų plaka,
Kaip suglaudusios galvutes
Kažką tyliai tarp savęs šneka.

Gal apie savo gėlišką laimę,
Kad gali žydėt šalia Tavo namų,
Kad maisto ir šilumos pakanka,
Džiaugias, kad Tu esi šalia jų.

O gal apie Tavo gyvenimą,
Apie Tavo jaunystės dienas,
Kai prisiskindavai jų žiedų
Ir puošdavai savo kasas.

Įkaitęs Tavo veidas švytėjo,
Tu neišpasakytai laiminga buvai,
Jausmus žieduose paslėpus,
Svajojai ir meile Tu gyvenai.

O gal jos mena Tavo nelaimę,
Kai iš skausmo plyšo Tavo širdis,
Gal nori Tave priglausti,
Nušluostyt ašarotas Tavo akis.

Jos gyvos,jos viską supranta,
Džiaugias,kai žmonės laimingi yra,
Pergyvena kartu su jais skausmą,
Kuris kartais aplanko juos čia.
 

Sumaištis

Nukris medžių lapai,
Pavasaris bus,
Pražys laukuose gėlės,
Šaltis išraižys langus.

Sniegas dengs žemę,
Rožės žydės,
Kai naktis ateis,
Saulė tekės.

Kai laimingas būsi
Širdį skaudės,
Kai nelaimėn pakliūsi
Akys džiaugsmu spindės.

Senatvėj būsi jaunas,
Energijos nėr kur dėt,
Jaunystėj Tu senis,
Tik prie pečiaus sėdėt.

Taip sumaišyti viską
Galima tikrai,
Jeigu Tu gyvenime
Savo kelio neradai.