Ivanas Naživinas. Judėjas. 1: Ant Artemidės šventyklos laiptų. Lithuanian

Judėjas
Ivanas Naživinas

1 dalis 4 dalis 5 dalis 6 dalis 7 dalis 20 dalis 38 dalis

Judėjas I. Ant Artemidės šventyklos laiptų
Tarsi vėjo gūsis pralėkė didele marga minia:
- Apolonijus... Apolonijus...

Ant milžiniškos baltos Artemidės šventyklos¹⁾ Efese²⁾, laikytos vienu iš pasaulio stebuklų, - tai ją padegė Herostratas⁴⁾ kad išgarsėtų, laiptų lėtai užlipo aukšta, didinga figūra su lazda iš vynuogienojo rankoje. Ilgi šviesūs plaukai krito ant pečių. Žavus, dvasingas veidas vis tik buvo šiek tiek rūstus; tačiau jį minkštino skaidrios, pilnos šviesos akys. Jos Efeso Artemidės šventykla buvo mąslios, tačiau kartais, retai, jose šmėkštelėdavo liūdesys, kurį Apolonijus skubėjo paslėpti – tarsi ir nuo savęs pačio. Nuspėti Apolonijaus amžių buvo sunku: vyriškas grožis tiesiog vertė apie jį užmiršti. Ir didinga, daugiakolonė šventykla dar labiau pabrėžė baltą reginį, staiga iškilusį virš minios, susibėgusios iš visų pusių, kad paklausytų garsaus pamokslininko, dabar susižavėjusiai žvelgiančios į jį i visų pusių.
Jis didingai pakėlė ranką. Visi iškart nutilo...
- Vaikai... – užburiančiu, švelniu balsu prabilo jis. – Jau ilgą laiką neturėjau progos kalbėtis su jumis. Nieko nauja neatnešiau jums. Kaip ir anksčiau, kalbėsiu jums apie jūsų papročių iškrypimus, apie tą prabangą, kuriai atsiduoda šis miestas, apie tai, kad laikas jums, žmonėms, imtis rimtesnių užsiėmimų, net šis amžina laikinų dalykų siekis ir tas mąstymo veiksmas, kuris vienas ir teskiria žmogų nuo gyvūno. Tačiau labiausiai norėčiau kalbėti jums, be paliovos kalbėti jums apie gailestingumo dalykus...
To meto oratoriai stengėsi sublizgėti iškalba. Tų pastangų pas Apolonijų nebuvo ir pėdsako. Jo kalba buvo paprastų ir griežtų pasisakymų, kietų tarsi deimantas, rimtų tarsi žynio ir įsakmių tarsi įsakymų seka.
Apolonijus gimė Kapadokijos⁵⁾ Tianos mieste⁶⁾. Kai jam sukako 14, tėvas nuvežė į Tarsą⁷⁾ Kilikijoje⁸⁾, ir atidavė auklėti retorikui Eutidemui¹⁵⁾. Tačiau griežtam berniukui nepatiko triukšmingas Tarsas su jo nuolatinėmis šventėmis, ir jis, tėvui leidus, kartu su Eutidemu persikėlė į ramų Egį (Aegae). Ten tokiu pat griežtu rimtumu ėmė klausytis ir platonikų, ir stoikų, ir peripatetikų, ir epikūriečių. Pitagoro pasekėjas Euksenas¹⁶⁾, neįgyvendinęs tų tiesų, kurias jis skelbė, vis tik savo žodžiu paveikė Apolonijų. Jis iš tėvo išprašė kaip dovaną filosofui užmiesčio namelį su sodu ir pareiškė Euksenui, kad nuo šiol gyvens visiškoje dermėje su Pitagoro mokymu.
- Nuo ko pradėsi? – su šypsena paklausė jį pamėgęs Euksenas.
- Nuo to, nuo ko pradeda medikai: skrandžio valymu, - atsakė Apolonijus. – Taip jie vienus apsaugo nuo ligų, o kitus išgydo.
Jaunuolis atsisakė nešvaraus mėsiško maisto. Vyną atmetė kaip trukdantį ramiam mąstymui ir temdantį skaidrią dvasios aplinką. Ėmė vaikščioti basas, dėvėti ilgą lininį apdarą ir įsikūrė greta Eskulapo⁹⁾ šventyklos, kad visad būtų greta dievybės. Moterys jam tarsi neegzistavo: kuo labiau joms galvas susukdavo jaunasis asketas, tuo toliau nuo jų buvo jis. Jis visad buvo apsuktas būrio gerbėjų; žmonės mesdavo visus darbus, kad tik galėtų paklausyti jo. Jų veržimasis prie jo buvo toks didelis, kad netrukus Kilikijoje atsirado priežodis: „Kur bėgi? Ar ne tik pas jaunuolį?“
Prieš jo valią minia jį iškėlė į pusdievius. Jis jautė savo galią ir nusprendė ją panaudoti kaip priemonę, kad kilstelėtų žmogų iš tuščių jo darbų link dangaus. Kiekvieną jo žodį priimdavo kaip orakulo žodį, kiekviename jo veiksme matė kažkokią slaptą ir didingą prasmę; žmonės ieškojo gilių pranašysčių ten, kur jis net nemanė pranašauti. Ir jis – tai buvo pagal laikmečio papročius – tai leido: viskas gerai, kas tarnauja gėriui.
Vos jam sukako 20, mirė jo tėvas. Jis nuvyko į namus, kad pasidalintų palikimą su vyresniuoju broliu, palaidu žmogumi. Jis tam padarė tokį įspūdį, kad tasai tarsi iš naujo gimė. Apolonijus jam atidavė daugiau nei pusę palikimo, o savo dalį išdalino vargšams giminaičiams. Kad patobulėtų, jis davė įžadą 5 metus tylėti. Jo įtaka žmonėms augo ne dienomis, o valandomis. Kartą Pamfilijos¹⁰⁾ mieste Aspende¹¹⁾ kilo maištas: turčiai išvežimui supirko visą grūdus ir mieste kilo badas. Apolonijus ženklais pareikalavo, kad jam atvestų pagrindinius nelaimės kaltininkus; ir čia pat aikštėje, vidury įsiaudrinusios minios, jis, išlaikydamas tylėjimo įžadą, užrašė vaško lentelėje:
„Apolonijus Aspendo grūdų pirkliams. Žemė – bendra visų žmonių motina. Ji teisi. Jūs neteisingai ją padarėte išimtinai savo motina. Jei nepasitaisysite, neleisiu jums remtis į žemę“.
Išsigandę pirkliai iškart pažadėjo atidaryti savo aruodus, įsiaudrinusi minia žėruojančius nuodėgulius, kuriais buvo apsiginklavę, vėl padėjo į aukojimo altorius, ir nurimusiame mieste vėl įsivyravo ramybė.
Apolonijus jautė, kokios dar silpnos jo žinios, ir nusprendė keliauti į išminties šalis, Asiriją ir Indiją. Jo nebuvo daug metų ir štai pagaliau jis grįžo į tėvynę, vis toks pat tyras, griežtas, mintimi klajojantis už žemės ribų ir vedantis žmones paskui save. Orakulai apie jį prakalbo kaip dievų pamėgtą išminčių. Iš tolimų miestų pas jį vyko delegacijos, kad paprašytų jo patarimo tai dėl naujos šventyklos, tai dėl kokios nors statulos pašventinimo. Minios godžiai gaudė jo pamokymus. Ir jis kiekvienam davė, ką galėjo, o sau, kaip ir anksčiau, nereikalavo nieko, išskyrus kas būtiniausia.
Ir dabar, kai jis griežtomis frazėmis, be šmaikštumo. Be ironijos, be iškalbos pagražinimų, kalbėjo miniai, visi buvo laimingi vien tuo, kad girdi šį tvirtą, užburiantį balsą, iš žvelgė į jį įsimylėjusiomis akimis. Išimtimi tebuvo tik viena keista pora: tai buvo pagyvenęs ir nedailus judėjas, garbanotais plaukais, vėžio akimis ir plonomis kreivomis kojomis bei jauna miela moteris klaidžiojančia šypsena ir bejausmėmis akimis. Judėjas į Apolonijų žvelgė iš padilbų, ir jo tamsiose išsprogusiose akyse buvo kažkas nedora. Ir šiaip visas jis buvo kažkoks atšiaurus, pasišiaušęs – kartą ir visiems laikams...
Ir Apolonijus staiga parodė į sujudusį uostą, iš kurio per baltą žuvėdrų pūgą į blizgančią jūrą išplaukė gražus tristiebis laivas.
- Štai, pažvelkite į šį gražųjį laivą... - kalbėjo Apolonijus. – Žemė – toks pat laivas, o mes – jūreiviai jame. Matote: vieni užgulė irklus, kiti ką tik pakėlė inkarą, treti kelia bures, o tie budi priekyje ir gale. Jei kuris jų neatliks savo pareigų ar nebus patyręs arba neatsakingai elgsis, viskas bus veltui ir laivui grės pavojus. Jei visi stengsis aplenkti vienas kitą šaunumu ir darbu, tai laivas sėkmingai nuplauks į visus uostus ir jūrininkų apdairumas bus jiems globėju Poseidonu...
Aplink medžiuose ir ant stogų sujudo ir triukšmą pakėlė žvirbliai. Apolonijus – o kartu su juo ir minia – sužiuro į juos. Ir staiga visi išvydo, kaip prie jų priskrido dar vienas žvirblis, džiugiai kažką sučirškė jiems ir, pasipurtęs, vėl nuskrido. Žvirbliai ėmė kelti dar didesnį triukšmą ir nuskubėjo paskui šauklį.
- Matėte? – paklausė Apolonijus. – Gretimoje gatvėje berniukas išbėrė saiką kviečių. Jis surinko išbirusius grūdus, tačiau ant grindinio dar liko nemažai jų. Vienas žvirblių tai pamatė ir nuskubėjo kviesti draugus į puotą. Ar matote, kaip paukščiai rūpinasi vienas kitu ir kaip jiems malonu dalintis tarpusavyje? O mes, žmonės, to nenorime. Mes linkę, tarsi žąsys, kurias šeria maistui, ėsti vieni, kol nesprogsim...
Keli klausytojai nuskubėjo į gretimą gatvę ir pamatė, kad ant grindinio tikrai buvo pabirę kviečių ir žvirbliai linksmai čirkšdami lesė nelauktą laimikį. Sukrėsti tokio pranašo numatymo, jie grįžo prie Artemidės šventyklos: tikrai, buvo taip, kaip sakė šviesusis vyras! Ir nuvilnijo dar karštesnė meilės ir susižavėjimo banga. Jauna žavi moteris, stovėjusi prie vienos iš kolonų, apsiašarojo:
- Iš tikrųjų, jis dievų sūnus!
Netoli jos, tarp kolonų, stovėjo viską stebėdamas apie 40 metų amžiaus helenas, įdegusiu ir ramiu veidu. Jis tik tyliai atsiduso ir palingavo galva. Tai buvo filosofas Filetas^*), garsaus turtuolio judėjo Joachimo bibliotekos tvarkytojas ir jo vienintelio sūnaus Jazono auklėtojas. Kai kas jį priskirdavo kinikams, kai kas skeptikams, tačiau prie jo kažkaip nelipo jokios etiketės: visų pirma jis buvo laisvas žmogus, nesaistantis savęs jokiais kanonais.
Apolonijus jau nulipo šventyklos laiptais ir, galva kyšodamas aukščiau minios, nuėjo lydimas savo gerbėjų saulėta gatve. Greta jo pagarbiai žingsniavo ištikimas jo kelionių palydovas, asiras Damidas. Tai buvo sulysęs, tarsi bronzinis vyras, siaura juoda barzdele, baltu lininiu apdaru ir lazda. Kiekviename jo žvilgsnyje į Apolonijų, kiekviename jo geste jautėsi šuniška pagarba ir atsidavimas. Jis slapta užrašinėjo Apolonijus kalbas ir savo rankraštį pavadino „Nuo stalo nukritusiais trupiniais“.
Dalis minios liko ant šventyklos laiptų. Visi vienas kitam stengėsi kuo labiau pagirti mėgstamą mokytoją ir pasakojo stebuklingus jo nutikimus. Jie nemiegodami kūrė pasaką apie jį. O aplink juos ūžė-trinksėjo didelis turtingas miestas, akinančiai spindintis karštoje saulėje savo baltaisiais rūmais ir šventyklomis. Aplink plačią šventyklos aikštę grūdosi auksakalių dirbtuvėlės ir parduotuvėlės, siūlančios nesuskaičiuojantiems piligrimams pas Artemidę³⁾ mažyčius jos šventyklos atvaizdus prisiminimui. Kadaise Efesas, Heraklito gimtinė, vien heleniškas miestas, tarp graikų miestų užėmė vieną pirmųjų vietų mene. Taiau dabar tai buvo daugiau kaip tarptautinis uostas, portikų, stadionų, gimnazijų, teatrų ir rėkiančios, neskoningos prabangos, kurioje pagrindinį vaidmenį turėjo žyniai, miestu. Jame iš tikro vyko šventės Artemidės garbei. Kadangi jos šventykla turėjo prieglobsčio teisę, tai mieste knibždėjo visokiausio plauko nusikaltėlių. Tai buvo atvykėlių iš visų pasaulio kraštų susitikimo su kurtizanėmis vieta. Jame būrėsi burtininkai, būrėjai, mimai, fleitininkai, eunuchai, juvelyrai, prekiautojai amuletais, rašytojai, chaldėjai, t.y. astrologai-babiloniečiai ir nesuskaičiuojamas skaičius kitų šarlatanų. Švelnus klimatas skatino nieko neveikimą ir visuomeninis gyvenimas jau senai išsigimė į bakchanaliją. Čia labiau nei kitur klestėjo pataikavimas Romai; ir dabar buvo statoma graži šventykla naujai apreikštam dievui Klaudijui, kurį, kaip šmaikštavo Galionas¹²⁾, Achajos prokonsulas, Neronas su Agripina tik ką „geležiniu kabliu užtempė į dangų“.
Ant šventyklos laiptų – ir virš jos stogo vinguriavo auksinis aukojimų dūmelis – tebesibūriavo žmonės, godžiai klausę jauno siro su degančiomis, svajingomis akimis.
- Ne nuo savęs kalbu apie Apolonijų, o pagal Damido žodžius: su juo draugauju seniai, - sakė jis. – ir ko jis tik nepripasakojo apie jų keliones, protu nesuvokiama!.. Kur tik jie nebuvo, pasitikti mokytojo išeidavo patys karaliai: padaryk garbę, aplankyk mano pastogę!.. O Babilono karalius vos ne jėga bandė sulaikyti mokytoją, kai tas vėl susiruošė į kelią: sako, imk bet kuriuos mano rūmus ir vergų kiek nori, ir Partos žirgų, ir aukso, ir vežimų, tik nepalik manęs!.. O mokytojas tik šyptelėjo ir sako: rūmai tavo šviesūs, Partos žirgai ir brangakmeniai tau brangenybės, o man mažiau nei šiaudas... Sudie... Ir nuėjo...
Minia nuvilnijo susižavėjimo atodūsis. Visi apsikeitė susižavėjusiais žvilgsniais. Visi troško pasisakyti, visi norėjo skelbti, tačiau siras, žvelgdamas svajingomis akimis, tebeaudė spindint saulei savo pasakiškas istorijas.
- Ir taip jie atvyko į Indiją, išminčių šalį. Ten gyvena tiek dramblių, kad visa šalis aptverta tvora iš dramblio kaulo. Ir kas žingsnis ten kaip naujas stebuklas: čia mums rodo vabzdžius, iš kurių spaudžia alyvą, kurios ugnis negęsta; ten vienaragius, iš kurių ragų gamina taures, gydančias visokias ligas; o ten – pusiau baltas, pusiau tamsias moteris, pašvęstas jų Venerai; o ten gyvatė, kurios akys iš brangakmenių; o ten – pas jų išminčius, bramanus – pastatytos dvi statinės iš juodo akmens, vienoje – lietūs, kitoje – vėjai. O patys tie bramanai, labiausiai garbinantys saulę, maldos metu pakyla nuo žemės per dvi uolektis ir taip meldžiasi, o naktį jie garbina ugnį: jie sau gavo saulės spindulį, kad jį garbintų visą laiką...
Bramanai – pusžmogiai-pusdieviai, ir kai jei sužinojo, kad pas juos atvyksta Apolonijus, išmintingiausią iš savo tarpo išsiuntė jį pasitikti...
- Prisiekiu Herakliu!... – susijaudinęs sušuko senais graikas su jau žylančia barzda, tačiau blizgančiomis, tarsi jaunuolio, akimis. – Aš pats iš Tianos. Kai Apolonijaus motina buvo nėščia, pas ją apsilankė Protėjas¹³⁾ ir pranešė, kad ji pagimdys jį...
- Ką? – susidomėjusi paklausė jauna moteris.
- A, Protėją, - ištarė tianietis. – Ir prieš gimdymą ji išėjo į pievą nusiskinti gėlių ir netikėtai užmigo. Prabudo nuo virš jos ratus sukančių gulbių giedojimo ir iškart be skausmų pagimdė Apolonijų...
Minia tylėjo tarsi užburta...
- Na, einam, Tekal... – piktai tarstelėjo Paulius, dygusis judėjas. – Visko neišklausysi...
Filetas, kuris vis žvilgčiojo į tą porą, staiga pliaukštelėjo sau delnu per kaktą: jis prisiminė, kur matė šį garbanotą negražų judėją. Tai buvo Korinte¹⁴⁾, kur judėjas laužyta helenų kalba aiškino miniai apie kažkokį nukryžiuotą sofistą...

Komentarai:

^*) Filetas – šiame tekste yra jaunojo turtingo žydo Jazono mokytojas ir kelionių palydovas.
Kadangi jis yra apaštalo Pauliaus amžininku, galime manyti, kad autorius jo prototipu pasirinko Naujajame testamente (2 Tim 2:17) paminėtas Filetas, kur jis įspėja Timotėją, kad „jų kalbos tarsi vėžio votis vis plis. Tokie yra Himenėjas ir Filetas, kurie nuklydo nuo tiesos tvirtindami, kad prisikėlimas jau įvykęs...“ Tikriausiai, jis buvo gnostinių pažiūrų, o prisikėlimą suprato ne kūniška, o dvasine prasme. Apie jį jokių detalių nepateikta, tad viskas yra rašytojo išmonė – kaip ir tai, kad pirmąkart jų keliai susikirto Korinte... o Pauliaus kalbos klausymas Atėnuose pateiktas šiame skirsnyje...
Vardas Filetas kilęs iš phileo („mylėti, vertinti“).

¹⁾ Artemidės šventykla Efese buvo statoma daugelį kartų, tad 6 a. pr.m.e. nuspręsta pastatyti didingą pastatą. Geriausiu buvo pripažintas Chersitrono projektas. Jis pasiūlė šventyklą statyti iš marmuro, pelkėje prie upės. Chersitronas nutarė, kad minkšta pelkėta dirva bus geras amortizatorius per žemės drebėjimus. O kad savo svorio slegiamas marmurinis kolosas nenugrimztų į žemę, buvo iškasta gili pamatų duobė ir pripildyta medžio anglies bei vilnos mišinio - padaryta kelių metrų storio pagalvė. Vis tik Cheristonas nesulaukė statybos pabaigos - šventykla buvo baigta apie 550 m. pr.m.e. O viską joje sunaikino, 356 m. pr.m.e. ją padegdamas, Herostratas.
Antrąją šventyklą statė architektas Cheirokratas ir ji pastatyta greitai. Svarbiausią statinį rėmė 127 marmuro kolonų, kurių aukštis siekė 20 metrų. Pastatas dekoruotas gražiomis skulptūromis ir kitais papuošimais. Šventyklos viduryje pastatyta Artemidės skulptūra. Tai viena didžiausių senovės šventyklų - jos pagrindas buvo 109 m ilgio ir 50 m pločio. Iš vidaus šventyklą puošė nuostabios Praksitelio ir Skopo statulos, bet dar puikesni buvo paveikslai.
²⁾ Efesas - senovės Graikijos polis prie Egėjo jūros Jonijos istoriniame regione (netoli Seldžiuko dab. Turkijoje). 2015 m. Efeso archeologinė vietovė įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kasinėjimai Ajasuluko kalvoje leidžia ją tapatinti su 2 tūkst. pr.m.e. hetitų šaltiniuose minima Apasa, Arzavos karalystės sostine.
10 a. pr.m.e. Efesas naujai įkurtas legendinio Atėnų kunigaikščio Androklo, nugalėjusio vietinius karus bei lelegus. Ilgainiui jis sugebėjo suvienyti visus 12 Jonijos miestų į Jonijos lygą.
Efese buvo garbinama Artemidė, kurios garbinimas maišėsi su Kibelės kultu. Čia buvo pastatyta garsioji Artemidės šventykla, laikyta vienu iš 7 pasaulio stebuklų. Klestintis polis padovanojo graikų pasauliui daug žymių asmenybių, tarp kurių buvo poetai Kalinas ir Hiponaksas, filosofas Heraklitas, tapytojas Farnasijus.
6 a. pr.m.e. viduryje Efesą nukariavo Lydijos karalius Krezas. Jis garbingai elgėsi su gyventojais ir net padėjo atstatyti Artemidės šventyklą. 547 m. pr.m.e. Lydiją ir Joniją nukariavo persų karalius Kyras Didysis.
498 m. pr.m.e. jonėnai sukilo prieš persus ir kartu su kitų graikų pagalba išvijo persus iš Jonijos ir netrukus prisijungė prie Delo lygos. Klasikiniu laikotarpiu Efesas ir toliau klestėjo kaip graikų menų centras. 356 m. pr.m.e. Herostratas sudegino Artemidės šventyklą, kuri vėliau atstatyta.
334 m. pr.m.e. Efese lankėsi Aleksandras Makedonietis. Po šio mirties miestas ėjo iš rankų į rankas tarp diadochų imperijų. Romos imperijoje Efesas tapo dalimi Azijos provincijos ir 27 m. pr.m.e. tapo jos administraciniu centru (anot Strabono, buvo antrasis po Romos svarbus miestas). Tapo ir ankstyvosios krikščionybės centru, kur aktyviai veikė Paulius.
263 m. Efesą nusiaubė gotai ir miestas niekuomet nebeatgavo buvusios šlovės. 11 a. Mažąją Aziją nukariavę seldžiukai senojo Efeso vietoje terado mažą kaimelį. Galutinai gyvenvietė apleista 15 a. Apolonas ir Artemidė
³⁾ Artemidė - Dzeuso ir Lėtonės dukra. Jos kultą, kaip ir Apolono, graikai perėmė iš Mažosios Azijos. Chetų šalyje buvo medžioklės globėjos, gyvenusios aukštai kalnuose, Rtemėjos kultas. Homero poemose Artemidė, kaip ir Apolonas, padeda Trojai. Svarbiausias garbinimo centras buvo Efesas.
Pradžioje Artemidė garbinta kaip gyvulių globėja, o ilgainiui ją imta laikyti mėnulio, derlingumo, gimdyvių ir net gydymo deive. Epidaure (Peloponeso pietryčiuose) šalia Asklepijo šventovės išliko ir jo padėjėjos Artemidės-Hekatės šventyklos griuvėsiai. Romoje ji garbinta kaip deivė Diana, o kaip mėnulio deivę ją vadino ir Selene.
taip pat skaitykite >>>>>
⁴⁾ Herostratas - 4 a. pr.m.e. Efese gyvenęs Artemidės šventyklos padegėjas (356 m. pr.m.e. vasarą), siekęs tuo veiksmu išgarsėti, kaip prisipažino kankinimo metu. Efesiečiai nuteisė jį myriop ir nurodė, niekada neminėti jo vardo. Tačiau jį pranešė istorikas Teopompas, kurio kūriniais pasinaudojo Romos rašytojas Valerijus Maksimas, tą epizodą įtraukęs į skyrių „Apie šlovės troškimą”.
⁵⁾ Kapadokija - istorinė sritis, karalystė ir Romos provincija pietrytinėje Mažojoje Azijoje, Anatolijos plynaukštėje, besiribojanti su Kilikija pietuose, Frygija vakaruose, Paflagonija ir Pontu šiaurėje. Regionas pasižymi ypač vaizdingomis kalnuotomis vietomis, tarp kurių yra Gioremės slėnis, paskelbtas pasaulio paveldu. Senieji žinomi Kapadokijos gyventojai buvo chatai, dėl ko II tūkstantmetyje pr.m.e. Kapadokija buvo vadinama Hatti. Juos ilgainiui išstūmė indoeuropiečiai hetitai, kurie vykdė užkariavimus į aplinkines šalis. Jiems valdant, Kapadokija sudarė Hetitų valstybės branduolį.
Po Hetitų imperijos žlugimo visas regionas papuolė į krizę. Apie 540 m. pr.m.e. Kapadokiją užėmė persai. Kapadokija parodė stiprų pasipriešinimą Aleksandrui Makedoniečiui ir jam nepakluso. Pradėjus stiprėti Romos imperijos interesams Mažojoje Azijoje, Kapadokija palaikė jos pusę.
63 m. pr.m.e. romėnai nugalėjo Pontą ir Armėniją, tačiau Kapadokija išlaikė savarankiškumą iki 17 m., kai buvo galutinai prijungta prie Romos imperijos kaip Kapadokijos provincija.
Skaitykite išsamiau apie Kapadokiją...
⁶⁾ Tiana - senovės miestas Kapadokijoje. Hetitų užrašuose įvardijama kaip Tuwanuwa. Anot graikų legendos, pradžioje miestas pavadintas Thoana pagal jį įkūriusio Trakijos karaliaus vardą. Ksenofonas jį mini kaip Dana, o jo apylinkės vadintos Tyanitis. Buvo garsaus filosofo Apolonijaus gimtine.
⁷⁾ Tarsas - miestas pietinėje Turkijoje, netoli Viduržemio jūros pakrantės, Mersino provincijoje. jame išlikę antikiniai Kleopatros vartai, romėnų tiltas, Tarso muziejuje saugomi senoviniai archeologiniai radiniai. Yra iš Tarso kilusio Šv. Pauliaus bažnyčia, mečetė, kurioje, kaip teigiama, palaidotas pranašas Danielius. Mieste saugomos šventojo Teklos relikvijos.
Tarsas buvo istorinio Kilikijos regiono sostine. Miestą valdė hetitai, persai, makedoniečiai, seldžiukai, romėnai.
Tarse gimė Šv. Paulius. Manoma, kad čia pirmąkart susitiko Markas Antonijus su Kleopatra.
⁸⁾ Kilikija - istorinė sritis Mažosios Azijos pietryčiuose; vakaruose ribojasi su Pamfilija, šiaurėje – su Kapadokija. Jos pietinius krantus skalauja Viduržemio jūra, o nuo kitų Mažosios Azijos regionų skiria Tauro kalnai, – tai sąlygojo Kilikijos uždarumą ir kultūrinį savitumą.
Po Hetitų imperijos žlugimo Kilikijoje susiformavo dvi karalystės. Vakaruose atsirado valstybė, asirų kalba įvardinama Khilikku, o rytuose - Kuė, su sostine Adana. Apie 540 m. pr.m.e. Kilikiją užėmė persai. Užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Kilikija buvo prijungta prie Makedonijos imperijos. Po Aleksandro mirties Likija atiteko Antigonui Vienaakiui, o po Ipso mūšio 301 m. pr m.e. - Ptolemėjų Egiptui. Tačiau šie ilgainiui ji absorbuota į Seleukidų imperiją.
Romos imperijai iš pradžių užėmus vakarinę Kilikiją, Pompėjus 67 m. pr.m.e. sutramdė piratus, o 64 m. pr.m.e. sujungė abi dalis, suformuodamas Kilikijos provinciją.
6 a. Kilikija buvo užkariauta arabų ir prijungta prie Kalifato. 9a. Bizantijos imperija susigrąžino šį regioną. Siekdami išguiti islamą, Bizantijos imperatoriai skatino krikščioniškų tautų apgyvendinimą Kilikijoje, ir tarp tų tautų aktyviausi buvo armėnai, kurie sparčiai apgyvendino Kilikiją ir Kapadokiją. 11 a. Bizantijos imperijai nusilpus, armėnai šiose vietose sukilo ir įkūrė savo nepriklausomą valstybę Kilikijos Armėniją, išsilaikiusią iki 14 a. Asklepijus
⁹⁾ Asklepijus (Eskulapas) - medicinos ir gydymo dievas, Apolono ir mirtingosios Tesalijos karaliaus duktės Koronidės sūnus. Pagal trečiąją versiją Apolono ir Arsinojės sūnus.
Taip pat skaitykite >>>>>
Pagal Asklepijo gimimo mitą, Apolonas nužudė nimfą Koronidę už neištikimybę, o kai nimfos palaikai buvo deginami lauže, iš jos įsčių išėmė kūdikį Asklepiją, kurį vėliau nunešė kentaurui Chironui, kad užaugintų jo sūnų. Asklepijas gimė mirtingas, bet vėliau jam buvo suteiktas nemirtingumas. Asklepijas simbolizuoja gydymą, medicinos meną, tuo tarpu jo duktė Higėja – švarumą ir prevenciją. Jo atributai buvo gaidys ir lazda su apsivijusia gyvate. Buvo aukojami gaidžiai, tai minima Platono dialoguose.
Nuo 300 pr.m.e. Asklepijo kultas labai išpopuliarėjo. Jo šventyklos buvo vadinamos asklepionais, daugybė piligrimų keliaudavo į šventyklas siekdami išgyti. Piligrimai visą naktį jose miegodavo ir kitą dieną pasakydavo savo sapnus Asklepijaus šventikams. Žymiausia Asklepijo šventovė buvo Epidaure, šiaurės Peloponese. Manoma, kad legendinis gydytojas Hipokratas pradėjo savo karjerą Kos salos asklepione.
¹⁰⁾ Pamfilija - istorinė sritis Mažosios Azijos pietuose tarp Likijos ir Kilikijos, besitęsianti nuo Viduržemio jūros link Tauro kalnų (dabar dalis Turkijos Antalijos provincijos). Tai buvo mažas kraštas su 120 km ilgio pajūriu ir 55 km pločiu.
Senovės Hetitų šaltiniuose Pamfilija minima kaip Tarhuntasa, ir iki XIII a. pr.m.e. puoselėjo šiokį tokį valstybingumą, nors ir pripažino Hetitų imperijos valdžią. Vėliau šis pajūrio kraštas buvo sparčiai kolonizuojamas graikų, kurie čia kūrė savo miestus. Svarbiausi jų buvo keturi: Sidė, Perga, Silionas ir Aspendas. Nepriklausomybės Pamfilija neteko VII a. pr.m.e., kai ją užkariavo Lydija. Po to regionas buvo valdomas įvairių dinastijų.
Nuo 2 a. pr.m.e. antros pusės Pamfilija, kaip ir kitos Mažosios Azijos pietinio pajūrio sritys, tapo nekontroliuojamu piratų prieglobsčiu. Pompėjui susidorojus su piratais, regionas įjungtas į Romos imperiją. 43 m. Pamfilija sujungta su Likija. Po 3 a. pabaigos Diokletiano administracinių reformų buvo sukurta Pamfilijos provincija. Nuo 6 a. ją panaikinus, regiono pavadinimas nunyko.
¹¹⁾ Aspendas (Aspendos) – senovinis miestas dab. Turkijos pietuose. Jo griuvėsiai yra už 35 km nuo Antalijos. Anot legendos, jį pastatė pranašas Mopsas po Trojos karo. Prikrausė Likijai, persams. Graikų sąjungai. 333 m. pr.m.e. atiteko Aleksandrui Makedoniečiui, o vėliau, 2 a. pr.m.e. – romėnams. Tada suklestėjo ir buvo vienu iš 3-jų stambiausių Pamfilijos miestų. Jo žirgai garsėjo visame antikiniame pasaulyje. 13 a. užkariautas seldžiukų ir vėliau buvo apleistas. Jame išlikęs geriausiai išlikęs antikos teatras,
¹²⁾ Galionas (Lucius_Junius_Gallio_Annaeanus) – Romos senatorius, vyresnysis Senekos brolis. 51-52 m. buvo konsulu. Nusižudė. Minimas Apaštalų darbuose (18:12-17), kaip Korinte atsisakęs svarstyti judėjų kaltinimą prieš apaštalą Paulių.
¹³⁾ Protėjas - graikų jūrų dievas, kurį Homeras vadino „Jūrų Seniu“. Pats vardas susijęs su žodžiu „pirmas“, nes protogonos reiškia „pirmagimis“. Jo tėvai nėra minimi, kol vėlesni mitų aprašytojai neįvardino jo kaip Poseidono sūnumi Olimpo teogonijoje arba Okeano ir najadės sūnumi bei Poseidono ruonių kaimenės piemeniu. Jis turėjęs sugebėjimą spėti ateitį, tačiau vengė atskleisti savo žinias. Dėl to iš jo išgauti pranašystę buvę sudėtinga. Stengdamasis išvengti klausimų jis galėjęs įgauti įvairius pavidalus - vandens, ugnies ar laukinių gyvūnų. Į klausimus apie ateitį jis atsakydavęs tik tiems, kurie jį sugeba pagauti. Korinto griuvėsiai
Odisėjoje Protėjas vaizduojamas protingu, senu ir gebančiu keisti pavidalą jūros dievu, kuris gyvenęs smėlėtoje Faroso saloje, Nilo deltoje, kaip ruonių piemuo. Farose jis sveikino keliaujantį jaunąjį dievą Dionisą (daug vėliau šioje saloje pastatytas Aleksandrijos švyturys, vienas iš septynių pasaulio stebuklų).
¹⁴⁾ Korintas - kalnų apsuptas miestas Graikijoje, prie įspūdingo Korinto kanalo, kuris jungia Egėjo ir Jonijos jūras; antrasis pagal dydį miestas Peloponeso pusiasalyje, 78 km į vakarus nuo Atėnų.
Senovės Korinto miestas buvo kitoje vietoje nei dabartinis. Jo įkūrėju laikytas Helijo palikuonis Korintą. Korinto valdovų pirmtakas buvo Sizifas. Anot Homero, Korinte Medėja nužudė savo vaikus. Korintas buvo pagarsėjęs Bakcho (graikų tapatinamo su Dionisu) garbinimo centras. Jo centrinė šventykla Akrokorintas buvo skirta Afroditei. Taip pat Korinte buvo rengiamos Istmo žaidynės.
Korintas aktyviai dalyvavo senovės prekyboje. Jis valdė du uostus – Lechaioną prie Korinto įlankos ir Kenchreai prie Sarono įlankos. Jau tada buvo suplanuotas Korinto kanalas, tačiau vietoj jo pastatytas diolkas – kelias pervilkti valtis per Istmo sąsmauką.
Peloponeso karų laikotarpiu Korintas palaikė Spartos pusę, tačiau ilgainiui jis su Tėbais buvo nepatenkintas Spartos hegemonija, todėl pradėjo Korinto karą, kuris dar labiau nusilpnino šį polį. Karai atnešė Korintą į Makedonijos glėbį. 338 m. pr.m.e. Makedonija suvienijo visas Graikijos valstybes į Helenų sąjungą, kurios sostine tapo Korintas. Dėl to ši sąjunga dar vadinama Korinto sąjunga. Tačiau tai reiškė Korinto, kaip nepriklausomo polio, pabaigą.
146 m. pr.m.e. miestą užėmus romėnams, jis ėmė priklausyti Romos Imperijos Achajos provincijai. Mūsų eros pradžioje Šv. Paulius pasakė savo žymiąją prakalbą korintiečiams. Pirmąkart į Korintą Paulius atvyko 51 ar 52 m., kai Achėjos prokonsulu buvo Galionas, ir čia praleido 18 mėn. Antrąkart Paulius atvyko 58 m. pavasarį ir čia praleido 3 mėn. Tikriausiai tada ir parašė Laišką romėnams.
Vėlesniais laikais Korintas ištuštėjo.

¹⁵⁾ Eutidemas - retorikas iš Finikijos.
¹⁶⁾ Euksenas - pitagorietis iš Heraklėjos Ponte; manoma, kad nebuvo labai rimtu filosofu, nes buvo „pilvo vergas“.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis