Maratų dainius Tukaram

Tukaramas - paskutinysis iškilus "varkari" tradicijos poetas, sukūręs per 4500 giesmių, savo kūryboje visapusiškai išreiškęs atsidavusio bhakta pojūčius ir išgyvenimus.

Tukaram by 1832 Gimė 1608 m. (nurodomos ir kt. datos) Dechu, ant Indrajanos kranto, netoli Puni šudrų šeimoje, kuri vertėsi smulkia prekyba. 13 m. amžiaus jis perėmė tėvų verslą ir net kurį laiką gerai sekėsi, kol šeimą užgriuvo nelaimės: mirė tėvai ir vyresniojo brolio žmona, o pats brolis, atsisakęs pasaulietiško gyvenimo, tapo klajojančiu asketu; mirė vyriausias sūnus. Galiausiai 1629 m. sausros sukeltas badas visiškai sužlugdė Tukaramą, atėmęs bet kokias pragyvenimo lėšas. Iš bado mirė jo pirmoji žmona Rakhma, kuri sirgo astma ir, nors jis buvo vedęs Džidžą dar jai gyvai esant, ją labai mylėjo. Jai mirusTaigi Tukaramas labai gerai išgyveno gerovės laikinumo ir iliuzijos pojūčius ir visiškai atsidavė šeimos dievybės Vitchobės garbinimui.

Postūmį kūrybai davė prisisapnavęs Namdeva, žinomas poetas, Dnianešvaros mokinys ir pasekėjas, paprašęs Tukaramo tęsti himnų Vitchobės garbei rašymą. Nuo tada Tukaramas pradėjo eiliuoti giesmes, pasakojančias apie jo nelengvą kelią link Dievo, apie abejones ir nušvitimus.

Brahmanai, nenorėję taikstytis su šudros virtimu pamokslininku, žiauriai persekiojo Tukaramą. Tačiau kai Indrajana sugražino į vandenį įmestus jo kūrinius, brahmanai atsitraukė, o nemažai jų tapo ir ištikimais jo mokiniais. 1649 m. Tukaramas dingo (yra spėjančių, kad buvo nužudytas) - tie metai laikomi jo mirties data.

Paslaptingas ne Tukaramo dingimas, bet ir jo kūriniai. Dalį jo abhangų tebėra sunku suprasti.


Dechu vietovė maratų kronikose minima nuo XV a. Tukaramo laikais čia gyveno 150-200 žmonių. Mūsų laikais tai jau didelis, tačiau nesutvarkytas kaimas, kas kelia neviltį nacionalinėmis vertybėmis besididžiuojantiems maratams.

Niekas neskaičiavo Maharaštre gyvenančių varkari, tačiau jų per 2 mln., - tų, kurie piligrimystę į Pandharpurą laiko privaloma tradicija. Tai daugiausia valstiečiai, amatininkai, pardavėjai ir prekybininkai - nedaugelis jų turi aukštąjį išsilavinimą, o jei tokių atsiranda, jie dažniausiai tampa guru.

Varkari - induizmo pasekėjai, besilaikantys bhakti kelio, vedančio juos prie Vitchobės. Vieša apraiška yra kasmetinis Pandharpurą, kurį reikia pasiekti ašadhos mėnesio 11 d. Naktį šviečiant mėnesienai, lankymas. Pakeliui "burnoje turi būti dievo vardas, rankose - talas, kojose šokis". Nuolatinis dainavimas - Vitchobės vardų arba iškilių poetų kūrinių - palydint ritmiškais talo smūgiais, kai pačios kojos šoka, atlikdamos specifinius judesius, sukuria tą atmosferą, kurioje išnyksta individualios sąmonės suvokimas ir patiriama magiškas anandos jausmas.

Mat tą 11-ą dieną Vithalas, palikęs Vaikuntha buveinę (Višnu rezidenciją, „dangų"), aplankė Pandharpurą, kad susitiktų su Pundaliku, jo garbintoju, ir sužavėtas šio pasišventimu visiems laikams liko Pandharpure. Mat atėjęs pas Pundaliką, jis rado šį masažuojant savo senų tėvų kojas. Jis privertė Pandurangą stovėti ant „plytos" (akmens plokštės), kol neužbaigė rūpintis savo tėvais. Dievybei padarė įspūdį, kad tasai tėvams atidavė pirmenybę.

Panduranga varkariams yra kosminė jėga, vienu metu užimanti visą erdvę ir laiką (ir anapus jų). Jis kartu ir Višnu, ir Šyva, kurie, anot Džnanadevos, yra dvi susijusios formos, kaip kad yra susiję Šyva ir Šakti , sukurdami kosminį rezonansą – Šyva (Absoliutas) ir Šakti (smalsumas, galia ir valia) sukuria daugybę formų, išreiškiančių nedalomą (advaya). Reiškinių pasaulis nėra netikras vien todėl, kad jis kinta; jis nėra maja arba iliuzija. Jis yra tikras, Kitimas yra tikrovė, nors ir laikina. Tai Sutvėrėjo kūrybinės, dinaminės dvasios išraiška. Kadangi Sutvėrėjo nekintanti dvasia atspindima kintančiomis formomis, kiekvienas bhakta turi Dievo dvasią. Bhakta yra Dievo šakti atspindėta baigtine forma, žemiškoji būtybė Tukaram with his wife Jeejaai, by Nandalal Bose, 1945 rezonuojanti su kosmine dvasia. Dievas gali būti danguje, tačiau jo pėda yra Pandharpure, Žemėje, kur jsi gyvena kaip Vithalas, laukdamas, kada bhakta ateis pas jį.

Varkari galima tapti ir savo noru, atlikus kai kuriuos formalumus: tam tereikia turėti globėją, kuris surengs susitikimą su guru, kuris, ragindamas garbinti Vitchobę ir gerbti praeities poetus, ant kaklo pakabina vėrinį, kurio 108 karoliukai ištekinti iš tulsi, šventojo baziliko, šakų. Tačiau prieš tai jis vėrinį uždės ant "Dnianešvari" folianto, kad "įsikrautų" dvasine galia. Taip pat paaiškinamos elgesio taisyklės: kalbėti tik tiesą, būti vegetaru, reguliariai lankyti Pandharpurą, kas 11-ą dieną pasninkauti, kasdien kartoti šventąją dievo vardų mantrą perrenkant vėrinio karoliukus; požiūris į moteris turi būti toks pat kaip į Rakhumają, Vitchobės žmoną; skaityti Dnianešvaros, Tukaramo ir kitų poetų giesmes, nusidėjus nuoširdžiai prašyti dievo atleidimo, o taip pat garbingai gyventi nuolat galvojant apie Vitchobę.

Varkari lengvabūdiškai žvelgia į griežtą askezę ar giliamintį filosofavimą. Jie laiko, kad ištikimybė Vitchobei padeda pasiekti mokšą, išsilaisvinimą iš atgimimų virtinės. Vienok mokšos siekis kiek susilpnėjęs, o jį keičia begalinė Vitchobės meilė, vardan kurios jis pasiruošęs netgi reinkarnacijai, ir gero darymo jausmas (anot jų, ananda pasiekiama tik kelionės į Pandharpurą metu). Pirma, jau pats kelias į Pandharpurą apvalo. Antra, vykstama poetų-santų (buvusių ir esamų) draugijoje. Buvusieji - nuo Dnianešvari, Eknatho, Namdevos, Tukaramo iki Čokhi Melos, Savty Mali, Bachinabajo ir kt. Tarp jų visų kastų atstovai: nuo brahmanų iki šudrų ir neliečiamųjų - ir juos (per 50 susidarančią plejadę) vadina santais - šventaisiais. Gyvieji santai - šių dienų guru, o ir visi piligrimai, atliekantys savo pareigą.


Tukaramo mokymo esmė – „Kartok Hari vardą". Tačiau jis ir perspėja: „Kas naudoja Vithalo matrą [stiprų vaistą, dozuojamą mažomis porcijomis], turi laikytis teisingo maitinimosi". Ir tas „maitinimasis" yra geras elgesys su visomis gyvomis būtybėmis, nežudymas, naudingų dalykų darymas, visuotinio Dievo pripažinimas ir pan. Kitaip „matra" neduos poveikio.

Tukaramas labai pabrėždavo kelionės į Pandharpurą ir Pandurangos garbinimo svarbą, - nors tai ir nebuvo mokymo esmė. Ir nors jis nebuvo didis mokslininkas, tačiau buvo skaitęs kelis veikalus maratų kalba apie puranus. Džnanešvari ir Etnathas sudarė tvirtą jo poezijos pagrindą.

Įdomu palyginti Tukaramo poeziją su Džnanadeva (1275-96), kurio poetinė kalba yra labai „miestietiška", t.y. mandagi ir elegantiška. Net norėdamas pabarti, jis tai darė su tokia šilkine žodžių gija, kad jų kirčiai ne įskaudindavo, o tik padilgčiodavo. Kitoks buvo Tukaramas. Jis buvo tarsi odinis diržas, pasiruošęs pliekti žmonių nugaras. Ir tai suprantama, nes Džnanadeva buvo kūrėjas, o Tukaramas pamokslininkas, tiesiogiai bendraujantis su žmonėmis. Kitaip yra dėl Eknato, kuris buvo ir kūrėjas, ir pamokslininkas; ir jo moralizuojančiose eilėse kalba nėra tokia mandagi, kaip kituose jo kūriniuose. O ir Tukaramo poezija turi vieną ypatybę – kai tik prakalba apie Šri Pandurangą, šiurkštumas dingsta.

Tukaramas buvo tvirtai įtikėjęs, kad jis tėra priemonė Pandurangos žodžiams išreikšti. Tai jis išsakė keliose abhangose, pvz.,

Kalbos galia – ne mano;
Dievo draugo kalba tai!

Tukaram Daug įvairių Tukaramo giesmių - ir šlovinančių Vitchobę, ir papriekaištaujančių jam sunkiomis gyvenimo akimirkomis, ir filosofinių, ir buitiškų.... Jas galima suskirstyti į kelias temas:
1) puranai (mitologija); 2) šventųjų gyvenimai; 3) panegirika, skirta Šri Pandurangai; 4) pagyros Pandharpurai; 5) autobiografija ir savianalizė; 6) moraliniai nurodymai; 7) asmeniniai paaiškinimai; 8) religinių principų gynimas; 9) bharudos (mišrios); 10) kita.

Tai pat jis paiko ir daug kitų kūrinių, kurie yra įvairių formų: šlokai, arati ir gaulani. Jis netgi rašė ir hindi kalba.

Tad sekite į Pandharpurą,
Atėję į atgimimų pasaulį.
Ten vargšams artimas Panduranga
mėgsta susitikti ir laukia
nekantrus ir mielaširdingas.
Ir visi praėję išnyks,
Ateitį neliks nuovargio
Vos tik daršanas įvyks.
Tais pasirūpins - Tuka sako, -
kurie pas jį atvyks.
Į sielą praniks, ir joje tik jis teliks.

Vienoje giesmių Tukaramas aprašo anandos, dieviškos palaimos, žinomos tik bhaktai, būseną - ir būtent jinai skatina Tukaramą...

Džiugesio jūroje džiugios bangos,
Džiaugsmingam kūne džiaugsmas.
Kaip aprašyt, kas apėmė?
Nereik niekur eiti - džiugu čia.
Vaisiaus troškimas tampa motinos gūžta,
O motinos - persilieja vaisiui.
Tuka sako - gaminiui formą užlieja;
Taip džiugesys liejasi per burną eilėmis.

Mahatma Gandhi vertimai (kai kurie) jam būnant Yerwada kalėjime, 1930.10.15-28

1. O Dieve, neleisk man matyti norą nusidėti, geriau apakink mane; neleisk man išgirsti apie kieno nors ligą, geriau atimk klausą; neleisk nuodėmingam žodžiui išspręsti iš mano burnos, geriau padaryk mane nebyliu; neleisk susigundyti svetima žmona, geriau jau dingčiau nuo žemės paviršiaus. Tuka sako: Pavargau nuo visko, kas pasaulietiška, tave vieną temyliu, o Gopale.

2. Šventumo nenusipirksi krautuvėse; nerasi keliaudamas anei puodeliuose, nei dykumose,, nei miškuose. Jis nepasiekiamas turčiams. Jis nėra nei dangaus aukštybėje nei žemės gelmėse. Tuka sako: tai gyvenimo sandoris ir jei neatiduosi savo gyvenimo jam įgyti, geriau patylėti.

3. Beribių Vedų esmė ši: ieškok Dievo padangtės ir kartok jo vardą visa širdimi. Visų šastrų suvokimo rezultatas toks pat. Tuka sako: aštuoniolikos puranų pagrindinė mintis irgi ta pati.

4. Tai mano paskutinė malda, o šventieji žmonės, išklausykite ją: o Dieve, neužmiršk manęs; ir ką dar privalau pasakyti, tai kad tavo šventoji pėda viską žino. Tuka sako: krentu kniūpsčias prie tavo kojų, leis tavo Malonės šešėliui paliesti mane.

5. O Dieve, išpildyk tik šį prašymą. Niekada Tavęs neužmiršiu, ir nepaprastai tai vertinsiu. Netrokštu nei išsilaisvinimo, nei turtų, nei gerovės; tegu tik mane visa lydi gėris. Tuka sako: Su ta sąlyga mane galėsi siųsti į žemę vėl ir vėl.


Laiškas Premabehn Kantak, 1932 m. birželio 17 d.

Asmeninė patirtis yra svarbiau nei išorinių aplinkybių poveikis. Antroji neturėtų veikti tiesos ieškotoją. Šis turėtų įžvelgti, kas yra už jų. Dažnai matome, kad nuomonės, susidariusios veikiant išorinėms aplinkybėmis, vėliau pasirodo esą klaidingos. Geras pavyzdys yra atmano ryšis su kūnu. Kadangi atmanas glaudžiai susijęs su kūnu gyvenime, sunkiai galime juos mąstyti atskirai. Niekas negali prilygti vizijos galiai asmens, kuris įžvelgė už šio fakto ir pirmas ištarė "Ne tai!" Galite pateikti daug tokių pavyzdžių. Nereikia vien pažodžiui priimti Tukaramo ir kitų šventųjų pasakymus.

Neseniai skaičiau tokius Tukaramo žodžius. Pacituosiu juos tavo naudai

Viešpats Pašupati padarytas iš molio -
Kaip tada galėtų vadintis molis?
Viešpaties garbinimas jį pasiekia;
Molis ir toliau lieka moliu.
Višnu iškaltas iš akmens,
Bet akmuo netapo Višnu.
Pagarba reiškiama Višnu,
Akmuo ir tebelieka akmeniu.

Jie mane išmokė, kad dėmesį turiu sutelkti tik už poeto žodžių esančiai idėjai. Šie gali aprašyti asmeninį Dievą ir net šlovinti beformį. Mes, paprastos žmogiškos būtybės, negalime daryti tai ir todėl nusiviliame, jei nebandome suprasti jų tikrosios prasmės ir vadovautis jais.

Trumpai apie ryšį su dabartim

Pirmasis kūrinys maratų kalba yra 13 a. Mukundaradža „Vivekasindhu" (Minčių vandenynas) bei Mahanubhava proza. Skaitykite apie poetą Eknatą >>>>.

Marata karalystė, Tukaramui dingus iš šio pasaulio, dar nebuvo įkurta – Šyvadži tebuvo 19 m. (jis gimė per didįjį badą) Tuo metu kraštas skendėjo politinėje suirutėje, jį siaubė kariaujančios armijos. Ir nors Šyvadži trumpas valdymas buvo labai populiarus, tačiau jam teko nuolat kariauti partizaniniu būdu prieš garingą Moghulų karinę mašiną. Santykinė taika sugrįžo tik po šimtmečio. Tada atsigavo ir varkarių religinis judėjimas, kuriame nemažą vaidmenį suvaidino ir Tukaramo anūkas Gopalbuwa.

Po Tukaramo (17 a.) prėskas romantizmas kolonijiniu laikotarpiu sukūrė "naują ir standartinę" kalbą. Literatūra maratų kalba atsigavo XX a. 6-8 dešimtm. Garsiausi autoriai buvo Gangadharas Gadgilas (1923-2008), Arvindas Gokhalė (1919-1992). Taipogi jėgą atgavo ir tradicinės formos, kurias puoselėjo Vyankatešas Madgulkaras (1927-2001) ir Digamberas Balkrišna Mokaši (1915-1981). Šio paskutiniojo naratyvinis pasakojimas atmeta tiek nacionalistinio istoriko Višvanato Kašinato Padžvadės (1863-1926), tiek mistiškosios (mumukšu) tradicijos (kaip Laksmanas Ramčandra Pangarkaras, 1872-1941) versijas.

Padėka: teisę naudoti iliustracijas maloniai suteikė svetainė: www.tukaram.com

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė