Klajokliai polovcai

Įvadas į temą
Apie polovus taip pat skaitykite >>>>>

Polovcų boba

Polovcais juos vadino rusai 11-13 a. Bizantija, o paskui ją ir Vakarų Europa, tą tautą vadino komanais. tai gerai žinojo ir rusai, kartais paaiškindami „polovcai, kitaip komanai“. Šio etnoso rytinės ordos, klajoję Užvolgio ir prie Uralo esančiose stepėse iki pat Irtyšiaus, vadintos kipčakais – ir taip pateko į arabų ir persų rankraščius. Kinai kipčakus transkribavo dviem hieroglifais „cin-ča“. Ir kinai apie „cin-ča“ žinojo jau 3-2 a. pr.m.e., bizantiečiai ir rusai su jais susidūrė tik 11-12 a.

Bendra kipčakų tendencija iki pat mongolų užplūdimo 13 a. pradžioje buvo kylantis vystymasis: iš nedidelės genties, prabėgom paminėtos kinų kronikoje, 2-ojo tūkstantmečio pradžioje tapusios galingu ir gausiu etnosu, turinčiu politinę ir karinę įtaką, su kuria buvo priversta skaitytis ne tik trūnijanti Bizantija, bet ir stiprėjanti Rusia.

Senaisiais laikais stepėje ant kiekvienos kalvelės stūksojo dešimtys tūkstančių „akmeninių bobų“ – grupėmis ar pavieniui. 17-18 a. besiplečiant žemių dirbimui ir statyboms, jos buvo masiškai naikinamos. 20 a. jų beveik neliko. Jų saugojimu užsiėmė archeologė ir mecenatė grafienė P.S. Uvarova1), buvo pradėta jų registracija, saugoti muziejuose. 19 a. jos buvo priskiriamos kuo įvairiausioms tautoms. Pirmuoju, ryžtingai jas priskyrusiu polovcams, buvo N.I. Veselovskis2) (1915). Bet tik 1974 m. jas nuodugniai savo knygoje apžvelgė S.A. Pletniova3).

Stepės tūkstantmečių sankirtoje

9 a. pabaigoje Chazarų kaganatas, draskomas vidinių prieštaravimų ir religinio sąmyšio, praranda turėtą galią, nenugalimumo aureolę. Sujudo pritildytos aplinkinės tautos. Matyt tada ir ima stepėse formuotis nauja klajoklių sąjunga – pečenegai (pacinakai, arabiškai - badžnakai). Matyt, pavadinimas kilo iš Beče, pirmojo pečenegų vado vardo. Pradžioje jie klajojo Užvolgio stepėse, kur buvo užspausti stiprių kaimynų. Silpstant chazarams, jie ėmė veržtis į vakarus. Chazarai pabandė juos stabdyti sudarę sąjungą su uzais, tačiau rezultatas buvo visai priešingas. Anot bizantiečio K. Bagrianorodno4) („Apie imperijos valdymą“), uzai, „karu nuėję prieš pačinakitus, juos įveikė ir išvijo iš jų pačių šalies...“. matyt, tas trumpas pečenegų pajudėjimas į vakarus atsispindėjo persų „Pasaulio ribose“ (apie 10 a. pradžią), kur minimos dvi pečenegų atšakos: tiurkiška ir chazariška. Iš jo galima nuspėti tiurkiškos atšakos lokaciją Dnepro-Dono tarpupys.

Antroji, chazariškoji pečenegų šaka klajojo matyt Dono žemupyje ir Kubanėje. Tačiau šaltiniai mini dar vieną pečenegų grupę Užvolgyje. Vykdamas pro tas stepes 10 a. pradžioje Achmedas ibn Fadlanas sutiko pečenegus, klajojančius prie vandens, „panašaus į jūrą“. Matyt tai Čelkaro ežeras5) tų stepių centre. Jis juos aprašo: „tamsiaplaukiai visiškai nusiskutę, vargšai lyginant su tuzais“. Apie juos gana smulkiai rašė ir K. Bagrianorodnas: „... kai pačinakitai buvo išvyti iš savo šalies, kai kurie jų savo noru apsisprendė likti vietoje, gyvena kartu su vadinamaisiais uzais ir tebėra tarp jų, turėdami skiriamuosius požymius ... drabužius sutrumpino iki kelių, o rankoves nusikirpo iki pat pečių, norėdami taip parodyti, kad atkirsti nuo savų ir gentainių“. Tai neaktyviausia ir varganiausia dalis, paklususi guzams.

10 a. viduryje pečenegai užėmė plačias teritorijas nuo Volgos iki Dunojaus; nuo jų labiausiai kentėjo vengrai ir bulgarai. Jie netgi paminimi „Giesmėje apie Rolandą6)“: „ordas laukinių pečenegų“ – tad apie juos žinojo ir Vakarų Europoje. Jie beveik sunaikino Chazarų kaganatą – užgrobę stepes tarp Dono ir Kubanės, atkirto chazarus nuo Bizantijos, tad kaganato prekyba merdėjo. 10 a. viduryje kaganatas praktiškai susitraukė iki kagano domeno, praktiškai iki Kalmukijos.

Rusičai pirmąkart su pečenegais susidūrė 915 m., kai jie „pirma atėję į Rusią ir sudarę taiką su Igoriu7), nuėjo prie Dunojaus” (PSRL, II). O 944 m. Igoris su pečenegais sudarė jau karinę sąjungą bendrai žygiui prieš Bizantiją; tai išgirdęs imperatorius Romanas8) atsipirko „duokle ir auksu“. 965 m. pečenegai kartu su kunigaikščiu Sviatoslavu9) dalyvavo žygyje prieš chazarus, kai užėmė Sarkelą11) ir Itilą12) (kažkur prie žemutinės Volgos). Bet jau po 3 m. rusams patiems teko kovoti su pečenegais, buvo apsiaustas Kijevas, o kunigaikštienę išgelbėjo suskubęs karvedys Pretičius13). 971 m. Sviatoslavas patraukė kariauti prie Pečenegai nužudo Sviatoslavą Dunojaus, sekėsi neblogai, bet jis nebuvo sudaręs taikos su pečenegais, tad grįžtančius jo būrius patykojo ir jį patį nužudė, o iš jo galvos pasidarė auksu puoštą taurę (tiurkų tautų paprotys – tikėta, kad taip jiems pereina nugalėto priešo galia). Iš jos gėrė Kuria14) su žmona, kad jų sūnus būtų toks, kaip buvo Sviatoslavas.

Su pečenegams rusai „vargo“ dar kelis dešimtmečius. Tik jiems 1036 m. surengus žygį į Kijevą, kunigaikštis Jaroslavas10) sugebėjo juos visiškai sumušti ir praktiškai pašalinti pečenegų pavojų Rusiai. Tačiau net ir po to jų vardas nedingsta iš Viduramžių rankraščių.

11 a. pradžioje į stepes plūstelėjo naujos klajoklių ordos, rusų vadintos torkais, Bizantijos kronikose – uzais, o Rytuose – guzais. Jie išvijo pečenegus ir privertė juos ieškoti naujos vietos į vakarus. Guzai iškart parodė dėmesį Chazarų kaganatui. Jau 10 a. viduryje jie grobė jį žiemą persikeldami per Volgą ledu. Jie buvo prisijungę ir prie Sviatoslavo žygio 965 m. Ir vėliau torkai vienydavosi su rusais.

Vėliau guzų terpėje prasidėjo Seldžiukidų16) judėjimas. Guzai, perėję Vidurinės Azijos dykumas, užgrobė Priekinę Aziją ir įkūrė turkišką Seldžiukų imperiją. Šiaurės srautas ketino nueiti iki Bizantijos ir ten susijungti su pagrindinėmis seldžiukų pajėgomis, ateinančiomis iš pietų. Pečenegai neišvengiamai pateko į tą srautą – vieni prisišliejo prie jo, kiti buvo sunaikinti. Su rusais torkai stengėsi nesusidurti – ir rusų žemės buvo nuošalyje jų kelio, o ir pajėgas jie saugojo karui su imperija. Vis tik konfliktai įvykdavo. 1055 m. torkai pernelyg priartėjo – prie Sulos žiočių, kur buvo rusų Voino miestelis. Čia juos užpuolė kunigaikštis Vsevolodas15), „vedęs graikę“ (t.y. bizantietę), sumušė ir nuvijo į stepes.

Bet ir torkai, kaip ir pečenegai, nebuvo visiškai sunaikinti, o iš rytų atslinko dar didesnė galinga banga, polovcai, prie pietryčių Rusios pasirodę 1055 m.: „atėjo Blušas su polovcais ir sudarė Vsevolodas taiką su jais ir apsigręžė [polovcai]“ (PSRL II).

Kimakai ir kipčakai

9-10 a. arabų ir persų geografai, keliautojai ir istorikai, rašydami apie stepes, visad mini kimakus. Pirmuoju buvo Ibn Chordadbechas17) (9 a. antra pusė), o netrukus al-Istachri18) ir Ibn Chaukalis19) pabandė juos pavaizduoti žemėlapiuose. Al-Masudi (10 a.) pateikia jau detalesnę informaciją apie jų gyvenamą vietą, o Abu-Dulafas20) praneša apie jų ūkinę veiklą ir religinius įsitikinimus. 10 a. pabaigoje ypač gerai apie juos žinojo Vidurinėje Azijoje. Pagaliau persų geografiniame traktate „Pasaulio ribos21) “ kimakams jau skirti ištisi skyriai, o al-Biruni juos pamini keliuose savo kūriniuose.

11 a. apie kimakus rašo Gardezi22) („Pranešimų pagražinimas“), pateikdamas legenda (atėjusią iš kokių 7-8 a.) apie jų apgyvendintą vietą, o 12 a. pagrindiniu šaltiniu apie juos tampa platus al-Idrisi23) veikalas.

Pagal Gardezi pateiktą legendą, 7 a. kimakai klajojo šiauriau Altajaus (prie Irtyšiaus), priklausydami Vakarų tiurkų ir Ui gurų kaganatams. Jiems suirus, susiformavo kimakų genčių sąjunga, vadovaujama šado. „Totorių vadas mirė ir paliko du sūnus; vyresnysis valdė karalystę, ir jam to pavydėjo jaunėlis, kurio vardas Šadas. Jis pasikėsino į vyresniojo gyvybę, tačiau nesėkmingai; baimindamasis už save, jis, pasiėmęs vergę-meilužę, pabėgo nuo brolio ir nuvyko į ten, kur buvo didelė upė, daug medžių ir gausu laimikio; ten pasistatė palapinę ir įsikūrė. Kasdien jis ir vergė ėjo į medžioklę, maitinosi mėsa ir darėsi drabužius iš sabalų, voverių ir šermuonėlių kailių. Vėliau prie jų prisijungė septynetas giminingų totorių: Imi, Imakas, Tataras, Bajanduras, Kypčekas, Lanikazas, Adžladas. Tie ganė savo šeimininkų bandas; ten, kur [anksčiau] ganėsi bandos, neliko ganyklų, ir jie atėjo į tą pusę, kur buvo Šadas. Juos pamačiusi vergė tarė „Irtyš“, t.y. „sustokite“ – iš čia upė ir gavo pavadinimą. Pažinę tą vergę, visi sustojo ir pasistatė palapines. Šadas grįžo su gausiu laimikiu ir juos pavaišino – ir jie pasiliko ten iki žiemos. Iškritus sniegui, jie negalėjo grįžti; ton žolės buvo daug ir jie ten prabuvo visą žiemą. Kai žemė išgražėjo ir nutirpo sniegas, jie pasiuntė vieną žmogų į totorių stovyklą, kad jis nuneštų žinią apie tą gentį. Tasai, nuvykęs Kipčakai: žemėlapis ten, pamatė, kad visa vietovė ištuštėjusi, be gyventojų; buvo atėjęs priešas, apiplėšęs ir visus išžudęs. Genties likučiai nusileido pas tą žmogų iš kalnų, jis papasakojo draugams apie Šado padėtį; ir visi jie patraukė prie Irtyšiaus. Nuvykę ten, pagarbino Šadą kaip savo vadą ir ėmė jam reikšti pagarbą. Kiti, tai išgirdę, irgi ėmė ateidinėti; susirinko 700 žmonių. Ilgą laiką jie tarnavo Šadui, o vėliau, kai padaugėjo, apsigyveno kalnuose ir sudarė 7 gentis pagal minėtų 7 žmonių vardus“.

Panašu, kad toji legenda supaprastintai pateikia artimą tiesai istoriją. Imako (jiemako, kimako) gentis tapo pagrindine sąjungoje. Kiek kita transkripcija tas pavadinimas skamba kaip „kai“, kas mongolų kalba reiškia „gyvatė“. Matyt iš šios sąjungos kilo posakis stepėse – „Gyvatė su septyniomis galvomis“.

Kimakai apsigyveno Irtyšiaus pakrantėse, kipčakai matyt buvo vakariau, maždaug pietų Uralo pietryčiuose. Įdomu, kad apie kipčakų gyvenamosios vietos kalnuotumą rašė ir kinų metraščiai – „Juan-ši“ tie kalnai vadinti Juili-boli24). O šiauriau kipčakų driekėsi miškai be pabaigos, kur, pagal kai kuriuos šaltinius, gyveno paslaptingos jadžudžų ir madžudžų (arba gogo ir magogo) gentys.

10 a. kimakų sąjunga buvo stiprus darinys vadintas „Kimakų kaganatu“. Archeologiniai tyrimai leidžia spėti. Kad kimakai gyveno pusiau klajoklinį gyvenimą, tad mokėjo ir žemę dirbti. Tai, kad al-Idrisi (12 a.) mini apie apdirbtas žemes kimakų krašte, kviečių, miežių ir net ryžių pasėlius, rodo, kad žemdirbystė buvo netgi neblogai išvystyta. Minimi netgi kimakų „miestai“, kurie buvo neblogai įtvirtinti, o kagano mieste buvo turgus ir šventyklos.

Vis tik gamtos sąlygos stepėse skatino kipčakus klajoklinei gyvulininkystei, kuri buvo gerai organizuota. Būdingiausiu kipčakų kultūros bruožu yra statulos, pastatytos iš daužyto akmens ir žvyro. Tai paprastos nelygios stelos, dažnai be jokių figūros detalių. Veidai įrėžti giliomis linijomis, dažnai „širdutėmis“. Moteriškos figūros skyrėsi nuo vyriškų apvalių „krūtų“ pavaizdavimu. Nedideli aptvarai- šventovės, su statula (ar keliomis) viduje buvo skiriamuoju kipčakų bruožu nuo 9 a. pabaigos. Anksčiau analogiškas šventoves su žuvusių karių statulomis ir daugeliu nuo jų einančių „balbalų“ (akmenų virtinių, simbolizuojančių kario nužudytus priešus) įrenginėjo tiurkai ir uigurai. Tačiau žlugus jų kaganatams jie užmetė tai, o kipčakai-polovcai išlaikė tą paprotį iki pat politinio savarankiškumo praradimo. Aišku, tokios šventovės buvo rengiamos tik kilmingiesiems.

(bus daugiau...)  

Paaiškinimai

1) Praskovija Uvarova (1840-1924) - archeologė mėgėja, Maskvos Archeologų draugijos pirmininko A. Uvarovo žmona, perėmusi šį postą po vyro mirties 1885 m. Grafienė lydėjo vyrą į ekspedicijas, daug kasinėjo Kaukaze. Po 1917 m. Spalio revoliucijos jos kolekcijos ir turtas buvo konfiskuoti; ji emigravo į Jugoslaviją.

2) Nikolajus Veselovskis (1848-1918) – rusų archeologas ir orientalistas, tyrinėjęs Centrinę Aziją. Pirmasis kasinėjo seniausią Samarkando dalį Afrasiabą, o taip pat kelis garsius skitų kurganus pietų Rusijoje ir Ukrainoje. Paskutinius 20 m. aktyviai kasinėjo Adygėjoje.

3) Svetlana Pletniova (1926-2008) – rusų archeologė ir istorikė, daug rašė apie Eurazijos klajoklius, ypač chazarus. Buvo aktyvi Volgos-Dono ekspedijos (1949-51) narė. Vadovavo kelioms ekspedicijoms Saltovo-Majaco kultūros tyrinėjimams (tame tarpe senosios Bulgarijos sostinės Pliskų).

4) Konstantinas VII Bagrianorodnas (Constantine VII Porphyrogennetos, 905-959) – Bizantijos imperatorius (913-959), rašytojas, istorikas. Praktiškai valdžios neturėjo, 920- 945 m. kartu valdė Lakapinai. Pravardę Purpurinis įgijo dėl imperatoriaus rūmų, išpuoštų porfyro akmeniu. Paskatino Kijevo Rusios kunigaikščius krikštytis (957 m. Konstantinopolyje krikštijosi kunigaikštienė Olga).
Konstantino veikalai: „Apie provincijas“, pasakojanti įvairių Bizantijos imperijos kraštų istoriją; „Apie imperijos valdymą“ enciklopedinio pobūdžio „Bizantijos dvaro ceremonijos“.

5) Čelkaras (arba Šalkaras) – sūrus ežeras vakarų Kazachstane (į pietus nuo Uralsko), kurio plotas kinta 175-200 km2 ribose. Vidutinis ežero gylys yra 5,1 m, o didžiausias 13 metrai. Iš ežero išteka Soljankos upė, įtekanti į Uralo upę. Gausu žuvų, o pakrančių augmenijoje – paukščių.
Du nedideli ežerai tokiu pat pavadinimu yra prie Šalkaro (buv. Čelkaro) miesto.

6) Giesmė apie Rolandą (Chanson de Roland) - herojiška epinė prancūzų poema apie mūšį Ronsenvalio tarpeklyje tarp Karlo Didžiojo armijos ir baskų. Rolandas – ištikimas karaliaus Karolio Didžiojo vasalas, bebaimis karys, tikras Prancūzijos patriotas. Poema kurta kelis šimtmečius ir užrašyta apie 1170 m.

7) Igoris Riurokovičius (apie 878-945) - Kijevo didysis kunigaikštis. 941 m. Igoris sudavė smūgį Bizantijos valdoms prie Juodosios jūros, tačiau rusų laivynas buvo apšaudytas „skysta graikų ugnimi“ ir patyrė didelių nuostolių. 944 m. surengė naują žygį prieš Bizantiją, tačiau įspėtas Romanas I išsiuntė gausias dovanas Igoriui, o taip pat pečenegams, taip išvengdamas karo.

8) Romanas I Lakapinas (apie 870-948) – armėnų kilmės Bizantijos imperatorius (920-944). Konstantino VII nepilnatystės mėtais pasikeitė keletas regentų. Tuo metu vadovavęs laivynui Romanas jėga užgrobė valdžią (vėliau jį nuvertė jo paties sūnūs). Jo laikais kariauta su arabais, vengrais ir bulgarais.

9) Sviatoslavas Igorevičius (apie 927-972) - Kijevo didysis kunigaikštis (945–972). Prijungė prie Kijevo Rusios viatičių žemes, sutriuškino Volgos Bulgariją ir Chazarų kaganatą, nugalėjo osetinus ir čerkesus ir privertė juos mokėti duoklę. 968 m. žygiavo prieš Dunojaus Bulgariją. 971 m. buvo priverstas sudaryti labai nepalankią sau sutartį su Bizantija ir palikti Bulgariją. Žuvo mūšyje su pečenegais.

10) Jaroslavas Išmintingasis (apie 978-1054) - Kijevo didysis kunigaikštis (1019-1054). Puolė estus (1030 m.; jų žemėse pastatydino Jurjevo pilį, dab. Tartu), jotvingius (1038), lietuvius (1040), įveikė pečenegus (1036), kariavo su Lenkija (1030–1031 m. atsiėmė Raudonąją Rusią), Bizantija (1043–1046). 1051 m. buvo įkurta savarankiška Kijevo metropolija, pradėtas sudarinėti pirmasis įstatymų rinkinys (Rusios Tiesa), steigtos mokyklos, plito raštija (į slavų kalbą išversta Bizantijos ir kitų šalių autorių kūriniai). Sekdamas Konstantinopoliu, Kijeve pastatydino Šv. Sofijos soborą, kitų puošnių pastatų.

11) Sarkelas („baltasis namas“) – chazarų, o vėliau (nuo 965 m.) rusų miestas-tvirtovė prie Dono. Šiuo metu užlietas Cimliano vandens saugyklos. Pastatytas apie 834-837 m. Kontroliavo Volgos-Dono pervalką. 1117 m. miestas sugriautas kipčiakų ir apleistas.

12) Itilis (arba Atilis - „didžioji upė“; turkai taip vadina Volgą) – Chazarijos sostinė 8-10 a. Volgos deltoje į šiaurės vakarus nuo Kaspijos jūros (miesto vieta vis dar tiksliai nenustatyta). 9 a. arabų šaltiniuose vadinamas Chamlidžu; Itiliu 10 a. ima vadinti užsieniečiai (bet tik vieną miesto dalį, o kita buvo Chazaranas – jas skyrė upė). Chazarai mieste gyveno tik žiemą, o pavasarį išvykdavo į savo gimtąsias vietoves. 968-969 m. miestą užėmė ir sugriovė Sviatoslavas Igorevičius.

13) Pretičius - rusų karvedys, atėjęs į pagalbą kunigaikštienei Olgai, kai 968 m. Kijevą apsiautė pečenegai. Sudarė taiką su pečenegų chanu, tačiau pečenegai nepasitraukė į stepes, tačiau grįžo Sviatoslavas ir nuvijo juos nuo miesto.

14) Kuria - pečenegų chanas, kuris buvo sudaręs sąjungą su Kijevo kunigaikščiu Sviatoslavu Igorevičiumi žygiui į Balkanus. Vėliau, po nesėkmingo Sviatoslavo žygio į Bizantiją, Kuria surengė pasalą Sviatoslavui prie Dnepro slenksčių, išžudė kunigaikščio družiną ir nukovė patį kunigaikštį.

15) Vsevolodas Jaroslavičius (1030-1093) – Kijevo kunigaikštis, pirmasis prisiskyręs titulą „Visos Rusios valdovas“. 1054-1073 su broliais sudarė „Jaroslavičių triumviratą“, kuriam subyrėjus, buvo Černygovo kunigaikščiu, o 1079 užėmė Kijevo didžiojo kunigaikščio sostą.

16) Seldžiukidai – tiurkų kilmės Irano valdovų dinastija iš Turano. Visą Didįjį Iraną valdė 1037–1157 m. Jų valdyta valstybė vadinama „Didžiąja Seldžiukų imperija“. Vėliau dinastijos atšakos valdė smulkesnes valstybes, atsiradusias suskilus imperijai. Seldžiukų imperijos sostinė buvo Nišapūras, vėliau Rajus, vėliau Ishafanas.

17) Ibn Chordadbechas (Abu'l-Qasim Ubaydallah ibn Abdallah ibn Khordadbeh, apie 820- 912) – persų geografas ir valdininkas, kurio „Kelių ir šalių knyga“ yra pirmus pasiekęs arabų geografijos veikalas. Jame pateikta daug žinių apie kalifatą ir aplinkines šalis, tame tarpe paminint rusus ir slavus. Tai vienas iš šaltinių, aprašančių žydų pirklius (radhanitus). Jis dar parašė kelias kitas knygas, tarp jų skirtą muzikai bei orientavimusi pagal žvaigždes, bet jos neišliko.

18) al-Istachri (Abu Ishaq Ibrahim ibn Muhammad al-Farisi al Istakhri, apie 850-934) - persų geografas. Parašė „Klimatų knygą“, „Šalių tradicijos“, „Valstybių kelių knygą“. Jis keliavo po islamiškas šalis, o apie kraštus esančius į šiaurės rytus pateikė netikslius duomenis.

19) Ibn Chaukalis (Muhammad Abu’l-Qasim Ibn Hawqal) - 10 a. arabų geografas, kronikininkas, rašytojas, keliavęs 943-969 m., parašęs „Kelių ir šalių knygą“, pateikiančią žinių apie kalifatą ir aplinkines šalis. Aprašo oguzus, karlukus, kimakus, kyrgyzus, toguzus-oguzus, chazarus. Prie jos pridedami žemėlapiai („Žemės veidas“).

20) Abu-Dulafas al-Chazradži - 10 a. arabų poetas ir keliautojas. Gimė Raudonosios jūros pakrantėje, keliavo po Vidurinę Aziją, Indiją, Tibetą. Savo keliones aprašė dviejuose „Risaliose“ (Užrašuose). Jose yra duomenų apie oguzus, kimakus, karpukus, toguzus ir kirgizus.

21) Pasaulio ribos (Hudud al-Alam) – 10 a. nežinomo autoriaus geofrafinė knyga, dedikuota Abu'l Haret Muhammad’ui, Farighunidų valdovui. Pasaulis skirstomas į Aziją, Europą ir Libiją. Minimos 45 šalys , esančios į šiaurę nuo pusiaujo. Joje aprašomos ir turkų tautos Centrinėje Azijoje.

22) Abu Saidas Gardezi (Abu Said Abdul-Hay ibn Dhahak ibn Mahmud Gardezi, m. apie 1061 m.) – pers7 geografas ir istorikas. Ghaznavido imperijos sultono Abdulo Rašido rūmuose parašė „Pranešimų pagražinimus“ apie Centrinės Azijos, Rytų persijos ir Vengrijos istoriją. Jos baigiamieji įtraukia tekstus apie mokslą. Te taip pat yra svarbus nuodugnus skyrius apie tiurkus.

23) Al-Idrisijus (Abu Abdullah Muhammad al-Idrisi al-Qurtubi al-Hasani as-Sabti, 1100- 1165) - arabų keliautojas, geografas, kartografas, egiptologas. Parašė „Kelionės vadovas trokštančiam apvažiuoti pasaulį“ ir sudarė žemėlapį žemėlapį „Tabula Rogeriana“. Skyriuje apie Rusiją mini 20-mt miestų.

24) Juili-boli - kad pietuose ribotųsi su pečenegais, kipčakai turėjo siekti Pietų Uralą, tad pagrėįsta I. Markvarto nuomonė, kad tai ir yra Pietų Uralas.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis