Lietuvių literatūros tendencijos

Šiandien literatūroje ima ryškėti tendencijos, apie kurias prie 10 m. nebūtume net nepagalvoję. … Apskritai mūsų literatūros statinys yra lyg su internetinio dizaino ženklu – "under construction". Vyksta darbai…

Modernistiniai ieškojimai Europoje ypatingos paklausos neturi. Romanas atlieka pažintinę funkciją, jis suprantamas platesniam skaitytojų ratui… Proza tampa svarbesnė už poeziją. Gera prozos knyga gali leidyklai atnešti komercinę sėkmę, o apie poezijos knygas to nepasakysi. Poezijai reikalingas pasišventęs žmogus, išlavinto skonio skaitytojas, o romanui pakanka ir eilinio vartotojo. … Knyga atlieka terapinę funkciją.

Lietuvių poezija Europoje – "kultūrinės labdaros" reikalas, užsienio visuomeninės bei valstybinės institucijos kviečiasi poetus skaityti kūrybos, skatina vertimus, remia leidybą ir t.t. Poezija yra savotiška literatūrinių mainų puošmena, o poetais reikia rūpintis, juos palaikyti ir net išlaikyti. Patys išsilaikyti gali tik geriausi ir garsiausi poetai, kai jų knygos pradedamos pirkti vien dėl vardo.

Prozos baruose yra priešingai – čia komercinės sėkmės nereikia susilaukia nepretenzingi autoriai, sugebantys įtikti vidutinio skaitytojo skoniui. Šiandien kriterijumi tampa jo išpardavimo rodikliai… Bestseller - slapta kiekvieno prozininko svajonė, ir taip svajoti yra žmoniška. Nepaisant to, jog komercinis kriterijus tarytum prieštarauja pačiai meno idėjai, yra lyg nesuderinamas su kūrybos esme. Kūryba dėl prekybos? Dėl pinigų? Šį prieštaravimą rašytojas galėtų įveikti tik įsivaizduodamas, jog masinis skaitytojas neva turi didelių dvasinių poreikių ir savo pinigus aukoja tauriam reikalui, nes negali gyventi be geros knygos. …

Visgi neabejotina, jog knygos populiarumą galima sukurti reklamos technologijomis… Knygos viršelis turi iš tolo traukti akį, tematika kutenti instinktus (erotikos ir detektyvo dozuota mišrainė), autoriaus vardas turi skambėti žiniasklaidoje ir t.t. Knyga agresyvėja, ji taikosi į žmogaus kišenę, bet ne į sielą. Vis stipresnis knygos hedonistinis elementas. Ypač prekybos centruose išdėliotos knygos asocijuojasi su visu tuo, kas aplinkui yra valgoma ar kitaip suvartojama. … Atrodo, kad autorius savo skaitytoją mieliau įsivaizduoja stovintį su jo knyga prie kasos, o ne sėdintį bibliotekoje (šiandien svarbesnis perkantysis žmogus, homo consumer).

Manau, knygų prekybos persikėlimas iš knygynų į didžiuosius prekybos centrus reiškia ir kūrybos stimulo migravimą – nuo autonomiškų kūrybos impulsų ("saviraiškos" poreikio) prie heteronomiškų, praktinių interesų, kurie sujungia autoriaus kūrybinį žaidimą su "piniginės argumentu". Autorius, rašantis nebe vien sau, taip pat yra naudingas – jis padeda užsimiršti paprastam žmogui, teikia jam dvasinių išgyvenimų. Paprastas žmogus dar nėra prastas žmogus, reikia ir juo pasirūpinti. …

Europos sąjungos narės siekia pažinti kaimynų istoriją, gyvenimo būdą, papročius, problemas. Tam reikalingas epinis pasakojimas, o tinkamiausias žanras yra romanas; … į literatūrą grįžta paprastos, kasdieniškos istorijos. Knygų pasaulyje susitinka ir vienas kitam netrukdo masinis ir elitinis skaitytojas (kaip tokios "adaptuotos" literatūros sektinas pavyzdys dažnai prisimenamas Umberto Eco romanas "Rožės vardas"). Todėl modernistinė hermetiška kūryba su individualiomis autoriaus išmonėmis … darosi nebeaktuali, net anachronistiška. Modernistinis eksperimentas šiandien yra neinformatyvus… Kam šiandien gali rūpėti "prieštaringas ir dramatiškas asmens pasaulis", jo "turtinga vaizduotė", kai tikrojo pasaulio dramatizmas yra nepalyginamai įvairesnis, turtingesnis? Gyvenime slypi daugiau netikėtumų, nei gali įsivaizduoti pats kūrybingiausias menininkas… Nauju reiškiniu literatūroje gali tapti kad ir darbas Airijoje (L. Muktupavelos "Pievagrybių testamentas").

Dažnai modernistinis rašymas dangstomas postmodernizmo retorika, kuria menininkas susikurdavo savo "alibi" – teisę rašyti nepaisant jokių literatūros konvencijų ir griauti visas estetines bei etines idėjas. …Modernistinė saviraiškos kūryba Europai nėra aktuali. Modernizmas šiandien išsekęs, jo recidyvai rodo atsilikimą ar mėgdžiojimą. …

Globalizacija – kultūrų ir tautybių suartėjimas – subtilus procesas. Visa, kas galėtų būti aštru, kas užgautų tikėjimą, tradicines gyvenimo normas, kas išprovokuotų nesantaiką, yra tabu. Esi lietuvis – tai kokią turi teisę rašyti, tarkim, apie žydus? Kad ir su didžiausiomis simpatijomis? Blogai rašyti apie juos, savaime aišku, negalima, gerai rašyti taip pat netinka (esi svetimas, tai ir nesikišk), o jei lietuviai apskritai apie juos nieko neberašys – bus manoma, kad tyčia diskriminuoja šią temą slėpdami savo nepakantumą. Kaip tai įmanoma gyvenant Vilniuje, kuriame buvo tiek sinagogų? Taip skatinama nedramatiška, konformistiška, politiškai korektiška literatūra… Tai naujas tautų draugystės variantas. …

Senos knygos Nebeturi perspektyvos ir mūsų tradicinis "agrarinis palikimas", jei tik nebus atnaujintas (gal Mariaus Ivaškevičiaus stiliumi)… Tradicinis personažas – mitologizuotas valstietis – dabar nebepažįstamas mums patiems, ką ju kalbėti apie Vakarų europietį?… Tas mūsų stereotipiškas valstietis yra įaugęs į žolę, įsmigęs į žolę. Gilus kaip šulinys, aukštas kaip to šulinio svirtis, kietas kaip kuolas ganykloje gyvuliui pririšti. Jo pasaulis siekia tiek, kiek mato žvilgsnis žmogaus, nejudančio iš vietos. … Valstietiškoji kultūra nepasižymi nei intelektualiniais laimėjimais, nei pilietiniu aktyvumu. Jos politinis veiksmas – pasyvus kolektyvinis pasipriešinimas svetimoms ideologijoms, tradicinių vertybių gynimas, bendruomeniška savisauga. Todėl visuomenės energija prasiveržė ne naujos grožinės literatūros kūriniais, o neregėtu eseistikos srautu.

Taigi pas mus klesti eseistika, o gero romano – nėra. Jei esi bent kiek raštingas, anot J. Erlicko, gerą esė parašysi perskaitęs vieną kitą mažai žinomo užsienio autoriaus veikalą, - esė pas mus atsiranda kaip intelektualinio ar psichologinio rezonanso fenomenas. … Iškyla badinamasis euroromanas. Populiarus romanas panašėja į didelį laikraštį. Randasi literatūra, paraleliška žiniasklaidos pasauliui, pulsuojanti dienraščių ir TV aktualijomis. Patys rašytojai pripažįsta, kad skaityti laikraštį yra įdomiau už grožinę knygą. …

Žiniasklaidos sensacijai artimas knygas rašyti skatina leidyklos, tokį savo vaidmenį supranta ir patys rašytojai. Neatsitiktinai šiandien daugiau prestižo turi žurnalistika, į ją veržiasi jaunieji talentai, o filologijos studijos lieka kaip rezervas visiems silpniesiems, atsiliekantiems, neva "plaukiojantiems". [Tuo tarpu] anų dienų studentai literatai nesustojo ties literatūros ribomis, dažnas jų prasiveržė į politiką. Perfrazavus J. Erlicką, iš nieko tapo kažkuo, bet atgal niekuo tapti jokiu būdu nenori. Todėl nieko Lietuvoje darosi vis mažiau…

Kai literatūra pernelyg pririšta prie gyvenimo kasdienybės, ji darosi "mirtinga", jos "galiojimo laikas" anksčiau ar vėliau baigiasi, knygos išmetamos su laikraščiais. …

Sovietinė sistema išugdė romantinę modernistinę kūrėjo laikyseną: savo kūrybą menininkas laikė beveik pilietinio pasipriešinimo veiksmu… Rašymą suvokė kaip individualios laisvės gynimą, maištą prieš konjunktūrą ir pan. Buvo suformuotas anarchistinis menininkas, atsiplėšęs ne tik nuo prisitaikėliškos visuomenės, bet ir nuo romantinės valstietiškos tradicijos. … Atrodė – štai drąsi, laisva, naujoviška literatūra, ir niekas jos nesuvaržys. … Šiandien jau aišku, kad nėra jėgos, stipresnės už pinigą. Komercinis kapitalizmas šiuos menininkus laisvūnus nupirko ir pažabojo, sugriaudamas idealistines jų iliuzijas. Negali būti nė kalbos apie jokią kūrybos laisvę ir menininko saviraišką. Jo talentas yra ne duotas, o užduotas…

Taip sovietinio menininko maištingą laisvę sugriovė ir jį pasiglemžė stipresnė – kapitalistinė – sistema, paverusi rašytoją planiniu meninės produkcijos gamintoju (tokią kūrybos traktuotę – menininkas kaip intelektualinis darbininkas – skelbė ir marksizmo teorija). .. .Menininkas netenka arogancijos, šiandien arogantiški bankininkai ir politikai. Komercinio pasaulio cenzūra stipresnė už ideologinio. Bet autorius visuomenei reikalingas, jis turi būti gerai matomas, gyvas, ryškus. Miręs autorius – nereikalingas autorius (Jurga Ivanauskaitė). Ne tik gyvas, bet ir gražus, šaunus. Autorius, kaip ir jo knyga, privalo turėti komercinę išvaizdą.

Bet gal visa tai nėra blogai? Juk ir Fiodoras Dostojevskis buvo pažabotas leidyklų sutarčių, rašė už pinigus. … Jei knyga gerai perkama, ką autoriui gali bereikšti kritikas? nei jis spėja skaityti tų knygų, nei gali jų įoirkti. O jei ir parašo ką nors nekomercinėje spaudoje – kas jį ten girdi, kas jį skaito?

Visa – tiesiog įdomus gyvenimas, kurį galime palyginti su stagnacijos laikų egzistencija, kai parduotuvėse buvo dviejų rūšių dešros – kepeninės ir kiek brangesnės, o knygynuose – dviejų rūšių knygos – ideologizuotų literatūros surogatų ir tų – tikresnių.

Sutrumpintai pagal R. Tamošaitis. Jurbarko forumo pamokos: lietuviškas euroromanas, Metai, 2004, Nr.1    


Šis straipsnis minimas ir straipsnyje V. Pilipauskaitė. Žurnalistinis romanas: tarp pseudobiografijos ir autoterapijos (Metai, 2006, Nr. 11), kurio ištraukas čia pateikiame:

< ... > Intelektualioji kūryba yra pasitraukusi į tokių [akademinės sferos] skaitytojų domėjimosi periferiją. Tai nekeista atsimenant, kad, pasak Jeano Baudrillard'o, „nuo šiandien vienintelė tikra kultūrinė praktika – masinė, mūsų kultūra (nebėra jokio skirtumo) yra manipuliacinė, atsitiktinė, ženklų labirinto praktika, nebeturinti jokios prasmės"1). Vertybės, kuriomis disponuoja populiarioji kultūra, išsidėsčiusios „ne vertikalioje egzistencijos, o horizontalioje gyvenimo stiliaus plotmėje"6; kad kūrinys įgytų vertę vertybių ir estetikos požiūriu, būtina vertikalė.

< ... > Tekstai nuo meninės literatūros dažnai krypsta į publicistinio diskurso pusę, todėl literatūrologų vis dažniau įvardijami kaip „žurnalistiniai". < ... > „Tam tikra žurnalistikos šaknų fenomenologija yra metafizinė. Ji išreiškia suklastoto laiko epistemologiją ir etiką. Žurnalistinis pateikimas formuoja ekvivalentinio momento laikiškumą. Viskas yra maždaug vienodos svarbos, viskas vienadienėje plotmėje. <…> Žurnalistinė rega maksimaliai paveikiai išaštrina kiekvieną įvykį, kiekvieną individualią ir socialinę konfigūraciją, bet galanda vienodai. <…> Paradoksalu, bet ši vaizdaus aktualumo monotonija veikia kaip anestetikas. Iš didžiausio grožio ir didžiausio siaubo baigiantis dienai telieka skuteliai. Mes vėl sveikutėliai ir nekantriai laukiam rytinės laidos"2). Pagal tokius principus sukurti romanai panašūs į populiarias televizijos pokalbių laidas ar moterų žurnaluose spausdinamas „nepakartojamas" gyvenimo istorijas. Jie išplečia žurnalų siužetus ir kartu degraduoja romano žanrą. Pasak Frederico Jamesono, „visa šiuolaikinė mūsų visuomeninė sistema praranda gebėjimą grįžti į savo praeitį ir ima gyventi nuolatinėje dabartyje, nuolatinėje kaitoje"3), o žurnalistinis diskursas kaip tik ir ženklina dabarties tikrovę. < ... >

Įdomi ir A. Giddenso pastaba apie autobiografijos kaip autoterapijos svarbą potradicinėje visuomenėje, atskleidžianti dar vieną žurnalistinio žanro populiarumo aspektą. Pasak sociologo, psichoterapeutai moderniam žmogui, susiduriančiam su tapatybės problemomis, siūlo rašyti dienoraščius, plėtoti realias ar įsivaizduojamas autobiografijas: „Autobiografija, ypač suprantama plačiąja prasme kaip suinteresuoto individo sukurta – užrašyta arba ne – interpretacinė savo paties istorija iš tikrųjų yra asmens tapatumo moderniame socialiniame gyvenime šerdis"4) . Rašydami žmonės išsipasakoja, išsilaisvina nuo vidinių įtampų, nerimo ir vienatvės, perkuria save, atsiveria; nykstant aukštosios ir žemosios kultūros, žanrų riboms, kai pasikeičia rinkos sąlygos, išrašytoms autobiografijoms paprasta tapti knygomis. Autobiografinės žurnalistinio romano ypatybės Regimanto Tamošaičio išskiriamos kaip itin patrauklios skaitytojams: „Tokie apsinuoginimai imponuoja, patraukia. Visa tai žmogiška, daugelio iškentėta. Personažai artimi mums, bet jie tipiški, sakyčiau, bendražmogiški – kaip kokios schemos. Tarytum kokie kaimynai, gyvenantys už tvoros: įdomu stebėti, kas su jais atsitinka, bet geriau juos stebėti iš tolo. <…> Lyg tikros biografijos, lyg meniškumo pretenzijos, – kažkoks žurnalistinis gaivalas"5). Drąsa apsinuoginti literatūrinėmis formomis, kaip pažymi R. Tamošaitis, itin būdinga šiuolaikinei lietuvių moterų prozai („mūsų šiandienos literatūroje jos dažnai yra kur kas drąsesnės nei vadinamoji stiprioji lytis. Jos nebijo apsinuoginti"6) ). Ši tendencija greičiausiai susijusi ir su feministinių idėjų perpratimu, pragmatiškojo feminizmo kontekstu… < ... >

Vienas garsiausių pragmatiškojo feminizmo pavyzdžių yra 1996 m. išleistas britės Helenos Fielding, televizijos žurnalistės, romanas „Bridžitos Džouns dienoraštis". Tokio moters tipo kaip Bridžita Džouns, pasak kritikų, iki H. Fielding knygos literatūroje dar nebuvo: kovojančios su savo kūnu, skaičiuojančios kalorijas ir nesulauktus telefono skambučius, bijančios nėštumo dėl pakisiančių kūno formų, visais įmanomais būdais siekiančios karjeros, ir kartu nepaliaujamai ieškančios pono Teisingojo, to Vienintelio…

Nuorodos:

1) B a u d r i l l a r d  J.  Simuliakrai ir simuliacija, 2002

2) S t e i n e r  G.  Tikrosios esatys, 1998

3) J a m e s o n  F.  Kultūros posūkis, 2002

4) G i d d e n s  A.  Modernybė ir asmens tapatumas, 2000

5) T a m o š a i t i s  R. Perkantis žmogus // Metai. – 2005. – Nr. 11.

6) T a m o š a i t i s  R.  Tamsiojo gyvenimo kronikos // Metai. – 2006. – Nr. 4

 

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė