Vytautas Malakauskas 1999 m. kovo 9 d., antradienis, 22:05:49
Vizija
Kokias dienas gyvename mes,
Kada pasaulį šimtmetis į šimtmetį nuves,
Prasidės nauja mūsų amžiaus era,
Žmogus tartum iš naujo atgims.

Pasibaigs beprasmiški karai begaliniai,
Ginklai, kaip sniegas pavasarį sutirps,
Liausis žmonės žudę vienas kitą,
Vaikai daugiau badu nebemirs.

Visiems gyvenimas taps mielas ir prasmingas,
Vienas kitą be žodžių supras,
Moterys, kaip ir praėjusiam amžiuj
Mylimos bus ir gėlėmis dabins kasas.

Vaikai labiau mylės savo tėvus,
Pagarbą reikš jiems visur ir visada,
Nepaliks jų senatvėje vienų,
Senatvė tėvams bus lengva, lengva

Nebebus varkšų ir turtuolių godžių,
Nebebus per daug protingų ir visiškai kvailų.
Kiekvienas supras savo gyvenimo prasmę,
Kad gyvent reik ne tik sau, o ir dėl kitų.

Bet ar čia ne fontazijos,sakysi Tu,
Įsiklausęs mano išsakytų minčių.
Ne brolau, jei visi panorės,
Jei tokios fontazijos užvaldys mus visus,
Taip ir bus!

Mintys
Laikrodis šeštą pradėjo,
Už lango jau tamsa,
Diena į naktį skuba,
Kad greičiau paliktų mane.

Palikt mane nakty vieną,
Vieną su savim,
Su slegenčia nuotaika,
Su išbarstytom mintim.

O mintys, kaip paukščiai
Tik skrenda ir sukas,
Sukas didžiuoju ratu
Ir nesustabdyt man jų.

Naktis, tamsa, ramybė
Tokia būsena nakties,
Slėgs dar daugiau krutinę,
Minčių sriautas dar didės.

Pakaks, pakaks
Reikia kažką daryt,
Sėst prie poperiaus lapo
Ir imt eiles rašyt.

Mintys eilėmis skris,
Kaip pavasario vėjas,
Nakties būseną tokią
Būsiu nugalėjęs.

Ten ir manoji

Jachtos tik konturai,
O balta būrė visa
Matosi horizonte
Tolsdama, tolsdama.

Praskris žuvėdrų būrys,
Baltų, kaip būrė ta,
Gaudys toliau žuvis,
Jau tokia jų dalia.

Jūros bangos aprims,
Pailsės akmenys krante,
Jug juos plauna ir plauna
Putota jūros banga.

O vėliau pritemus
Kai saulė paliks mus,
Krante įsižiebs šviturys
Lydės į tolį laivus.

Danguje viena po kitos,
Žvaigždės suspindės,
Ten yra ir manoji,
Ji man kelią nušvies.

Vytautas Malakauskas 1999 m. kovo 8 d., pirmadienis, 22:59:29
Prašau
Priglausk mane,
Kai kūnas sušalęs virpės,
Tik prie Tavo krutinės,
Jis vėl sušilti galės.

Apkabink mane,
Kai skausmas veidą vagos,
Kas gi kitas jei ne Tu,
Tada mane paguos.

Pabučiuok mane,
Jaunystės meile sava,
Taurę mūsų jausmų
Išgersim kartu.

Nepalik manęs
Kai vėtros siaus,
Kai šiaurys iš žemės
Medžius su šaknim raus.

Aplankyk mane
Kai manęs jau nebus,
Rožių puokštę padėk,
Ji primins meilę mus.

Myliu

Myliu aš gyvenimą,
Myliu gėles,
Myliu laisvą vėją,
Vandens sroveles.

Myliu dangaus skliautą
Baltų debesų,
Saulės spindulėlius
Išbarstytus tarp jų.

Myliu krintančią saulę
Vakare už miškų,
Myliu tėviškės žemę
Apdengtą rūku.

Myliu aš žmones
Jaunus ir senus,
Labiausiai myliu
Mažyčius vaikučius.

Jug tie mažyčiai vaikučiai,
Tai meilės daigai,
Gležnūs, kaip pūkeliai,
Skaistūs, kaip angelai.

Ir kokią, žmogau, sėklą
Tu juose pasėsi,
Tokią ir meilę
Šioj žemėj turėsi.

Meilėj gyvenimo prasmę
Aš surandu,
Dėl to šioj žemėj
Ir gyvenu.

Vytautas Malakauskas 1999 m. kovo 1 d., pirmadienis, 18:40:11
Dukra žvaigždžių

Prie ošiančios jūros platybių,
Tarp karšto smėlio pilių,
Stovi ji čia vieniša, basa,
Duktė dangaus žvaigždžių.

Kūnas nudegintas saulės,
Padengtas bronzos spalva,
Jaunystė trykšta kaip versmė,
Kaip šauksmas kaip daina.

Šiluma ir gėris dvelkia
Iš dieviško kūno šio,
Kaip gyvybės eleksyras,
Trykšta iš šaltinio to.

Taip ir noris paimt taurę
Išgert jaunystės nuodų,
Užmigdyt save amžinai
Laimės ir džiaugsmo miegu.

Stebiu aš šį gamtos idealą.
Sulaikęs kvėpavimą stebiu,
Kad tik jis nedingtų,
Kad tik dar pabūtų kartu.

Vytautas Malakauskas 1999 m. vasario 28 d., sekmadienis, 20:27:20
Laukų gėlė

Pamilau aš rugiagėlę,
Matau ją ir sapne,
Jos mėlinos akutės,
Vis žiūri į mane.

Jos būna linksmos,
Spindi laime, šiluma,
Būna ir liūdnos,
Padengtos vakaro rasa.

Nuostabi gėlė rugegėlė,
Tėviškės laukų plačių,
Savo akutėm mažytėm,
Stebi likimus žmonių.

Ji jaučia,supranta,
Žino kas laimė yra,
Pergyvena skausmą,
Kuris aplanko mane.

Pamilau aš rugiagėlę,
Matau ją ir sapne,
Tą nuostabią gėlę,
Kuri vis stebi mane..

Vytautas Malakauskas 1999 m. vasario 25 d., ketvirtadienis, 22:08:48
Laikas

Laikas bėga prieky
Ir aš iš paskos,
Nesustos nepalauks,
Jis manęs niekados.
Finišo juosta
Jam neskirta,
O manoji
Jau nubrėzta.
Pasiekus ją
Jis paliks mane,
Mes išsiskirsim
Jau laike.
Jis toliau bėgs
Ateitin,
Ženklindamas mane
Praeitim.

Koma

Dieve už ką?
Už ką Tu baudi?
Pasiimk mane,
Tik išgelbėk jį.

Komos būsenoj
Metai gal du,
Jos sūnus,
Be gyvybės ženklų.

Palinkus prie jo,
Dienas ir naktis,
Motina budi
Išverkus akis.

Galbūt ši diena,
Gal jau lemtis,
Sūnus pabus
Ir pravers akis.

Pasižiūrės į ją,
Nusišypsos,
Tars žodį mama
Ir jai dėkos.

Tu mama dar
Tebesaugai mane,
Aš nubudau,
Grįžtu pas Tave.

Tavo stiprybė,
Tavo valios jėga,
Prikėlė iš komos
Pagaliau mane.

Taip mąsto ji
Prie lovos šalia,
Ji tiki tvirtai.
Tikrai bus ta diena.

Dieve padėk
Tu motinai šiai,
Ji to verta,
Sugrąžink sūnų jai.

Pakaks jau ašarų,
Pakaks kančių,
Dieve išklausyk
Tu jos maldų.

Te šiandien būna
Ta laukta diena,
Pakelk jos sūnų
Su rytmečio aušra.

Sugrįšiu

Vakare saulėlydį,
Kai saulė Atlantan nugrimsta,
Krantinė tuščia,
Bet mano širdis kažko nerimsta.

Plaukia laivai,
Tarp jų ir iš Tėvynės brangios,
Norėtus pakviest,
Atplaukit čia prie krantinės šios.

Ten lietuviai,
Kurių metais nesutinku čia,
Plaukia tolyn,
Palikdami viena krantinėj mane.

Mintys Lietuvoj,
Gyvenimas kaip juostoje bėga,
Sugrįšiu tikrai,
Nors paskutinę gyvenimo dieną.