Vytautas Malakauskas 1999 m. balandžio 27 d., antradienis, 20:33:07
Į Tėvo namus

Vakare užmiegant,
Kada tamsi naktis,
Girdžiu,kaip plaka
Mano širdis.

Skaičiuoja naktį,
Skaičiuoja dieną,
Taksi gyvenimo
Žingsnį kiekvieną.

O kiek jų dar bus?
Sunku pasakyt!
Tik gegutės kukavimas
Gal ir gali atsakyt

Gal tai bus naktis,
Gal saulėtas rytas,
Kada širdies plakimas
Bus sustabdytas.

Širdies plakimo
Jau nebegirdėsiu,
Amžinam miege
Pasilikt turėsiu.

Kūną priglaus
Juoda žemelė mus,
O sielaiškeliaus
Į Tėvo namus.

Tad neliūdėkit,
Kai manęs nebebus
Jug aš tik laikinai
Paliksiu Jus.

Jazminai

Nepamiršiu aš niekados
Birželio saulėtos dienos,
Kai pražydo jazminai
Mūsų sode tenai.

Jazminuose glūdi laimė,
Tik surast ją turi,
Jazminuose slypi nelaimė
Ji ateina pati.

Tada saulėtam biržely,
Sode žydėjo jazminai,
Pranešė apie nelaimę
Jų balti žiedai.

Jazminai,jazminai
Kur dingo baltieji žiedai,
Tą dieną jie
Nusidažė juodai.

Tai nelaimė didžioji,
Tai baisi netektis,
Jazminų žieduose,
Vietoj laimės mirtis.

Nepamiršiu aš niekados,
Birželio dvidešimtos,
Puokštė jazminų,
Tegul sūnaus kapą puoš.

Barščiai

Šiandien man,kaip niekad linksma,
Namuose tiek daug žmonių,
Tėvas,mama,sesės,močiutė,
Tik kžkodėl brolio nėra tarp jų.

Mama prie pečiaus sukinėjas,
Sesuo ten kažką maišo katile,
Tėvas botagui kotą drožia,
O aš sėdžiu savajam kampe.

Sutarška moliniai dubinėliai,
Pasigirsta medinių šaukštų daina,
Šnypščia ant plytos išbėgęs pienas,
Štai kokia nuostabi melodija.

Tėvas baigęs botago kotą drožti,
Užima pagarbią vietą stalo gale,
Sesės ir aš prie stalo šonų
Šalia mūsų ir močiutė sena.

Mama paskutinė sės,
Kada ant stalo viską padės,
Jos vieta šalia tėvo,
Jam iš dešinės.

Nuo pečiaus sklinda kvapas geras,
Tikriausiai šiandien barščiai su mėsa,
Jug dar visai neseniai,
Buvo kiaulaitė paskersta.
.
Ne visad lengva spėt iš kvapo,
Ką tau ant stalo padės,
Juk tokioj kvapų maišalynėj,
Ir geriausia nosis nepadės.

Na pamatysim, barščiai ir bulvės jau čia,
A ha! Tenai matau,kaip į dubenį kelia koją,
Lašiniū bryzas, šonkaulių pora
Ir tėvo tik išrūkyta dešra.

Barščiai tartum gyvybės sula,
Juos gali valgyt, valgyt ir galo nebus,
O dar užkapojus lašinių ir dešros,
Tampi lyg naujai atgimęs žmogus.

Ir taip,šiandien man linksma,
Kad namuose tiek daug žmonių
Ir ant mūsų pietų stalo
Yra barščių,lašinių ir dešrų.

Prie molberto

Kambarėly,prie žvakių šviesos
Kai už lango senai jau gili naktis,
Susimastęs prie seno molberto
Rūškanu veidu stovi jis.

Rankoj paletė, dažų mišinys,
Teptukai lyg laukia kada įsakys,
O jis vis dar stovi įbedęs akis,
Masto kokią potepę pirmą darys.

Siužetas jau senai numatytas,
Vaizdas širdy tartum nutapytas,
Drobė taip pat jau paruošta,
Bet dar neklauso jo ranka.

Plūstelejo kraujas, veidas paraudo,
Suvirpo blakstienos,akyse sužibo ugnis.
Ranka pakilo, drobę palietė teptukas
Ir spalvos ėmė lietis lyg kalnu krioklys.

Štai ten raudona ir daug,daug juodos,
Jug jo siužetas iš birželio keturioliktos,
Kada per šalį dūzgė ešalonai,
Su žmonių prikimštais gyvulių vagonais.

Jau išryškėjo bėgiai ,siaubo traukinys
Žemė pilka žmonių ašarom padengta,
Spalvuose girdėt verksmas vaikų
Aimanos ir dejonės vežamų žmonių.

Ką dar galima daugiau nutapyt,
Nebent šalia bėgių kryžių pastatyt,
O šalia kryžiaus klupančią ant kelių
Raudančią močiutę išvežtų vaikelių,

O žmonės! To kas tada vyko
Nutapyti trūksta spalvų,
Neįmanoma perkelt į drobę
Tremtinių skausmo ir kančių.

Susimąstęs prie molberto vėl stovi jis,
Jam per sunki tokia užduotis,
Pradėta tapyt, bet pabaigos nebus,
Kol negryš paskutinis iš tremties žmogus.

Draugai

Pažiūrėk ar matai?
Kaip čia gražu!
Taip ir noris pabūt
Šalia draugų.

Štai ąžuolas senas
Vaikystės dienų,
Kiek čia išpėduota
Vaikiškų pėdų.

Būdavo sėdi čia
Ant ąžuolo šakos,
Ir matai net iki
Paskutinės trobos.

Matai,kas kaime
Darosi tada,
Matai kaip laukuose
Ganosi banda.

Girdi kaip kažkur,
Kažkas dainuoja,
Kaip ten pamišky,
Armonika groja.

O vėlai vakare
Kai ima kilti migla,
Žemė darosi drėgna
Lyg palaistyta.

O čia kitas draugas,
Tai beržas šis,
Kai buvo dar jaunas
Mus supdavo jis.

Nusvyra lyg žemės,
Išmeta viršun,
Aukštai, aukštai,
Kad ir žemės nematai.

Čia šalimais
Ir upelis čiurlena,
Akmenėlius savo
Vis tolyn redena.

Vandenėlis švarus
Gali gert kiek nori,
Kaip šaltinėlio
Jausi jo skonį.

Arklius girdyt
Atvesdavau čia,
Bet kur jie negers?
Reikalinga švara.

Tai matai,
Kaip čia gražu,
Kiek senų draugų
Aš čia sutinku.