Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške

Vasara - atostogų metas. O keliaujant - neretai susiduriama su kitokiu supratimu, kai dalykai traktuojami kitaip. Kiekvienas, kur nors keliavęs, gali papasakoti įdomių nutikimų įvairiose šalyje. Šįkart siūlome mesti žvilgsnį į Pekiną.

 
Apie autorių

Laszlo Krasznahorkai (g. 1954) – vengrų rašytojas prozininkas, Atilos Jožefo (1987) ir Košuto (2004) bei tarptautinių premijų laureatas. Parašė romanus "Šėtono tango" (1985), "Ir atėjo Izajus" (1998), "Karas ir karas" (1999), "Šiaurėje kalnas, pietuose ežeras, vakaruose kelias, rytuose upė" (2003), išleido apsakymų rinkinį "Pasipriešinimo melancholija" (1989).

Laslo Krasnahorkai minimas tarp 5-10 iškiliausių dabartinės Vengrijos rašytojų. Šlovę jam atnešė keletas triukšmą sukėlusių romanų, o taip pat skirtos kelios literatūrinės premijos. Laslo tolimas literatūrai, kaip gyvenimo mokytojai, tačiau nelaiko jos grynu žaidimu. Jo proza nukreipta į tikrovę, tačiau persmelkta tarytum kažkokios nuostabos apie tikrovės, gyvenimo fenomeną. Yra bendrumų ir su simbolizmo pozicija: ne tiek bandymai prasibrauto po būties apdangalu, kiek būties kaip paslapties, perteikiamos žodžio magija, suvokimas.

1992 m. atsiradusi galimybė aplankyti Mongoliją ir Kiniją išsiliejo knyga "Urgos belaisvis", perteikiančia sukrėtimą nuo Rytų paslapties. Urga – senasis (iki 1924 m.) Ulan-Batoro pavadinimas, tačiau rašytojas juo apibendrintai žymi visą Aziją, Rytus. Tai ne visai kelionės apybraižos – ta knyga meninėmis priemonėmis išreiškia Rytų ir Europos mentalitetų, supratimų nepanašumą ir nesuderinamumą. Labiausiai tam apibūdinti tiktų fantastikoje naudojamas lygiagrečių pasaulių įvardijimas – tie pasauliai realūs, liečiasi, tačiau tarp jų nėra jokios sąveikos.

Apsakymas "Tankiame miške" iš knygos "Urgos belaisvis" (1992, Az Urgai fogoly) – tai bandymas parodyti, kaip pasakotojas bando įsisavinti Pekino įvairovę, suvokti jo didingumo paslaptį, kai tūkstantmečių dvasia neatskiriamai persipynusi su mūsų laikmečiu. Apsakymo pavadinimas – iš Dantės "Dieviškosios komedijos" 1) . Jis vienas iš optimistiškiausių knygoje – jame tarytum net pavyksta kažką suprasti iš Rytų grožio, logikos, mentaliteto.

 

I

Įriedėti į Pekino Centrinę stotį, išsiropšti iš dulkėto vagono į peroną, neaprėpiamoje minioje surasti žmogų, pasiųstą tavęs sutikti, tada, patikėjus jam save ir bagažą, nuvykti su juo į neseniai atstatytą pasiuntinybių kvartalą, apsigyventi ten viename iš kol kas tuščių, todėl nuomojamų butų, palįsti po dušu, kad nusiplautum Gobi dykumos dulkes, ir, galiausia, išeiti į balkoną ir primerktomis akimis įkvėpti pilną krūtinę vakarinio ankstyvo Pekino rudens oro, o tada ilgai žvelgti į tamsiai mėlyną dangų ir galvoti: štai ji ir prasidėjo, manoji Pekino istorija; vienu žodžiu, tokius dalykus sakyti – apeinant įmantrius triukus su turiniu, sugalvotus per kelioninių užrašų egzistavimo šimtmečius, - sakyti tai galiu visai pagrįstai, juk prieš tai pateiktas griežtas išvardijimas to, kas spėjo man nutikti čia, Pekine, tiksliai atitinka tikrovę; bet tą ten vardijimas, tikslus ne tik išvardijimas, tiksli ir įvykių seka, o tai reiškia, kad šįkart aš siūlau skaitytojui tokį raštišką dokumentą, kuriame, pavyzdžiui, jei traukinio atvykimas yra prieš išlipimą iš vagono, tai galima duoti nukirsti galvą, kad atvykimo faktas buvo anksčiau nei išsilaipinimas; vienu žodžiu, viskas, ką sugebėjo mano atmintis išgriebti pirmųjų valandų sumaištyje, pakeliui nuo Centrinės stoties iki erdvių tuščio buto kambarių, nuo neapžvelgiamos minios iki šilto dušo, atitinka, kas aprašyta anksčiau – na, ko gero, su vienu vieninteliu, tačiau man pačiam, žinoma, lemiamu skirtumu: iš tikro išėjęs į balkoną ir pakėlęs akis į spindinčias virš Pekino žvaigždes, visai negalvojau apie tai, kad, atseit, štai ji ir prasidėjo, mano istorija; negalvojau apie tai dėl tos paprastos priežasties, kad reikalai klostėsi visiškai priešingai: ji, manoji istorija, visai dar ir neprasidėjo, ir tegu mano atvažiavimas praėjo kaip pridera, tegu aš, nusiprausęs duše, stovėjau balkone tvirtai įsitikinęs, kad štai dabar, atitraukdamas žvilgsnį nuo dangaus skliauto, nuo jame spindinčių žvaigždžių, jausdamas pakilų jausmą, aš apsižvalgysiu iš balkono aukščio, ir nuo tos akimirkos, galbūt, manoji Pekino istorija ir prasideda, - tačiau viskas veltui, toji istorija niekaip neprasidėjo, nes neįstengiau atplėšti žvilgsnio nuo dangaus ir žvaigždžių. Negaliu sakyti, kad tos akimirkos reikšmė mane pasiekė tik vėliau, po kažkiek laiko, praėjusio nuo pirmųjų neaiškių įtarimų, nieko panašaus: stovėjau balkone mane glostančiame vėjelyje, žvelgiau, kaip virš Pekino spindi žvaigždės, ir kažkaip staiga, iškart ir pilnai, suvokiau tos akimirkos reikšmę; tarkim, sėdi namie, virtuvėje, ir ant tavęs užgriūna lubos, tu tai suvoksi ne palaipsniui, o iškart, tą pačia akimirką, kai jos grius, akimirksniu, nors tu, galbūt, spėsi netgi pagalvoti: "Žiūrėk tu man, lupos griuvo"; būtent taip buvo ir man, kai stovėjau balkone; kažkaip iškart suvokiau: žiūrėk tu man, tai man teko nusidanginti velniai žino kur, prasibrauti iki pat Kinijos širdies, kad suprasčiau, kokie jie (įvardinkime juos pradžioje, kad ilgai nelaužytumėm po to galvos – gilūs klausimai, amžinai bėgantys priešais tave); kaip, vėlgi, suvokiau ir kažką visai kita: o reikėjo dangintis tau net į Kinijos širdį, į šitą visišką svetimumą, kur nėra visiškai nieko, kas tave gintų, kad prisipažintum sau, kad gyvenime pasiekei Dantės ribą, - juk būtent tai nutiko man: žvelgiau į tamsiai mėlyną Pekino dangaus aksomą su jame spindinčiomis žvaigždėmis, mąsčiau apie tai, kad pasiekiau Dantės ribą, stebėjausi gluminančiu tos akimirkos paprastumu ir tuo pačiu metu beveik su siaubu suvokiau, kaip efektiškai, beveik teatriškai tai sutapo su atvykimu į Pekiną; o vėliau, pabaigoje, aš tik beviltiškai žvalgiausi, kai tie, taip vadinamieji gilūs klausimai staiga su triukšmu ir dundusiu užgriuvo mane, tarsi lubos virtuvėje, ir vargšas mano protas, ieškantis šviesos ir aiškumo, patyrė visišką fiasko. Aš taip ir neišsprendžiau iki galo: jei čia vykau ne kaip paprastas turistas ir ne tam, kad po nusibodusios savo krašto virtuvės, priimdamas Kiniją kaip kokią konditerijos parduotuvę, pilną subtilių religinių įspūdžių, kad surasčiau ten kokių nors ledinukų, kuriuos galima čiulpti ir kuriuo mėgautis vėliau, namuose, - žodžiu, jei ne to, tai – ko?; Užtai supratau, kad už mano paieškų, atidėliojančių sunkių problemų sprendimą dėl dar tolimesnės ir neaiškesnės perspektyvos, už virtinės klausimų, kuriuos kėliau ir kėliau pasauliui, yra vienas neginčijamas dalykas: tai, kad klausimus vis tik užduoti galima, ir būtent todėl dabar, pradžioje – tiesiogine žodžio prasme, - visa ko pradžioje, mane, vos nesudegindama, užgriuvo akinanti visų tų gilių klausimų švara, švara, kuri virš jų nušvitusi kaip saulė ir redukavusi mano, atrodžiusią taip neįtikėtinai, išskirtinai sudėtinga, esmę iki smulkaus taškelio dydžio, pavertė į nieką ir visus mano, besimaitinančius prieblanda, o kartais tiesiog tamsa, iki šiol mane kankinusius klausimus: pavertė juos į nieką, parodžiusi, kad klausimai plačiąja prasme aplamai neegzistuoja, arba, visų pirma, klausiamųjų konstrukcijų tikrovė nepripažįsta iš principo, juk joje, tikrovėje, tėra tik srautas, tai lekiantis, tai nurimstantis, lygiateisių teiginių srautas, o, antra, (arba, galbūt, net visų pirma, nes mums tai arčiau), bet kuris klausimas yra prielaida atsakymui, kaip bet kuri pradžia yra pratęsimo prielaida, nes ko nors paklausti ir ką nors pradėti iš esmės yra tas pats, juk paklausti – tas pats, kas pradėti į jį atsakinėti; o kas tai, atleiskite, per klausimas, kuris nulemtas atsakymo, ir todėl ko nors klausti, tai yra ką nors aiškintis, reiškia, parodant negęstantį susidomėjimą kam nors, pašalinti bet kokį to susidomėjimo pagrindą, panaikinti, trypiant susidomėjimo objektą, net dar negavusį pavadinimo, uždaroje "klausimas-atsakymas" kapsulėje, o dar ir tuo pačiu įkvepiant su palengvėjimo po kiekvieno tokio sėkmingai atlikto klausimo-atsakymo, tarsi taip ir turėtų būti, - žodžiu, klausti ko nors reiškia save pasmerkti nelaisvei, kurią renkamės atseit laisvės vardu; kartu su tuo savaime supratimas to, kad , egzistuoja būsena iki paklausimo, jau yra gilus klausimas; ir čia mes pasiekėme prisipažinimą, kurio niekaip negalime atidėlioti: prisipažinimą to, kad tiems, taip vadinamiems, daug kartų minėtiems giliems klausimams bendrai paėmus netiko – jau tą akimirką, kai stovėjau balkone, - joks galimas žodinis apibūdinimas. Taip, jau tą akimirką, kai stovėjau balkone, neturėdamas jėgų iš ten pasitraukti, man buvo visiškai aišku: net jei jaučiu, kad jie, tie gilieji klausimai, tiesiog nušluoja, sutriuškina mane, aš negaliu, o ir niekada negalėsiu tiksliai pasakyti, kokie tie gilūs klausimai; nes jei, po ilgų ir kankinančių apmąstymų, man pavyktų rasti kokį poetinį vaizdinį, apibūdinantį, tarkim, tų klausimų prigimtį ir sprendimo spartą ar jų struktūrą ir produktyvumą, beje, jų prigimtis, greičiausia, būtų panaši į beformes baimes, sprendimo greitis – nejudančio peizažo lėtam vidiniam takumui, struktūra – "slėnyje kylantį rūką", produktyvumas – "badui po gausos, kuri buvo ne daugiau nei lipnus, kibus lipalas", bendrai, jei tokio tipo dalykus ir galima buvo išsakyti tuo pagrindu, kad jie, nors nieko protui neduoda, bet bent skamba gražiai, tai nustatyti tų gilių klausimų net vieną vienintelį esminį bruožą (pavyzdžiui, jų kryptį) būtų tiek pat neįmanoma, kaip – vėl nesusilaikysiu dėl pavyzdžio – pasakyti apie žaibiškai šmėkštelėjusiam į vandenyno gelmes milžiniškam rykliui, mat, reikia gi, ir kur gi ji nuplaukė, - pasakyti, sėdint ant kranto ir įsižiūrint į vandens masės virpsmą. Taigi, mąstydamas apie tuos gilius klausimus, neįmanoma būtų padaryti jokios nors kiek svarbios, rimtos pastabos, kuri padėtų nors kiek juose orientuotis, neįmanoma pasakyti nieko – tiksliau, nieko, išskyrus, galbūt, tai, kad jų turinys, kurio neįmanoma nusakyti, išreikšti žodžiais, kalbos vienetais, leistų neaiškiai pajusti, kaip kardinaliai ir priešiškai priešinasi jie įvardijimui, žodiniam, kalbiniam išsireiškimui, priešinasi vien savo kontūrų neapibrėžtumu; be šios gluminančios išvados, aš iš tikro nieko negalėjau žinoti apie jų esmę; tuo pat metu, vienok, nieko nemokėti pasakyti apie jų esmę ir visiškai aiškiai įsivaizduoti jų esmę – du tie dalykai be jokio vargo tilpo mano galvoje tą vakarą, mano pirmąjį vakarą Kinijoje, kai aš, stovėdamas vėsiame balkone, žvelgiau į žvaigždėtą dangų, išsiskleidusį virš Pekino, o tada palikau balkoną ir žvaigždes virš jo jausdamas, kad pilnai pajautęs gilių klausimų esmę, būtent su jų pagalba savyje sutvarkiau visa, ką man jau pavyko atspėti tame ypatingame nutikime – susitikime su Kinija, - taip dramatiškai sutapusiam su mano gyvenimo Dantės riba.

Temple of Heaven, Pekin Kalba ne apie tai, kad iki to momento aš šį pasaulį, esant geram mano požiūriui į jį, vadinau išskydusiu, neaiškiu, kai pats savo būtį, esant geram požiūriui apie save, turėjau laikyti neaiškia; kalba apie tai, kad, nubrėžus tam tikrą brūkšnį, peržiūrėti ir ištaisyti skubotas išvadas, kurias pasiekiau herojiškų, tačiau pasmerktų nesėkmei, paieškų metu, - ištaisyti ir pareikšti: ne su Nežinomu turiu reikalą, o su Nepažiniu, - tai, be jokių tokiš prielaidų, tariau sau, pakartojęs vieno garsaus mokslininko žodžius ir nesvarstydamas parėmęs savąją pasaulėžiūrą pagrindinėmis dvigubos buhalterijos sąvokomis, po kuriomis jis slėpė savo beveik jaunatvišką įkarštį; taip aš įsiveržiau į erdvę, kurioje nelauktai atsidūriau dar ten, balkone, kai žvelgiau į dangų. Taigi, Nepažinu vietoje Nežinoma, pakartojau aš, mėgaudamasis tais žodžiais, ir, mėgaudamasis jais, pajutau jau nevilties, slypinčios už jų, skonį, - juk kai, nieko neįtardamas, prieš pusę valandos išėjau į balkoną, kad pažvelgčiau į žvaigždes, aš tarsi ... žingtelėjau į kitą epochą; į kitą epochą, kai viskas, kas buvo anksčiau, visa prieš mane iškilusių klausimų sumaištis, visa beprasmių polėkių patetika, kai po kiekvieno beprasmio polėkio vis tik, kaip kompensacija, išlieka tyrimo objekto, nuolat išslystančio iš rankų ir todėl nesugaunamo, patrauklumas, ir tas patrauklumas, būtent dėl nesugaunamumo, susukdavo galvą, buvo saldus, negirdėtas, - žodžiu, kai ankstesnės epochos pakeisti ateina nauji, kad ir karti, epocha, kurioje mano iščiustytai dvasinei vilčiai ateina iš anksto parengtas nuosprendis, kuris skelbia: tavo paieškos betikslės, nes jų objektas suiro, o dvasinė viltis beprasmė, nes viltis jau nėra ko... tuo metu jau žingsniavau vidiniu kiemu link vartų ir nors nesustingau kaip įkastas, tai vis tik tame nuosprendyje – ar tai jis buvo pernelyg kategoriškas, ar tai kiek slėgė jo rūstumas – buvo kažkas tokio, kas reikalavo, kad bent sulėtinčiau žingsnį, kad nesusitaikyčiau taip lengvai ir paprastai nei su skambumu, nei su primygtinumu šitų, greitosiomis pagautų išsireiškimų, - kad iš tikro sulėtinau žingsnį, dar daugiau, beveik – vienam vieninteliam neužbaigtam judesiui, skiriančiam ėjimą tuo sustojimo, - užsilaikiau kelio vingyje, kelio, vedančio per vidinį pasiuntinybių kvartalo kiemą, ir tas sulėtėjimas tapo tarsi regimu ženklu to, kad man labai, labai reikia susikoncentruoti ir kad suvokimas, atėjęs stovint balkone ir mano likimui naują kryptį, aš priimu iš rimtųjų, o kartu su šito supratimą, būtent todėl, kad neturiu pagundos užsimerkti prieš tai, noriu nedelsiant apsivalyti nuo visokiausių išaukštinimų, kurių sklidini mano platūs apibendrinimai, sukelti – bendrai paėmus, visai teisėtu tokioje situacijoje – susijaudinimo. Ir tiesiog ten, vidiniame pasiuntinybių kvartalo kieme, vos vos nesustingęs kaip įkastas, tariau sau: na gerai, aš sutinku, linkęs tam, kad prablaivėčiau, sutinku ateityje nepuoselėti iliuzijų, tarsi viltys ir ketinimai – spontaniškai kylantys mano būtyje ir kuriuos aš, kaip ir kiti žmonės, kurių charakteryje yra toks pats, kaip ir mano, kuklus santūrumas, kukliai vadinu tiriančiuoju išbandymu , - turi kažkokį kryptingumą arba, kalbant paprastai, kryptį, o toji kryptis turi nuspėjamą svorio centrą, o virš svorio centro plevena angelas, kurio, sakykim taip, nenuginčijamas autoritetas taktiškai ir be prievartos išlaiko svorio centrą viename taške, neleisdamas jam nė per nago juodymą kryptelti į šalį; lygiai taip pat linkęs ir aš bei pasirengęs užmiršti, kad – jei jau plėtojamas ši toli gražu ne giliamintė prielaida – man, mano vilčių ir ketinimų įkarštyje, nebūtų pro šalį pabandyti prieiti prie šio nenuginčijamo autoriteto arčiau, apšviesti jį proto galia, o tada, tegu tūkstantį ir tūkstantį, ir dar tūkstantį kartų kartojant tą patį judesį, tarsi vienu vieninteliu kibiru bandant išsemti vandenyną, perkelti jį, tą gelbėtojišką svorio centrą, iš nežinomybės į žinomą, namų sritį ... į mūsų pačių pusiausvyros trokštantį gyvenimą. Tariau sau, kad pasirengęs prabusti iš šio ir į jį panašių nesuskaičiuojamų, vaikiškų, nerimtų, kvailų sapnų, pagaliau pasirengęs atsisakyti nuo siekio suvaldyti ne tikrovės monstrus, šiepiančius į mane baisius dantis, o mano pačio vaizduotės sutvertas baidykles, pasiryžęs atimti iš savęs džiugesį, apimantį kiekvienąkart, kai mąstau apie nežinomybę, paslaptingumą tolimų kraštų, kuriuos mano vaizduotė gausiai apdalija romantika. Atrodo, kad pradedu susitaikyti su sąmone, tariau sau, kad ieškomo nerandu visai ne todėl, kad jo nėra, o todėl, kad aš, nuo dabar ir visiem laikam, nesugebu jo išvysti; pripažįstu, kiek paspartinau žingsnį, kad uždaviniai – paprastesni, motyvai – suprantamesni, o numanomos paslaptys, kurias nešiojamės savyje, ne tokios ir nepasiekiamos, kaip manome; tačiau – ir tai svarbiausia – aš privalau susitaikyti su pasaulio tvarka, ką tik apreikšta man, su pasaulio tvarka, išvysta nuo balkono, su negailestinga pasaulio tvarka, kuri kaip sykis šiandien, mano atvykimo į Pekiną dieną, tarė, kad atėjo laikas duoti man suprasti, kad aš jos niekada nesuprasiu ir kad, jei nesitenkinsiu išmintingu susitaikymu ir pradėsiu siekti kažko daugiau, išeinančio už tylių apmąstymų apie jo užburtą, neprieinamą struktūrą ribų, tai mano vienatvė taps galutine ir neatšaukiama ir aš būsiu pasmerktas ne tik jos prasmės nepažinimui, bet ir amžinam neišgydomam kvailumui.

Nes kalba, žinoma gi, ėjo būtent apie tai, apie izoliaciją, apie vienatvę, pripažinau aš, ir, kaip tai bebūtų neįtikėtina, tik čia aš, blogo įpročio (apie kurį pasigailiu bent karta į metus) vergas, įpročio pradžioje plykstelėti, o tik po to pažiūrėti dėl ko, tiesą sakant, kilo gaisras, - tik tą akimirką savyje pajutau tokią galimybę (pažiūrėti, dėl ko kilo gaisras) ir, garbės žodis, tik šiame įvykių vystymosi etape pagaliau nurimau ir atvėsau, pirmąkart, ko gero, nuo to, be gali nesistemingos ir neobjektyvios minimų gilių klausimų apžvalgos ir po nesenų kategoriškų išvadų apie Nepažinų, kai jau (nes artinausi prie sargybinio, turinčio saugoti pasiuntinių rajono apartamentų ramybę, būdelės) neįmanoma buvo atidėlioti apmąstymo realiai įvykusių su manimi dalykų nuo to momento, kai, nuplovęs duše Gobio dykumos dulkes, išėjau – kad prasidėtų mano Pekino istorija, kuri, kaip jau keletą kartų bandžiau įspausti savo atmintyje, taip dar ir neprasidėjo, - į likimo lemiančią balkono atmosferą.

Dešiniau atvertų vartų aš jau mačiau kinų sargybinį su kyšančiu ant peties šautuvo vamzdžiu (sargybinis buvo kažkokioje tarpinėje būsenoje, nežymiai susikūprinęs iš paradinės "ramiai" pozos, matyt, kad atpalaiduotų pavargusius blauzdų raumenis), o tuo metu aš dar galėjau (minties žvilgsniu) regėti save viršuje, balkone, ir sau nustačiau, kad viskas prasidėjo štai taip: žvilgtelėjau į stiklines balkono duris ir kažkas (matyt, tyliai platanų plačiame kieme virptelėjusi žievė) privertė mane pagalvoti, kokia lauke tyra, gaivinanti, lyginant su uždaro seniai nevėdinto buto oru, vėsa; ir taip pagalvojęs, atidariau duris, dar su rankšluosčiu ant pečių, išėjau, o tada, kiek paabejojęs, priėjau prie turėklų, sustojau, ant turėklų uždėjau ištiestų rankų delnus ir, nežymiai atsilošęs, prismerkiau ir giliai įkvėpiau gaivaus oro, tada iš tikro pažvelgiau į žvaigždėmis nusėtą Pekino rudenišką dangaus skliautą, tą pačią akimirką su nuostaba suvokdamas, kad pirmą kartą per daugelį metų žiūriu į dangų, ir ką ten dangų: pirmąkart per daugelį metų pakeliu žvilgsnį aukštyn. Galima spėti, kad be manęs, būtų dar keli milijonai kinų, kurių akys tą vakarą buvo apakintos žvaigždėto dangaus reginio (įsivaizduojate: milijonai akių porų, su nežymia šviesos kibirkštėle tamsiame iškiliame akies obuolio veidrodėlyje, - jei žiūrėtum iš viršaus, keli milijonai žvaigždučių aplink mane; tiesa, dievas su jais), - juk dangaus skliautas, su aukso purslais ant paslaptingo, mėlyno, pamažu vis tamsėjančio aksomo, spindėjo tuo metu neįtikėtinai, beveik neįmanomai gražiai. Žinoma, aš ne vienas, sužavėtas, visa tai mačiau; tačiau tikriausiai galima pasakyti, kad nebuvo nė vieno, kuris, žvelgdamas į dangų, būtų jame matęs tą pat, ką aš: juk jei aš ir žvelgiau į dangų, ir jei jis mane traukė, ir jei aš buvau jo apžavėtas, ir jei aš jame tarsi plaukiau, kilau į jį, tai buvo ir dar kažkas: aš staiga suvokiau, kad aš ne tiesiog atskirtas nuo jo neįsivaizduojamu atstumu, kad tas atstumas – tarsi kažkas, sušalęs į ledą, tarsi koks krištolinis takas, vedantis į kažkur, tačiau iš to krašto, kur tas takas gali mane nuvesti, aš atskirtas nepraeinama kliūtimi, aš nustumtas to krašto, iš manęs jis atimtas, atimtas, tikriausiai, nuo dabar ir visiem laikam, - štai kas šovė man į galvą per kažkokią akimirką, kol aš, vis dar su maudymosi rankraščiu ant pečių, stovėjau, atsirėmęs į turėklus, ir, giliai įkvėpdamas gaivų orą, žvelgiau į dangų. Man nereikėjo laiko, kad visa tai suprasčiau, supratimas šmėkštelėjo manyje fantastišku, neišmatuojamu greičiu, ir aš tiksliai žinojau, kokį staigų, kokį kardinalų posūkį jis reiškia mano gyvenime; taip, posūkis, tačiau ne į didelių dalykų karalystę vedantis posūkis: priešingai, šiuo posūkiu aš amžiams buvau išvejamas iš ten, taigi, tai buvo posūkis, kuris, primindamas nesėkmes, tavęs nepripildo pralaimėjimų kartėliu, o uždaro vieningo visuotinio pralaimėjimo sferoje, leisdamas suprasti: čia aplamai nebuvo šanso laimėti, o ir žaidimo, kaip tokio, nebuvo, ir galas fantazijoms. Kaip išradingai bemaskuočiau aš tame savo posūkyje slypintį sentimentalų sielos atvirumą, aš juk iš tikro visada galvojau: kam vis tik skyrė mane, kokiai užduočiai mane ruošė, - ir ar sugebėsiu susivokti, kas tai per užduotis, ar nesugebėsiu, būsiu aukštumoje (jei yra ji, toji užduotis) arba viską sugadinsiu, ir ar aš pats esu svarbus veiksnys kažkieno tolimuose apskaičiavimuose; ir štai dabar man teko suvokti, kad nė apie jokią užduotį, nei apie jokią paskirtį kalbos nebuvo ir niekad nebus, ir aplamai tokia minčių eiga, kuri, siekiant išvengti susidūrimo su faktais, pasinaudoja karinėmis gudrybėmis, pučia dūmus į akis, ir toks gyvenimas, kuri esant tokiai minčių eigai siekia tik greičiau gauti malonumą, pasmerkta neišvengiamai nesėkmei, kaip pasmerktas fiasko pasirodžiau ir aš, vos leidęs įvykiams pasiekti iki viso to: iki Pekino vakaro, iki scenos balkone, kur pažvelgti į dangų reiškė suprasti, kaip niekaip nesusijęs su dangumi, kur pažvelgti aukštyn jau savaime reiškė tik, tai, kad, kaip ir laikmetyje, kuriame gyvenu, nutrūko ryšys su kosmosu, kad aš atskirtas nuo pasaulio, nustumtas nuo jo, jis atimtas iš manęs, ir atimtas, matyt, galutinai ir neatšaukiamai. Aš liūdnai apsižvalgiau į karinę tvarką, vyravusią plačiame kieme, į nebylius betoninius, be jokių papuošimų, diplomatinių korpusų įėjimus, į simetrinius pandusus automobiliams, į platų kelią per vidurį, kuriuo ką tik žingsniavau, į platanus abiejose jo pusėse – platanų žievės tyliai šiugždėdamos vos vos virpėjo vos juntamame vakaro vėjelio dvelksme; ir kai man už nugaros, šitoje neaprėpiamoje dykynėje be jokio žmogaus, staiga iš kažkur išniro du automobiliai ir. Blykstelėję ryškiomis numerių raidėmis ("F" ir "B"), prašvilpė pro mane link vartų, aš taip pat liūdnai prisiminiau tą, kitą, nedraugiškai ilgą kelią, kuriuo, per besirangančias abstrakcijas, aš galiausiai aiškiai suvokiau savo ryšio su kosmosu trūkį, suvokimą, papildyti kurį, padarius paskutinius patikslinimus, buvo visai nesunku: tereikėjo pridėti, kad aš ne tik atkirstas nuo pasaulio, ne tiesiog išjungtas iš jo, bet ir pats tame kaltas: juk aš, tarsi pasąmonėje susitaikęs su kontakto su dangumi nebuvimu ir nesupratęs, kokia yra pasigailėjimo verta epocha, nesanti sąlytyje su kosmosu, pats save išjungiau, pats nutraukiau sąryšius su dangumi; tegu dabar tai man kelia skausmą; vėlu, per vėlu; tegu man norisi viską pertvarkyti, pakeisti, pradėti iš pradžių: padaryti tai (pakaliau priėjau vartus) neįmanoma.

Sargybinis buvo jaunas berniokas; šautuvas, užmestas ant peties, net nekrustelėjo spaudžiamas rankos su balta pirštine; sustingęs, iškišęs į priekį smakrą ir tarytum visą save sudėjęs į šią pozą, jis, stovėdamas ant nedidelės medinės pakylos, gana išsigandusiu ir piktu veidu priėmė omenin, kai aš draugiškai – kiek tai buvo įmanoma esant mano liūdnai nuotaikai – linktelėjau jam, o dar ir ištariau, be to, dukart: "Czenjan!", kol perženginėjo užmaskuotą kaip nuotėkis lietaus vandeniui, o iš tikro tam, kad pravažiuojančios mašinos toje vietoje pristabdytų, griovelį priešais būdelę, kurioje buvo nematoma sargyba; praeidamas pro būdelę, išėjau už vartų, kad, pasukęs į dešinę, patraukčiau Gonžen Tijučan Beilu ten, kur judėjimas gatvėje yra intensyvesnis. Tame beveik nepastebimame linktelėjime, kuriuo man pavyko, visai to nenorint, sukelti sumaištį jaunuoliui, vos ne paaugliui, sustingusiam būsenoje "ramiai!", tarsi skulptūriniam beveidžio kario sprendimui, Santvarkos gynėjui, tame provincialiame pasveikinime, tame "Czenjan!", nuskambėjusiam, tiesa, mano tarimu labai keistai, visame tame buvo – kaip nekeista: juk jaučiausi nuskriaustu, netgi galima sakyti, apiplėštu, - buvo ir kažkoks išsilaisvinimo pojūtis, buvo toks jausmas, tarsi aš, nužingsniavęs ilgu ir plačiu keliu tarp pasiuntinybių korpusų ir praėjęs pro nematomą būdelėje sargybą, o taip pat ir jauną sargybinį, kurį priverčiau sumišti savo pasveikinimu, ir išėjęs už vartų, išėjau ne tik už vartų, ne tik iš draskančių mano vargšę galvą minčių, įveikusių mane vidiniame pasiuntinybių kvartalo kieme, maišaties, į ramią Gonžen Tijučano tėkmę, tačiau ir išsikapsčiau iš užguitumo į nusiraminimą, iš neįžvelgiamo fantazijų labirinto į paprastumą – būseną palengvėjimo dėl to, kad daugiau spėlioti nėra ko, nes viskas jau atspėta, kad nėra daugiau ką tirti, nes viskam yra paaiškinimas, kad daugiau nereikia savęs kankinti klausimu, kam aš, kartu su savąja epocha, skirtas: nes, kol ėjau iki vartų, paaiškėjo: ir aš, ir visa manoji epocha tarsi užmiršta, neturi jokios reikšmės bekraštės erdvės, mano išvystos nuo balkono, gyventojams, jų praeities suvokimui ir jų ateities planams.

Nepažvelgiau, net atsisveikindamas, į žvaigždėtą dangų virš galvos; ir jei jau prakalbom apie tokius dalykus, leisiu sau, kaip pokštą, pridurti, kad nelabai, kiek pamenu, susirūpinau ir manyje tūnančiais moraliniais principais, kai, stabtelėjęs minutėlei ant šaligatvio, iš striukės kišenės išsiėmiau plokščią gertuvę su pigiu viskiu, kurią nusipirkau dar Maskvos aerouoste, parduotuvėje be muitų, ir, tikėdamas, kad apgirsiu gana greitai, prisisiurbiau prie kakliuko, kad vėliau tęsčiau kelionę Gonžen Tijučanu, ankstesne kryptimi, ten, kur judėjimas intensyvesnis. Viską dabar mačiau aiškiai, viskas atrodė paprasta, viskis buvo puikus, netgi labai geras, o žmonės, aplenkdami mane ant šaligatvio, kol stovėjau pakėlęs gertuvę prie burnos, taikūs ir kantrūs, ir, ko gero, būtent šis, netgi tikrai šis, visai ne dėl pokšto, bandymas greitai apgirsti, žadantis greitą sėkmę, na ir dar neregėtas kantrumas aplink leido padaryti išvadą: kiek lengvai įžvelgiau tiesiojoje vidiniu kiemu nuo balkono iki sargybinio berniuko veidu mano pasiektą Dantės ribą ("... tamsiame miške..."1)), tiek sunkiai man teks suvokinėti pasekmes, sekančias iš tos ribinės būsenos, ir pirmiausia tai, kad esu atkirstas ne tik nuo dangaus sferų, bet, tam tikra prasme, ir nuo žemiškųjų; pavyzdžiui, galimybės orientuotis miesto transporto sistemoje. Ne, ne tik girtumas ir kantrybė, ne tik jie tame kalti: juk dar buvo gryno oro vėsa, ir buvo kvapas lapijos, ką tik laisvai atsikvėpusios, išsivadavusios nuo dulkių, atnešamų iš Gobio dykumos, jungo, kvapas, kuris, sumišęs su vakariniu šventiškai apšviestų gatvių ir aikščių alsavimu, stebuklingomis bangomis slinko į tave; ir dar buvo kažkoks poetinis saugumo spinduliavimas, sklidęs nuo medžių lapijos skliautų, iškilusių per visą Gonžen Tijučano plotį, virš mašinų, dviračių ir pėsčiųjų srauto, sudarančių atskiras anfiladas mašinoms, atskiras dviračių jūrai ir atskiras pėstiesiems: ir dar buvo rikša, kurį netikėtai išvydau greta: žemai palinkęs virš vairo, jis vilko savo vežimėlį su apačioje nukarusia blizgančia grandine, iškart man atvėręs dar vieną kelią, kelią į praeitį; ir dar buvo pirmasis išvystas drakonas iš raudonų, geltonų, žalių ir mėlynų neono vamzdelių pagrindiniame restorano frontone; ir juk dar buvo žmonės: daugiausia pekiniečiai, iki šiol visi kaip vienas apsirengę pilko plieno Maso stiliaus kiteliais ir plokščiais sandalais su drobiniu viršumi, ir visi jie, arba, bent jau, beveik visi tankiu srautu (netrukus man pradėjo vaidentis: visi dešimt milijonų žygiuoja koja kojon...) judėjo ta pačia kryptimi kaip ir aš, link "intensyvesnio judėjimo"; galėjau tęsti ir tęsti vardinti nesuskaičiuojamus reiškinius, kurie, visi iki vieno, trukdė man susivokti kad, kai aš, prieš pora minučių, išėjau pro sargybinį pro pasiuntinybių kvartalo vartus į Gonžen Tijučano gatvę, tai atsidūriau visai ne laisvėje, o kažkokiame labirinte, ių kurio, kaip supratau po poros savaičių, man daugiau nepavyks ištrūkti.

Old Town Patekęs į tą labirintą, aš iškart jame pasimečiau, nors nė sekundei negalvojau, kad štai neaišku kur atsidūriau ar kažkur pasimečiau; pasakysiu daugiau: sulig tai, kaip mažėjo viskio plokščioje gertuvėje, aš lengvai apgirtęs jutau vis didesnį pakilimą, o todėl manyje augo pasitikėjimas, be to, kaip nebūtų keista, daugiausia būtent spie tai, kur randuos. Priėjau pirmą sankryžą ir sustojau prie vienos iš perėjų, tankėjančios rausvoje šviesoje, mirgančios nuo žalios minios, kad pabandyčiau susivokti – jei jau nemaniau reikalinga iš anksto susirinkti tokioms praktinėms situacijoms reikalingą informaciją – kokią transporto priemonę geriausia būtų pasirinkti, jei tu (ta prasme, aš) pirmąjį savo vakarą buvusioje kinų imperijos šiaurės sostinėje ir po tokio nelauktai įgauto, viename pasiuntinybių kvartalo balkone, pasaulio sandaros esmės suvokimo, vos nesunaikinusio tavęs (ta prasme, manęs), tu (ta prasme, aš), judėdamas kryptingai ir su tikslu, konkrečiai neišreikštu, tačiau nepripažįstant jokių aplinkinių kelių, pačiu, koks bėra, tiesioginiu būdu (kaip, lengvai pasvyruodamas, suformulavau susikaupusioje prie perėjos minioje) pabandžiau suvokti Pekino esmę. Tebestoviu tvirtai (dvasine, o ne fizine žodžio reikšme), kartais prisiliesdamas prie plokščios gertuvės; per kelias minutes, nes aplink neaptikau jokios visuomeninio transporto priemonės, mano pasiekimai tebuvo, kad radęs patogią vietą šaligatvio pakraštyje, neleidau savęs nuvilkti nė viena ir priešingų krypčių; vėliau už mano atkaklumą buvo atlyginta: kairėje pasirodė pilkas, visas lopytas-perlopytas autobusas ir, net neapsunkinęs savęs pristabdymu (o ir nieko panašaus į stotelę greta nesimatė), nudūmė ir dingo iš mano akiračio tarp signalizuojančių mašinų ir dviračių potvynio.

Taigi: autobusu! – nusprendžiau ryžtingai iš to, ką mačiau, jausdamas. Kad dabar belieka pasirinkti kryptį, o toliau viskas eis kaip sviestu patepta.

Čia prisiminiau (negalima nepastebėti, kad prisiminta reikalingiausiu momentu), ką pasakė žmogus, sutikęs mane stotyje ir vėliau atvežęs į čia: jis pasakė, kad mūsų kvartalas, o jis suprato ta prasme, kad jo ir mano kvartalas, - žodžiu, naujasis pasiuntinybių kvartalas yra netoli Pekino širdies, šiek tiek, šyptelėjo tas žmogus, į šiaurės rytus nuo jo, pati gi toji pulsuojanti širdys yra beveik geometriniame miesto centre, kuo ir aš pats įsitikinau, ant greitųjų panagrinėjęs Pekino planą kelionės per dykumą metu. Taigi turiu du faktus, kurių pagalba nustatyti kryptį atrodė paprasčiau nei paprasta: tariau sau: jei esu į šiaurės rytus nuo pulsuojančios širdies, tada vienintelė galima kryptis yra į pietvakarius, o pietvakariai, aišku, yra ten, į kur veržiasi ši neaprėpiama žmonių masė; nusitaikiau į tašką, esantį kitoje gatvės pusėje, ir, pamatęs žalią signalą, jau būčiau patraukęs prie jo perėja. Tai buvo neapgalvotas žingsnis; ir į tai, kiek jis buvo neapgalvotas, iškart mano dėmesį atkreipė iš kairės pasirodę trys lengvosios, vienas sunkvežimis ir kokie šimtai trys dviratininkų; susipratęs, kad žalia šviesa čia – viso labo nuoroda į teorinę perėjimo galimybę, arba, dar geriau, toks signalas, kuriam esant perėjimas visai laisvas, jei tam netrukdo kitos aplinkybės, - žodžiu, visa tai suvokęs, palaukiau kito žalio signalo ir, kai tik jis užsidegė, keturis kartus, jei teisingai prisimenu, rizikuodamas savo gyvybe, pagaliau pasiekiau kitą pusę, tada, tokiu pat principu įveikiau dar vieną perėją; tačiau, atsidūręs iš anksto numatytame punkte, neradau jokių autobuso stotelės pėdsakų, nei ten, kur tikėjausi, nei užpakalyje, toje sankryžos vietoje, kuri dabar buvo kairiau manęs.

Vis tik autobusų stotelė privalėjo būti, tvirtai tariau sau ir, įtardamas, kad nematau jos tik dėl vaizduotę pribloškiančių sankryžos mastelių, iš pradžių paėjau į priekį, ten, kur galėjo būti šios aikštės pakraštys, tada, supratęs, po 200-300 m, kad, nors jau seniai išėjau iš aikštės, tačiau jokios stotelės, susijusios su aikšte, jau nebus, pagalvojau: kodėl gi man nepaeiti ta kryptimi kiek priekin, iki kitos stotelės; juk sugrįžti atgal nebuvo jokios prasmės, o jei eisiu tiesiai, tai anksčiau ar vėliau vi tiek pasieksiu autobusų stotelę, o ir prasivaikščioti, galų gale, apsižvalgyti, ypač dabar, kai aš, vietoje svorio, kuris mane slėgė, svorio, daug kartų priminusio mano gyvenimo ribą, aš bejaučiu jau tik gryną tos ribos faktą, o kartu su juo stebuklingą lengvo girtumo laisvumą, - bendrai, galutinai nusprendžiau, toks pasivaikščiojimas negali nesuteikti man džiaugsmo. Ką besakysi, pasivaikščiojimas tikrai būtų suteikęs man džiugesį, jei ne tas faktas, kad aš pražingsniavau, jei teisingai nustačiau atstumą, mažiausiai tris kilometrus; tuo pačiu aš jutau vis augantį nusivylimą ir pasivaikščiojimas nedžiugino manęs, nekalbant jau apie tai, kad ir aplinka darėsi vis pilkesnė, išmirusi, - arba net, sakyti "išmirusi" vis tik per stipru: mašinų ir dviračių srautų čia vis dar buvo daug, tiesa, kažkur pradingo pėstieji, ir po kelių šimtų metrų buvau priverstas konstatuoti, kad aplink – beveik nieko nėra, kad aš beveik vienas, vos ne kaip pirštas, traukiu šaligatviu palei begalinę pilkų, be jokių ženklų panelinių namų eiles, o ir kryptis, kuria judu, jei bendrai ir lieka ankstesne, tai smulkmenose viskas vis labiau praranda apibrėžtumą. Tai, nužingsniavau apie tris kilometrus, saugodamas viltį, kad kažkur palei kelią štai štai šmėkštels lentelė, žyminti autobusų stotelę; taip, ne mažiau kaip tris kilometrus, tame tikras, - it štai staiga išgirdau įtartiną burzgimą toje pusėje, iš kur atėjau, - ir netrukus jis tikrai atvažiavo, tas apsilaupęs nerangus autobusas, kurį pastebėjau už kelių kilometrų. Ir autobusas tas buvo pilnas pilnutėlis. Pasimetęs ir klausiamai aš pamojavau nematomam vairuotojui, tačiau autobusas, tarsi su kokia demonstratyviai pasipūtusia išraiška, pradundėjo pro šalį; buvau bebėgąs paskui jį, tada sulėtinau bėgimą, sustojau ir ilgai žvelgiau, kaip jis, blykstelėjęs atsisveikindamas lentele su numeriu 44, kreivokai kabančia ant užpakalinio stiklo, dingsta tolumoje. Kaip bebūčiau sukrėstas to, švelniai tariant, keisto fakto, kad atstumai tarp stotelių čia yra, neperdedant, keli kvartalai, pakeiti tai buvo ne mano valioje, ir save guodžiau kuo galėjau, tai yra tuo, kad nors sužinojau autobuso numerį, kuriuo ruošiuosi važiuoti; nuodėmė neigti, kad iš tikro tai labai naudinga informacija: kai aš, atlikęs dar vieną kankinamą perėjimą, galiausiai iš tikro galėjau atsišlieti į stulpą su stotelės lentele, tada prisėdau ant šaligatvio krašto ir, ištiesęs kaistančias kojas, iš kišenės išsitraukiau planą (gertuvę traukti nebuvo jokios prasmės, nes ji jau senai ištuštėjo), kiek tai galėjo pavykti silpnoje žibinto šviesoje, nustatant, kur apytikriai dabar esu ir į kur apytikriai gali mane iš čia išvežti 44-asis, jei jis, žinoma, atvažiuos.

Taip išnagrinėjus planą susidarė šioks toks planas; tačiau tada atvažiavo autobusas, ir ant jo buvo užrašyta: 403, ir su tuo mano visi planai subliūško ir subyrėjo į dulkes.

Rasti netikėtos mįslės įminimą tą akimirką, atsistodamas nuo šaligatvio, bandžiau iškart trijuose vienas kitą dengiančiuose variantuose.

Pirmiausia, jei 403-ias važiuoja ne savo maršrutu, arba esu ne Čaojanmen Beidaji, nors šituo buvau įsitikinęs, nes pakeliui kelis kartus mačiau lenteles su gatvės pavadinimu; antra, jei neteisingai perskaičiau numerį ant neseniai taip niekšiškai pro šalį pralėkusio autobuso, ir 44-sis važinėja ne pro čia, arba jis važiuoja pro čia, tačiau aš tiek prisipliaupiau, kad nesuvokiu, ar mačiau ką tik 44-ąjį; ir galiausiai, trečia: jei planas, kurį laikau rankoje, niekam tikęs, ir tada visi mano tolesnės pastangos bevaisės, nes vi tiek pasimesiu Pekine, arba vis tik viskas tvarkoje: ir planas teisingas, ir gatvė ši - Čaojanmen Beidaji, ir 44-asis čia važinėja, o 403-asis tiesiog kažkodėl čia užsuko.

Crossing a street, Beijing Tačiau kaip bebūtų, laiko apmąstymams, argumentų ir kontrargumentų įvertinimui man neliko: autobusas pristabdė ir sustojo, užpakalinės durys triukšmingai atsidarė, aš užšokau ant laiptelio – ir tą pačią akimirką susidūriau su naujais sunkumais, tokiais sunkumais, greta kurių nepažymėtas mano plane .. kaip čia pasakius ... maršrutų sutapimas tėra gėlytės ir kurie, nepraėjo nė akimirka, parodė man, kad iki šiol buvo galima volioti durnių net su karštomis (karštomis, tiesa, visai ne paraidžiui) vienišų klajonių pėdomis ir kančiomis, tačiau nuo tos akimirkos, išsiblaiviau visomis to žodžio prasmėmis, situacija pasidarė kur kas rimtesnė.

403-asis viduje atrodė visai taip pat, kaip buvo galima nuspėti, žiūrint į jį iš išorės: visa, kas kadaise buvo priveržta varžtais, dabar kabojo, tabalavo, daužėsi, palaikės sėdynės girgždėjo, stogas tratėjo, langų stiklai ir durys skambčiojo ir beldėsi, o mes, supresuoti į vieną masę keleiviai, draugiškai svyravo ir lankstėsi kairėn dešinėn, priekin-atgal, begalinėje kovoje už vietos plotelį ant arčiausio aliuminio skersinio, už kurio, jei kova pasibaigdavo laimingai, buvo galima įsikibti. Prie užpakalinių durų, kur radausi ir aš, sprausdamasis laipteliais aukštyn, kad galų gale tvirtai atsistočiau ant lygaus paviršiaus ir kad visa keleivių masė nekristų ant manęs kiekviename posūkyje, - žodžiu, visai netoli savęs, kampelyje, atitvertame metaliniu turėklu, už metalinio atlošiamo staliuko, pastebėjau konduktorę, malonią jauną moterį, kuri abejingai žiūrėjo, kaip šokčioja bilietų pundai, o ištraukiamuose stalčiukuose blaškosi gumyte prispausti banknotų pluošteliai ir skambčioja, kratant, įvairi metalinė smulkmė: staiga ims ir išoks kokiame nors labai staigiame posūkyje. Beje, ne, ji stebėjo ne bilietus ir kasą, ji žiūrėjo į mane, kaip žiūrėjo – ne, spoksojo – į mane suspausti keleiviai, į mane, europietį, netikėtai atsidūrusį tarp jų, kuris pirmosiomis minutėmis supratimo neturėjo, ką jis čia privalo daryti, o svarbiausia, kaip; nors buvo aišku, kad visi tik ir laukia, kad tai paaiškėtų. Mane aplink ištisai supo smalsūs veidai, ištisai nustebę, įsmeigę į mane akis, ištisai rodantys atkaklų susidomėjimą, nejudantys žvilgsniai, ir, ko gero, būtent tas aiškus, beveik vaikiškai įtemptas laukimas padėjo man iškart apsispręsti; ir tada aš – atsisakęs pagundos ir toliau jaustis bejėgiu ir vienišu šiame man svetimame universume – ištiesiau atverstą planą kaimynui, parodžiau ženklu, kad perduotų jį toliau konduktorei, tada, ištiesęs ranką virš galvų, kelis kartus pirštu bakstelėjau plane į Pekino centrą ir šypsodamasis ištariau: "to the Heart of the City" [angl., "į miesto širdį"].

Efektas buvo pribloškiantis.

Po žodžių : "to the Heart of the City", akimirksniu, tarsi mostelėjus stebuklingai lazdelei, pasikeitė ne tik konduktorės veido išraiška, pasikeitė pati atmosfera autobuse: žmonės, nušvitusiais veidais, su aiškiu palengvėjimu šypsojosi vienas kitam, o tada nukreipė į mane draugiškus, šiltus žvilgsnius, tarsi aš kiekvienam atskirai pranešiau, kad būtent jo širdį esu pasiryžęs pasiekti už 4 mao – būtent tiek paėmė, demonstratyviai pakėlusi virš galvos du popierinius banknotus po 2 mao, konduktorė iš perduoto jai kupiūrų pluošto, o tada ir pati švytinčiomis akimis ir geranoriška išraiška pasiuntė man du smulkius bilietėlius ir palydėjo žvilgsniu plaukiančią link manęs ištiestose rankose grąžą. Planas, kurio, nes jis tapo tarsi kokia relikvija, niekas nesiryžo sulankstyti, atkeliavus bilietėliams ir popieriniams pinigams irgi plaukė pas mane virš galvų; tada sekė trumpas, emocionalus pasikeitimas nuomonėmis, kuriame dalyvavo ne tik konduktorė ir jos betarpiška aplinka: savo replikas, beje gana aistringas, laidė ir kai kurie keleiviai net iš tolimų autobuso kampelių. Tada, su pritariamu prie manęs prispaustų keleivių murmesiu, vienas jų, primenantis mandariną, beje, nuostabiai, ne aplamai mandariną, o imperatorių Pu Y, vidutinio amžiaus vyras, su visais geranoriškumo, smalsumo ir noro padėti atspalviais balse, laikas nuo laiko baksnodamas į vidurį (ir be to jau nutrintą) vis dar išskleisto plano, ėmė man kažką aiškinti, į ką aš, kai man pavyko pagauti vieną vienintelį žodį mane užgriuvusioje kinų kalbos žodžių lavinoje, tvirtai linktelėjau ir pakartojau tą žodį: "Tianjanmenj", po ko mano kaimyno veidas dar labiau nušvito, o tada dar labiau užsidegė šypsenomis kitų keleivių veidai bei mielas konduktorės veidelis; mes ir toliau kratėmės, virtome vienas ant kito, į kairė ir dešinę (nebent kartojome laikas nuo laiko, Tianjanmenj), ir autobusas atkakliai lėkė priekin jau visai nežinomu man maršrutu į tikslą, parinktą man laikinos aplinkos.

II

Čia, šią akimirką ne tik sprendėsi mano nekaip prasidėjusios ekskursijos likimas, tačiau ir visa mano Pekino istorija, o būtent ta aplinkybė, kad pradedant pirmuoju vakaru – kuris, kad niekam daugiau neliktų klausimų, pasibaigė sėkmingu Tianjanmenio aikštės apžiūrėjimu ir iš nevilties, beprotiškai brangiu grįžimu su taksi, - visą savo laiką Kinijos širdyje, arba, teisingiau sakant, visą savo laiką, kuris liko susipažinimui su Kinijos širdimi, aš, pradedant šiuo vakaru, praleidau autobusuose. Jau kitą dieną aš susipažinau su Čananio maršrutais, pirmu ir ketvirtu; tada trečią dieną, chaose, tvyrojusiame aplink Centrinę stotį, atradau šimtinių terminalą, ir tada eksperimentavau tai su vienu, tai su kitu neįprastu maršrutu, pvz., 20-tu, kuris važiuoja pačiais pilkiausiais, neišsiskiriančiais kvartalais, tačiau vienoje vietoje pravažiuoja, viso labo už kokio 100 m, pro vieną nuostabiausių grožiu daosistinių Šiaurės Kinijos šventyklų (iš autobuso, jos, tiesa, nesimato, bet juk žinoti, kad ji taip arti, - irgi šis tas); žodžiu, aš važinėjausi ir važinėjausi, važiavau be perstojo, vis arčiau ir arčiau prasibraudamas prie atsitiktinumo ir neapsakomumo pasiekimo, stotelių pasirinkimo sistemos paslapčių, kainų, tvarkaraščių, įsėdimo sunkumų įveikimo ir taip toliau. Vieno man nepavyko pasiekti tuose nepaliaujamuose pasivažinėjimuose: būdamas atkirstas nuo dangiškos orientacijos ir pavergtas žemiškos orientacijos, susigaudyti (iš pirmo žvilgsnio paprastoje, kaip dukart du) stačiakampėje Pekino gatvių sistemoje.

O juk aš, atrodo, dėl to padariau viską; su planu mes, galima sakyti, susibičiuliavome, o aš pats beveik tapau kelių autobusų maršrutų įžymybe, - kaip kitaip, į mane sunku neatkreipti dėmesio, kai aš, trigubai susilenkęs prie mažų, kinams pritaikytų, langų dardančiame ir drebančiame autobuse, sukioju galvą, bandydamas perskaityti nors kokius nors, ir taip sunkiai perskaitomus, gatvių pavadinimus; tačiau klajodamas tarp pribloškiančio grožio Uždrausto miesto grožybių ir Dangaus šventyklos, Beichai ežero ir Imperatoriškosios akademijos, priprasdamas prie jų beveik nežmoniškų mastelių, aš aptikau, kad dieną seka diena, o man niekas nesikeičia, aš, kaip ir anksčiau, negaliu suvokti miesto struktūros, tiesiog nesugebu įsivaizduoti miesto kaip visumos, kad galėčiau jame keliauti tikslingai ir apgalvotai, o todėl viskas lieka kaip buvę, ir kiekvienas maršrutas lieka toks pat nenuspėjamas, kaip pirmą kartą, ir mano kelionės tikslą taip pat parenka už mane, pažiūrėdami į mano ištiestą planą, mano atsitiktiniai bendrakeleiviai, kai kreipiuosi į juos, ir visada lygiai taip pat jaučiu jų rūpestingą buvimą greta, lygiai taip pat tik jų dėka nepasimetu, nedingstu Pekino džiunglėse, kaip ir pirmąjį vakarą, kai sėdau į 403-ią ir nuvažiavau prie Tianjanmenio aikštės.

At Sanlitun (Wmbasies District) Atėjo ir penktas, ir šeštas, ir septintas vakaras, tačiau visos mano pastangos tebebuvo visai bevaisės; kad ir į mano sąmonę, nustebindamas pasakišku grožiu, įsirėždavo tai vienas, tai kitas naujas Padangės imperijos kampelis – namo aš grįždavau visiškai sugniuždytas, su aitriu neramumu dūšioje, tai yra kiekvieną dievišką vakarą aš įeidavau pro pasiuntinybių miestelio vartus (beje, kiekvieną kartą įsitikindamas, kad jaunojo sargybinio, kuris stovėjo čia pirmą vakarą, nuo tada ir nepamačiau) su jausmu, kad tęsti savo bandymus nėra jokios prasmės. Jaučiausi žmogumi, kuris susitaikė su tuo, kas yra, susitaikė su tuo, kad jis veltui randasi jame, šitame mieste, veltui bando iš autobuso pagauti Pekino esmę: tą, neabejotinai egzistuojančią, tačiau nuo jo nuslėptą sistemą, kuri iš tikrųjų apjungia į visumą Uždraustąjį miestą su Dangaus šventykla, Liuličaną – su Imperatoriškąja akademija, Akademiją – su Senąja observatorija, tą- vėlei su Uždraustuoju miestu, - ir kurios jam niekada nelemta suprasti.

Ir vis tik aštuntosios dienos rytą aš vėl nusprendžiau nesudėti rankų, o pabandyti laimę ir su trišimtaisiais numeriais.

Aš jau žinojau, kad taip vadinamuoju trečiuoju žiedu man reikia privažiuoti iki universiteto, tačiau supratimo neturėjau, kokį maršrutą iš trišimtųjų pasirinksiu, tad sprendimą už mane vėl priėmė atsitiktinumas, ir po geros valandos išėjus iš namų, aš atsidūriau 332-ame autobuse; taigi, viską nulėmė atsitiktinumas prekiavusios pyragaičiais su mėsa pagyvenusios moters pavidale, kuriai po nosimi aš irgi pakišau planą, atseit, noriu patekti į Vakarų nuokalnę, ir ji mane įstūmė į 332-ą maršrutą, be to, "įstūmė" reikia suprasti tiesiogine prasme: jei ne jos pagalba, tai aršiame susirėmime prie autobuso durų aš neabejotinai būčiau likęs tarp pralaimėjusių. O taip aš patekau į labai gerą vietą: mašinos gale, prispaustas prie užpakalinio stiklo, važiavau vienu iš rytinių 332-o reisų – ir pirmiausia atsigavau, kai išlipęs galinėje stotelėje, apsidairiau ir suvokiau, kad mano paties ketinimai ir paskubėjusi man pagalba, prekiautojos pyragėliais pavidalu, šįkart visiškai sutapo: stovėjau prie Vasaros rūmų Rytų vartų, ten, kur ir norėjau patekti; iškart nuėjau nežemiško grožio ežero pakrante, tarp lotoso žiedų, alėja, tada garsiąja dengta galerija, tada grįžau atgal ir, galiausiai, pakilau nesuskaičiuojamais laipteliais aukštyn, į aukščiausią tašką su apžvalgos terasa, esančia ant keturių aukštų paviljono, vadinamo "Budos aromatas", stogo, iš kur atsiveria nuostabiausias vaizdas. Tačiau tam, kad atsivėrė mano akims, aš vis tik negalėjau visiškai atsiduoti, nes visą laiką laužiau galvą (ir niekaip negalėjau pakreipti minčių kita kryptimi), kodėl mano plane viskas atrodo taip, tarsi aš, važiuodamas tuo maršrutu, palikau Pekino ribas, kai tuo tarpu autobusas visą laiką važiavo, kratydamasis ir braškėdamas, tarp namų, apgyvendinta teritorija; o jei taip, tai kur veža maršrutai, kuriuos aptikau čia, plačioje aikštėje prieš Rytų vartus, ir kurie kažkokiu momentu pasisuka kryptimi, priešinga Pekinui? Tas klausimas taip mane sujaudino, kad, baigęs pasivaikščiojimą, kaip patys galite susivokti, sėdau ne į 332-ą, o į tą minutę išvykstantį 302-ą; įsėsti į jį buvo santykinai lengva: ar tai todėl, kad dar tebebuvo ankstyvas, priešpietinis laikas, ar tai todėl, kad vieta, į kur jis važiavo, netraukė tiek daug lankytojų.

Mes ilgai keberiojomės kažkur aukštyn, siauru vingiuotu keliu ir, nepraėjus nė 30-40 minučių, pasiekėme galinę stotelę. Autobusas sustojo maža kaimelio pagrindinėje aikštėje; kur aš, tiesą sakant, randuos, man pavyko tik po kažkiek laiko, kai patraukiau taku aukštyn tarp nepatrauklių iš molio drėbtų trobų. Vienoje vietoje, pajutęs, kad praalkau, nusipirkau kažką panašaus į paplotėlį, o greta paplotėlių pardavėjo, purvinoje kaimo kiosko vitrinoje, išvydau tris atvirutes, kurių kitoje pusėje, jas apžiūrėjus, buvo atspausdintas tas pats tekstas, iš kurio ir paaiškėjo, kad patekau į artimiausią Pekinui Vakarų nuokalnės iškyšulį, Aromatinį kalną; kiek vėliau, kai patraukiau toliau, palikęs už savęs iš molio drėbtas trobas ir paplotėlių pardavėjus, sugebėjau įsitikinti tuo, kad tikrai ten randuos: Jau mačiau rausvėjančius garsiųjų pūkenių lapus, statų taką, vedantį į Viršūnę, nubaidančią blogas dvasias, ir girdėjau tuos varpelius, kurie kabo ant penkių pakopų pagodos ir tikrai skambčioja dvelkiant vėjui. Tačiau pats nuostabiausias šiame iščiustytame peizaže buvo plačiai žinomas statinys, nuostabus Juanių epochos kūrinys, Žydrųjų debesų šventykla rytiniame šlaite – su marmuriniais bokšteliais, baltuojančiais tarp tankios lapijos. Aš iškart patraukiau ten ir netrukus praėjau pro vartus; pasigėrėjęs būsimų laikų Budos sale, įėjau į Pagrindinių pastatų kiemą ir buvau betraukiąs toliau, kur turėjo būti šio didingo ansamblio centras, Deimantinio sosto pagoda, esanti aukščiausioje Žydrųjų debesų šventyklos dalyje, - tačiau ten šone, greta baseino, aptikau dar vieną įėjimą; žvilgtelėjau į lentelę virš jo: kažkokia chančžou šventyklos kopija, sunkiai išsiaiškinau užrašą; na ką, pamaniau, žvilgtelsiu, nors ir kopija, bet tikriausiai to verta.

Priešais įėjimą kaip tik fotografavo berniuką; jam liepė išskėsti rankas, jis paklausė ir kurį laiką taip stovėjo, kvailai išskėstomis rankomis, laukdamas, kada jie baigs; žvelgiau į tai nieko nesuprasdamas; galiausiai fotoaparatas spragtelėjo, berniukas pasitraukė nuo vartų, šeima, linkčiodama, padėkojo man už kantrybę ir pasiūlė eiti į priekį; kiek pasimuistęs, aš įėjau pro šonines duris, kad, kaip planavau, kad bent trumpam žvilgtelčiau į tą chančžou kopiją.

Per visą savo gyvenimą nebuvau taip pritrenktas. Per visą gyvenimą ant manęs niekas taip netikrėtai nebuvo užgriuvę.

Viduje – juos atpažinau akimirksniu – sėdėjo, tankiai prisiglaudę vienas prie kito, kaip taip būna autobuse mums, paprastiems žmonėms, - visi 500 lochanių [budizme – žmogus, pasiekęs aukščiausią dvasinį lygį], saugomų vitrinų stiklų, ir kiekvienas lochanis buvo išdrožtas iš medžio ir paauksuotas.

Milžiniškoje vidinėje šventyklos erdvėje, po sunkiais raudonai dažytais ramsčiai, viešpatavo, ypač patekusiam į čia iš lauko, beveik aklina tamsa; langai, maži ir siauri, buvo išpjauti sienose kažkur prie pačių lubų, o ir ant, iš vidaus buvo pritvirtintos apsauginės medinės grotelės, tad net po dešimties minučių, kai akys kiek priprato prie menko apšvietimo, nebuvo galima įžvelgti nieko daugiau, o tik kad čia tvyro prieblanda; prieblanda, kurioje dienos šviesa, prasprūdusi pro groteles, turėjo ne išryškinti, ne pabrėžti ir be vos vos įžvelgiamus šventųjų siluetus, o atvirkščiai, slėpti juos, saugoti, tausoti, kad kas nors grubaus, aštraus (nors tai bebūtų ryški šviesa) nepažeistų jų trapios, subtilios struktūros.

Atsigaudamas po pirmojo sukrėtimo, lėtai nuslinkau palei dvigubą vitrinų eilę, leisdamas, kad jie mane vestų pirmyn, jie, šitie koridoriai, sudaryti iš vitrinų, nes pats buvau nepajėgus nuspręsti, kur man eiti; aš ėjau, ėjau netgi ne pirmyn, o vis giliau ir giliau išsišakojančiais koridoriais, šalin nuo neapibūdinamų, naikinančiai viską suprantančių ir visa atmetančių, tačiau vis tik begalo ramių lochanių žvilgsnių, ir kai man į galvą ateidavo kažkas, ką apie juos kažkiek žinojau, tai tas "kažkas" čia pat ir palikdavo galvą, tuo labiau, kad apie juos žinojau labai mažai: žinojau, kad tai – žemiškieji išminčiai, priskirti šventųjų luomui, ir kad Geltonojo imperatoriaus laikais jie įvedė visuotinę tvarką ir užfiksavo erdvę bei laiką, kad Žemė ir Dangus nesusikeistų vietomis, tai yra, kad žmonės išsivaduotų iš nuolatinės baimės ir viskas liktų ten, kur ir skirta būti; bendrai, visa tai ir išlėkė man iš galvos, tarsi nieko, na jokios reikšmės neturėjo, ką aš apie visa tai žinau; juk reikšmę teturėjo tik tai – žvilgsnį vedžiojau nuo vienos būtybės prie kitos vis painesnėje koridorių sistemoje, - kad žinoma jiems apie mane, apie žmogų, kuris dabar stovi prieš juos ir žvelgia į jų veidus, viliojančius paskui save, išreiškiančius vienu metu ir atleidimą, ir panieką, bejausmį šventumą ir nuolankią malonę. Tačiau tuo metu man ramybės jau nedavė mintis, kad visąlaik prarandu orientaciją tuose koridoriuose; niekaip negalėjau nustatyti, kur bet kuriuo momentu randuos, nes negalėjau galvoje išlaikyti šios erdvės orientyrų, o tiksliau, to vienintelio orientyro, su kuriuo galėjo susieti save, tai yra išėjimo, kurį surasti, kaip paaiškėjo, taip pat sunku, kaip kad lengva po pirmojo posūkio pamesti kelią, vedantį atgal. Pradėjau daryti visokiausius bandymus – o staiga ir pavyks – ir, galvoje užfiksavęs išėjimo idėją, vėl ir vėl bandžiau išeiti prie jo tarp lochanių tuntų, tačiau mano pastangos buvo bevaisės, ir jau po trečio posūkio aš vėl nežinojau, kodėl visą laiką pasimetu, ar eidamas pirmyn, ar atgal, nuo reikiamos krypties. Ir dabar jau aš laužiau galvą, kodėl šventykla pastatyta kaip labirintas, ir daugiau nebežiūrėjau į lochanius, nuleista galva žingsniuodamas tarp jų gretų; tačiau viskas buvo veltui: po kelių žingsnių, vos pradėdavau orientuotis šiame labirinte, bendras vaizdas staiga subyrėdavo. Lauke, tikriausiai, jau temo, o aš vis ėjau, persekiojamas paslaptingos labirinto struktūros, nuleista galva; kaip staiga, vieną nuostabią akimirką, mane pervėrė mintis: juk čia, tiesą sakant, visi koridoriai kertasi vienas su kitu stačiu kampu.

Buvo šiltas malonus vakaras; Gonžen Tijučan Beilu, po plačiašakių platanų vainikais vaikščiojo porelės. Apeidamas jas, pasiekiau pasiuntinybių kvartalo vartus, niūriai galvodamas apie save, kad viskas iš tikro vyksta ne kaip pasakoje: Žemė ir Dangus iš tikro nėra atskirti, tai tik aš atskirtas ir nuo Žemės, ir nuo Dangaus, ir nuo Dievų, ir nuo apeigų, kurių pagalba galėčiau juos išsikviesti, nes nežinau nė vieno judesio, kurį atlikus, galėčiau vykti pas juos; aš nieko nežinau: nežinau, kaip kreiptis į juos, nežinau, kaip kreiptis į visą šią didingą karalystę, ir nebylus - visiškai nebylus ir vėl paniręs į tas liūdnas mintis, - peržengiau griovelį, skirtą, kad pristabdytų mašinos priešais neregimą sargybą, ir vėl ... ir čia staiga sustingau, nes sargybinio ant nedidelės pakylos greta vartų veidas pasirodė pažįstamas ... ir aš vėl pasijutau bejėgis.

Tai buvo tas pats paauglys sargybinis, kurio daugiau nemačiau nuo pirmos dienos; aš net žingtelėjau atgal, kad įsitikinčiau, ar tai tikrai jis: taip, tai iš tikro buvo jis. Aš jam linktelėjau, dėl visa ko nusišypsojau, tada – juk kas jį žino, galbūt už tokį familiarumą jis privalo mane nušauti vietoje, - daugiau neeksperimentuodamas su linkčiojimais, patraukiau pro vartus.

Ir čia kažkas sustabdė mane: tai buvo atsakomoji šypsena, kurios niekaip nesitikėjau. Berniokas sargybinis nusišypsojo man, tarsi senam pažįstamam: nusišypsojo taip, kad niekas to nepamatytų, tačiau visai geranoriškai ir linksmai.
Beijing, Tiananmen square

Komentarai

1) ... tamsiame miške ...

Nel mezzo del cmmin di nostra vita
Me ritrovai en una selva scura.

(Žemiško gyvenimo pusę nugūrinęs,
Tamsiame miške jaučiuos atsidūręs).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė