KINIJA: tolima ir artima

Sun Jui. Vėjas

Pagrindinis puslapis

Apie Sun Jui (apie 290-223 m. pr.m.e.) žinoma, kas jis, kaip ir Ciui Juanis, kurio stilių perėmė, gyveno Ču karalystėje3 tarnaudamas vienam iš vanų. Sam priskiriama visa kūrinių eilė, kurių daugumą tyrinėtojai vis tik priskiria vėlesniam laikotarpiui. Patikimiausiai jo yra „Sielos šauksmas“, bet ir jį kai kuries priskiria Ciui Juaniui kartu su „Devyniais pasvarstymais“.

„Sielos šauksmas“ pateikiamas laidotuvių raudos forma. Jame prašoma grįžti kūną palikusią sielą. Kažkas, neįvardintas, turi tyrą širdį ir nuoširdžiai pasiruošęs tarnauti, tačiau yra įtrauktas į intrigų liūną ir žūsta. Valdovas aukštybėse, matydamas, kad ten žemai veltui žūsta žmogus, prašo žynę užkalbėti sielą, kad toji grįžtų į kūną. Toliau aprašomi „pragaro“ baisumai ir žemiško gyvenimo džiaugsmai, kas primena vėlesnes fu stiliaus Chano odes.

„Devyni pasvarstymai“ – tai apmąstymai pas Ciui Juanį sutinkamomis temomis: vienatvė, liūdesys, nepripažinimas, benamystė. Fonu tarnauja rudens peizažas, sudarantis gamtos atsisveikinimo ir poeto nuotaikos derinį: gamtos ir jos gyvasties išsiskyrimo nuojauta, - krenta lapai, išskrenda paukščiai. Poetas skundžiasi, kad gimė nelaiku ir jam skirta tik kančia, amžinas „ruduo“ sieloje.

Ir kiti jam priskiriami kūriniai sukurti fu stiliumi ir yra pokalbiai su Ču vanu. Jie parodo fu įvairovę – to priežastimi gali būti arba dar nenusistovėjusi forma, arba noras nukrypti nuo kanono normos. Tie kūriniai skiriasi tarpusavyje „schemos“ išsprendimo būdu. „Dentu-ištvirkėlis“ pateiktas anekdoto forma, „Tan aukšti kalnai“ ir „Šventoji fėja“ yra vienas kito tęsinys, pateikti kaip mitas. Ne visiškai įprastai (lyginant su Chano odėmis) pateikti viduinė dalis. Jei vienur ji atitinka kanoną (kaip „Tan aukštuose kalnuose“), tai kitur monologas-aprašas suskirstytas į kelias dalis ir primena besigilinantį filosofinį dialogą, kai kiekvienas pavyzdys patikslina tezę („Dentu“), o gamtos aprašas pakeistas gražuolės aprašymu („Dentu“, „Šventoji fėja“). „Vėjas“ ir „Atsakymas Ču vanui“ panašūs į filosofinį pokalbį ne tik forma, bet ir dėstymo būdu: įvade iškeliama nuomonė, kuri vėliau paneigiama.

Ciui Juan (340-278) buvo karališkos giminės ir valstybėje užėmė aukštą postą sudėtingais laikais, kai tarp karalysčių paaštrėjo santykiai. Dėl intrigų rūmuose Ciui Juanis neteko karališko užtarimo, o vėliau ir pasitraukė iš valdžios. Tuo metu, kaip laikoma, jis sukuria poemą „Lisao“ (Atstumtojo skausmas), parodančią poeto konfliktą su visuomene. Kūrinys tipiškas ankstyvosios autorinės poezijos laikotarpiui – daug kalbama apie save. Jam priskiriami ir kiti kūriniai, tarp jų ir du ciklai: „Devynios elegijos“ ir „Devynios giesmės“. Jį dažnai mėgdžiojo ir jo mokyklos kūniniai 2 a. surinkti į „Ču dainas“.
Plačiau apie jį >>>>>

Fu žanro kūriniai turi filosofinio dialogo formą ir sudaryti iš įžangos, vidurio ir užbaigimo. Įžanga ir pabaiga rašomi proza ir turi siužetą. Įžangoje pristatoma situacija, veikėjai, tarp jų užsimezga pokalbis, vidurinėje dalyje išsiliejantis į monologą. Dialogas užbaigiamas paskutinėje dalyje, kurioje dažnai pateikiami pamokymai. Monologe vyrauja aprašai: valdovų valdų, gamtos, medžioklių, aukojimų ir t.t. jis pateikiamas ritmine proza su neretai pasitaikančiais garsiniais „pagražinimais“ – sąskambiais, garsų pamėgdžiojimais, žaidimu su skambesiais ir pan.

Vėjas

Ču valsčiuje valdovas Sian1) vaikštinėjo ir linksminosi savo rūmuose, kuriuos pavadino Orchidėjų terasomis. Jam patarnavo abu – Sun Jui ir Czin Ča2). Staiga pakilo vėjas, jį užklupęs švilpiančiu gūsiu... Valdovas praskleidė chalatą ir leido vėjui glostyti kūną. Jis tarė: „Ach, koks malonus šis vėjas? Argi aš juo mėgaujuos kartu su paprasta, visai paprasta liaudimi?“

Sun Jui atsakė: „Ne, šis vėjas tik jums, didis valdove! Kur ten paprastam žmogui kartu su jumis juo mėgautis!“ O valdovas jam: „Paklausyk! Juk kas vėjas? Dvasia tarp dangaus ir žemės. Apsireiškia vientisais gūsiais neskirdamas, kas čia kilmingas ir kas paprastas, kieno padėtis aukšta ir kieno žema, pas visus, tikrai visus jis praninka. O tu vienas man čia sakai, kad šis vėjas tik man. Na kaip dabar man tai paaiškinsi?“

Sun Jui atsakė: „Jūsų vergas girdėjo iš savo buvusiojo mokytojo, kad tereikia medžiui sulinkti, kaip jame lizde ima sukti paukščiai; ir tereikia susidaryti plyšiams, kaip juose įsisuka vėjas. Ir jei tai, ką jis man sakė, teisinga, tai vėjo dvelksmas taip pat vienas su kitu nesutampa“.

Tada valdovas paklausė: „Pasakyk, iš kur kyla vėjas?“.

Sun Jui paaiškino:
- Pasakysiu. Vėjas atsiranda žemėje. Jis pakyla nuo plaukiojančių žalių taurelių viršaus. Savo srove užgriebia ir griovas. Visa galia siautėja žemės maišų angose... Užkopia ant Taišanio kalnų keterų ir šoka apink pušų ir tujų kamienus. Lengvu gūsiu užklumpa: pyyng- paang... štai viesulu susisuko, štai liepsna šokčioja. Hung-hung – griaudėja tarsi griaustinis... sukasi olose, o tada iš visų pusių puola visus iš priekio: ardo uolas ir griauna medžius, išguldo miškus ir krūmynus...

Tačiau štai dabar, kai silpsta, ima skirstytis į kažkokius srautus. Paliečia žiedą ar lapą ir savo kvėpavimu jį kilsteli. Skrajoja tai ten, tai šen tarp kasijų ir kvapniųjų pipirų; plaikstosi, šiaušia glotnų vandens paviršių. Štai dabar jis prisilies prie pačios fužuna-mimozos širdelės... Tad kai šis vėjas užtaiko ant žmogaus, tai nulieja malonia vėsa taip, kad tasai nuo vėsos net atsidūsta. O tyriausias, švariausias vėjas šaltomis srovelėmis paveikdamas gydo ligonius ir išvaiko pagirias. Jis praskaidrina mūsų akis ir klausą, kūnui suteikia sveikatos mus palankiai veikdamas. Štai šis vėjas ir yra tuo, kurį vadinu ... jūsų vėju, valdove!

Valdovas tarė: „puiku, tu tikrai gerai aptaria šį klausimą. O štai dabar ar galiu iš tavęs išgirsti apie paprastų žmonių vėją?“

Sun Jui jam taip atsakė:
- Pasakysiu, kad tasai paprastų žmonių vėjas kažkaip slapta, nepastebimai kyla iš kažkur, iš varganų aklaviečių ir užkampių, stulpu pakeldamas šiukšles ir dulkes... pribloškia nešvarumais, pakėlęs visokius puvėsius... įžambia srove įslenka į puodynę išdaužtu dugnu vietoj lango į namo vidų. Todėl kai toks vėjas užklumpa žmogų, ištisa bjaurumų lavina, jame susikaupęs liūdnumas ir pasibjaurėjimas tvoskia pūvančia šiluma kartu atnešdamas ir drėgmę.jis į širdį įpučia kančią ir graužatį, sukelia ligas ir karštinę... Jo pasiektos lūpos suskeldėja, o akys – apanka... Žmogui kyla šleikštulys, jį vimdo ir kankina kosulys. Nei mirtis, nei gyvenimas – ir nėra pabaigos.

Štai ką aš vadinu ... paprastų žmonių vėju!

Paaiškinimai

1) Sun Jui negalėjo tarnauti Ču karaliui Sian (294 m. per.m.e.), tad čia jis, tikriausiai, tėra literatūrinis veikėjas.

2) Czin Ča - garsus poetas Ču karalystėje, Sun Jui amžininkas.

3 Ču (anksčiau vadinta Dzing arba Dzingču - plati pietų Kinijos valstybė (11 a. pr.m.e. – 223 m. pr.m.e.), prie Jangdzės vidurinės dalies. Šiauriau jos buvo Hano, o vakaruose Šu ir BA, rytuose – Vu ir Jue regionai. Jis pasižymėjo geresnėmis sąlygomis auginti ryžius. Karalystė žlugo pralaimėjusi karą Čin karalystei – ir (viena paskutiniųjų) buvo prijungta prie Kinijos imperijos. Maždaug po 15 m. kilo sukilimas, apėmęs visą Kiniją, Ču buvo atkurta, o iš jos kilęs Liu Banas vėl suvienijo Kiniją – pradėdamas Hanų dinastiją.

Kinų asmeninė poezija

Ji atsirado 4-3 a. pr.m.e. ir pirmuoju žinomas Ciui Juan1), gimęs ir gyvenęs pietuose esančioje Ču karalystėje. Iš pietų kilę ir visi pagrindiniai Chanų periodo poetai, kurių poezija priešpastatoma „šiaurinei“, mus pasiekusiai „Giesmių knygoje“. Ta priešstata turėjo gilesnį pagrindą, nes atspindėjo permainas meną ėmus suprasti kaip atskirą sritį.

Anot 6 a. pr.m.e. Konfucijaus pasisakymų apie „Giesmių knygą“, giesmėse svarbiausia prasmė, skirta 5-ių dorybių ugdymui. Kita jų vertybė – doros mintys, ir būtent todėl jos tinkamos lavinimui. Trečia – jos saikingai išreiškia jausmus: dainos turi raminti, o ne jaudinti, skelbti harmoniją ir tuo prijungti prie aukštesniosios harmonijos (visuomeninės). Konfucijus neigiamai vertina pietines jausmingas „per kraštus besiliejančias“ melodijas ir, pagal „Apeigų knygą“, „pasaulyje keliančias sumaištį“.

Tie Konfucijaus pasisakymai atspindėjo bendras nuostatas klasikos periodui. Daosistai mene taip pat svarbiausiu dalyku laikė prasmę ir paprastumą, esančius harmonijos ir ramybės pagrindu, bei meno būtinybę tarnauti aukštesniam tikslui – įsijungti į pasaulinę harmoniją.

Tad 4 a. per.m.e. jau buvo nusistovėjusi samprata apie meno uždavinius. Ciui Juan ir vėlesnė Chanų odžių poezija išbuvusi vyravusiu žanru beveik 600 m., atnešė visai kitokius principus – ji „išliejo jausmus“, sukurdama vaizdą judėjimo, kuriam pavaldu viskas: ir gamta, ir jausmai. Vietoj paprastumo atėjo puošnus dekoratyvumas, apsunko kalba, buvo žaidžiama sąskambiais, sujungiama poezija ir proza, ilgos ir trumpos eilutės ir pan. to meto estetikoje atsiranda terminas „tinkamumas“, griaunantis ankstesnį supratimą apie objektyvius meno kriterijus ir juos keičiantis subjektyviais veiksniais – žanru, poeto poeto individualumu ir kt.

Ciui Juan pagal Zhang Cuiying

1) Ciui Juan (apie 340–278 m. pr.m.e.) – pirmasis žinomas kinų lyrikas Kariaujančių karalysčių laikotarpiu. Jo vardas tapo vienu kinų patriotizmo simboliu. Jo ritualinės savižudybės diena pažymima kaip Drakonų valčių šventė (Duan-ju) vasaros pradžioje.

Gimė kilmingoje šeimoje ir tarnavo Ču karalystės valdininku, bet dėl kompromisų nepripažinimo buvo išsiųstas iš sostinės ir užsiėmė liaudies padavimų rinkimu. Sianlupino kaimo (Chubėjo prov.) pakraštyje iki šiol rodo šulinį, į kurį, atseit, tremtinys dažnai žvelgdavo.

Anot legendų, valstiečiai stengėsi apsaugoti Ciui Juan, tačiau veltui. Vėliau jie ieškojo jo kūno ir valties irklų pliauškėjimu ir būgnų garsais bandė nuo jo nuvyti upės dvasias bei žuvis. Vėliau į upę ėmė berti ryžius – kaip auką poeto dvasiai, o taip pat, kad nuviliotų žuvis nuo jo kūno. Vieną naktį jo dvasia apsireiškė jo draugams ir jiems pasakė, kad jo pmirties priežastimi buvo upių drakonas. Jis prašė į upę berti ryžius suvyniotus į trikampes šilko skiautes – drakono nubaidymui. Taip, atseit, atsirado tradiciniai kinų balandėliai zongzi, kai šilkas nuvo pakeistas lapais. „Paieškos upėje“ su laiko įgavo irklavimo varžybų formą, varžantis drakono galva papuoštomis valtimis – pagal kinų mėnulio kalendorių 5-o mėnesio 5-ą dieną.

Ciui Juan priskiriamas Sao stiliaus sukūrimas (pagal poemos „Li Sao“ pavadinimą). Jis skiriasi nuo ketureilio „Giesmių knygos“ stiliaus įvedant kintamo ilgio eilutes, eilėraščiui suteikiančias ritminę įvairovę.

Nuo Hanų imperijos laikų imta abejoti kai kurių Ciui Juan kūrinių autoryste. Symo Cianio „Istoriniuose užrašuose“ jam priskiriami 5 kūriniai, taro kurių žinomiausi: „Klausimai dangui“, „Rauda dėl In sostinės“ ir „Li Sao“ (Skundas dėl išvykimo). „Li Sao“ pavadinimas sunkiai suprantamas, netgi laikoma, kad tai kitas „Ču giesmės“užrašymo variantas. Tai tarsi ritualinė kelionė transo būsenoje į anapusinį pasaulį.