Giedrius Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos

Kai bemaž kiekvieną dieną keliuosi ir leidžiuosi Žaliakalnio funikulieriumi^*), ištinka aibė visą laiką naujų dalykų: rytą - šilta, vakare – šalta; žemyn – su vienu palydovu, aukštyn - su kitu; apie vienus politikus su vienais bendrakeleiviais pašnekame vakare, o su kitais ir kitus – ryto valandomis; vieni dejuoja dėl to, kiti dėl ano, treti tyli suvis arba kalba nesustodami. Su niekuo dėl nieko nesiginčiju; kelionė trumpa, o į darbą ir taip vėluoju. Todėl kalbamės tezėmis ir postulatais, teoremomis ir zigzagais, persmelkdami žodžių srautą ironiška intonacija, šypsniu ar dar kokia mizanscena. Kai tiek naujų dalykų – o jie visi svarbūs ir nepakartojami – Funikulierius gailiuosi, kad negyvenu funikulieriuje. Tasai telegrafiškas bendravimo būdas išlaisvina daugybę laiko, kurį gali skirti gilesniems dalykams. Daugybę brangių gyvenimo valandų mes praleidžiame jas ilgindami ir pildydami visokiausiais niekais, bereikšmėmis frazėmis, suteikdami svarbos besvarbiams reiškiniams ir nesibaigiančiomis tiradomis komentuodami visiems gerai žinomus menkaverčius būties ir buities faktus. Psichofizine analizė nutolo kaip nuo kranto laivas. Gelmė nebereikalinga. Intelektualinė glaukoma jau užblokavo ir pakraščių bei paraščių regėjimo kampą. Nusilpo ryškiai kalbančiųjų gomurių raumenys. Suglebo pajautos, pojūčiai, ištaros ir apgalvos. Nebeliko prasmių reikšmės bei reikšmių prasmės. Pilkuma ir pasikartojimai gaubia rudens gniaužtuose šąląnčią, žiemos kaip kokio išsigelbėjimo laukiančią žemę. Bus dar sutėmiau ir dar šaltingiau. Rudeningi vėjai draskys mūsų vis tuos pačius sakinius ir tas pačias pavardes bei titulus bevapančias lūpas, įdėmiai laukdami pokyčių.

Taip, noriu pokyčių. Man pabodo kasdien kalbėti apie orą, Seimą, saugumą ir kamščius. Man koktu klausytis pypsiukais dangstomų keiksmų į karines pratybas panašėjančių tv-šou tekstuose. Nusibodo dažų laistymas girta ranka ant sienų, bebalsių triumfas ir silikoninių gražuolių paradai. Aš netikiu dirbtinėmis pardavėjų šypsenomis daiktų koncentracijų parduotuvėse. Teatras mane baugina baisiu riksmu ir nuoširdžiu režisierių noru scenoje išvemti aktorių vidurius. Aš bijau sėsti į taksi ir užeiti į kavinę, nes ten nežmoniškai dideliu pneumatiniu plaktuku kala nesibaigiantis bum-bum-bum-čik'as. Netikiu nė vienu žodžiu, spausdintu glianciniuose žurnaluose moterims. Mane kasdien pagauna šimtai būrėjų ir horoskopų, paženklintų kortų ir du kartus plikytos kavos tirščių lavina, skandinanti paskutinį šansą keisti ir keistis. Tačiau ir tai ne viskas: o virtualios erdvės? Jos medūziškos rankos baigia išstumti iš mano gyvenimo realų pasaulį, sapnus, idėjas, abejones ir atradimus. Virtuali erdvė suėda viską, ko aš dar nesugalvojau, ir liepia man paklusti jos Didenybei. Virtualu – tai tik miražai, tokie patys, kokie jau sukurti ir realioje erdvėje. Virtualybėje mes tik atkartojame visa tai, nuo ko norėjome pabėgti būdami priklausomi daiktams ir savo kūnui.

Dabar aš bandau atstatyti suirusį balansą – kiekvieną vakarą klausausi po vieną Johano Sebastiano Bacho kūrybos įrašų plokštelę. Ar kas plačiau žino, kad visa šio neįtikėtino genijaus kūryba yra tarsi Senojo ir Naujojo Testamentų muzikinė versija. Ar kas kur aiškina, atskleidžia ir išryškina J.S. Bacho motyvo prasmes, kurios ištobulintos kūrybinės sistemos dėka galėjo būti amžininkų išgirstos ir suvoktos kaip Šventojo Rašto eilutės? Su visa jausmų skale: nuodėmė ir atgaila, skausmas ir džiaugsmas, ašara ir juokas. Klausiu savęs ir Jūsų – ar toji muzika skambėtų šiandien, jei ne jos paslaptis, kuri nežinomu būdu išsiskleidžia šiandienio klausytojo pasąmonėje. J.S. Bachas taip pat kalbėjo apie orą. Bet jis mokėjo kalbėtis ir su Dievu. Jis Jo klausinėjo, o tasai siųsdavo jam savo naujus klausimus. J.S. Bacho kūryba yra dialogas su Dievu, kuriame susitelkusi buvo visa tuometė Vokietija. Kokiame Dieve šiandien susitelkusi Lietuva? Koks motyvas, skambantis pro išbelstus garsiakalbius fejerverkų metu Vėlinių proga gali ką panašaus pranešti? Mūsų kūryboje nebeliko motyvų, kurie ką nors reikštų.

... Sutemų gaubiamame Kaune regiu dar vieną nemokšiškai purškiamą šlykštų zigzagą ant muziejaus sienos, kurį postmoderniai mąstantis menotyrininkas pavadino „akcija“. Leiskit perfrazuoti žinomus ispanų tapytojo ir grafiko Francisko Josė Gojos žodžius: „Sąmonės miegas gimdo pabaisas, keisdamas pastarąjį į akcijas. Deja, ne banko...“

^*) Žaliakalnio funikulierius - vienas iš dviejų Kauno keltuvų, pirmasis Lietuvoje, ir vienas seniausių tebeveikiančių keltuvų Europoje; veikia nuo 1931 m. 1996 m. paskelbtas respublikinės reikšmės kultūros vertybe, turinčia istorinę, technologinę ir architektūrinę vertę; 2003 m. - kultūros paminklu.
Keltuvas vienkelis su 2 vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. 1200 mm pločio bėgiai plieniniai; 142 m ilgio trasos pasvirimo kampas 25,9%. Vagonai mediniai, apkalti skarda, talpina 36 keleivius, juda 2 m/s greičiu. Kelionė trunka 1 min. 38 sek. Po 2003 m. rekonstrukcijos vagonuose skambėjo specialiai keltuvui sukurta kompozitoriaus G. Kuprevičiaus muzika.

Nemunas, 2006 m. lapkričio 9-15 d. Nr. 39 (127-568)

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis