Kapadokija su uolų miškais. Vartiklis

Kapadokija - Turkijoje esantis istorinis regionas, esantis centrinėje Anatolijos pusiasalio dalyje, tarp Tauro masyvo pietuose ir Ponto kalnų šiaurėje. Jis pasižymi ypatingu kraštovaizdžiu, olų gyvenvietėmis ir požeminiais miestais, kuriuose slėpėsi pirmieji krikščionys. Ji ne tik senovės didžiųjų civilizacijų (hetitų,

Akmenų miškas

asirų, šumerų, ...) lopšys. Per ją ėjo Didysis šilko kelias – išsišakojusių karavanų kelių tinklas, jungęs Kiniją su Viduržemio jūros regionu. Prekybos mastas juo net pagal mūsų matą buvo milžiniškas. Bet sausumos keliai nepajėgė konkuruoti su pervežimais jūromis po 15-16 a. Didžiųjų geografinių atradimų: karavanų poilsiui skirtos stovyklos, išsidėsčiusios maždaug per vienos dienos kelią (t.y.30-35 km) ištuštėjo ir pradėjo griūti. Paskutiniais metais jas pradėjo restauruoti, pritaikyti turistams.

Kapadokija stebina savo kraštovaizdžiu – nepaprastu, tiesiog pasakišku. Anot geologų, mioceno viduryje, maždaug prieš 10 mln. m., įvyko Arabijos ir Anatolijos tektoninių plokščių susidūrimas, dėl ko Kapadokijoje susidarė gilūs žemės plutos trūkiai ir labai suaktyvėjo vulkaninė veikla. Iš plyšių į paviršių veržėsi įkaitusių dujų, pelenų ir uolienų dalelių debesys – tai vadinamasis katmajiško tipo išsiveržimas¹⁾, pasižymintis dideliu išsiveržusių medžiagų kiekiu. Nusėsdamos tos dalelės sukepdavo suformuodamos minkštas vulkanines uolienas – tufus. Toks procesas su pertraukomis truko kelis milijonus metų, tad toje Anatolijos vietoje susidarė storas, iki 200 m storio išsiveržusių uolienų sluoksnis.

Mioceno pabaigoje vulkaninio aktyvumo pobūdis pasikeitė ir susiformavo „klasikiniai“ ugnikalniai: Erdžijas, Chasandagas, Melendozas, ... lava ėmė tekėti virš tufo, jį padengdama plonu bazaltų ir andezitų²⁾ sluoksniu.

Bet tuo geologinė istorija nesibaigė. Atėjusio plioceno metu ir po to visą kvarterą visa Anatolijos plynaukštė kilo ir dabar siekia 1 km virš jūros lygio. O tada veikti ėmė vandens ir vėjo erozijos dėl žemyninio klimato paviršiaus plyšiai vis gilėjo, buvo išplaunami upelių, plėtėsi. Tad vulkaninio „pyrago“ sluoksniai tapo perrėžti gilių slėnių, kurių šlaitai ėmė skilinėti į atsirus blokus. Lietūs ir vėjai juos gludino, suteikdami stulpų ar kūgių pavidalą. Bet greta ugnikalnių, kur tufo pagalvę dengė bazalto sluoksniai, irimas vyko lėčiau. Taip susidarė keistų formų tufo liekanos, dažnai stulpų, grybų ar kūgių formos, dažnai su bazalto „kepurėlėmis ant viršūnės“. Vietiniai jas vadina peribadžalarais („gerųjų fėjų kaminai“). Anot legendų, neatmenamais laikais ten gyveno fėjos, kurios naktimis išskrisdavo iš savo būstų ir žmonėms atnešdavo gerus sapnus. Kad netikėti lietūs neužgesintų ugnies, jos „kaminus“ pridengdavo bazalto kepurėlėmis. Neužmirštamą įspūdį palieka skrydis virš jų oro balionu.

Stulpai su „kepurėlėmis,
primenantys grybus-briedžiukus

Kapadokijoje gausu slėnių: Rožinė, Žydroji, Meilės, Pašabago, Zelvės, ... Kiekviena savaip įdomi, turi savų įdomybių. Ir dar Kapadokija išsiskiria tuo, kad, čia nesant daug miškų ir trūkstant medienos, nuo seno gyventa tufo ir uolų olose. Jose iš akmens gamintasi ir baldai: stalai, suolai, lovos... Mat tufas minkštas, lengvai apdirbamas, sąlytyje su oru po kiek laiko sukietėja, tarsi „betonuojasi“ – tad „butai“ jame ir daiktai iš jo sutvirtėja. Olos iki šiol tebenaudojamos kaip sandėliai ir pagalbinės patalpos, o kai kur jose tebegyvena ir žmonės. Dar panaudojamos kaip viešbučiai egzotikos mėgėjams – tokios įstiklintos, įvesta elektra ir vanduo, veikia internetas...

Žinia apie požeminius miestus Europą pasiekė tik 19 a., kai prancūzų dvasininkas tėvas Žerfanionas su palydovu, tyrinėdamas apylinkes, atsitiktinai aptiko giliai po žeme vedančią angą, o tenai rado krikščionišką bažnyčią ir kitas erdvias patalpas. Tik tuo metu jų pranešimas liko nepastebėtas. Ir tik 1963 m. archeologai paskelbė apie dviejų požeminių miestų, Derinkijos ir Kaimaklos, atradimą. Derinkija driekiasi beveik 4 km² plote, yra iš apie 20 aukštų ir siekia 80 m gylį. Kol kas ištyrinėta mažesnė jos pusė. Buvo viskas, ko reikėjo 25 tūkst. gyventojų gyvenimui: maldos namai, gyvenamosios patalpos, vietos gyvuliams, sandėliai, dirbtuvės... grynas oras patekdavo per daugybę ventiliacinių šachtų. Dalis šachtų siekė gruntinius vandenis, tad problemų nebuvo ir su geriamu vandeniu. Praėjimus saugojo akmeninės durys – per 1,5 m skersmens ir 20-30 cm storio diskai, sveriantys po 300-400 kg. Jais buvo gali užridenti praėjimus visiškai užveriant kelią. Diskų centre buvo nedidelės angos, per kurias galima buvo stebėti nedraugą.

Viso Kapadokijoje atrasta apie 200 požeminių miestų, iš kurių ištirta apie 30. Kokia tauta, kada ir kokiu tikslu jį įrengė? Kaip buvo iškeliami milžiniški iškirsto tufo kiekiai? Kuo užsiėmė jo gyventojai ir ar čia gyveno nuolat? Kodėl požeminiai miestai buvo užmesti ir užmiršti?

Vieni mano, kad juos pastatė čia 8-7 a. pr.m.e. gyvenę frigai, kiti spėja, kad tai hetitų, čia 2-e tūkstantm. pr.m.e. įkūrusių savo valstybę, darbas, o treti mano, kad hetitai juos paveldėjo iš dar anksčiau gyvenusios paslaptingos hatų³⁾ tautos. Dalis tyrinėtojų mano, kad juose nuo priešų slėpdavosi valstiečiai ir gyvulių augintojai, šiaip gyvenę paviršiuje. Aiškaus atsakymo dar nėra.

Ortihisaro tvirtovė

Anot legendos, į Kapadokiją krikščionybę užnešė apaštalas Paulius. Krikščioniškasis asketizmas gerai derėjo su gyvenimu olose. Persekiojami krikščionys plūdo čionai, kad savo rankomis olose įsirengtų celes kuriame nors vienuolynų komplekse. Ja 1-3 a. čia, o ypač Gioremės slėnyje, atsirado šimtai vienuolynų, bažnyčių ir koplyčių olose.

Pusantro tūkstančio Kapadokijos žirgų buvo didžiausiu persų karaliaus Darijaus Didžiojo ir jo sūnaus Kserkso pasididžiavimu. O Aleksandras Makedonietis, 332 m. pr.m.e. užkariavęs Anatoliją sukūrė elitinį kavalerijos būrį iš Kapadokijos žirgų.

¹⁾ Katmajiško tipo ugnikalnis – įkaitusių dujų, smėlio, penzos, pelenų masės išmetimas per daugelio plyšių sistemą (pvz., Katmajaus ugnikalnio Aliaskoje išsiveržimas 1912 m., kai Dešimties tūkstančių dūmų slėnyje maždaug 140 km plote susikaupė apie 16 km³ susmulkintos medžiagos, visiškai išlyginusios reljefą).

²⁾ Andezitas – efuzinė vidutinio rūgštingumo (52-65% SiO₂)– magminė uoliena, kurią sudaro kvarco ir plagioklazo mineralai. Uolienos pavadinimas kilo iš kalnų keteros Anduose. Tai lyg tarpinis tipas tarp bazalto ir riolito. Jis yra nuo smulkiagrūdės iki porfitinės tekstūros. Andezitinė lava būdinga subdukciniams okeanų pakraščiams, kur okeaninė tektoninė plokštė palenda po kontinentine.

³⁾ Hatai - Mažosios Azijos centrinėje dalyje (Kapadokijoje) 3-2 tūkstantm. pr.m.e. gyvenusi tauta. ų valdovai titulavosi rubaum. Hatų kalbos kilmė dėl ypač skurdžių šaltinių nėra identifikuota, nors kai kurių tyrėjų laikoma gimininga šiaurės vakarų Kaukazo kalboms. 19 a. pr.m.e. hatų įtakos pietinėje dalyje formavosi hetitai, kurie, nors hetitai kalbėjo indoeuropietiška kalba, iš hatų paveldėjo daug kultūrinių dalykų: daugelį jų dievų, terminų, ritualų.