Žanas Polis Sartras

Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Charles Aymard Sartre, 1905-1980) – prancūzų rašytojas, filosofas egzistencialistas, publicistas, dramaturgas. 1964 m. atsisakė jam skirtos Nobelio literatūrinės premijos.

Biografija

Žanas Polis Sartras gimė 1905 m. birželio 21 d. Paryžiuje. Tėvas mirė, kai jam tebuvo 15 mėn. Auginti sūnų motinai padėjo jos tėvas Šarlis Šveiceris, nuo ankstyvų metų mokęs jaunuolį matematikos ir klasikinės literatūros. Perskaityta A. Bergsono esė sužadino domėjimąsi filosofija.

Studijavo Paryžiaus prestižinėje „École Normale", kur sėmėsi idėjų iš I. Kanto, F. Hėgelio ir M. Heidegerio darbų. 1929 m. jis susipažino su Simone de Beauvoir, buvusia drauge iki gyvenimo pabaigos. Jų pažiūros į buržuazinę sandarą buvo artimos. Vėliau susidūrimas tarp gniuždančio ir dvasingumą žlugdančio susitaikėliškumo (mauvaise foi) ir autentiškos "būties" tapo pagrindine „Būtis ir Nebūtis" tema.

Studijas baigė 1929 m. ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1938 m. parašė „Šleikštulį", laikytiną egzistencializmo manifestu. Tuo tarpu „Siena" parodė, kokie absurdiški žmonių veiksmai, kai jie bando elgtis racionaliai. Po jos išsivystė visa absurdo literatūros šaka.

Ž. Sartro domėjimosi sritys buvo metafizika, ontologija, epistemologija, fenomenologija, etika, politika.

Žanas Polis Sartras mirė 1980 m. balandžio 15 d. ir buvo palaidotas Paryžiuje, Montparnaso kapinėse.

Ž. P. Sartras ir karas

1939 m. Ž.P.Sartras buvo paimtas į Prancūzijos kariuomenę meteorologu. 1940 m. jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Ten parašė savo pirmąją pjesę. Po 9 mėn. buvo paleistas dėl silpnos sveikatos. Gavęs civilio statusą, pabėgo į Paryžių ir prisijungė prie „Prancūzijos pasipriešinimo" dalyvaudamas sukuriant „Socializmo ir laisvės" rezistencijos grupę. Tada sutiko A. Kamiu, su kuriuo ilgus metus buvo artimais draugais, kol 1951 m. A. Kamiu nusisuko nuo komunizmo idėjų.

Pokario idėjų teatras
Jean-Paul Sartre
J.-P.Sartre, B.ir M. Vian, S. Beauvoir, 1949

Po karo Ž.Sartro idėjos buvo priimamos labai prieštaringai. 1948 m. katalikų Bažnyčia visus jo raštus įtraukė į uždraustų knygų sąrašą. Ir iš tiesų, jo pjesės buvo pilnos simbolinių prasmių, o žinomiausias posakis jose yra L'enfer, c'est les autres („Pragaras – tai kiti", iš pjesės „Be išėjimo", 1944).

„Purvinose rankose" (1948 m.) buvo iškelta politiškai angažuoto politiko problema. Ž. Sartrui tai nebuvo vien tik literatūrinis triukas. Po karo Ž. Sartras pradėjo šlovinti komunizmą ir aštriai pasisakė prie Prancūzijos kolonistinę politiką Alžyre. Vėliau stojo prieš Vietnamo karą ir kartu su Bertranu Raselu ir kitais intelektualais surengė tribunolą JAV nusikaltimų pasmerkimui. Iškiliausiame vėlyvojo periodo veikale „Dialektinio proto kritika" Ž. Sartras pabrėžė K. Markso humanistines vertybes. Tačiau, nepaisant susižavėjimo marksizmu, pats niekada į komunistų partiją nebuvo įstojęs.

Sartro idėjos ir jo egzistencializmas buvo labai patrauklūs maištingajam jaunimui ir, atskiru atveju, veikė bytnikų judėjimą.

Ž. P. Sartro egzistencializmas

Ž.P. Sartras (kaip ir A. Kamiu) buvo ateistinio egzistencializmo atstovas, plėtojęs moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, neatskiriamas nuo individo, kasdienybės neigimo. Jas skatino dvasiškai nuskurdinto žmogus atsiradimas, prieštaringa jo vieta pasaulyje. Buvo ieškoma būdų išsigelbėjimui.

„Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas". Nėra Dievo, kuris iš anksto suteiktų gyvenimo prasmę, tad žmogus priverstas pats apsibrėžti savo egzistenciją. Žmogus negali iš pradžių būti, o tik paskui mąstyti ir rinktis. Ir pasirinkdamas žmogus visada renkasi tik save.

Ž. P. Sartro požiūriu, žmogus prasideda tik tada, kai pajunta betarpišką sąlytį su būtimi, pasireiškiantį kaip liga: „Kęsti, kad daiktai būtų taip arti, aš daugiau negalėjau… Norėjosi nueiti, užsimiršti, numigti… Dusau. Pro akis, nosį, burną – pro visur skverbėsi mano egzistavimas… Ir staiga … plyšo kažkokia uždanga. Ir aš supratau, pamačiau… Tai mane ir slegia" („Šleikštulys").

Čia Ž. P. Sartras išryškino pagrindinius žmogaus sąlyčio su aplinka principus:

  1. tas sąlytis yra staigus, o tam nebūdinga nei apmąstymas, nei troškimai – tai išgyvenimas;
  2. išgyvenimu neapsiribojama – einama už esaties ribų;
  3. trancendencija nukreipia į mąstymą, supratimą. Žmogaus išsigelbėjimas glūdi ne anapusiškume, o savo būties išgyvenimo supratime.

Tiesioginis išgyvenimas neatskiriamas nuo intuicijos, kuri nepavaldi logikai. Tai buvo pagrindas atsisakant kraštutinio racionalizmo.

Būti laisvu Ž. P. Sartrui reiškė būti savitai mąstančiu. Laisvė yra moralinė atsakomybė, kurios jausmą vėliau Ž. P. Sartras išplėtė iki begalybės: „savo tapsme žmogus turi suvokti, kad moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje" („Egzistencializmas yra humanizmas").

Žmogaus susvetimėjimo priežastį Ž. P. Sartras įžvelgė socialinių institucijų struktūroje. Daugybė valdiškų įstaigų vadovaujasi gausybe potvarkių ir įsakų. Atskiram žmogui išsiveržti iš tų apribojimų yra beviltiška, pavieniui daugumos valia neįveikiama. Išsivadavimas gali būti tik kolektyvinis ir tam reikia surasti žmogaus poreikius tenkinančią grupę. Tokias nuostatas Ž.P.Sartras pademonstravo ir savo elgesiu. 1964 m. jis atsisakė skirtos Nobelio literatūrinės premijos, tvirtindamas, kad niekada nepriima jokių oficialių apdovanojimų ir nenori savęs sumenkinti iki institucijų lygio.

Pažiūrų ir charakterio nepastovumas

Ž. P. Sartras niekada nebuvo parankiu asmeniu – nei gyvendamas, nei po mirties. Gilios mintys, originalūs literatūriniai kūriniai yra kartu su išankstinėmis nuostatomis, karštakošiškumu ir nepaprastai aštriais vertinimais, o visa tai keistai derinama su puikiu, bet pedantišku filosofijos profesoriaus stiliumi.

1935 m. Ž.P.Sartras (kaip vėliau ir kitas garsus rašytojas Aldusas Hakslis) pabandė haliucogeną meskaliną, natūraliai išgaunamą iš pejoto kaktuso. Pagal visus liudijimus, pojūčiai buvo nemalonūs. Laikoma, kad „Šleikštulio" skyrius „Šešta valanda vakaro" yra meskalino poveikio aprašymas: nesusiję objektai, jų pavadinimų užmiršimas, "nuogos egzistencijos" keliamas siaubas yra bendras tokių vizijų bruožas.

Ž. P. Sartras pasižymėjo ir pažiūrų nepastovumu. Pvz., po karo užsikrėtęs marksizmo idėjomis, gyvenimą baigė aršiu antikomunistu ir ekstremistu. Visą gyvenimą buvęs ateistu, gyvenimo pabaigoje priėmė judaizmą.

Kai Miuniche 1972 m. buvo nužudyta 11-a Izraelio olimpiečių, Ž. P. Sartras terorizmą pavadino „baisiu ginklu, tačiau pavergtieji neturi kitų". Tai daugelis palaikė ekstremizmo apologija. Tačiau iš tikrųjų jis pripažino nepriklausomą Izraelio valstybę, tačiau manė, kad dėl tos pačios priežasties ir palestiniečiai turi teisę į nepriklausomybę. Ir jis stipriai oponavo antisemitizmui.

Kūryba

Parašė:
trilogiją „Laisvės keliai" (Les Chemins de la liberté, 1945-1949), filosofinius veikalus: „Ego transcendentalumas" (La transcendance de l'égo, 1937), „Būtis ir Nebūtis" (L'?tre et le Néant, 1943), „Dialektinio proto kritika" (Critique de la raison dialectique, 1960), „Egzistencializmas yra humanizmas" (L'Existentialisme est un humanisme, 1946), autobiografinę esė „Žodžiai" (Les Mots, 1964), romanus „Šleikštulys" (La Nausée, 1938), „Musės" (Les mouches, 1943), „Bodleras" (Baudelaire, 1947), apsakymų rinkinį „Siena" (Le mur, 1939), pjeses „Be išėjimo" (Huis-clos, 1944), „Garbinga šliundra" (La putain respectueuse, 1946), „Purvinos rankos" (Les mains sales, 1948) ir keletą kitų.

Ž. Sartras ir Lietuva A. Sutkus, 1965. Jean-Paul Sartre at Neringa

1965 m. Žanas Polis Sartras (kartu su Simone de Beauvoir) lankėsi Lietuvoje. Jiedu norėjo, kad penkių dienų kelionė būtų privati, neoficiali. Tuo metu užsieniečiams keliauti po TSRS be oficialių suderinimų leidimo buvo beveik neįmanoma. Todėl jų kelionė saugumo organų buvo labai atidžiai stebima. Po atvirokų diskusijų rašytojų asociacijoje, kai kurie jos dalyviai po to turėjo nemalonumų.

Svečius lydėjo ir Lena Zonina, vertėja iš Rusijos, su kuria Ž. Sartro santykiai buvo gana šilti (tiek šilti, kad „Žodžiai" buvo dedikuoti „Poniai Z."). Išvaizdi, jausminga ir intelektuali Zonina (1915-1985) buvo viena iš didžiųjų Ž. Sartro meilių. Jų penkių metų susirašinėjimo korespondencija saugoma Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje, tačiau nėra prieinama.

Sutinkant svečius, jiems buvo įteiktos baltos ramunės. Ž. Sartrą po Lietuvą lydėjo Eduardas Mieželaitis (tuo metu Lietuvos rašytojų asociacijos pirmininkas) ir Mykolas Sluckis. Su jais vyko ir fotografas A. Sutkus. Pirmiausia svečiai nuvyko į Nidą ir Kuršių Neriją. Nidos kopose aplankė prancūzų belaisvių kapines. Aplinkinė gamta juos tiesiog pribloškė. Rašytojas, stovėdamas ant kopos, prasitarė: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje" ir po to pridūrė: „Pirmą kartą debesys man po kojomis".

Toji kelionė į Lietuvos pajūrį yra įamžinta garsioje A. Sutkaus nuotraukoje „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje". Ją prancūzų skulptorė Roseline Granet panaudojo skulptūros modeliui. Ta skulptūra dabar stovi Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje. Nuotraukoje buvo sustabdyta akimirka - žmogus, kovojantis su vėju bei smėliu, rodanti žmogaus pastangas suvaldyti priešpriešą (kurią Ž. Sartras apmąstė „Užrašuose apie etiką", 1983). Tai Ž.Sartras, jo rankos sunertos už nugaros ir žvilgsnis nukreiptas į tolį, o vėjas taršo paltą, kelnes, velia plaukus.

Iškart po kelionės į Lietuvą Ž. Sartras dalyvavo Paryžiaus studentų demonstracijoje įsisegęs ženklelį su Mao atvaizdu. Dėl to incidento Ž. Sartras Lietuvoje buvo paskelbtas persona non grata.

Ž.Sartro kūriniai lietuvių kalba

  1. Sartras Ž.-P. Egzistencializmas yra humanizmas. Kn. Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX-XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. Vilnius: Mintis, 1974
  2. Sartras Ž.-P. Nepalaidoti mirusieji. Kn. XX a. Vakarų dramos. Vilnius: Vaga, 1986, p. 255-312
  3. Sartre J.-P. Žodžiai. Vilnius: Mintis, 1966 (Antrasis pataisytas leidimas: Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2000)
  4. Sartre J.-P. Užsklęstos durys. Kn. Karalius miršta: prancūzų pjesės. Vilnius: Amžius, 1993
  5. Sartre J.-P. Šleikštulys. Vilnius: Vaga, 2002,
  6. Sartre J.-P. Siena: novelės. Vilnius: Baltos lankos, 2003

Šaltinis: Vikipedija   
(C) GFDL   

Ciceronas
Egzistencializmas
Vieni du su milžine
A. Kamiu filosofija
Heraklitas iš Efeso
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Sartras ir meskalinas
Platonas ir Aristotelis
R.Descartes. Cogito ergo sum
Graikų matematikai - filosofai
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Berdiajevas ir Sartras – du egzistencializmo poliai
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Blezas Paskalis: mokslas ir tikėjimas
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Antuanas de Sent Egziuperi
Vaišešikos gamtos filosofija"
Nobelio premijos laureatai
Roger Vernon Scruton
Čarlzas Teiloras
Egzistencija