|
|
Antisemitizmas (arba judėjafobija)
Ypatingi prievartos žydų atžvilgiu aktai buvo 1096 m. vokiečių kryžiaus žygis, išvarymas iš Anglijos 1290-ais, išvarymas iš Ispanijos 1492-ais, išvarymas iš Portugalijos 1497-ais ir, pagaliau, nacistinės Vokietijos holokaustas. Gebelsas paskelbė: "Vokiečių tauta yra antisemitinė. Nėra noro turėti jos teises apribotas ar kėsinantis į jas ateityje žydų rasės parazitams" (1938 m. lapkritis).
Romos katalikų bažnyčios istorikas Edward Flanney (1965 m.) skiria 4-ias antisemitizmo atmainas:
- politinis ir ekonominis; pavyzdžiais pateikiami Ciceronas ir Charles Lindberg;
- teologinis arba religinis; kartais vadinamas antijudaizmu;
- nacionalistinis; cituojant Volteras ir kitus Švietimo epochos mąstytojus, kurie laikė, kad žydams būdingos tam tikras charakterio savybės, kaip šykštumas ir arogancija, ir smerkė už kai kuriuos jų papročius (kašrutą ir šabą);
- rasinis; praktikuotas nacių.
Paskutiniajame 20 a. dešimtmetyje imta minėti dar vieną atmainą, kylančią tiek iš radikaliojo kairiojo, tie radikalaus dešiniojo islamo, nukreiptą prieš sionizmą ir Izraelio valstybę.
Semitais laikomi žmonės, kalbantys kalba, priklausančia semitų kalbų grupei ir jai priklauso tiek žydai, tiek arabai. Tačiau antisemitizmas taikomas išimtinai žydams. Šis terminas matyt, pirmąkart paminėtas austrų mokslininko Moritz Steinschneider junginyje "antisemitinės nuostatos" (antisemitische Vorurteile), kuriuo jis apibūdino Ernest'o Renan'o mintis, kad 'semitų rasės" yra žemiau nei "arijų rasės". Teorijos apie rases, civilizaciją ir "progresą" buvo labai paplitę 19 a. antroje pusėje, ypač šioje srityje aktyviai besidarbuojant prūsų istorikui Heinrich von Treitsche, kuriam terminas "semitas" buvo tapatus "žydas". Vokiečių žurnalistas Wilhelm Marr 1873 m. parašė pamfletą, kuriame naudojo žodį "Semitismus" (kuriuo apibūdino žydus, kaip kolektyvinį darinį, o taip pat "žydiškumą", žydišką dvasią), o 1880 m. kitą pamfletą, kuriame jau buvo naudojamas žodis "Antisemitismus". Pamfletas labai išpopuliarėjo ir tais pačiais metais jis įkūrė "Antisemitų lygą" (Antisemiten-Liga), kad gintų Vokietiją ir vokiečių kultūrą nuo žydų keliamų grėsmių ir raginančios išvaryti žydus iš Vokietijos.
Ankstyvoji krikščionybė
Pastaba: Apie antisemitizmą senaisiais laikais skaitykite str. Judafobija
Daugybėje ankstyvųjų ir gerbiamų krikščionių raštų (kaip Justino Kankinio dialogai, Jono Chrizostomo pamokslai ir Bažnyčios tėvo Kipriano laiškai) yra labai antižydiški. 325 m. Pirmajame Nikėjos susirinkime imperatorius Konstantinas aptariant Velykų šventimą, pasakė:
... atrodo neverta, kad švęsdami šią švenčiausią šventę sektume žydų papročiais, kurie bedieviškai susitepė rankas didžiausia nuodėme ir todėl pelnytai nubausti sielos aklumu...Tad neturėkime nieko bendra su pasibjaurėtina žydų klika, nes iš Išganytojo gavome kitą kelią.
Nusistatymas prieš žydus Romos imperijoje formalizavosi 438 m., kai "Theodosijaus II kodeksu" krikščionybė nurodyta vienintele teisėta religija. Justiniano kodeksas po šimtmečio iš žydų atėmė daugelį jų teisių, o 5-6 a. Bažnyčios susirinkimai, tame tarpe ir Orleano, toliau stiprino antižydiškus apribojimus. Tie apribojimai prasidėjo nuo 305 m., kai Ispanijos Elviroje (dabar Granada Andalūzijoje) susirinkime buvo priimtas pirmasis antižydiškas įstatymas, kuriuo krikščionėms moterims uždrausta tekėti už žydų, jei tie neatsiverčia į katalikybę ir pan. 589 m. Trečiasis Toledo susirinkimas prisakė, kad mišriose šeimose gimę kūdikiai būtų privalomai krikštijami. 12-ajame Toledo susirinkime (681 m.) inicijuota visų žydų atvertimo į krikščionybę politika.
Viduramžiai
Nuo 9 a. musulmonai žydus laikė dhimmi ir leido jiems praktikuoti religiją laisviau, nei Viduramžių Europa. Aukso amžius Ispanijoje truko iki pat 11 a., kai buvo surengti keli pogromai prieš žydus, pvz., 1011 m. Kordoboje ir 1066 m. Granadoje. Keletas įsakų dėl sinagogų nugriovimo išleista Egipte, Sirijoje, Irake ir Jemene. Žydai buvo verčiami priimti islamą arba mirti kai kuriose Jemeno, Maroko ir Bagdado srityse (12-18 a. laikotarpiu). Almohadai, 1147 m. perėmę Maghribi ir Andalūzijos valdymą, griežčiau žiūrėjo į dhimmi. Nemažai žydų ir krikščionių emigravo, persikėlė į šiauresnes krikščioniškas valstybes (nors ir čia nuo 13 a. jie buvo verčiami pamažu priimti krikščionių tikėjimą), o kiti, kaip Maimonido šeima, pasitraukė į rytus, kur žydai buvo labiau toleruojami.
Viduramžiais pagrindinė priešiškumo žydams priežastis buvo religinė. Jis labai sustiprėjo Kryžiaus žygių metu. Pirmojo kryžiaus žygio metu (1096 m.) klestėjusios bendruomenės prie Reino ir Dunojaus buvo sunaikintos. Antrojo kryžiaus žygio metu (1147) žydai buvo daugelio žudynių objektu. Jie užsipulti ir Piemenų kryžiaus žygių metu (1251 ir 1320 m.). Kryžiaus žygius sekė žydų išvarymai: 1290 m. Anglijoje, 1396 m. 100 tūkst. žydų išvaryta iš Prancūzijos, 1421 m. tūkstančiai išvaryti iš Austrijos. Dauguma žydų pasitraukė į Lenkiją.
14 a. viduryje siaučiant maro epidemijoms, žydai tapo atpirkimo ožiais. Sklido gandai, kad jie apnuodija šulinius ir šimtai žydų bendruomenių buvo sunaikintos. Nors popiežius Klemensas VI bandė juos apginti 1348 m. liepos 6 d. bule ir papildoma bule po kelių mėnesių, 900 žydų buvo sudeginti gyvi Strasbūre, kur maras dar nebuvo palietęs miesto.
17-me amžiuje lenkų-lietuvių Žečpospolita kelių konfliktų metu neteko beveik trečdalio gyventojų (per 3 mln.); tarp jų ir žydų - šimtus tūkstančių. Pirmiausia, Bogdano Chmielnickio sukilimas, kai kazokai išžudė dešimtis tūkstančių žydų rytinėse ir pietinėse tuometinės Lenkijos teritorijose (dabartinėje Ukrainoje).
Naujieji amžiai
1744 m. Prūsijos imperatorius Fridrichas II apribojo žydų skaičių Breslau (dabart. Vroclave) iki 10-ties 6eim7 ir skatino panašią praktiką kituose Prūsijos miestuose. 1750 m. Austrijos arki-kunigaikštytė Maria Theresa įsakė žydams palikti Bohemiją, tačiau netrukus pakeitė savo poziciją su sąlyga, kad kas 10 m. žydai sumokės mokestį, vadinamąjį malke- geld (karalienės pinigus). 1752 m. ji išleido įstatymą, ribojantį žydų šeimas, leisdama turėti tik vieną sūnų. 1782 m. Jozefas II nutraukė daugelį žydų persekiojimo būdų savo "Toleranzpatent" su sąlyga, kad bus pašalinti vieši įrašai jidiš ar hebrajų kalbomis. 1772 m. Rusijos imperatorienė Jekaterina II uždraudė grįžti žydams į miestus, kuriuose jie gyveno iki išvykimo į Lenkiją.
19 a. požiūris į žydus pablogėjo islamo šalyse vaikų įpročiu tapo žydų apmėtymas akmenimis. 1850 m. Ričardas Vagneris paskelbė esė "Judenthum in der Musik", pradėjusią žydų kompozitorių užsipuolimus, tačiau vėliau išsiplėtusią plačiau, traktuojant žydus kaip kenksmingą ir svetimą elementą vokiečių kultūroje.
20 a. pradžioje JAV buvo suvaržymų žydams įsidarbinant, dalyvaujant klubuose ir organizacijose, įvestos kvotos žydų dėstytojams koledžuose ir universitetuose. Antižydiška veikla paskatino atsinaujinti Ku-Kluks-Klanui, buvusiam neaktyviam nuo 1870-ųjų. Tarpukariu automobilių gamintojas H. Fordas propagavo antisemitinius požiūrius savo laikraštyje "The Dearborn Independent". Tėvas Coughlin 4-ojo dešimtm. pabaigoje kalbose per radiją skatino mintis apie žydų finansinę konspiraciją. Tokias mintis palaikė ir kai kurie iškilūs JAV politikai.
Papildoma literatūra
- E. H. Flannery. The Anguish of the Jews: Twenty-Three Centuries of Antisemitism, 1965
- Ph. Cesler. The New Antisemitism..., 2003
- Jacob Rader Marcus. United States Jewry, 1776-1985, 1989
- J. L. Daniels. Anti-semitism in the Hellenic-Roman Period// JBL 98, 1979
- B. Lewis. The New Anti-semitism// The American Scholar, vol.75, no 1, Winter 2006
- Report on Global Anti-semitism // U.S. State Department, Jan. 5, 2005