Vytautas Malakauskas 1999 m. spalio 11 d., pirmadienis, 23:50:16
Peizažas

Liejasi spslvos ant drobės,
Kaip vakaro žara,
Kaip vandens srovės,
Kalnų upelio vaga.

Šios spalvos lyg saulė,
Lyg deimantais žėri čia,
Tai mano vaikystė,
Nerūpestinga miela.

O šios mena audrą
Šėlstančias jūros bangas
Džiaugsmą,svajones,meilę
Mano jaunystės dienas

Toliau spalvos rimtėja,
Keičiasi jų gama,
Brandų gyvenimą tapo
Rudenio lapų spalva

Ranka sustoja tapius,
Juoda,lašu nukrinta čia,
Sūnaus netektįji mena,
Kurio nebėra šalia.

Danguje perkūnas
Griaudžia vis labiau,
Žaibai skruodžia per drobę,
Kai šį skausmą matau.

Na,na pakaks,pakaks,
Vėl teptuką ima ranka,
Reikia tapyti toliau,
Pradėta rudens spalva.

Rudens spalvos paslėps
Mano plaukus žilus,
Drobėje jos jau lies
Mano dabartinius jausmus.

Priskinsiu gėlių

Kokias gėles Tu mėgsti,
Aš priskinti Tau galiu,
Nori rožių puokštę gražią?
Ar gvaizdikų raudonų?

Jei tos gėlės nepatinka,
Galiu atnešt laukų gėlių,
Ramunių baltažiedžių,
Rugegėlių iš rugių.

Gal lelijų žiedus mėgsti,
Priskinsiu jų iš ežerų,
Lašais lyg perlais apšlakstytų,
Dvelkiančiu ežero vėsumu.

O gal palauki dar truputį,
Jug pavasaris ne už kalnų,
Upės šlaite palei šilą,
Žibuoklių priskinti Tau galiu.

Mėlynuose jų žieduose,
Suspindės žvaigždžių liepsna,
Primins jos Tau jaunystę,
Su šia pavasario diena.

Atpildas

Stebiu ją skaitančią eiles,
Veidas paraudo,suvirpėjo,
Tai žodžiai pasiekė širdį jos,
Poetas tik to ir norėjo.

Ne veltui poperiaus lape
Poetas rašė šiuos posmus,
Skaito ji tartum lyg be kvapo,
Supratusi poeto žodžius.

Tai atpildas poetui už triūsą,
Dvi širdys tapo viena,
Jo mintys jai išsakytos,
Jau nepaliks jos niekada.

Vytautas Malakauskas 1999 m. spalio 11 d., pirmadienis, 23:50:16
Kaune

Aplankiau senelį Kauną,
Kur prabėgo jaunystė mūs,
Vaikštinėjau Laisvės alėja,
Stebėjau atgimusius namus.

Ir kokia gatve beeitum,
Save praetimi matai,
Jug čia jaunystė mūsų,
Kažkada išminti takai.

Miestas praeitimi alsuoja,
Su meile sutinka savo vaikus,
Jaunystės dainą jis dainuoja,
Kad vėl sugrįžo į savo namus.

Nei duobėtos gatvės,
Nei griūvantys fasadai namų,
Nenustelbia to džiaugsmo,
Kurį patiri būdamas čia Tu.

Mes abu

Žvaigždė nakty
Viena,viena,
Kurgi kitos ?
Kodėl jų nėra ?

O gal tai manoji,
Ji užjaučia mane,
Jug aš vienišas,
Kaip ir ji čia.

Žvaigžde mano,
Jau būsim abu,
Nebevienišas aš,
Nebevieniša ir Tu.

Ąžuolas

Stūkso kelmas samanotas,
Ąžuolo galingo būta čia,
Būties miške baigti jam lėmė,
Kažkurio žmogaus ranka.

Bet jug ąžuolas nemirtingas,
Ir nukeltas nuo kelmo čia,
Jo kūnas pavidalu kitu virsta,
Jis būna gyvas visada.

Kur būtent jis šiandien yra,
Man pasakyti tikrai sunku,
Galbūt smūtkeliu jau rymo,
Šalia Lietuvos kelių.

O gal jis puošia būstą,
Ąžuoliniais skobniais jų,
Žmogui tarnauti pasišventęs,
Gal keletą dešimtmečių.

O gal jis tapo kryžium,
Kad amžius laimintų mus,
Kad pavargęs priklupes prie jo,
Atvertum jam savo jausmus.

O gal jis jau bažnytėlėj,
Surado vietą altoriuje jos,
Virto nuostabia statula
Švenčiausios panelės Marijos.

0 gal iš jo lentos padarytos,
Ąžuolinis karstas sukaltas bus,
Amžius gulės jis žemėj,
Primins,kad čia gyveno žmogus.

Taip,ąžuolas nemirtingas,
Jo gyvenimo tokia paskirtis,
Keisti savo kūno formas,
Bet ąžuolu išlikti vis.

Mokykis žmogau ir tu iš jojo,
Be pėdsako iš gyvenimo išeiti neturi,
Kada neteksi kūno savo,
Vietoj jo savo darbus palik