ĮDOMYBĖS

Chimera tebegyva    

Turkijos Janartašo kalne1) tebegyvena ugnimi alsuojanti pabaisa. Saulei leidžiantis žmonių grupės keliasi numintu keliu. Kelias neilgas, koks pusvalandis, pakilimas nėra status. Rankose jie laiko paketus su maistu, kai kas kelią pasišviečia prožektoriumi. Netrukus prožektorių jau nereikia – priekyje kalnas, visas liepsnose. Ugnies židiniai chaotiškai išsibarstę stačiame kalno šlaite. kai kurie pakeleiviai jau ima ant ugnies kepti duonos riekutę. Kiti pasimetę vaikšto aplink. Mėgstamiausias triukas – prie atvėsusio židinio prinešti uždegtą degtuką arba žiebtuvėlį – ir nustebusių turistų akyse kuriam laikui vėl plyksteli liepsna.

Senovės Graikijoje kalnas vadintas Chimera, o Janartašas turkų kalba reiškia „Ugninis kalnas“. Jis yra netoli ramaus Čirelio kaimelio, kuris randasi tik pusantros valandos kelio nuo poilsiautojų knibždančios Antalijos. Gamtos draustinį sudaro 3 km pakrantės, o Čirelyje ribojamos statybos, tad čia nėra didelių viešbučių. Iš šiaurinės dalies link miško ir į kalnus veda ilgas vingiuotas kelias. Turistus čia veža autobusais, džipais ir net traktoriaus priekaboje. Kai kurie eina pėsčiomis. Pasikėlimas į Chimerą prasideda po pušų vainikais, takas gerai sutvirtintas akmeniniais laipteliais, apsaugančiais taką, kai šlaitu bėga vandens upeliai. Liepsnos kalne

Dieną atėjus net neaišku, kuo kalne užsiima žmonių minios. Jie stovi prie tiesiog iš po žemių besiveržiančių liepsnų. Tos vietos matomos iš aprūkusių dėmių – ir greta per tuziną aktyvių fakelų galima rasti dar tiek pat snaudžiančių, kuriuos galima trumpam įžiebti.

Reiškinį nesunku paaiškinti: iš žemės kylančiame vulkaninės kilmės dujų mišinyje dominuoja metanas (87%), vandenilis (9%), azotas (3%), o kitos (anglies dvideginis, helis ir kt.) sudaro procento dalis. Sąveikaudamas su deguonimi toks mišinys gali savaime užsidegti. Kalne nesijaučia jokio specifinio kvapo, ugnis atrodo labai įprastine, o vaikams leidžiama joje kepti dešreles. Žiemos lietūs užgesina šiuos laužus, tačiau jie įsiplieskia vėl – ir taip jau tūkstančius metų.

Būtent čia, každada Likijai priklausančiame krašte, ir kilo mitinė Chimera. Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ jos gyvenamąja vieta nurodo būtent Janartašą, prisirišdamas prie senos graikų Faselidos kolonijos (dabart. Faselis). Strabonas „Geografijoje“ mini vakarus esantį tarpeklį (bet žemės drebėjimai ir kiti veiksniai galėjo ir keisti dujų išėjimo vietas).

Homeras „Iliadoje“ aprašo Chimerą su liūto galva, ožkos kūnu ir slibino uodega. Hesiodo „Teogonijoje“ ji dar egzotiškesnė: tai tris galvas turinti pabaisa, kurios ožkos galva buvo nugaros viduryje. Būtent taip ją vaizduoja bronzinė etruskų skulptūra iš Areco (5 a. pr.m .e.). Kai kurie senovės autoriai net aprašinėjo jos ypatingą medžioklės būdą: pradžioje iš krūmų pasirodydavo nekaltai atrodanti ožkos galva, o aukai priartėjus šuolio atstumu, pabaisa negailestingai puldavo auką. Chimerai buvo priskirta nepaprasta vulkano jėga ir gebėjimas alsuoti ugnimi. Ją pagimdė Echidna2), pusiau moteris, pusiau gyvatė, daugelio fantastinių būtybių motina. Chimerą, su Atėnės dovanoto Pegaso pagalba, įveikė žavusis Belerofonas3), Poseidono ir žemės moters sūnus, kurio tolimesnis likimas visuose šaltiniuose susiklosto nesėkmingai – jis buvo prakeiktas dievų ir vienišas klajojo po žemę.

Į krikščionybę Chimeros motyvas atėjo pergalingojo Jurgio motyvu. Jis įkūnijo visą prasmių puokštę – nuo pergalės prieš senuosius dievus iki iniciacijos išgyvenimų. O chimeros gorgolių4) pavidalu apgyveno gotikines bažnyčias.
Kita motyvo prasmė – vyriškojo prado pergalės prieš moteriškąjį aidas, kai matriarchatą pakeitė patriarchatas.


Paaiškinimai

1) Janartašas (turk. liepsnojantis akmuo) – kalnas netoli Olimpo slėnio Antalijoje. Šio kalno šlaite tarp uolų liepsnoja dešimtys nedidelių liepsnelių. Po kalnu yra Hefaisto šventyklos griuvėsiai.

2) Echidna (gr. ekhis) - mitinė pabaisa, „visų monstrų motina“. Ji turėjo gražios moters veidą ir gyvatės kūną; gyveno tarpeklyje, toli nuo dievų ir žmonių. Kai ji kartu su Tifonu užpuolė Olimpo kalną, Dzeusas juos nugalėjo ir Tifoną įkalino po Etnos ugnikalniu. Bet Dzeusas leido Echidnai ir jos vaikams gyventi, kaip iššūkį būsimiems didvyriams. Jos vaikus nugali Heraklis, Belerofontas, Edipas; tai žymi herojinės mitologijos pergalę prieš teramorfizmą.

3) Belerofontas (gr. „atlaikantis strėles“) - Chimerą nugalėjęs didvyris; Korinto karaliaus Glauko sūnus, Sizifo anūkas. Jis buvo apkaltintas bandymu suvilioti karaliaus Protėjo žmoną or už tai buvo ištremtas į karaliaus Jobato valdomą Lykiją. Protėjas norėjo užmušti Belerofoną, bet Jobatas bijojo supykdyti dievus, todėl paskyrė Belerofonui neįvykdomą užduotį: jam reikėjo užmušti ugnimi alsuojančią pabaisą Chimerą. Ją nugalėjo padedamas sparnuotojo žirgo Pegaso. Jam grįžus, Jobatas leido jam vesti savo dukterį Filonoją. Pegasas taip pat padėjo Belerofonui kovojant su amazonėmis.

4) Gorgolė - gotikinėje architektūroje akmeninis ar metalinis vandens nutekėjimo išsikišimas sienoje, dažniausiai apiformintas skulptūriškai groteskinio personažo ar fantastinio gyvūno forma. Prancūziškas žodis gargouille - sudėtinis: šaknis „garg-“ ptomrns vandens gargaliavimą, o gueule - „gerklė“.

Papildomai skaitykite:
Kijevo paslaptys
Kaip jie veikia
Ežeras žudikas
Stakliškių versmės
"Sutvėrėjo" žemėlapis
Bado kalnai Afrikoje
Niagaros didžioji gyvatė
Drakonų ežeras Kinijoje
Niobė - suakmenėjusi deivė
Legendinė Ofyro aukso šalis
A. de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Brodgaro valdovas: Orknėjų salos
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Neįminta Kalifornijos mįslė
Naska linijos (Peru)
Elohimų alchemija
Šnabždanti uola
Gal tai jau buvo
Matriarchatas
Vartiklis