Papildytoji tikrovė. Vartiklis

Ypač dosnios naujiems terminams skaitmeninės technologijoms. Neretai jie nesuprantami „neįšventintiems“. Vienas tokių – „papildytoji tikrovė“ (augmented reality). O tuo tarpu, spėjama, kad 2021 m. iš 108 mlrd. „virtualiai tikrovei“ (VT) ir „papildytajai tikrovei“ (PT) išleistų dolerių, 3/4 teks antrajai.

Paprasčiausiu ir įspūdingiausiu pavyzdžiu yra 2016 m. daug triukšmo sukėlęs „Pokemonų“ žaidimas, kuriame ant tikrovės vaizdo, parodyto per išmanaus telefono fotokamerą (atsitiktinėje vietoje ir atsitiktiniu laiko momentu) buvo uždedamas Pokemono į kurį reikėjo nedelsiant „iššauti“, vaizdas. Šis pavyzdys, tiesą sakant, yra anekdotinis (nors firmai atnešė milžinišką pelną), tačiau galima paminėti ir rimtesnį – ant statomos vietos uždedamas erdvinis suplanuoto statinio vaizdas. Arba štai „Microsoft“ medicinos studentams rodo ant operacinio stalo gulintį kūną – tai tas pats Pokemonas, tik panaudotas naudingai, nes leidžia išmokyti atlikti operaciją.

Papildytoji tikrovė (augmented reality) – mišrus pasaulio atvaizdavimas su papildomais kompiuterinės grafikos elementais, galinčiais suteikti papildomos informacijos apie stebimą objektą. Joje naudojama vaizdų stebėjimo įranga (pvz., vaizdo kamera) ir ant stebimo vaizdo pateikiama papildoma informacija, grafiniai elementai. Dažna AR įranga (kaip ir VR) yra ir specialūs akiniai ar šalmas. Dažnai panaudojama filmuose ir kompiuteriniuose žaidimuose, apjungiant tikrus ir menamus objektus, informacijos apie žaidėjus ar žaidybinę padėtį (futbole, krepšinyje, ledo ritulyje, ...) pavaizdavimui ir kt. Ji panaudojama ir medicinoje, apmokymo, poligrafijos, architektūros, komercijos, karinėje ir kitose srityse. Vadinamojo green screen sukūrimas, kai žmogaus kontūras atskiriamas nuo žmogaus vaizdo (nuotraukos, video, ...) ir, galbūt, įstatant į kitą foną irgi plačiai naudojamas. Manoma, kad terminą 1990-ais pasiūlė Tom Caudel’as, jį taikydamas displėjams, naudojamiems gaminant lėktuvą (surinkėjai nešiojosi portatyvinius kompiuterius, kuriuose per specialų šalmą galėjo matyti brėžinius ir instrukcijas). Šiai technologai sukurta, tobulinama ir kuriama daug programinių produktų.

Nors iš esmės tai tik senai naudojamo realaus vaizdo papildymo tekstu ar kitu (dirbtiniu) vaizdu, praktikuojamu rodant filmus (subtitrai) arba fantastiniuose filmuose. Tačiau praplėtimas toks žymus, kad tapo naujove, gebančia smarkiai pakeisti mūsų gyvenimą. Štai dar vienas pavyzdys – „Snapchat“. Jau pripratome prie „feisbuko“ ir „tviterio“, tačiau Eveno Špigelio ir Bobo Merfio sumanytas „Snapchat“ leidžia akimirksniu keistis „asmenukėmis“, kurios taip pat sparčiai pačios išsitrina ir ant kurių (atitinkamų programėlių išmaniajame telefone pagalba) galima uždėti bet kokius vaizdus. Norite – štai asmenukė su Trumpo ševeliūra, o norite – pasirodysiu visai nuogas (vis tiek čia pat išsitrins). Tai turi ne ką gilesnę prasmę nei kai kurie to paties Trumpo pasisakymai Tviteryje, tačiau 2017 m. pradžioje „Snap“ firmai išėjus į rinką jos kapitalas iškart įvertintas 3 mlrd. dolerių.

Kaip matote „geitsų“ ir „cukerbergų“ laikai dar nepraėjo. Tik kyla klausimas – kodėl ta revoliucija neįvyko anksčiau?
Ogi kad anksčiau nebuvo nei mažo dydžio kompiuterių, nei pakankamai pajėgių išmaniųjų telefonų, kurie leido individualiam vartotojui papildyti tikrovę.

Neseniai per konferenciją „Boeing“ atstovas paskelbė, kiek PT leidžia pagreitinti ir pagerinti aviacijai skirtų detalių gamybą. O vokiečių „Ubimax“ (gaminanti dėvimus gadžetus) paskelbė apie išmaniųjų akinių, perduodančių darbuotojui bet kokią užduotį, paaiškinančią kaip ją atlikti, ir parodančių maršrutą į atlikimo vietą. Pagal firmos paskaičiavimus, jie leidžia 25% padidinti darbo našumą.

Tokia naujovė tinka ne tik darbe. Viena PT kompanija kuria tokius akinius pėstiesiems mieste kurie jų kamputyje matys kažką panašaus į GPS, pateikiant ne tik planą ir maršrutą, bet ir visus atstumus. Vystydamos darbus ta kryptimi, „Google“ ir „Lenovo“ 2016 m. pabaigoje išleido išmanųjį telefoną „Phab3 Pro“ su „Google“ sukurta „Tango“ aplikacija. Sensoriai ir detektoriai išmatuoti atstumus ir kampus ir uždėti juos ant vaizdo smartfone. Statybininkai, remontininkai, montuotojai it kt. gali su jos pagalba išmatuoti viską, ko jiems reikia.

Smart-akiniai - ne atsitiktinumas. Pirmu tokiu produktu buvo „Google“ 2013 m. išleisti „Glass Explorers“ – akinių pora su viename įmontuotu nedideliu smartfonu, į kampą siunčiančio savo „tikrovės papildymus“, kurie daugiausia tekstiniai: kas skambino, kokie el.laiškai gauti, navigacinius duomenis: žemėlapius, GPS ir pan. Tai išlaisvina rankas, tačiau trukdo susikaupti dėl pateikiamos informacijos gausos. Be to kilo baiminimųsi, kad tokie akiniai leis jų šeimininkui fotografuoti viską, kas vyksta aplink (kai kurie restoranai uždraudė lankytis su tokiais akiniais). „Google“ 2015 m. nutraukė jų gamybą ir kuria pažangesnę versiją.

Tada tobuliausiais rinkoje tapo nuo 2016 m. kovo mėn. „Microsoft“ akiniai „HoloLens“, kurie skirtingai nuo „Google“ akinių pateikia ne plokščią, o trimatį papildymą, tad jų vaizdelis atrodo tikrai įmontuotas į supančią tikrovę, yra jos dalimi. MS HoloLens

Šio įtaiso skeneriai ir kameros sukuria objekto tarsi kokią erdvinę hologramą, kurią per akinius galima apžiūrinėti iš visų pusių, tame tarpe iš kitos pusės – pvz., naują automobilio modelį.

Šie akiniai numato ir gundančią galimybę – į juos galima pasiųsti vaizdą iš „Skype“ ir taip tiesiogiai bendrauti su pašnekovu. O kad akiniai spėtų apdoroti visą tą kiekį informacijos, kompanijai teko papildomai įmontuoti specialią mikroschemą.

Pirmieji „HoloLens“ akiniai buvo orientuoti kompiuteriniams žaidimams, tačiau pasirodė, kad naudotojai nori naudingesnių taikymų, pvz., savitų videokonferencijų, kai jų dalyviams siunčiamas aplinkos vaizdas ar kažkokio proceso veikimas. Pvz., firma „Thyssen-Krupp“ juos panaudojo liftus taisantiems technikams, kurie būdami lifto šachtoje gali ofise esančiam specialistui parodyti gedimą ir gauti jo konsultaciją. O statybų ir architektūros firma „Aecom“ sėkmingai paminėjo minėtoms videokonferencijoms, ypač 2016 m. Londone statydama paveikslų galeriją „Serpantinas“ su sudėtingos geometrijos stogu.

O „HoloLens“ trūkumas – nors jie tesveria 600 g, yra gremėzdiški ir neestetiški; pašnekovų gestų sekimas gana varginantis ir kartais sukelia galvos svaigulį. Ir prie viso to aukšta kaina – per 3000 dolerių perkančiam didelį kiekį. Tačiau „Microsoft“ atkakliai juos tobulina, puikiai jausdamas, kad konkurentai kvėpuoja į pakaušį – „Meta“ ir „Osterhout“ iš Kalifornijos, „Google“ finansuojama „Magic Leap“ iš Floridos ir Kinijos „Ali Baba“.

Taigi, PT yra daug žadanti, tačiau dar neišaugusi iš vaikiškų kelnaičių – ir tai liečia ir perspektyviausią sritį joje, išmaniuosius akinius. Vis tik džiugu, kad ši perspektyva yra reali, o ne vien „realybės papildymas“.

I. Maskas kažkaip kartą pareiškė, kad tėra „vienas šansas iš milijardo“, kad nesame kokio nors kompiuterinio žaidimo, kurį žaidžia velniai žino kas, personažai. „Virtuali realybė būtinai taps mūsų ateitimi“.