„Fontanas“ kartu ir menas, ir ne menas Marcel Duchamp’o „Fontanas“ nėra vien įžūlus ir provokuojantis radikalaus avangardistinio meno kūrinys. Tai filosofinė dialetėja1): prieštaravimas, kuris yra tikrai egzistuoja. 1917 m. nutiko išskirtinis įvykis mene ir filosofijoje: M. Diušanas A. Stiglico studijoje Niujorke pristatė savo meno kūrinį „Fontanas“ - tai buvo tiesiog paprastas porcelianinis pisuaras su užrašu „R. Mutt“. „Fontanas“ tapo vienu plačiausiai aptariamų kūrinių ir išsiskyrė net tarp avangardistų. Nepriklausomų menininkų draugija jį atmetė, beveik visą šimtmetį jis liko prieštaringai vertinamu. Filosofas John Passmore2) jį apibūdino kaip „meno pasauliui iškrėstą pokštą“, nors nemažai menininkų jį priėmė labai rimtai. Ir be jokių abejonių, čia buvo tam tikra pokšto dalis - M. Diušanas pisuarą pasirinko neatsitiktinai. Ir vis „Fontanas“ yra daugiau nei vien nosies krapštymas pirštu – jame labai stiprus filosofinis aspektas. Komentatoriai dažnai pabrėžia jo įtaką konceptualiajam menui, ir, anot Robert Hughes3), šis „agresyviausias“ standartinis daiktas sukūrė neišdildomą paveldą. 2004 m. šimtai meno ekspertų jį išrinko svarbiausiu 20 a. kūriniu. Nuo A. Warhol’o iki Joseph Beuys4) ir Tracey Emin5), „Fontanas“ privertė menininkus permąstyti meną. Vietoje paveikslų ir skulptūrų, menas netikėtai virto sriubos skardinių etiketėmis, neklota lova, į citriną „įsukta“ elektros lempute ar, galiausiai, ant sienos lipnia juosta pritvirtintu paprasčiausiu bananu – t.y. 5prastais daiktais, kurių kai kurie yra visai standartiniai, tik „ištraukti“ iš jiems būdingo konteksto ir pristatyti meno galerijose. Menotyrininkė Roberta Smith6) tai apibendrino taip: „[Diušanas] kūrybinį aktą suvedė iki stulbinamai elementaraus lygmens: iki vieno, intelektualaus, daugiausia atsitiktinio sprendimo tą ar kitą objektą ar veiklą pavadinti menu“. Čia tokiu būdu R. Smith kelia užuominą apie platesnę Diušono sukelto šoko pasekmę – jei tai gali būti menas, tada juo gali būti bet kas! Ir mokslininkai tebeaptarinėja „Fontaną“, bandydami parodyti perėjimą nuo estetikos prie mąstymo. Kaip pastebi filosofas Noeel Carroll’as7), galima mėgautis apmąstymais apie Diušano darbus net nežiūrint į juos, ko negalima pasakyti apie ryškius Henri Matisse paveikslus ar didingas Barbara Hepworth8) akmens skulptūras. Tačiau to nepakanka. „Fontanas“ pripažinamas kaip menas, tačiau pašiepiantis: kaip savitas intelektualus triukas, skatinantis menininkus šaipytis iš savo srities. Bet gal „Fontanas“ yra menas vien tiek, kiek jis nėra menas?! T.y jis yra tuo, kuo jis nėra – ir būtent todėl jis yra tuo, kuo yra. Kitaip tariant, jis perteikia tikrą prieštaravimą, kuris vadinamas dialetėja. „Fontanas“ pasiūlė mums intriguojančią koncepciją apmąstymui: meno kūrinį nesantį meno kūriniu, įprastinį kasdienį daiktą, kuris nėra tiesiog kasdienis daiktas. Kaip tai įmanoma?  Pradėkim nuo pradžių: Diušano „Fontanas“ iš tiesų yra pisuaras. Ne paveikslas ar skulptūra, vaizduojantys pisuarą (nors antras variantas gali kelti įdomių filosofinių insinuacijų), o realiu daiktu, tam tikro tipo simboliu – juk buvo daug vizualiai identiškų to paties gamintojo pisuarų. Ir taip pat svarbu, kad Diušanas nedalyvavo projektuojant ar kuriant šios formos pisuarą – jo indėlis tebuvo pasirašyti nt jo ir eksponuoti kaip meno kūrinį. Filosofas Arthur Danto9) straipsnyje „Menas, filosofija ir meno filosofija“ (1983) pateikė naudingą paaiškinimą to, kas įvyko, tai padarius Diušanui: pisuaras tapo „kažko daiktu“. Jis liovėsi būti tiesiog naudingu daiktu ir tapo prasmingu dalyku. Tai susiję su tuo, kad pisuaras dabar tapo dalimi to, ką A. Danto 1964 m. to paties pavadinimo straipsnyje pavadino „meno pasauliu“. Paprastai tariant, meno pasaulis yra aplinka, kurioje objektai gali įgyti naują galią: išreikšti kažką, kas pranoksta jų įprastą utilitarinę naudą. Jie priklauso naujai kategorijai – „menui“ – ir įgyja prasmingą žinutę, kurią galima atskirti nuo jų vartotojiškos ar mainų vertės, kaip ir nuo pačios naujos kategorijos. Tai yra nevizualus kai kurių vaizduojamojo meno rūšių aspektas (kurio akis „nepajėgi“ pamatyti). Meno pasaulyje objektai išreiškia idėjas ir jausmus – kartais panašumu, kartais ne. Pvz., populiariausi Mark Rothko10) paveikslai nevaizduoja jokių konkrečių objektų, tačiau jie neabejotinai savimi skelbia žinutę: apie nuostabą ar didybę. Tuo tarpu objektai už meno pasaulio ribų negali turėti žinutės – viešojo tualeto užrašai yra tiesiai „apie“ kažką. Tačiau patekę į meno pasaulį, objektai gali įgyti naują reikšmę, viršijančią jų įprastą naudojimą. Jie ne tik įvardija objektą ar parodo jo funkciją: jie skelbia tam tikrą pareiškimą. Diušano „Fontanas“ įkūnijo teiginį apie patį meną. Ir būtent todėl jis yra dialetinis. A. Danto pateikia A. Varholo „Brillo“ muilinių pavyzdį, teigdamas, kad jos „pateikė tam tikrą teiginį apie meną ir į savo tapatybę įtraukė klausimą, kas yra ta tapatybė“. Tas pats pasakytina ir apie Duchampo pisuarą, nors svarbu suprasti, kad A. Varholas gamino labai realistiškas „Brillo“ dėžių kopijas iš faneros, o ne eksponavo dėžes, paimtas iš parduotuvės; Diušanas, priešingai, nesukūrė pisuaro, jis tiesiog jį eksponavo naujame kontekste. Norint suprasti Diušano perduotos žinutės specifiką, pravartu trumpai apibūdinti istorinį kontekstą. 20 a. pradžioje vaizduojamasis menas vis dar daugiausia buvo siejamas su amatais: fiziniu dažų, molio ir panašių dalykų transformavimu. Tačiau dažnai buvo manoma, kad jis turi vertingesnis už paprastą amatą: tam tikra užuomina artumą prie dvasinių ar filosofinių tiesų per grožį. Kaip pastebėjo sociologas Pierre Bourdieu11) knygoje „Skirtumas“ (1979), menininkas dirbo su materija arba prieš ją, kad suteiktų tam tikrą moralinę, metafizinę ar bent jau estetinę viziją, kuri „aukštesnė“ už įprastą prekybą ir darbą. Diušano „Fontanas“ buvo viso to priešingybė. Nebuvo jokio akivaizdaus meistriškumo – ir tikrai jokio aukštojo meno. Pisuaras buvo suprojektuotas ir pagamintas pagal tam tikrus standartus, tačiau utilitarinio panaudojimo, o ne estetikos standartus. Diušanas apie tai atvirai kalbėjo, tyčiodamasis iš kritikų, kurie vėliau bandė įžvelgti grožį pisuare (1961): „Aš mečiau... pisuarą jiems į veidą, o dabar jie ateina ir žavisi jo grožiu“. T aigi, pisuaras „žemo lygio“ objektas: tas, ant kuri galima nusišlapinti, o ne žiūrėti į jį dėl jo grožio ar dvasinių tiesų. Anot E.H. Gombrich’o12), tai buvo bandymas „užgožti meno didžiąja raide, didingumą ir pompastiškumą“. Kitaip tariant, „Fontano“ žinutė buvo pasityčiojimas: pasityčiojimas iš šiuolaikinių meno idealų. Jis išjuokė ne parodijuodamas vaizduojamąjį meną, o būdamas visiška jo priešingybe: autoriaus nesukurtas, bjaurus, utilitarinis, vulgarus, visur sutinkamas ir t.t. Ši žinutė yra svarbi, nes ji paneigia mintį, kad menas yra tiesiog viskas, ką juo pavadiname. Kaip matėme, Diušano pisuaras nebuvo laisvai pasirinktas menininko. Prie jo žinutės prisidėjo labai konkrečios objekto savybės - ir tai buvo pasiekta labai specifiniu istoriniu momentu. Jei per anksti, „Fontanas“ būtų nesuprantamas kaip menas net avangardui. Jei per vėlai, jis būtų praeitis. Taip pat svarbu, kad Diušanas jau turėjo įtaką meno pasaulyje – tai, ką P. Bourdieu vadina „kapitalu“ meno srityje. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad kažkas yra menas vien todėl, kad jį taip vadina meno pasaulio nariai. Jie tai vadino menu, nes tai buvo tinkamo pobūdžio dalykas, tinkamu laiku ir vietoje – ir eksponuojamas tinkamo menininko. Taigi, galime sakyti, kad bet koks objektas potencialiai gali būti menu, tačiau niekada juo nėra iš tikrųjų: meno pasaulis visada yra specifinė aplinka, kuri pripažįsta vienus menininkus, žinutes ir objektus, o kitus – ne. Taigi „Fontanas“ menas ne tiesiog todėl, kad jis „menu“. Jis yra menas, nes Diušanas jį tokiu padarė savo parašu ir pateikęs parodai, o šio laikymo menu objekto žinutę pripažino ir laikui bėgant priėmė meno pasaulio nariai. Taip pat svarbu aptarti ir priešingą teiginį: kad „Fontanas“ tiesiog visai nėra joks menas. Iš tiesų, jis iš pradžių nebuvo menas; bet sakyti, kad jis tiesiog nebuvo menas, reiškia nesuprasti esmės. Ir tikrai, pisuaro estetinė vertė iš tiesų yra labai žema, kaip ją nustatė filosofas Monroe Beardsley. Vargiai jis gali suteikti tai, ką M. Beardsley13) vadina „estetine patirtimi“, nes jo suvokimo savybės niekuo neišsiskiriančios. Tačiau tai nereiškia, kad „Fontanas“ visai nėra menas. Diušano kūrinys yra menas, turintis aukštesnę konceptualią nei estetinę vertę. Tačiau toks vertinimas įmanomas tik todėl, kad tai yra menas; nes jis yra meno pasaulio dalis ir gali būti vertinamas, be kita ko, dėl savo estetinės vertės. Šį vertinimą įdomų filosofiškai daro tai, kad „Fontanas“, kaip meno kūrinys, turi žinutę: kad jis nėra menas. Tai esminis dalykas, kurio tradiciniai kūrinio aiškinimai dažnai praleidžia. „Fontanas“ tiesiog šaukia: „Aš nesu menas“, - bet tai jis daro nuo postamento meno parodoje. Savo žinutę jis perteikia netiesiogiai atmesdamas visus tradicinius meno kategorijos žymenis: grožį, meistriškumą, unikalumą, meninę individualumą, kartu su standartiniais ugdymo, išraiškos ar estetinio malonumo idealais. Ši žinutė yra viena iš priskiriamų vadinamajam „antimenui“. Kūriniui jo galią suteikia tai, kad jis nėra menas, bet tuo pačiu metu jis yra ir menas. Kaip matėme, pisuarą Diušanas pasirinko būtent todėl, kad jis buvo prieš pagrindines 20 a. pradžios meno idėjas. Paprastai tariant: būtent todėl, kad pisuaras nėra menas, jis turi savo ypatingą meninę žinutę; ir tik todėl, kad tai menas, jis apskritai turi žinutę. Žinoma, jis gali perteikti ir kitas žinutes, pvz., kad įsivaizdavimai apie šiuolaikinį meną yra klaidingi, kad amatas nėra būtina sąlyga menui, kad grožis mene yra neprivalomas. Tačiau jis gali perteikti tokias žinutes tik todėl, kad savo laikmečio meno pasaulyje jis nebuvo menas. Taigi Diušano indėlį į modernaus meno istoriją galima apibūdinti taip: „Tai kartu ir menas, ir ne menas“. Tai akivaizdus ir atviras prieštaravimas. Vis dėlto daugeliui meno pasaulio atstovų šis teiginys buvo (tiesiogiai ar netiesiogiai) teisingas. Būtent tai „Fontaną“ pavertė tokiu užgriebiančiu ir pritraukė tiek daug esė, meninių straipsnių ir galerijų lankytojų. Diušaro pisuaras pagrįstai patraukia dėmesį, nes pagrindžia dialetėją: tikrą prieštaravimą, kurį tradiciniai logikai laiko neįmanomu. Dialetėja yra požiūris, kad kai kurie prieštaravimai yra teisingi, todėl užginčija tai, ką filosofai vadina neprieštaravimo principu: griežtai sakant, kad tas pats teiginys negali būti kartu ir teisingas, ir klaidingas. Nors kai kurie filosofai ginčijo šį principą (žymiausiu buvo, ko gero, Hėgelis), Vakarų filosofijoje jis buvo laikomas ortodoksišku dar nuo tada, kai Aristotelis savo „Metafizikoje“ jį gynė gana painiai ir abejotinai. Per paskutinius 30 m. pamatėme naujų dialeteizmo šalininkų. Ši pozicija remiasi šiuolaikine formalia logika ir yra paremta visais jos instrumentais. Galbūt stebina, kad dabar šioje srityje vyksta karštos diskusijos, nes neprieštaravimo principas atrodo labai tvirtai pagrįstas sveiku protu. Jei gyvūnas yra katė, jis negali tuo pačiu metu nebūti katė (ir t.t., ir pan.) Tačiau, kaip sakė L. Vitgenšteinas, saugokitės nepakankamo pavyzdžių kiekio! Aptariamu atveju dialetėja veikia taip. Objekto kategorija yra „menas“. Ir kaip menas, jis turi žinutę. Šiuo atveju jo žinutė yra apie jo paties kategoriją: jis žiūrovui (tikrai) sako: „tai ne menas“. Dialetėja kyla todėl, kad žinutei reikalinga ta pati kategorija, kurią jis atmeta – menas; ir todėl, kad šis atmetimas yra jo žinutė šioje kategorijoje. Jo, kaip meno kūrinio, statuso atmetimas yra būtent tai, kas jį paverčia meno kūriniu, kurį jis atmeta – ir t.t. Tai skatina sakyti, kad teigti, jog „Fontanas“ nėra meno kūrinys, yra tiesiog klaidinga. Jis tik neša žinią, kad jis nėra meno kūrinys. Taigi, iškaba gali rodyti žinutę: „Tai parašyta raudonai“, nors iš tikrųjų tai parašyta juodai. Trumpai tariant: galbūt Diušano meno kūrinys tiesiog klysta dėl savęs? Galbūt jis erzina mus sakydamas: „Aš galbūt iš tikrųjų visai nesu menas“. Tačiau „Fontanas“ gali nešti žinią, kad jis nėra menas, tik todėl, kad jis nėra menas – nes pats jo įžengimas į meno pasaulį apibrėžiamas meno atmetimu. Jei jis būtų buvęs menas tiesiog neproblematiška prasme – pvz., jei Diušanas būtų pasirinkęs nutapyti pisuaro paveikslą – jis nebūtų galėjęs nešti tos žinutės. Tai kontrastuoja su žymeniu, kuris yra tai, kas jis yra, nes jame yra įdėta žinutė. Tarkim, panagrinėkime René Magritte14) 1928-29 m. paveikslą, kuriame pavaizduota pypkė. Jame betarpiškai įrašyta žinutė „Ceci n'est pas une pipe“ („Tai ne pypkė“). Patys žodžiai neša žinutę. Priešingai, „Fontanas“ neneša jokios aiškios žinutės. Jis perteikia savo žinutę būdamas tuo, kas yra. Jis nėra menas, ir būtent taip jis perteikia savo žinutę. Būtent todėl jis yra menas. Kitaip tariant: prieštaravimas yra esminis „Fontanui“ kaip menui. Ir jei jis neįkūnytų prieštaravimo, jis būtų net perpus mažiau įdomus; - mes vis apie jį iki šiol net nekalbėtume. Gali pasirodyti, kad pisuaro paradoksas yra kultūrinė keistenybė: kažkas, kas galėtų nutikti tik keistame šiuolaikinio meno pasaulyje; bet iš tikrųjų jis atitinka daug platesnį modelį – kažkas yra tiesa, nes taip nėra: p, nes nėra, kad p. Paaiškinimai ir trumpos biografijos: 1) Dialetėja – paradokso atmaina, kuri teigia, kad ir teiginys, ir to teiginio priešingybė vienu metu gali būti teisingi. 2) Džonas Pasmoras (John Arthur Passmore, 1914-2004) - australų filosofas, filosofijos istorikas, Australijos nacionalinio un-to profesorius (1958-79). Save apibūdino kaip „pesimistinį humanistą“, tobulais nelaikančio nei žmogaus, ne žmonių visuomenės. Žinomiausia knyga – „Šimtas filosofijos metų“ (1956), kurios tęsiniu buvo „Šiuolaikiniai filosofai“ (1985). 3) Robertas Hjuzas (Robert Studley Forrest Hughes, 1938-2012) – australų kilmės meno kritikas, autorius ir dokumentininkas. Žinomas savo bestseleriu „Lemiamas krantas“ (1986) apie britų nuteistųjų darbo sistemą ankstyvojoje Australijos istorijoje. Žinomas meno ir menininkų priekabia kritika, iš esmės buvo konservatyvaus požiūrio, nors ir nepriklausė jokiai konkrečiai filosofinei stovyklai. Jo kūryba pasižymėjo jėga ir elegancija. 4) Jozefas Boisas (Joseph Heinrich Beuys, 1921-1986) – vokiečių menininkas, skulptorius, instaliacijų menininkas, grafikas ir pedagogas, vienas iš postmodernizmo teoretikų. Konceptualistas; kūriniams naudoja savitą techniką ir priemones. Iki 6-o dešimtm. vyravo „primityvūs“, primenantys piešinius ant uolų akvarelės darbai su gyvūnų atvaizdais. Vėliau tapi vienu iš „fliukso“ pradininkų, performansuose panaudodamas lydytus lašinius, veltinį, medų ir pan. medžiagas – taip perteikdamas žmogaus susvetimėjimą nuo gamtos ir bandymą sugrįžti į ją šamanišku lygmeniu. 5) Treisė Emin (Dame Tracey Karima Emin, g. 1963 m.) - anglų menininkė, žinoma savo autobiografiniais ir išpažinties darbais, viena įtakingiausių grupės „Jaunieji britų menininkai“ narė. Ji naudoja įvairią techniką: piešinius, dailę, skulptūrą, fotografiją ir kiną, neoninius užrašus ir aplikacijas. Taip pat dalyvauja diskusijose ir skaito paskaitas. Kritikuoja JK mokesčių sistemą. 6) Roberta Smit (Roberta Smith, g. 1948 m.) - amerikiečių meno kritikė, lektorė apie šiuolaikinį meną. „The New York Times“ pradėjo rašyti 1986 m. ir 2011 m. pato viena iš meno vyr. redaktorių. Parašė daug esė katalogams bei monografijų apie šiuolaikinius menininkus. Tačiau ji rašo ir apie vizualius menus bendrai. Ji palaiko idėją, kad muziejų lankymas būtų nemokamas. 7) Noelis Kerolas (Noel Carroll, g. 1947 m.) - amerikiečių filosofas, kino teoretikas (kognityvinės pakraipos), šiuolaikinės meno filosofijos žinovas. Išleido keliolika knygų, kurių žinomiausia „Siaubo filosofija arba Širdies paradoksai“ (1990) apie siaubo filmų estetiką; kita žinoma knyga „Mistiniai filmai“ (1988). Rašė ir scenarijus dokumentiniams filmams. 8) Barbara Hepvort (Dame Jocelyn Barbara Hepworth, 1903-1975) – anglų menininkė, skulptorė, abstrakčiosios skulptūros atstovė. Nors pradžioje buvo suartėjusi su simbolizmu, 3-4 dešimtm. perėjo prie grynos abstrakcijos. 1949 m. įsigijo studiją menininkų kolonijoje Sent Ive (Kornvalis), kurioje dirbo iki gyvenimo pabaigos. 6-me dešimtm. daug dirbo su bronza.1964 m. skulptūra „Viena forma“ sekretoriaus Dag Hammarskjöld atminimui pastatyta prieš JTO pastatą Niujorke. Sukūrė per 600 skulptūrų. Tarp vėliausių darbų išsiskiria „Nukryžiavimas“ (1966) ir grupė „Žmogaus šeima“ (1970). Išleido autobiografiją „Barbara Hepworth: A Pictorial Autobiography“ (1970). 9) Artūras Danto (Arthur Coleman Danto, 1924-2013) - amerikiečių meno kritikas, filosofas. Žinomas ilgamete meno kritika „The Nation“ žurnale ir darbais estetikos, istorijos filosofijos srityse, kur prisidėjo prie daugelio temų, įskaitant veikimo filosofiją, Jo domėjimosi sritimis buvo mąstymo, pajautos, meno filosofija, atvaizdavimų teorijos, filosofinė psichologija, Hėgelio estetika bei Ž.P. Sartro bei F. Nyčės mokymai (pirmąja jo knyga buvo monografija „Nyčė kaip filosofas“, 1965). Parašė keliolika knygų, įskaitant apie A. Varholą (2009). 10) Markas Rotko (Mark Rothko, 1903-1970) – žydų iš Latvijos kilmės amerikiečių dailininkas abstrakcionistas, abstraktaus ekspresionizmo atstovas, vienas ir spalvinio lauko tapybos pradininkų. Šeima į JAV persikėlė 1913 m. Iš esmės buvo savamoksliu menininku. Ypač didelį poveikį padarė F. Nyčės „Tragedijos gimimas“. Nuo tada jis siekė atgaivinti žmogaus dvasinę tuštumą ir laikė, kad toji tuštuma iš dalies atsirado dėl mito žmogaus gyvenime nebuvimo. Tad prieškariniuose paveiksluose gausūs mitologiniai motyvai. Po karo pradėjo kurti tai, ką kritikai vadino „multiformiškumu“. 1958 m. dailininkas užsakymą monumentaliems „Keturių metų laikams“ restorane Niujorke; tais pat metais buvo parinktas atstovauti JAV Venecijos bienalėje - garsas apie jį išaugo, pasitaisė materialinė padėtis. 11) Pjeras Burdjė (Pierre Bourdieu, 1930-2002) – prancūzų sociologas ir filosofas, poststruktūralizmo atstovas. Jo darbai apima didžiulį empirinių ir teorinių temų ratą: švietimą, kultūrinius skonius, kalbą, filosofiją, religiją, mokslą ir kt. Nagrinėjo socialinių hierarchijų atsikūrimo mechanizmus.  Viena pagrindinių temų jo darbuose buvo kultūra ir išsimokslinimas kaip socialinių klasių skirtumo tęstinumas ir įtvirtinimas. Anot jo visuomenė skaidosi į „socialinius laukus“. Socialinės veiklos diferenciacija sukėlė meno lauko ir politikos lauko, kaip atitinkamų veiklų, susidarymą. Išleido 35 knygas. 12) Ernstas Gombrichas (Ernst Hans Josef Gombrich, 1909-2001) – žydų iš Austrijos kilmės britų meno istorikas. Užsiėmė meno istorijos bei psichologijos problemų nagrinėjimu. Persikėlė į Angliją 1936 m. Turėjo dvi labai skirtingas auditorijas: tarp mokslininkų jis buvo žinomas dėl savo darbų apie Renesansą ir suvokimo psichologiją, o taip pat apie kultūros istoriją bei tradicijas; tuo tarpu platesnei auditorijai jis buvo žinomas dėl savo raštų prieinamumo ir betarpiškumu bei gebėjimu aiškiai ir nesudėtingai pristatyti mokslinius darbus. „Meno istorijoje“ (1950) jis teigia: „Nėra tokio dalyko kaip menas. Yra tik menininkas“. 13) Monro Birdslis (Monroe Curtis Beardsley, 1915-1985) – amerikiečių meno filosofas, estetinio perceptualizmo (analitinio empirizmo) atstovas. Padėjo įtvirtinti amerikoniškos estetikos prestižą. Geriausiai žinomas instrumentalistine meno teoriją ir estetinės patirties koncepcija. Šios patirties gavimui viena iš sąlygų yra „stipri ir nuolatinė dėmesio koncentracija į suvokiamą kūrinį, jo vizualią ir garsinę struktūrą“. Su tuo glaudžiai susijusi kūrinio „estetinės vertybės“ sąvoka. Buvo glaudaus ryšio tarp estetikos ir kritikos šalininkas. 14) Renė Magritas (Rene Francois Ghislain Magritte, 1898-1967) – belgų siurrealistas. Jo kūryba pasižymėjo subtiliu jumoru, filosofine potekste ir ironija. Savo kūriniuose derino vizualius paradoksus ir poetinį vaizdingumą, leisdamas permąstyti įprastus daiktus naujuose kontekstuose. Dažnai nagrinėjo dvilypumo, regos apsigavimo ir filosofinio tapatumo temas. Kiekvieną jo kūrybos dešimtmetį pažymėdavo koks nors išskirtinis kūrinys: „Vaizdų išdavystė“ (kitaip, „Tai ne pypkė“, 1929), ciklas „Šviesos imperija“ (1939-57), „Žmogaus sūnus“ (1964) ir kt. Antrojo pasaulinio karo metu tapė impresionizmo stiliumi, o vėliau perėjo prie dekoratyvesnių elementų ir eksperimentų su spalvomis, ką kritikai priėmė nevienareikšmiškai. Taip pat skaitykite: Dailieji menai Prerafaelitai Išsilaisvinę poetai Žybtelėjimo žanras Holografinis katinas Aklieji vargonų virtuozai Miltinio teatro fenomenas Burroughs'o Cut-Up technika G. Kapcanas. Būsena, ženklas Andy Warhol: paskutinė vakarienė Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė? Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms Aš jį išsunkiau savo nevaržomais jausmais Fotorealizmas iki fotografijos: Rembrandtas Paganini: Paskutiniai metai, paskutiniai kūriniai Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“ Ž.-P.Kometti. Kaip suprasti „avangardo mirtį“? Van Gogo „Sėjėjas“ įkvėpė Leoną XIV Dendizmo poetika: literatūra ir mada Pasaulis pakluso grafiko kaltukui T. Gotjė. Mada kaip menas Dailininkai: Algis Lankelis Dailė fiziko akimis Sekso poetika Vartiklis