Albert Camus. Apmąstymai apie giljotiną

Apie autorių >>>>>

Neužilgo iki Pirmojo pasaulinio karo kažkoks žudikas, kurio nusikaltimas buvo kaip reta žvėriškas (jis papjovė valstiečių porą kartu su vaikais), Alžyre buvo nuteistas mirties bausmei. Nusikaltėlis buvo samdiniu, kurį užvaldė kažkoks kruvinas kliedesys; nusikaltimą sunkino tai, kad, susidorojęs su savo aukomis, jis dar ir apiplėšė jas. Byla plačiai pagarsėjo. Bendra nuomonė buvo ta, kad mintis nuo giljotinos pernelyg lengva bausmė tokiam pabaisai. Taip galvojo, kaip man sakė, ir mano tėvas, kuriam vaikų nužudymas atrodė ypač bjaurus. Tėvo beveik neprisimenu, tačiau tiksliai žinau: jis norėjo asmeniškai dalyvavo bausmės įvykdyme. Jam teko atsikelti dar tamsoje, kad suspėtų į egzekucijos vietą kitoje miesto pusėje kartu su visa didele minia. Tačiau apie tai, ką tėvas pamatė tą rytą, jis nepasakė nė žodžio – niekam. Mama pasakojo: jis perkreiptu veidu įlėkė į namus, krito ant lovos, iškart pašoko – ir tada susivėmė. Jam atsiskleidė baisi tikrovė, glūdinti po nuosprendžio aptakių formulių apvalkalu. Jis negalvojo apie papjautus vaikus – prieš jo akis šmėkščiojo drebantis žmogus, kurį pakišo po peiliu ir jam nukirto galvą.

Reikia manyti, kad tas ritualas pasirodė perdaug pasibaisėtinas ir viršijo paprasto ir tiesmuko žmogaus pasipiktinimą: bausmė, kurią jis laikė daugiau nei nusipelnytą, galiausiai tik išvertė jį patį. Kai aukštesnysis teisingumas sąžiningam žmogui, kurį jis turi ginti, sukelia vien pasišlykštėjimą, sunku patikėti tuo, kad jis skirtas palaikyti ramybę ir tvarką šalyje. Tampa akivaizdu, kad tai ne mažiau piktina, nei pats nusikaltimas, ir kad tasai naujas nužudymas visai nepašalina visuomenei mesto iššūkio ir tik krauna vieną bjaurastį ant kitos. Tai tiek akivaizdu, kad niekas nesiryžta tiesiai kalbėti apie tą ceremoniją. Valdininkai ir laikraštininkai, kuriems nori-nenori tenka apie ją pranešti, tuo atveju panaudoja savotišką ritualinę kalbą, suvestą į stereotipines formules, tarsi jie supranta, kad joje yra kažkas kartu iššaukiančio ir gėdingo. Štai taip ir nutinka, kad per pusryčius mes kažkur laikraščio kamputyje perskaitome, lad nuteistasis „atidavė pareigą visuomenei“, kad jis „išpirko kaltę“, ar kad „penktą valandą teisingumas įvykdytas“. Valdininkai primena apie nuteistąjį kaip apie „suinteresuotą asmenį“, „globotinį“ ar pažymi jį santrumpa NAB – „nuteistuoju aukščiausiai bausmei“. Apie „aukščiausiąją bausmę“ rašo, jei gali taip pasakyti, tik pusbalsiu. Mūsų civilizuotoje visuomenėje apie sunkią ligą priimta paminėti tik Giljotina: greitai ir neskausmingai užuominomis. Buržujų šeimose priimta sakyti, kad vyresniajai dukrai „silpna krūtinė“ ar kad tėvas „kenčia nuo auglio“, nes tuberkuliozė ir vėžys laikyti tam tikra prasme gėdingomis ligomis. Tuo labiau tai galioja mirties bausmės atžvilgiu, nes visi įsigudrino apie tai išsireikšti tik eutemizmais. Visuomeninio kūno atžvilgiu ji vis tiek kaip vėžys atskiram žmogui, tik su tuo skirtumu, kad atskiras žmogus nekalbės apie vėžio būtinybę, o štai mirties bausmė paprastai laikoma kaip liūdnas būtinumas, pateisinantis įteisintą žudymą, nes be jos neišsiversi, o nutylima, nes ji verta gailesčio.

O aš, atvirkščiai, ketinu kalbėti apie ją be jokių išsisukinėjimų. Tačiau ne iš meilės skandalams ir, man atrodo, ne iš įgimto mano natūros ydingumo. Kaip rašytojui man visada buvo atgrasūs tokio tipo pasiteisinimai; kaip žmogus, aš laikau, kad atstumiantiems mūsų tikrovės reiškiniams, jei jau jie neišvengiami, reikia priešintis tik tylint. Tačiau jei nutylėjimas ar žodiniai gudravimai pataikauja suklydimams, kuriuos reikia panaikinti, mums nelieka kitos priemonės be betarpiško ir aiškaus kalbėjimo, atskleidžiančio visą begėdystę, besislepiančią po tuščiažodžiavimo priedanga. Prancūzija su Ispanija ir Anglija dalijasi abejotiną garbę būti viena iš paskutinių šalių šioje geležinės uždangos pusėje [t.y. į vakarus nuo socialistinio pasaulio], kur bausmių arsenale randasi mirties bausmė. Šio barbariško relikto išsaugojimas tapo pas mus galimu tik visuomeninės nuomonės, įpratusios apsieiti su jai primestomis aptakiomis frazėmis, neatsakingumo ar kurtumo dėka. Kai vaizduotė miega, žodžiai netenka prasmės: paveikta kurtumo liaudis miglotai suvokia pranešimą apie vieno ar kito žmogaus bausmę. Tačiau parodykime jam mirties mašiną, priverskite jį paliesti medį ir geležį, iš kurių ji pagaminta, bei išgirsti nukertamos galvos bumbtelėjimą – ir staiga prabudusi visuomeninė nuomonė susigės ir dėl savo tuščiažodžiavimo, ir pačios bausmės.

Kai Lenkijoje nacistai vykdė viešas įkaitų bausmes, jie aukų burnas užkimšdavo gipsu prisotintais tvarsčiais, baimindamiesi, kad iš nuteistųjų lūpų nuskambės raginimai priešintis. Negalima ciniškai lyginti šių nekaltų aukų su nuteistų nusikaltėlių likimu. Tačiau – pašalinant tą aplinkybę, kad pas mus į giljotiną patenka ne vien nusikaltėliai, - metodas lieka tas pats. Mes meilikaujančiomis kalbomis slepiame tiesą apie aukščiausiąją bausmę, apie teisingumą, apie kurį galima samprotauti tik po to, kai įsigilini į jo tikrąją esmę. Prieš prakalbant apie mirties bausmės būtinumą, o vėliau ją nutylint, reikia pirma pasakyti apie tai, kuo ji yra iš tikro, o jau tada spręsti, ar ji būtina.

Aš tai ją laikau ne tik nenaudinga, bet ir iš tikro žalinga, - ir prieš pereinant prie klausimo esmės, pagrįsiu savo įsitikinimą. Nesąžininga būtų teigti, kad atseit aš prie šios išvados priėjau be daugiadienių apklausų ir paieškų. Tačiau lygiai taip pat neteisinga būtų priskirti šią išvadą vien emocijų protrūkiui. Aš, kaip niekas kitas, svetimas suglebusiam švelnumui, prie kurio taip limpa visokių tipų žmonių mylėtojai, ir kuriame nutrinamos ribos tarp orumo ir atsakomybės, visos nusikaltimų rūšys sulyginamos, o nekaltumas galiausiai netenka visų teisių. Priešingai daugeliui garsių amžininkų, aš nelaikau, kad žmogus savo prigimtimi – visuomeninis gyvulys. Tiesą sakant, aš galvoju visai kitaip. Kitas reikalas, kad, kaip man atrodo, jis jau negali gyventi šalia visuomenės, kurios įstatymai būtini jo fiziniam egzistavimui. Iš to seka, kad jos atsakomybės skalė privalo būti nustatyta taip, kad atitiktų proto nurodymams ir neštų naudą visuomenei. Tačiau aukščiausias įstatymų pateisinimas – tame gėryje, kurį jis atneša ar neatneša visuomenei konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Daugelį metų aš mačiau mirties bausmėje vien bausmę, nepakeliamą vaizduotei, ir aplaidžią nesantaiką, neprimtiną mano protui. Vis tik buvau pasirengęs sutikti, kad mano pozicija apibrėžta vaizduotės. Tačiau, iš tiesų, mano daugiadienės paieškos nebuvo apvainikuotos kažkuo, kas paklibintų mano įsitikinimus ar pakeistų mano samprotavimų eigą. Kaip tik atvirkščiai: prie argumentų, su kuriais jau senai susigyvenau, prisidėjo vis nauji ir nauji. Ir dabar aš pilnai pritariu Kestlerio įsitikinimui: mirties bausmė yra gėda mūsų visuomenei ir jos šalininkams ne pagal jėgas surasti protingus jos pateisinimus. Neperpasakodamas jo aštrios kaltinamosios kalbos, neužgriozdindamas faktais ir skaičiais, kuriuos galima pasukti vienaip ar kitaip – tuo labiau, kad Žanas Blokas-Mišelis1) su žudančiu tikslumu pagrindė jų nenaudingumą – aš tik išplėtosiu Kestlerio teiginius, raginančius nedelsiant atšaukti aukščiausiąją bausmę.

Pagrindinis mirties bausmės gynėjų argumentas visiems žinomas: ji tarnauja atgrasymu kitiems. Galvas kerta ne tik tam, kad nubaustų tuos, kurie jas nešiojo ant pečių, bet ir tam, kad tasai bauginantis pavyzdys paveiktų tuos, kurie ryžtųsi tuos pamėgdžioti. Visuomenė nekeršija, o tik įspėja ir preventyviai užkerta kelią. Ji krato nubaustojo galvą prieš kandidatų į žudikus veidus, kad jie jos bruožuose perskaitytų savo likimą ir apsigalvotų.

Šis argumentas būtų neatremiamas, jei mes nebūtume priversti konstatuoti:

  1. Visuomenė pati netiki atgrasymu, apie kurį kalba;
  2. Niekieno neįrodyta, kad mirties bausmė privertė apsigalvoti bent vieną žmogų, nusprendusį tapti žudiku, kai aiškiau nei aišku, kad ji nepadarė jokio poveikio, išskyrus užburiantį tūkstančiams nusikaltėlių;
  3. Daugeliu atvejų ji yra atstumiančiu pavyzdžiu, kurio pasekmės nenusakomos.

Taigi, visų pirmiausia visuomenė netiki tuo, ką skelbia. Jei tikėtų, ji iš tikro demonstruotų nukirstas galvas. Ji pasinaudotų bausmėmis dėl reklaminio triukšmo, kokį paprastai pakelia aplink valstybines paskolas arba naujas aperityvo markes. Iš tikro viskas yra visai atvirkščiai: bausmės pas mus jau nevykdomos viešai, jos įvykdomos kalėjimo kieme priešais siaurą specialistų ratą. Mažiau žinoma, kodėl ir nuo kada tai vyksta. Kalba vyksta apie gana neseną naujovę. Paskutinė vieša egzekucija įvyko 1939 m.: nubaudė kažkokį Veidmaną2), padariusį keletą nužudymų; jo „žygdarbiai“ buvo plačiai paviešinti. Tą rytą Versalyje susirinko milžiniška minia, kurioje buvo keli fotografai. Kol Veidmanas prieš bausmės atlikimą buvo pristatytas apžiūrėjimui, fotografai spėjo padaryti daugybę nuotraukų. Po kelių valandų „Paris soir“ visą puslapį paskyrė nuotraukoms, iliustruojančioms tą pikantišką įvykį. Gerieji Paryžiaus žmonės galėjo tokiu būdu įsitikinti, kad lengva ir tiksli mašina, kurią naudojo budelis, tiek jau skiriasi nuo jam iš istorijos žinomos giljotinos, kaip „Jaguar“ automobilis nuo prieštvaninio „Dion Button3) “. Priešingai bet kokiems lūkesčiams, administracija ir vyriausybė gana nepalankiai atsiliepė apie šią puikią reklamą ir pareiškė, kad laikraštininkai norėjo pakaitinti kraujo ištroškusius skaitytojų instinktus. Todėl buvo nuspręsta, kad egzekucijos daugiau nebus vykdomos viešai; tas pavedimas kiek vėliau gerokai palengvino okupacinių valdžių veiklą. Įstatymų leidėjams šiuo atveju pavedė logika. Juk reikėjo, atvirkščiai, apdovanoti „Paris soir“ direktorių asmeniniu ordinu, kad kitą kartą jis veiktų su dar didesniu mastu. Ir iš tikro: jei mes norim, kad bausmė iš tikro būtų parodomąja, reikėjo ne tik padauginti nuotraukas, bet ir įrengti ešafotą su giljotina Santarvės aikštėje4) ne auštant, o antrą valandą dienos metu, sušaukti į ten visus Paryžiaus žmones, o neatėjusiems nufilmuoti. Štai ką reikėjo padaryti – arba baigti plepalus apie parodomąsias bausmes. Kaip parodomuoju gali būti nužudymas, atliekamas naktį, paslapčiom, kalėjimo kieme?

Pranešimai apie tokio pobūdžio bausmės gali, daugiausia, periodiškai priminti piliečiams, kad jų laukia mirtis, jei jie ryžtųsi žudynėms; tą pat galima pažadėti ir tiems, kurie jokio nužudymo nėra padarę. Kad būtų iš tikro parodomąja, bausmė privalo būti gąsdinančia. Liaudies atstovas Tiujo de La Buvris (Tuant de La Bouverie) pasirodė gerokai logiškesnis, kai 1791 m. Nacionaliniame susirinkime paskelbė „Siekiant sulaikyti liaudį, reikia rengti jai gąsdinančius reginius“.

O šiandien iš mūsų atimti bet kokie reginiai; juos pakeitė gandai bei reti pranešimai spaudoje, pagražinti aptakiomis formuluotėmis. Kokiu būdu nusikaltėlis žudymo akimirką gali prisiminti apie jam gręsiančią sankciją, kurią valdžia išsigudrino padaryti kiek tik įmanoma abstrakčia? Ir jei jie iš tikro nori, kad ši sankcija atgultų jo atmintyje, kad ji galėtų iš pradžių suklibinti, o vėliau ir įveikti jo neprotingą sprendimą, ar nereikėtų šios sankcijos įspausti kiekvienoje sieloje visomis lavinimo ir žodinio įtikinimo priemonėmis?

Vietoj to, kad miglotai primenama apie pareigą, kurią tą patį rytą kažkas gražino visuomenei, ar nevertėtų pasinaudoti tinkama proga, prieš kiekvieną mokesčių mokėtoją išrašius ir jo galinčios laukti bausmės detales? Ar ne geriau vietoje tvirtinimo „Jei nužudysi, tavęs lauks ešefotas“, jam pasakyti be užuolinkų: „Jei nužudysi, tau teks kalėjime leisti ilgus metus, o tai metai, tai kankinantys nepasiekiama viltimi, tai nepaliaujamu siaubu, - ir taip iki pat to ryto, kai mes ant pirštų galiukų prisėlinsime pas tave į kamerą, kad pagriebtume tave sapnuojantį, pagaliau miegui įveikus tave, po pilnos košmarų nakties. Mes užpulsime tave, užlaušim rankas už nugaros, žirklėmis atkirpsime marškinių apykaklę, o tuo pačiu ir plaukus, jei tai bus būtina. Mes apjuosim alkūnes diržu, kad negalėtum išsitiesti ir kad būtų matomas pakaušis, o tada du parankiniai nutemps tave koridoriais. Ir pagaliau, atsidūrus po tamsiu nakties dangumi, vienas budelis pagriebs tave iš už nugaros ir numes ant giljotinos pakylos, antrasis pataisys galvą tiesiai išpjovoje, o trečias paleis iš 220 cm aukščio 60 kg svorio kirstuką – ir jis kaip skustuvas perkirs tavo kaklą“.

Kad šis pavyzdys būtų dar įtikinamesnis, kad jų keliamas siaubas kiekviename mūsų virstų tokia akla ir galingą jėga, kad ji galėtų bent akimirkai pasipriešinti neįveikiamai žudymo traukai, reiktų eiti dar toliau. Vietoje to, kad su mums būdingu pasąmoningu puikavimusi tokiu mirtininkų naikinimo žaibišku ir žmogišku įrankiu5), reikėtų atspausdinti tūkstančius egzempliorių, skelbti mokyklose ir universitetuose medicininius liudijimus ir ataskaitas apie kūno būseną po egzekucijos. Ypač norimu būtų nesenos Medicinos akademijos ataskaitos, parengtos Pjedeljevro6) ir Furnjė (Piedelievre et Fournier), išleidimas ir išplatinimas. Tiedu medikai, pakviesti – dėl mokslo intereso – kūnų apžiūrėjimui po bausmės, savo pareiga laikė padaryti tokią išvadą savo siaubingiems stebėjimams: „Jei mums leista išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu, pripažįstame: tokio pobūdžio reginiai nepakeliamai sunkūs. Kraujas plūsta upeliu iš perkirstų arterijų, tada srovė pamažu nusilpsta. Raumenys mėšlungiškai susitraukinėja, priblokšdami stebėtojus; žarnynas atsipalaiduoja, širdis muša su pertrūkiais, per jėgą. Lūpos su laiku išsikreipia į kenčiančią grimasą. Nukirstos galvos akysnejudrios, lėliukės išsiplėtę; jų neregintis žvilgsnis dar neaptrauktas lavono dangčiu, jis skaidrus, kaip gyvųjų, tačiau mirtinai įdėmus. Visa tai gali trukti daug minučių, o geros sveikatos subjektams – ir valandų: mirtis ateina toli gražu ne per akimirką... Tokiu būdu, visi gyvybiniai požymiai tebesitęsia ir po galvos netekimo. Toji košmariška patirtis medikui sukelia žudikiškos vivisekcijos, kurią seka skubotas palaidojimas, įspūdį“ 7).

Manau, rasis nedaug skaitytojų, kurie galėtų be nusistatymo susipažinti su tokia baisia ataskaita. Tad galima tikėtis jos įspūdingos jėgos ir sugebėjimo gąsdinti. Niekas netrukdo ją papildyti liudininkų pranešimais, dar kartą patvirtinančiais medikų pastebėjimus. Kalba, kad iškreiptą Šarlotės Kordė8) veidą užliejo raudonis nuo budelio antausio. Ar verta tuo stebėtis, atsižvelgiant į labiau šiuolaikinių stebėtojų pasakojimus? Vienas budelio parankinis, kurio pareigybė nelabai dera su romantika ir jausmingumu, taip aprašo tai, ko liudininku buvo: „Žmogus, kurį numetėm po peiliu, atrodė sutrikęs, jį purtė tikras priepuolis. Nukirsta galva iškart liovėsi rodyti gyvybės ženklus, tačiau kūnas tiesiog šokčiojo pintinėje, tarsi jį tampytų už virvučių. Po 20 min. kapinėse jis vis dar trūkčiojo“9). Dabartinis Santė kalėjimo10) kapelionas tėvas Devoyjo (R.P. Devoyod), tarsi ir nesantis mirties bausmės priešininku, savo knygoje „Nusikaltėliai“ eina dar toliau, tarsi atgaivindamas nuteistojo Langijos [žudikas Henri Languille, giljotinuotas 1905 m.] istoriją, kurio nukirsta galva rodė gyvybės ženklus, kai į ją kreipėsi vardu11). „Bausmės rytą nuteistasis buvo šlykščiausioje nuotaikoje ir atsisakė išpažinties ir mano dalyvavimo. Žinodamas, kad sielos gilumoje jis išsaugojo prisirišimą žmonai, uoliai katalikei, kreipėmės į jį: ‚Klausykite, susiimkite bent iš meilės žmonai!‘ Nuteistasis paklausė mūsų patarimo. Jis ilgai susikaupęs

Henri Languille egzekucija; 1905 apmąstė priešais nukryžiuotąjį, o tada liovėsi kreipti į mus dėmesį. Bausmės metu mes buvome netoli jo; nuteistojo galva nukrito į lovelį priešais giljotiną, o kūnas buvo iškart įdėtas į pintinę, tačiau, priešingai įprastai tvarkai, ją uždengė, pamiršę į ją įdėti galvą. Budelio pagalbiniui, atnešusiam galvą, teko kažkiek palaukti, kol pintinę vėl atidengė. Tad štai, šio trumpo laiko tarpo metu spėjome pastebėti, kad abi nuteistojo akys žiūri į mus maldaujančiai, tarsi prašytų atleidimo. Nesąmoningame protrūkyje mes peržegnojom galvą ir tada jos vokai suvirpėjo, akių išraiška sušvelnėjo, o galiausiai iškalbingas žvilgsnis visiškai išblėso...“. Skaitytojas gali šventiko pasiūlytą aiškinimą priimti savaip pagal savo religingumo laipsnį. Tačiau „iškalbingas žvilgsnis“ nereikalauja jokio aiškinimo.

Galėčiau pateikti ir kitus, ne mažiau įspūdingus liudijomus, tačiau nenoriu nueiti pernelyg toli. Kaip bebūtų, nelaikau mirties bausmės auklėjamąja, toji kankynė man atrodo grubia chirurgine operacija, atliekama sąlygomis, niekais paverčiančiomis visą jos pamokomąjį pobūdį. O štai visuomenei ir valstybei, prisižiūrėjusių ir ne tokių operacijų, lengviau nei lengva pakelti tokias detales. Būdami auklėjimo čempionais, jie privalo tam pripratinti ir savus piliečius, kad niekas neliktų nežinioje bausmės atžvilgiu ir kad kartą ir visiems laikams įbauginti žmonės įgautų Šv. Pranciškaus romumą. Tačiau ką jie mano įbauginti tuo miglotu pavyzdžiu lengvesnės, akimirksninės ir, aplamai, pakenčiamesnės bausmės nei vėžio auglys, - bausmės, papuoštos retoriniais žiedeliais? Bet kuriuo atveju ne tuos, kurie laikomi padoriais žmonėmis (ir, žinoma, tokiais yra), nes bausmės, jiems nepaskelbtos iš anksto, metu jie miega teisuolių miegu, skuboto laidojimo metu kramsnoja sumuštinius ir apie įvykusį teisingumo atstatymą sužino tik iš salstelėjusių laikraščių pranešimų, ištirpstančių jų atmintyje tarsi cukrus. Bet būtent tie švelnūs sutvėrimai sudaro didžiausią žudikų procentą. Daugelis šių padorių žmonių neįtaria, kad jie yra potencialūs nusikaltėliai. Vieno teisėjo nuomone, didžioji žudikų dalis, su kuriuo jam teko susidurti, rytais, skutimosi metu net neįtarė, kad vakare pasikėsins į žmogaus gyvybę. Vadinasi, atgrasymo ir visuomeninio saugumo dėlei reikėtų netepti grimo ant nuteistojo veido, o pakišti nukristą galvą tiesiai į veidą visiems gyventojams, taikiai besiskutantiems rytais.

Tačiau nieko panašaus nėra ir šiandien. Valstybė pateikia bausmes rožine spalva ir nutyli tekstus ir liudijimus, tokius, kokie pateikti aukščiau. Tad, matyt, ji pati netiki mirties bausmės auklėjamąja verte, o jei ir tiki, tai nebent tik iš įpročio ir mąstymo tingumo. Nusikaltėlį nužudo todėl, kad taip darė per šimtmečius, o ir patys tie nužudymai vykdomi ta forma, kuri nusistovėjo 18 a. pabaigoje. Dėl savo inercijos mes kartojame argumentus, naudotus prieš šimtmečius, vertinant juos matais, tapusiais būtinais augant visuomeniniam jautrumui. Mes pasitelkiame įstatymą, kurio jau nepajėgūs apmąstyti, ir mūsų mirtininkai tampa mintinai iškaltų paragrafų aukomis ir žūsta vandan teorijos, kuria jau senai netiki jų budeliai. Jei tikėtų – jiems būtų suspaudę širdį. Kas dėl viešumo, tai jis ir iš tiesų pažadina kraujo instinktus, kurių nenusakomos pasekmės gali išsispręsti nauju nužudymu, o galbūt, be to, ir sukelti visuomenės pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą. Būtų kur kas sunkiau vykdyti vieną bausmę po kitos, kaip tai iki šiol tebedaroma pas mus, jei kiekviena jų įsispaustų gyvu vaizdiniu žmonių suvokime. Tą, kuris gurkšnoja kavą, skaitydamas žinutę apie „įvykdytą teisingumą“, supykintų nuo mažiausios smulkmenos paminėjimo. O mano pateikti tekstai sukeltų rūgščią mimą tiems teisės profesoriams, kurie, nepajėgūs pateisinti tą pasenusį bausmės būdą, guodžiasi, kartodami paskui sociologą Tardą12), kad geriau jau iškentėti neskausmingą bausmę, nei visą gyvenimą save bausti. Būtent todėl pritarimo verta Leono Gambeto13), kuris, būdamas aukščiausios bausmės priešininku, pozicija, kai jis balsavo prieš įstatymo, atšaukiančias viešas egzekucijas, projektą, pareikšdamas: „Atšaukę tą baisų reginį, atlikdami bausmes už kalėjimo sienų, jūs slopinsite liaudies pasipiktimo protrūkį, pasireiškiantį paskutiniaisiais metais; ir tuo pačiu skatinsite mirties bausmės įtvirtinimą“.

Ir iš tikro reikia arba bausti viešai, arba pripažinti, kad niekas mums nesuteikė teisės bausti. Jei visuomenė pateisina ją įbauginimo būtinybe, jai reiktų pasiteisinti ir prieš save pačią, pasirūpinant viešumo būtinumu. Tegu ji įpareigoja budelį po bausmės parodyti rankas, tegu priverčia į jas žiūrėti pernelyg jautrią publiką – ir pirmiausia tuos, kurie iš arti ar iš tolo skatino šį budelį. Priešingu atveju jai teks pripažinti, kad ji žudo arba nežinodama, ką daro, arba suvokdama, kad tos bjaurios ceremonijos ne tik negali įbauginti visuomenės, net ir priešingai, geba sukurti naujus nusikaltimus arba tapti pasimetimo ir išsiblaškymo priežastimi. Kas galėtų geriau tai išgyventi nei teisėjai savo karjeros pabaigoje, - aš omenyje turiu poną patarėją Falko14), kurio drąsus pareiškimas vertas apmąstymo: „Per mano gyvenimą buvo vienintelis atvejis, kai pasisakiau prieš nuosprendžio sušvelninimą, už nusikaltėlio nubaudimą. Man atrodė, kad dalyvavimas egzekucijoje nepažeis mano dvasinės pusiausvyros. Nusikaltėlis, beje, buvo visai nepaprastas: jis nukankino savo mažą dukrą ir ją įmetė į šulinį. Ir ką gi? Praėjus savaitėms ir net mėnesiams ji tebepersekiojo mane naktimis... Aš, kaip ir daugelis, perėjau karą, mačiau kaip žūsta visai nekalti jauni žmonės, tačiau galiu pasakyti, kad matant tuos baisius vaizdus nepatyriau tokios sąžinės graužaties, kokią išgyvenau tapęs organizuoto nužudymo, vadinamo aukščiausiąja bausme, dalyviu“ 15).

Tačiau kodėl, galiausiai, visuomenė tebetiki tokių pavyzdžių auklėjamu poveikiu, - juk jie nepajėgūs sustabdyti nusikaltimų bangos, o jų poveikis, jei toksai ir yra, lieka nematomu? Visų pirma, aukščiausioji bausmė nepajėgi sujaukti minčių žmogaus, neįtariančio, kad jo laukia žudiko lemtis, to, kuris ryžtasi žudymui per sekundes, lemiamam žingsniui pasiruošia karštligiškoje skuboje ar veikiant įkyriai idėjai; nesustabdo ji ir to, kuris išsiruošia susitikimui su kažkuo santykių aiškinimuisi. Jis su savimi prigriebia ginklą vien kad pagąsdintų priešininką ir jį panaudoja pats to nenorėdamas ir negalvodamas. Vienu žodžiu, mirties bausmės grėsmė – ne kliūtis žmogui, patekusiam į nusikaltimą, kaip kad patenkama į bėdą. Tai yra toji grėsmė daugeliu atvejų pasirodo esanti bejėgė. Teisingumo vardan reiktų pažymėti, kad panašiais atvejais ji suveikia tik retkarčiais, tačiau pats žodis „retkarčiais“ gali jums sukelti virpulį.

Giljotina: Albert Fournier, 1920 Ar ji atbaido bent tuos, prieš kuriuos daugiausia ir nukreipta, tuos, kurie gyvena nusikaltimais. Mažai tikėtina. Pas Kestlerį galima perskaityti, kad tais laikais, kai Anglijoje korė kišenvagius, likę laisvėje vagiai įsigudrindavo pasinaudoti savo amatu aplink kartuves, kurioje trūkčiojo jų bendražygiai, apsupusioje minioje. Pagal statistikos duomenis, 20 a. pradžioje paskelbtus toje pačioje Anglijoje, iš 250 pakartųjų 170 anksčiau patys dalyvavo 2-3 mirties bausmėse. Dar 1886 m. 164 iš 167 mirtininkų, praėjusių Bristolio kalėjimą, buvo bent vienos egzekucijos liudininkais. Tokio pobūdžio statistika dabar negalima Prancūzijoje dėl paslapties atskleidimo, susijusio su mirties bausmėmis, įstatymo. Tačiau ir Anglijoje surinkti duomenys skatina mintį, kad tarp žiopsančiųjų, stovėjusių greta mano tėvo tą bausmės rytą, buvo pakankamai būsimų nusikaltėlių – ir jų tai jau tikrai nekankino blogumo priepuoliai. Įbauginimas veikia tik bailius, kurie ir nesusimąsto apie nusikaltimą, tačiau atsitraukia nuo patrūkėlių, kuriems kaip tik ji ir buvo skirta sutramdyti. Kestlerio ir kituose specialiuose darbuose galima rasti ir dar įtikimesnių skaičių ir faktų dėl šio klausimo.

Kartu neįmanoma neigti – žmonės bijo mirties. Gyvybės atėmimas – sunkiausias nusikaltimas, neįsivaizduojamo siaubo šaltinis. Mirties baimė, kilusi tamsiausiose žmogiškos esybės kertėse, ryja ir naikina jį; gyvybės instinktas gresiant grėsmei, eina iš proto ir raitosi kankinančiame pasimetime. Tad įstatymų leidėjai, matyt, vadovavosi mintimi, kad jų įstatymas veikia vieną slapčiausių ir galingiausių žmogiškos prigimties svertų. Tačiau įstatymas visada nepalyginamai paprastesnis už prigimtį. Ir kai, siekdamas įsiviešpatauti jai, jis nuklysta nuo kelio aklose žmogiškos sielos erdvėse, jam labiau nei kada nors dar, gręsia pavojus pasijusti bejėgiu prieš tą sudėtingumą, kurį jis ketina įveikti.

Taigi mirties baimė akivaizdi, tačiau egzistuoja ir kitas akivaizdumas: kokia stipri bebūtų toji baimė, jai nelemta įveikti žmogiškųjų aistrų. Teisus buvo Bekonas sakydamas, kad net silpniausia aistra geba įveikti ir sutramdyti mirties baimę. Atleidimo troškimas, meilė, garbės jausmas, liūdesys, kažkokia kita baimė – visa tai viešpatauja prieš mirties baimę. O jei tai pajėgu tokiems jausmams kaip meilė tam ar kitam žmogui šalyje, jau nekalbant apie beprotišką meilę laisvei, tai kodėl tai neprieinama pykčiui, neapykantai, pavydui? Amžius po amžiaus mirties bausmė, kartais suderinta su subtiliais kankinimais, bandė įveikti nusikaltimą, tačiau jai tai taip ir nepavyko. Kodėl? Ogi todėl, kad instinktai, kovojantys žmogaus sieloje, nėra, kaip to norėtų įstatymas, nekintančiomis jėgomis, buvojančiomis pusiausvyroje. Tai kintančios esybės, paeiliui pralaiminčios ar laiminčios; jų abipusiškas nepastovumas maitina sielos gyvenimą kaip kad elektriniai svyravimai sukelia srovę tinkle. Įsivaizduokime psichinių svyravimų, nuo noro suliesėti iki pasiaukojimo aistros, seką, kurią patiriame vienos dienos bėgyje. Padauginkime tas variacijas iš begalybės – ir gausime vaizdinį apie mūsų psichologinį daugiamatiškumą. Šios kovojančios jėgos paprastai pernelyg trumpalaikės, tad nė viena jų negali visiškai užvaldyti kitų. Tačiau būna, kad kažkuri jų, tarsi nutrūkusi nuo grandinės, apima visą sąmonės lauką; tada joks instinktas, įskaitant valią gyventi, jau negali pasipriešinti šios neįveikiamos jėgos tironijai. Tam, kad mirties bausmė ir iš tiesų būtų bauginanti, reiktų pakeisti žmogaus prigimtį, padaryti ją tokia pat pastovia ir aiškia kaip pats įstatymas. Tačiau tai jau būtų negyva prigimtis.

Tuo tarpu ji pilna gyvybės. Štai kodėl, kaip neįprastai tai beatrodytų tam, kas besektų ir bandytų ant savęs visą žmogiškos prigimties sudėtingumą, žudikas daugeliu atvejų nusikaltimo metu jaučiasi nekaltu. Bet kuris nusikaltėlis teisinasi dar iki teismo. Jis taip elgiasi - jei ne pagal teisę tai bent jau dėl lengvinančių aplinkybių. Jis nė apie nieką negalvoja ir nieko nenumato, o jei ir galvoja, tai tik dėl to, kad numatytų pilną ir galutinį pasiteisinimą. Dėl ko jam bijoti to, kas jam atrodo labiausiai neįtikėtinu? Mirties baimė apvaldo jį tik po teismo, tačiau ne prieš nusikaltimą. Todėl būtina, siekdama įbauginimo, ji nepalieka žudikui nė mažiausio šanso, kad jis buvo iš anksto nenumaldomas ir neatsižvelgė į jokias lengvinančias aplinkybes. Tačiau kas iš mūsų ryžtųsi to reikalauti?

O jei ir ryžtųsi, jam tektų susidurti dar su vienu žmogiškos prigimties paradoksu: gyvenimo trauka, kokiu fundamentaliu instinktu ją belaikytume, nėra svarbesnis už kitą instinktą, apie kurį nutyli rašantieji psichologai, - trauka mirčiai, kartais nukreiptai į susinaikinimą ir kitų sunaikinimą. Visai tikėtina, kad trauka žudymui sutampa su trauka savižudybei, savęs susinaikinimui16). Tokiu būdu savisaugos instinktas įvairiomis proporcijomis suniveliuojamas susinaikinimo instinkto. Tik jis paaiškina įvairiausias ydas – nuo girtuokliavimo iki narkomanijos – prieš žmogaus valią vedantys jį į žūtį. Žmogus nori gyventi, tačiau beprasmiška tikėtis, kad tuo noru bus nulemti visi jo poelgiai. Juk jis tuo pat metu trokšta nebūties, siekia nepataisomo, pačios mirties. Štai taip ir gaunasi, kad nusikaltėlis dažnai linksta ne tik į nusikaltimą, bet ir savo paties nelaimei; ir kuo jis didesnis, tuo labiau traukia. Kai tas laukinis noras išauga ir tampa visa apimančiu, tai mirties bausmės perspektyva jau ne tiek sulaiko nusikaltėlį, o, gali būti, su ypatinga jėga traukia į viską prarijančią bedugnę. Ir tada, žinoma prasme, jis ryžtasi žudymui, kad žūtų pats.

Atsižvelgiant į visas tas keistas aplinkybes tampa aišku, kodėl bauda, sumanyta normalių žmonių atgrasymui, netenka visos savo jėgos susidūrus su įprastine psichologija. Visa, be išimties, tų šalių, kur mirties bausmė atšaukta, statistika, be visa kita, rodo, kad neegzistuoja jokio ryšio tarp jos atšaukimo ir nusikaltimų lygio17). Paskutinysis neauga ir nesusitraukia. Giljotina egzistuoja tarsi savaime, nusikaltimas irgi savaime; juos sieja tik įstatymas.

Visa, ką mes galime paimti iš statistikos skaičių, susiveda į tai: per amžius mirties bausme bausti ne tik žudymai, tačiau ir kiti nusikaltimai, tačiau nuolat taikoma aukščiausia bausmė nepadėjo pašalinti nė vieno jų. Dabar jie jau nebaudžiami mirtimi, tuo labiau, kad jų nepadaugėjo, o kai kurie jų išnyko. Tačiau bausme už žmonių žudymą šimtmečiais tarnavo bausmė, tačiau nežiūrint į tai, Kaino giminė neišnyko iki šiol. 33 šalyse aukščiausia bausmė arba atšaukta, arba netaikoma praktikoje, tačiau kaip rezultatas nužudymų kiekis nė kiek nepadidėjo. Kas ryšis iš viso to padaryti išvadą, kad mirties bausmė ir iš tikro tarnauja įbauginimu?

Konservatoriai nepajėgūs neigti šiuos faktus ir skaičius. Tačiau jų paskutinis ir lemiamas argumentas prieš panašius išvedžiojimus pats savaime žymus ir yra paradoksalios visuomenės, kruopščiai slepiančios bausmes, kurias laiko auklėjamomis, pozicijos paaiškinimu. „Niekuo, iš tikro, nepatvirtinama, - sako jie, - kad mirties bausmė auklėjanti; aišku kaip dieną, kad ji nesugeba įbauginti tūkstančių ir tūkstančių. Tačiau mes negalim spręsti ir apie tai, kiek ji vis tik sulaikė nuo nusikaltimo; todėl nuomonė apie jos neefektyvumą taip pat niekuo nepagrįsta“. Išeina, kad baisiausia nuobauda, sukelianti neginčijamą nuteistojo sunaikinimą ir esanti aukščiausia visuomenės teise, pagrindžiama tik tikimybe, kuri nepatikrinima. O juk mirtis nežino jokių lygių ir tikimybių. Visi, ką ji palietė, sustingsta. Vis tik pas mus ją panaudoja, vadovaudojamiesi kartu ir atsitiktinumu, ir paskaičiavimu. Net jei tas paskaičiavimas būtų protingas, ar nereiktų jo sustiprinti prieš ką nors pasiunčiant į tikrą mirtį? O kol kas nusikaltėlį perkerta pusiau ne tiek už jo padarytą nusikaltimą, kiek dėl visų nusikaltimų, kurie galėjo įvykti ir neįvyko, vardan; kurie dar gali įvykti, tačiau neįvyks. Neapibrėžtumas čia triumfuoja su nesudrebinimu patikimumu.

(bus daugiau...)  


Trumpos biografijos ir pastabos

1) Žanas Blokas-Mišelis (Jean Bloch-Michel, 1912-1987 ) – prancūzų rašytojas ir eseistas, klasikinės prancūzų tradicijos moralistas su pastebima psichologine įžvalga. Tarp žinomiausių jo kūrinių yra „Liudininkas“ (1949), karo memuarų knyga „Les grandes circonstances“ (1949), „Skrydis į Egiptą“ (1952), „Frosinia“ (1966). Taip pat parašė esė apie šiuolaikinį romaną „Présent de l'indicatif“ (1963).

2) Eženas Veidmanas (Eugen Weidmann, 1908-1939) – vokiečių nusikaltėlis, giljotinuotas Prancūzijoje, tapusi paskutine vieša mirties bausme šalyje. Jaunystėje buvo nuteistas 5 m. kalėjimo, kur susipažino su dviem būsimais bendražygiais. Jie ėmėsi turtingų turistų Prancūzijoje grobimu. Tada pasmaugė amerikiečių šokėją, samdytą vairuotoją, medicinos seserį bei padarė kitus nužudymus apiplėšimo tikslais. Suimtas 1937 m. gruodį.

3) De Dion-Bouton – prancūzų automobilių gamintojas (1882-1953), pradėjęs gaminti garo katilo automobilius (La Marquise). Kompanijai pavyko padaryti keletą išradimų: vieno cilindro benzininį variklį (1890), naują ašį (1893). Savo pirmuoju garo automobiliu laimėjo 1894 m. automobilių lenktynes važiuojant vidutiniu 17 km/val. greičiu, tik teisėjai atidavė pergalę benzininiams automobiliams, nes laikė garo automobilius nesaugiais. Prie benzininių variklių kompanija perėjo 1895 m. iki 1900 m. tapdama stambiausia automobilių gamintoja pasaulyje (daugiausia Voiturette modelių). Po 1932 m. gamino tik krovininius automobilius.

4) Santarvės aikštėje (Place de la Concorde) – centrinė Paryžiaus aikštė, klasiciznžmo epochos paminklas. Pradžioje vadintas Liudviko XV aikšte, o Santarvės aikšte pavadinta 1795 m. Ji randasi tarp Eliziejaus laukų ir Tiuilri sodų. 1833 m. aikštėje pastatytas obeliskas iš Liuksoro (Egipte).

5) Nuteistasis, anot drąsinančią daktaro Giljoteno nuomonę, turėtų nieko nejausti. Nebent tik „lengvą šaltuką kaklo srityje“.

6) Renė Pjedeljevras (René Piedelievre, 1891-1975) – prancūzų teismo gydytojas, padėjęs šiuolaikinės etikos medicinoje pagrindus. Buvo Tarptautinės medicininės komisijos Niurberge nariu. Nuo 1947 m. rašė Niurbergo kodeksą, padėjusį pagrindą žmogaus apsaugai nuo biomedicinių bandymų. Nuo 1952 m. prižiūrėjo naujojo medikų etikos kodekso, priimto 1955 m. rengimą. 1966 m. išleido „Teismo gydytojo memuarus“. 1953 m. sausio 6 d. Medicinos akademijoje pasakė kalbą prieš mirties bausmę, kurią laikė „pasenusį ir nesveiką aktą, nevertą mūsų laiko“. 1981 m. rugsėjį svarstant įstatymą dėl mirties bausmės atšaukimo Č. Ledermenas iš dalies rėmėsi R. Pjedeljevru.

7) „Teisingumas be budelio“, no.2, 1956 m. birželis

8) Šarlotė Kordė (Marie-Anne Charlotte de Corday d'Armont, 1768-1793) – prancūzų dvarininkė, nužudžiusi Ž.P. Maratą, už ką jakobinų nebausta mirties bausme giljotinuojant. Gyveno benediktinų vienuolyne Kanuose, kurį uždarė prasidėjus Revoliucijai. 1793 m. į Kanus atvyko maištaujantys žirondistai. Šarlotė patiko federalistų sukilimas ir ji nusprendė nužudyti Maratą. Ji apsiėmė nuvežti žirondistų laiškus į Paryžių – tai buvo pretekstas vykti į sostinę. Ten susitarė susitikimui su Maratu ir dviem peilio dūriais jį nužudė. Išpažinties prieš mirtį atsisakė, paskutines jos gyvenimo valandas papasakojo budelis Sansonas. La Santé kalėjimas

9) Paskelbta Roger Grenier. Les Monstres, Gallimard. Visi liudijimai tikri.

10) La Santé kalėjimas - 1867 m. pastatytas kalėjimas Paryžiuje, esantis Montparnaso rajone; šiuo metu vienintelis, likęs miesto ribose. Pavadinimas reiškia „Sveikata“ ir jis kilęs nuo gretimos gatvės. Jis yra trapecijos formos. Kaliniai talpinami į blokus priklausomai nuo jų tautybės. 1899 m. į jį imta talpinti nuteistuosius katorgai arba mirties bausmei. Antrojo pasaulinio kartu jame laikyti ir politiniai kaliniai, tame tarpe ir dalyvavę Pasipriešinime bei komunistai. Jis dažnai sutinkamas daugelyje poetų kūrinių, jo kaliniams skirtas filmas „Skylė“ (1960). Kalėjime yra specialus VIP skyrius, - dalis filmo „Quartier V.I.P.“ (2005) vyksta jame.

11) Matot-Braine, Reims, leidimai.

12) Gabrielis Tardas (Jean-Gabriel De Tarde, 1843-1904) – prancūzų sociologas, kriminalistas, vienas subjektyviosios sociologijos krypties pradininkų. Iki 1894 m dirbo teisėju Sarlo mieste, kartu užsiimdamas ir mokslu. Pirmosios publikacijos skirtos kriminalistikai: monografijos „Lyginamasis nusikaltimas“ (1886), „Bausmės filosofija“ (1890) ir kt. Nyo 1896 m. prasidėjo pedagoginė veikla Paryžiuje. 1898 m. išleido savo pagrindinį veikalą „Socialiniai įstatymai“.

13) Leonas Gambeta (Léon Michel Gambetta, 1838-1882) – prancūzų valstybės veikėjas, respublikonas, premjeras ir užsienio reikalų ministras (1881-82). Iškilo po Prancūzijos-Prūsijos karo, prieš kurį pasisakė. Išleisti jo straipsnių ir kalbų rinkiniai „Discours et plaidoyers politiques“ (1880-84) ir „Depeches“ (1886).

14) Robertas Falko (Robert Falco, 1882 – 14 January 1960) – žydų kilmės prancūzų teisininkas, dalyvavęs Niurnbergo procese, kur buvo vienas pagrindinių Biurnbergo karisio statuto kūrėju. Prieš karą buvo Paryžiaus apeliacinio teismo nariu. Nuo 1947 m. Prancūzijos kasacinio teismo teisėjas. 2012 m. išleisti jo memuarai „Juge a Nuremberg“.

15) Žurnalas „Realites“ , 1954 m. spalis, nr.105

16) Spaudoje kiekvieną savaitę pranešama apie nusikaltėlius, kurie svyravo tarp žudymo ir savižudystės.

17) Anglų „Select Committee“ ir Karališkosios komisijos ataskaitoje (1930), neseniai pratęsusios tyrinėjimus, sakoma: „Visi mūsų ištirti statistiniai duomenys liudija apie tai, kad mirties bausmės atšaukimas neveda į nusikaltimų kiekio padidėjimą“.

Egzistencializmas
Kur mirė Sokratas?
A. Kamiu filosofija
Žanas Polis Sartras
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Savižudybė kaip dezintegracija
Indonezijos mirusiųjų kultas
Ana Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Siaubo reiškinio filosofiniai tyrinėjimai
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
Gabrielis Marselis: prancūzų egzistencialistas
J. Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Blezas Paskalis: mokslas ir tikėjimas
Mitinio pasaulio suvokimas šiurpėse
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Baubas, maumas ir babaušis
Antuanas de Sent Egziuperi
Laužai Himalajų papėdėje
Nobelio premijos laureatai
Vilkolakiai Viduramžiais
Heraklitas iš Efeso
Egzistencija
Om Simrikė
Ciceronas
Kinikai