Skiriama trečiajam iš trijų valstybės pareigūnų

Valdžios kvaitulys
J. Grolle, P. Bethge, M. Dethmer ir kt.

"Mūsų nuogasis valytojas", - tyčiojasi prižiūrėtojas Berusas, žiūrėdamas, kaip klūpantis priešais kalinys Nr. 77 savo palaidine valo klozetą. „Briauna dar purvina“, - kabinėjasi vienas iš kitų dviejų uniformuotų kankintojų, kurie stovi pusračiu apsupę savo auką. Kalinys klusniai nuvalo ir klozeto briauną.

Ir kankintojai, ir auka yra aktoriai. Tai scena iš neseniai pasirodžiusio vokiško filmo „Eksperimentas“. Žiūrovai nustėrę stebi, kaip kalinio Tarko pasipriešinimas palaužiamas vis labiau žeminančiomis bausmėmis. Scena tualete, kaip ir visas filmas, remiasi tikrais faktais. Scenarijus paremtas vienu garsiausių psichologinių eksperimentų, kada nors atliktų su žmonėmis: tai vadinimasis 1971-ųjų Stanfordo kalėjimo eksperimentas.
Das Experiment, 2001

Jo autorius psichologas Philipas Zimbardo*) surinko grupę studentų, paskirstė jiems kalinių ir prižiūrėtojų vaidmenis ir visus uždarė improvizuotame kalėjime universiteto rūsyje, kad galėtų stebėti jų elgesį. Prižiūrėtojų uždavinys buvo 14 dienų palaikyti ramybę ir tvarką.

Nepraėjus nė trims dienoms, universiteto rūsyje įsiviešpatavo teroras, o Zimbardo pavyko drastiškai duomenimis patvirtinti hipotezę: ne žmogaus charakteris, o aplinkybės nulemia žmogaus žiaurumą. Jei žmogui pasitaiko proga nebaudžiamai terorizuoti kitus, jis tai daro.

„Net jei valdžią įgis visai normalūs žmonės, - sako Zimbardo, - jų elgesys pastebimai pasikeis. Eksperimentas parodė, kaip lengvai puikūs žmonės virsta tikrais velniais“.

Nelinksmos Zimbardo išvados: juk valdžia ir bejėgiškumas, prievarta ir klusnumas būdingi visoms šiuolaikinėms visuomenėms, visoms gyvenimo sritims. Tik tokiomis sąlygomis kaip kalėjime prievarta pasirodo be kaukės.

Tačiau firmose, ligoninėse, visuomenės institucijose, bažnyčiose, mokyklose ir šeimose egzistuoja tokia pati specifinė valdžios struktūra. Visi daugiau ar mažiau paklūsta taisyklėms, kurias diktuoja kitų valdžios siekimas. Visi žaidžia visuotinį valdžios pokerį. Kyla klausimas, ar visus kamuoja pagunda paleisti nuo grandinės vidinius demonus?

Žmogus gimdamas patenka į besąlygiškos priklausomybės situaciją – jis yra absoliučioje tėvų valdžioje. Kasmet užregistruojama daugybė tėvų prievartos savo vaikų atžvilgiu atvejų – tai sukrečiantis įrodymas, kad net motinos ar tėvo instinktas ne visada apsaugo nuo piktnaudžiavimo absoliučia tėvų valdžia.

Vėliau, tapęs mokiniu, žmogus pats įtraukiamas į kovą už valdžią. Mokyklose vyksta kova už valdžią tarp klasės ir mokytojo ir tarp mokinių. Jei mokytojas nesugebės primesti savo valios klasei, jo darbas gali virsti pragaru, tačiau, kita vertus, mokytojai labai dažnai išlieja pyktį ant atskirų mokinių. Jei mokytojas dažnai viešai kompromituoja auką, tyčiodamasis prieš visą klasę iš jo kvailumo, tai galų gale palūš net labai tvirtas mokinys. Paprastai tokie mokiniai atsiduria žemiausioje klasės hierarchijos pakopoje.

Baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti, žmogus vėl atsiduria kovos už valdžią sūkuryje. Iš pat pradžių svarbiausias jo uždavinys yra plėsti savo valdžios sferą. Frazė "padaryti karjerą" atspindi aukščiausią siekimą darbe. Tačiau karjera visų pirma yra ne "didelių laimėjimų", o padėties, leidžiančios naudotis valdžia, sinonimas.

Gyvenimo pabaigoje, ai žmogų apninka daugybė ligų, jis patenka į tokią pat besąlygišką priklausomybę, kaip ir atėjęs į pasaulį. Jis visiškai priklauso nuo ligoninės ar globos namų personalo malonės ar nemalonės.

Kiekviename žingsnyje, kartais akivaizdžiai, bet dažniausiai simboliškai pasireiškia hierarchija: mes žinome, kas yra apačioje, o kas viršuje. Paprasčiausias pavyzdys – antpečiai armijoje parodo, ant kokio valdžios laiptelio stovi kariškis. Das Experiment, 2001

"Visi kovoja su visais", - sakė prancūzų filosofas Michelis Foucault, pratęsdamas savo pirmtako Nietzschės, kuris valdžios siekime įžvelgė gamtos dėsnį, mintį.

Toje visuotinėje kovoje galingiausieji stengiasi išsiskirti iš tų, kurie yra "tik" galingi. Globalizatoriai jau seniai kovos už valdžią arena pasirinko Žemės rutulį ir kuria imperijas, kuriose niekada nenusileidžia saulė.

Jau tūkstančius metų išminčiai bando įminti mįslę: kas sukelia nepasotinamą valdžios troškimą. Kas lemia tai, kam pavyks pakilti į viršūnę? O svarbiausia: kaip valdžia paveikia tą, kuris ją įgyja?

Nuo 7-ojo dešimtmečio psichologai diskutuoja, kiek žmogaus elgesys priklauso nuo polinkių ir nuo situacijos ir ar jį reikėtų sieti su paveldimumu bei charakteriu, o gal traktuoti kaip reakciją į auklėjimą bei aplinką. Psichologą Zimbardo sužavėjo situacijos teorija. Jis formulavo labai svarbius klausimus, pavyzdžiui: ar visai padorūs žmonės tam tikromis aplinkybėmis gali tapti žiaurūs ir brutalūs? Kodėl kalėjimuose pasireiškia brutalumas? Ar todėl, kad ir kaliniai, ir prižiūrėtojai iš pradžių yra psichopatai, ar todėl, kad (kaip mano Zimbardo) pati sistema yra patologiška ir primeta prižiūrėtojams sadistišką, o kaliniams agresyvų elgesio modelį?

Eksperimentu Zimbardo norėjo pagrįsti hipotezę, kad neribota valdžia sudaro palankias sąlygas patologijai atsirasti. Eksperimentas turėjo parodyti, kaip keičiasi visiškai normalūs žmonės, įgiję naujus visuomenės vaidmenis ir atsidūrę kalėjimo sistemoje. Iš daugelio pageidavusiųjų dalyvauti eksperimente atrinkti tie, kurių asmenybėse pastebėta mažiausiai polinkių į nukrypimus. Tačiau rezultatas apstulbino net patį eksperimento sumanytoją.

Prižiūrėtojų ir kalinių vaidmenys atrinktiesiems buvo paskirstyti burtais. Kad subjektyvūs išgyvenimai būtų tikresni, kalinių vaidmenį atliekantys eksperimento dalyviai buvo sulaikyti policijos ir užrištomis akimis atgabenti į improvizuotą profesoriaus Zimbardo kalėjimą Stanfordo universiteto rūsyje.

Ten jų jau laukė prižiūrėtojai – uniformuoti, su vėzdais ir raktų ryšuliais rankose, su tamsiais akiniais. Jie atrodė anonimiški, oficialūs ir autoritariški. Kaliniai ir prižiūrėtojai turėjo būti visą laiką stebimi: slapta vaizdo kamera fiksavo viską, kas vyksta kamerose bei koridoriuje, buvo įrašomi visi pokalbiai.

Kaliniai pradėti vadinti numeriais, nuskusti plikai ir perrengti kalinių drabužiais. Apatinių baltinių jie negavo. Iš moteriškų pėdkelnių pasiūtos kepurės ir grandinės ant kulkšnių turėjo priversti kalinį pajusti, kokioje žeminančioje padėtyje jis atsidūrė.

Pirmoji diena praėjo ramiai. Tačiau naktinė prižiūrėtojų pamaina nuobodžiavo ir nutarė šiek tiek paįvairinti sau darbą. Apie pusę trijų nakties pažadino kalinius, liepė pakloti lovas, o paskui numetė ant grindų tų kalinių patalynę, kurių pastangų rezultatai jų netenkino.

Kaliniai atkeršijo: kitą rytą užsibarikadavo savo kamerose, nuplėšė nuo palaidinių numerius ir nusiėmė kepures. Paskui ėmė įžeidinėti prižiūrėtojus.

Das Experiment, 2001 Rytinė pamaina reagavo greitai ir ryžtingai: dujų balionais apsvaigino kalinius, išnešė iš kamerų jų lovas, pačius privertė nusirengti, o paskui suvarė nuogus į tuščias kameras. Maišto organizatorius uždarė po vieną sieninėse spintose.

Kalinys Nr. 8612, vienas iš maišo organizatorių, palūžo praėjus 36 valandoms po eksperimento pradžios. Paprašė Zimbardo, kad jį išleistų. Profesorius pasiūlė jam pasilikti ir būti jo šnipu. 8612-asis neteisingai suprato profesorių ir sugrįžęs pranešė kitiems kaliniams, jog niekam neleidžiama pirma laiko pasitraukti iš eksperimento. Taip improvizuotas kalėjimas kalinių akyse tapo beveik tikras.

Nuo tos akimirkos ėmė kilti įtampa. 8612-asis pradėjo šaukti ir blaškytis, kol galų gale jam buvo leista palikti kalėjimą.

Kitą dieną palūžo dar du kaliniai. Vienam prasidėjo nervų spazmai, kitą teko vežti į ligoninę. Dauguma prižiūrėtojų ėmė elgtis sadistiškai. "Esu pacifistas, man visiškai nebūdingas agresyvumas, ir neįsivaizduoju, kad galėčiau engti kitus žmones", - eksperimento pradžioje samprotavo dienoraštyje prižiūrėtojas A. Po trijų dienų jis parašė: "Pirmą kartą gyvenime gavau absoliučią valdžią ir galėjau manipuliuoti žmonėmis kaip tinkamas".

Prižiūrėtojų fantazija išgalvojant naujus engimo būdus buvo itin laki. Vakariniai patikrinimai, per kuriuso kaliniai turėjo stovėti išsitempę ir nejudėdami, tyčia trukdavo kelias valandas. Prižiūrėtojai užrišdavo kaliniams akis ir nustumdavo nuo laiptų. Liepdavo plikomis rankomis valyti tualetą.

Šeštą dieną, kai jauna kolegė Zimbardo paklausė, kaip etiniu požiūriu galima pateisinti tai, ką tenka patirti eksperimente dalyvaujantiems žmonėms, jis nutraukė eksperimentą. Tik tada profesorius suvokė, jog pats buvo pakeitęs vaidmenį: iš mokslininko virtęs kalėjimo direktoriumi.

Zimbardo manymu, išvados, kurias galima padaryti iš eksperimento, yra aiškios: "Visi turime naujai pažvelgti į save ir peržiūrėti įsitikinimą, jog niekuomet negalėtume elgtis žiauriai ir brutaliai".

Eksperimentuojant padaryti vaizdo ir garso įrašai leidžia pažvelgti į tamsiausias žmogaus sielos kerteles. Atrodytų net, jog iliuzijas išsklaidantys rezultatai tiek nuvylė psichologus, kad paskui jie jau nebenorėjo nagrinėti panašių klausimų – nuo 8-ojo dešimtmečio nebebuvo atliekama panašių valdžios įtakos žmogaus psichikai tyrimų, nors dauguma psichologų pripažįsta, jog valdžios kasdieniniame gyvenime problemos yra net kur kas svarbesnės nei valdžia politikoje.

Tačiau tyrinėtojus labiausiai sulaiko praktiniai sunkumai: prievartos eskalacija Stanfordo universiteto rūsyje rodo, kad tokių eksperimentų dalyviams gresia psichikos pažeidimai – todėl etiniu požiūriu jie yra nepriimtini. O atlikti tyrimus tikrovėje, pavyzdžiui, firmų vadovų ir jų darbuotojų santykių tema, paprastai neįmanoma dėl to, kad firmų vadovai visai nenori leisti, kad būtų analizuojamas jų elgesys bei jo motyvai.

8-ojo dešimtmečio viduryje pasirodė fundamentalus amerikiečių psichologo Davido Kipniso veikalas "Įgiję valdžią". Čia galima rasti išsamiausią "metamorfinio valdžios poveikio" aprašymą.

Kipnisas teigia, kad kiekvienas, kuris valdo kitus, sau priskiria sėkmę, o nesėkmę bendradarbiams; be to, vadovaujamus postus užimantys žmonės laiko save aukštesniais už pavaldinius. Tyrimai parodė, kad kuo labiau viršininkas linkęs griebtis spaudimo ir prievartos, tuo mažiau jis vertina savo pavaldinius.

Būtent tokios tendencijos buvo pastebėtos prof. Zimbardo eksperimentiniame kalėjime: į eksperimento pabaigą 90% prižiūrėtojų ir kalinių pokalbių sudarė tokios frazės, kaip "Ei tu, idiote, eik šen!" Kaip rodė atliktas anketavimas, kaliniais buvusių eksperimento dalyvių įsitikinimas savo verte gerokai sumažėjo.

Valdinių nuolankumas sudaro palankią terpę valdančiųjų diktatui. Apsupti pataikūnų, galų gale jie patys įtiki esą gersni už kitus ir dėl to galį daryti tai, ko kitiems negalima.

Š fenomeną idealiai iliustruoja Adolfo Hitlerio, kuris buvo valdžios demono įsikūnijimas, pavyzdys. Kaip pažymi jo biografijos autorius Ianas Kershaw, praėjus vos keletui mėnesių po atėjimo į valdžią 1933 m., Hitleris stipriai pasikeitė: nebegalėjo atsispirti pataikavimams. Iki tol nepatirtas garbinimas veikė lyg kvaišalas. Net į Bismarcką Hitleris ėmė žiūrėti iš aukšto.

Iš kur randasi polinkis apsupti save pataikūnų armija? Kam kilti sunkiu akmenuotu keliu į pačią hierarchijos viršūnę? Kodėl valdžios šauksmas toks gundantis?

Pastaruoju metu šias mįsles įminti daugiausia stengėsi biologai. Jų nuomone, viskas aišku: žmogui būdingas ne tik įgimtas valdžios alkis, bet ir įgimtas siekimas tą valdžią plėsti. "jei žmonės turi valdžią, naivu būtų tikėtis, kad jie nesinaudos ja savanaudiškai", - sako evoliucijos tyrinėtojas Bruce'as Charltonas iš Niūkaslio prie Taino universiteto.

"Žmonės dievina dominuoti kitiems, - tvirtina antropologas Christopheris Boehmas iš to paties universiteto. – Mumyse glūdi agresyvus protėvių polinkis konkuruoti".

Boehmo nuomone, šio polinkio ištakos yra beždžionių sambūvio formos. Kaip tvirtina tyrinėtojas, žmonija išsivystė iš despotiškos beždžionių bendruomenės, kurios hierarchijos viršūnėje buvo dominuojantis patinas. Tik sudėtinga visuomenės mechanizmų sistema slopina dominavimo elgesio kraštutinumus.

Pavyzdžiui, beždžionės rezus vis dar gyvena hierarchinėje bendruomenėje, kur viešpatauja teroras, o valdžia priklauso stipriausiam. Tuo tarpu šimpanzių bendruomenėje pastebima sudėtingesnė sistema, paremta abipuse kontrole. Bendruomenės vedlys išlaiko valdžią tik tuomet, jei bendruomenė pripažįsta, kad jo vadovavimas naudingas kitiems nariams. Kaip tvirtina primatų tyrinėtojas Fransas de Waalas, šimpanzių hierarchija yra pirminė visuomeninės sutarties forma.

Žmonių visuomenės kontrolė pažengusi dar toliau. Dabar sunku įgyti neribotą valdžią. Kiekvienas yra ir valdovas ir valdinys – net galingas tarptautinės korporacijos vadovas bijo paprasto kelių policininko. Be to, vieša kritika dažnai būna efektyvus ginklas prieš piktnaudžiavimus valdžia.

Valdžios evoliucija buvo sudėtinga. Ne visada turėjome tokią kontrolę, ne visada ją turime ir dabar. Daugelio tyrinėtojų nuomone, tikrasis despotizmas atsirado tik žemdirbių visuomenėse, nes sukauptas turtas leido kontroliuoti kitų gyvenimą. Be to, kuo mažiau žmonėms reikėjo kovoti dėl išlikimo, tuo daugiau laiko jie galėjo skirti vienas kito engimui. "Esame tokie privilegijuoti, kad galime eikvoti energiją darydami psichologinį spaudimą savo artimui", - sako amerikiečių psichologas Sapolskis.

Kai kuriems evoliucijos tyrinėtojams ir neodarvinistams atrodo itin svarbus faktas, kad valdžios troškimas kankina visų pirma vyrus. Siekimą viešpatauti kitiems jie sieja su komplikuotu poravimosi periodo ritualu, kurio tikslas – laimėti kuo daugiau partnerių. Atidžiau pažvelgus į daugelį kultūrų, galima įsitikinti, jog vado funkcijas atliekantys vyrai dažnai turi rekordinį vaikų skaičių. Ramzis II, galingiausias iš Egipto faraonų, turėjo 52 vaikus. Jeanas Bedelis Bokassa, save vadinęs Vidurio Afrikos imperatoriumi, didžiavosi tuo, kad yra 60 vaikų tėvas. Šiandien, atsiradus kontracepcijai, dominuojantys vyrai neprivalo būti daugiavaikiai, tačiau motyvas išlieka tas pats. "Nežinau nė vieno valstybės prezidento, kuris nebūtų linkęs pasiduoti seksualinėms pagundoms, - pasakė Francois Mitterand'as ilgos politinės karjeros pabaigoje. – Jau vien tai yra priežastis siekti valdžios".

Tačiau daugeliui tyrinėtojų vien seksualiniais motyvais paremtas valdžios troškimo aiškinimas atrodo pernelyg banalus. "Žmonės linkę siekti valdžios dėl jos pačios, - mano Johanas van der Dennens iš Grioningeno universiteto. – Turėdami valdžią gerai jaučiamės". O štai paklusimas, pasak jo, sukelia žmonėms depresiją ir priverčia juos jaustis menkaverčius. Niekas taip nežavi žmonių, kaip galimybė kitiems parodyti, jog esi už juos viršesnis. "Didžiausias džiaugsmas gyvenime – nugalėti priešus, juos išžudyti, atimti jų žirgus, nuplėšti garbę jų žmonoms ir dukterims", - taip valdžios džiaugsmus apibūdino Čingischanas.

Das Experiment, 2001 "Valdžia veikia kaip psichologinis narkotikas, - tvirtina van der Dennenas. – Kaskart norisi vis didesnių dozių". Miuncheno psichologas Freyus irgi mano, jog individo valdžios troškimas yra nulemtas evoliucijos: "Pagrindinis žmogaus veiklos motyvas yra plėsti savo valdžios sferą".

„Žmonės akylai stebi valdžios struktūras, ir kai ten atsiranda bent mažiausia tuštuma, tučtuojau bando ją užimti“, - sako Freyus. Šį reiškinį galima stebėti kad ir tada, kai senas profesorius palieka katedrą, o naujasis dar nepaskirtas – nedelsiant kyla pretendentų kova. Net už didžiųjų firmų susiliejimų, Freyaus nuomone, slypi ne tiek ekonominiai interesai, kiek egocentriniai koncernų valdytojų motyvai. Negana to, Freyus mano, jog net Budos statulų sunaikinimą Afganistane galima paaiškinti remiantis šia teorija – Alacho kariai bandė išplėsti savo valdžią ir okupuoti praeitį.

Gal ir Stanfordo universitete atlikto eksperimento metu pasireiškė beždžionių įtaka? Šiaip ar taip, net kuriant filmą „Eksperimentas“, remiantis eksperimento medžiaga, profesorius Zimbardo būtų galėjęs surinkti daug medžiagos, patvirtinančios siūlomą hipotezę. Filmavimas truko 30 d. Netrukus režisierius Hirschbieglas atkreipė dėmesį, kad aktoriai, vaidinantys kalinius, ir aktoriai, vaidinantys prižiūrėtojus, per pertraukas valgo atskirai. Paskui pastebėjo, kad ima nykti riba tarp vaidybos ir tikrovės.

Per repeticijas prižiūrėtojai dažnai bausdavo kalinius rafinuočiau, negu numatyta scenarijuje. Ypač Hirschbieglą sukrėtė spontaniškas, nieko bendra su scenarijumi neturintis sumanymas, šovęs į galvą vienam prižiūrėtoją vaidinančiam aktoriui. Kai filmuojant buvo pasakyta, jog kalinys Nr. 53 kelia problemų, jis išdrožė: „Tuoj nueisiu ir pasakysiu jam, kad jo sūnus atsidūrė ligoninėje ir yra kritiškos būklės“. Ar tą akimirką tik vaidinamas asmuo ar ir jį vaidinantis aktorius jautė malonumą, turėdamas galimybę engti kitą žmogų?

Pagal "Der Spiegel" parengė Vitalijus Šarkovas   
Š. Atėnai, 2001 m. rugpjūčio 4 d., Nr. 30 (568)  


*) Filipas Zimbardo (Philip George Zimbardo, g. 1933 m.) – italų kilmės amerikiečių psichologas, rašytojas, Drovumo klinikos steigėjas, psichologijos populiarintojas. Daug dėmesio skiria blogio, terrorizmo ir dehumanizacijos psichologijai ir labiausiai žinomas Stanfordo kalėjimo eksperimentu, aprašytu knygoje „Liuciferio Efektas: kaip geri žmonės tampa blogais“ (2007). 2008 m. išleidžia „Laiko paradoksas: nauja laiko psichologija pakeisianti jūsų gyvenimą“ (kartu su John Boyd).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis