„Fotorealizmas" iki fotografijos: Rembrandtas
Povilas Sigitas Krivickas

Straipsnis parengtas pagal pranešimą fotomenininkų seminarui Nidoje

Vienas ryškiausių baroko dailės genijų Rembrandtas Harmenszoonas van Rijn gimė 1606 m. vidurvasarį. Šiemet – 400-osios didžiojo dailininko gimimo metinės. UNESCO organizacija 2006 m. paskelbė jubiliejiniais Rembrandto metais.

Išsižiojėlis (autoportretas –
namo muziejaus emblema)

Vokiečių filosofas Osvaldas Spengleris Rembrandto kūrybą pavadino ryškiausia XVII a. Europoje vyravusios begalybės idėjos tobula perspektyvinės tapybos išraiška, ją lygindamas su polifonine muzika. Jam Rembrandto tapyba yra J. S. Bacho muzikos atitikmuo per vaizdų struktūras. (Galėtume pasakyti: M. K. Čiurlionio tapyba yra jo paties muzikos atitikmuo.) Rembrandto paveikslas „Naktinė sargyba" O. Spengleriui atrodė barokinės Europos kultūros simbolis.

Kaip pastebi VDU profesorius Leonidas Donskis, norėdami įsiskverbti į Rembrandto optikos ir pasaulio suvokimo paslaptį (visų pirma į perspektyvinę tapybą ir šviesokaitą), turėtume veikiau tyrinėti ano meto olandų gamtos mokslų sferą, o ne kitų epochų ar kultūrų tapybą. Europos to meto matematika ir fizika skverbiasi į begalybės paslaptį taip pat aktyviai, kaip ir Europos barokinė tapyba bei muzika.

Olandiškumo požymiai

„Sūnaus paklydėlio sugrįžimas", „Naktinė sargyba", „Portretas su Saskija", „Autoportretas" – šie ir daugelis kitų darbų švyti žmonijos atmintyje jau ketvirtąjį šimtmetį. Tačiau kalbėsime ne vien apie Rembrandto tapybą, bet daugiau apie kitą kūrybos sritį, kuri tapo tarytum tramplinu į jo tapybą ir netgi yra savotiškai artimesnė naujųjų laikų žanrui – fotografijai. Praėjusią gegužę lankantis Amsterdame, teko užsukti į Rembrandto namą ir įsigyti jo raižinių albumą.

Bet apie tai kiek vėliau. Pirma – keli potėpiai apie Olandiją ir olandus, iš kur ir iš kurių Rembrandtas buvo kilęs. Dvinarės sąvokos su žodžiu „olandiškas" pasaulyje labai paplitusios. „Olandiškas sūris", „olandiškas tabakas", „olandiškos tulpės" – visiems žinomi solidūs ir malonūs olandiškumo požymiai. Tačiau esama ir kitokių. Pavyzdžiui, „olandiškas sandėris" reiškia dėl ko nors susitarti girtuokliaujant, „olandiška drąsa" – alkoholio sukeltas narsumas, o „olandiška šventė" – tai balius, kai šeimininkas „nusminga" anksčiau už svečius. Mes, lietuviai, su šia tauta turime kai kurių bendrybių. Kad ir medines žemaitiškas klumpes, kurias ir olandai vadina labai panašiai: viena – klump, o pora – klumpas. Websterio universaliame sąvokų žodyne radau labai įdomią analogiją: olandai žodžiu duitisk, vokiečiai deutsch vadina žmonių susivienijimą arba tautą. Atskira tos sąvokos forma yra teuton, ją senovėje vartojo ir olandai, ir

Efraimas Bueno, gydytojas,
1647 m.
vokiečiai. Žodynas primena panašų žodį turint ir lietuvius, kurie savo kraštui ir kalbai priklausančius žmones vadina „tauta". Gražu: duitisk – deutsch – teuton – tauta. Visi mes vienos motinos – Europos vaikai. Logiška, kad pagaliau susijungėme į bendrą Sąjungą. Beje, per gamtą galima atsekti Rembrandto ryšį su Lietuva. Pasirodo, kai kurie jo paveikslai nutapyti ant ąžuolo lentų, atvežtų iš Lietuvos (tai patvirtino naujausi medienos tyrimai). Deja, Lietuvoje nebėra nė vieno jo paveikslo. Porą jų turėjo įsigijęs vienas Pacų giminės didikas, tačiau jie iškeliavo į užsienį dar XVIII a..

Websterio žodynas pateikia dar vieną su Olandija susijusią sąvoką. Tai – rembrandtesque (rembrantiškumas). Nesunku įžvelgti dailininko Rembrandto pavardės vedinį. Jis reiškia piešimo manierą, pagrįstą ryškiais šviesos ir šešėlių kontrastais, kaip darė ir mėgo žymusis baroko epochos meistras.

Nelinksmas meistro gyvenimas

Keturiolikmetis Rembrandtas l620 m. įrašomas į Leideno universiteto studentų sąrašus, bet po metų meta studijas ir tampa tapytojo J. I. van Svanenburgho mokiniu ir pameistriu. 1624 m. persikelia į Amsterdamą pameistrauti pas istorinės tematikos tapytoją Pieterį Lastmaną, o 1631 m. apsigyvena meno pirklio Hendricko Uylenburgho name. 1634 m. Rembrandtas veda to pirklio dukterėčią Saskiją van Uylenburgh, po metų jiems gimsta sūnus Rombertus, kuris miršta vos poros mėnesių. 1638 m. gimsta ir miršta dukra Kornelija, dar po metų Rembrandtas ir Saskija nusiperka dalį namo Breestraat gatvėje, kur dabar ir yra Rembrandto namas- muziejus. 1640 m. gimsta ir vėl miršta antroji dukra Kornelija, 1641 m. gimsta sūnus Titus, kuris sulaukia pilnametystės. 1642 m. po ilgos ligos miršta Saskija.

Auklė Geertge Dircx atsikelia į Rembrandto namą prižiūrėti sūnaus Titaus. Rembrandto šeimynoje atsiranda Hendrikcje Stoffels. Supykusi Geertge Dircx paduoda Rembrandtą į teismą už pažado sulaužymą ir pareikalauja, kad jis arba ją vestų, arba mokėtų už išlaikymą (kaip šiandien sakoma – alimentus). 1650 m. Rembrandtas atiduoda Geertgę Dircx į pamišėlių namus. 1654 m. Bažnyčia apkaltina Rembrandtą „ištvirkavimu" su Hendrikcje Stoffels. Gimsta jųdviejų duktė Kornelija (vėl Kornelija). 1656 m. dėl didelių skolų Rembrandtas priverstas atsisakyti nuosavybės, jo turtas išparduodamas varžytynėse. 1658 m. Rembrandtas, Hendrickje, Titus ir Kornelija persikelia į namą Rozengrachto gatvėje. 1660 m. Titus ir Hendrickje sudaro partnerystę, kad galėtų užsiimti Rembrandto kūrinių prekyba, o pats Rembrandtas tampa jiems tarnaujančiu pavaldiniu. 1664 m. miršta Hendrickje, 1668-ųjų rugsėjį – sūnus Titus. Rembrandtas miršta po metų, spalio 4 d., ir palaidojamas Westerkerko kapinėse.

Sėkmingas kūrinių likimas

O dabar atidžiau pažvelgsime į Rembrandto raižinius. Reta laimė, kad iš Rembrandto raižytų 290 vario plokštelių išliko apie pustrečio šimto. Dailininkas sulaukė europinio pripažinimo būtent už savo grafikos darbus, nes juos buvo galima reprodukuoti ir plačiau paskleisti negu vienetinius unikalius ir daugiariopai brangesnius bei daug sunkiau transportuojamus tapybos kūrinius. Daugelyje savo raižinių laisvai ir žaismingai naudodamas liniją, unikalų juodumą, Rembrandtas buvo mėgstamas daugelio to meto kolekcininkų. Ypač didelės sėkmės sulaukė jo raižyti portretai, išlaikę ir artimą panašumą, ir kartu pasižymėję nepaaiškinamu žavesiu „su dramatišku šviesos ir šešėlių derinimo efektu", kaip sakoma jo raižinių albume. Be to, anuomet raižytieji portretai buvo tarytum „vizitinių" fotoportretų pranokėjai. Nuo 1631 m. Rembrandtas bendradarbiavo su Leideno spaustuvininku Janu van Vlietu, kuris savarankiškai darė raižytines Rembrandto tapybos darbų reprodukcijas. Tai buvo iš Rubenso nusižiūrėta taktika – pastarojo kūrinių kopijas gamino daug raižytojų ir tapdavo žinomi visoje Europoje.

Biblinės ir žanrinės scenos Senojo ir Naujojo Testamentų temos sudaro didžiąją Rembrandto kūrybos dalį. Jis piešė labai laisvai ir kūrybingai, nors ir pasižiūrėdamas į pirmtakų bei amžininkų darbus – tai galima atsekti iš didelės jo turėtos kitų autorių atspaudų kolekcijos (joje buvo per 3000 lakštų bibline tematika). Tai lyg savotiški anuomečiai komiksai. Bet dailininkas nekūrė vien tik Bibline tematika, jos darbai aprėpia daugelį kitų žanrų: peizažą ir portretą, žanrines ir mitologines scenas, nuogą kūną ir natiurmortą. Rembrandtas buvo akylas gyvenimo stebėtojas, atspindėdavo jį gatvių, elgetų, valstiečių ar girtavimo scenomis. Rembrandto žanrinėse scenose paprastai nėra aliuzijų į tiesioginį moralizavimą. Vis dėlto kai kurių jų prasmės gilesnės, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Aktuose Rembrandtas atskleidžia žmogaus kūno trūkumus ir netobulumą, ypač kai jie tarytum prieštarauja klasikinei grožio idėjai, kuri remiasi fiziniu tobulumu ir nepriekaištingomis proporcijomis, pvz., 1638 m. sukurtas „Žmogaus nuopuolis". Priešingai tradiciniam įsivaizdavimui, šiame kūrinyje Adomas ir Ieva vaizduojami nebe jauni, o kaip senstantys ir silpstantys žmonės.

Veidrodis ir portretai


Autoportretas, 1661 m.
Nuo pat ankstyvos jaunystės Rembrandtas apžiūrinėdavo save veidrodyje ir tyrinėdavo stiprių jausmų (pavyzdžiui, įtūžio) išraiškas. Portretuodamas save kaip elgetą, jis, atrodo, šiurkščiai priešinosi jį supusiai buržuazinei (miesčioniškai, kaip dabar sakytume) aplinkai. Tačiau nėra abejonės, kad savo klestėjimo laikais Rembrandtui vis dėlto teko taikytis su prasisiekusių vidutinybių įnoriais: atlikti užsakymus ir piešti pagal vidutinės olandų klasės skonį. Jis galbūt paslapčiomis šaipėsi iš jų kvailumo, bet davė tai, ko jie norėjo. Rembrandtas tada gerai uždirbdavo. Už portretą gaudavo 500-600 florinų, lyginant su vidutine įprasta 60 florinų taksa už panašumą, o madų mėgėjai tiesiog plūste plūdo į jo studiją. Visada buvęs išlaidus, Rembrandtas ir jo žmona mėgo plačiai gyventi. Tai buvo laimingas jų gyvenimo laikotarpis, atsispindėjęs portrete, kur Saskija sėdi ant dailininko kelių. Mirus Saskijai gerieji laikai baigėsi. Be jos drausminančios įtakos Rembrandto nepriklausomas būdas pamažu pradėjo vis labiau dominuoti ir jis vis mažiau kreipė dėmesį į užsakovų norus. Šie vis dažniau likdavo nepatenkinti dėl savo „migloto panašumo" (lygiai taip vėliau atsitiks ir fotografijoje: kuo daugiau meniškumo, tuo mažiau panašumo arba to, ko norėtų užsakovas, jeigu jis riboto supratimo).

Tai lėmė Rembrandto finansinį nuosmukį ir bankrotą. Jis nesilaikė įprastinių gyvenimo normų, daug metų gyveno su Hendrickje Stoffels – ištikima ir mylinčia kaimo mergina, pasigėrėtina jo sūnaus Tito pamote, visai nesirūpindamas jos vesti. Šiandien tokie dažni santykiai buvo viešai smerkiami XVII a. Olandijoje. Po Saskijos mirties visai nesistengė palaikyti ryšių su turtingais, įtakingais miestelėnais, mieliau bendraudavo su paprastais žmonėmis.

1661-ųjų autoportretas – tai įspūdingas tragiškos Rembrandto biografijos atspindys. Piešdamas save veidrodyje, jis matė amžiaus ir nesėkmių raukšlėmis išvagotą veidą. Akys žvelgia į praeitį – didelės, susirūpinusios ir klausiančios. Jis tarytum maldauja mūsų užuojautos, vaizduodamas palūžusį žmogų. Toks panašumas į save yra negailestinga savianalizė ir graudžiausias savęs kaltinimas, kokio negalima rasti jokio kito dailininko kūryboje.

Fotorealizmo pranokėjas?

Daugelis Rembrandto raižinių – tai tarytum fotografijos, atliktos raižymo adata. Mūsų laikais esama atvirkštinio proceso: pagal fotografijas kuriami dailės kūriniai. Ar ne fotorealistinė yra Paryžiaus bibliotekoje stovinti Ž. P. Sartre'o skulptūra, padaryta pagal Antano Sutkaus fotografiją? O bandymus, kai fotografijos tapo kitų meno rūšių priežastimi, galima atsekti dar XIX a. Štai neseniai pasirodžiusioje Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo antrojoje knygoje „Fotografijos slėpiniai" rašoma: „Pirmosios Vilniaus nuotraukos pasirodė ir to meto lenkų iliustruotoje spaudoje (Tygodnik Ilustrowany, Klosy ir kt.) kaip raižiniai. JAV fotografijos istorikas Johnas Szarkowskis siūlo tokių atspaudų nelaikyti reprodukcijomis. Jie daryti iš negatyvo ir yra tarpinis būdas tarp raižinio ir nuotraukos".

Verta prisiminti vieną dar neseniai Vakaruose klestėjusią postmodernistinio meno kryptį. Tai – fotorealizmas, susiformavęs XX a. septintojo dešimtmečio viduryje JAV, plėtotas iki aštuntojo dešimtmečio vidurio. Tapoma pagal nuotraukas ar skaidres (išdidinti atvaizdai projektuojami ant drobės), preciziškai imituojamos fotografinio vaizdo savybės: ryškumas, kadravimas. Fotorealizmo pagrindinė tema – šiuolaikinis Vakarų žmogus, jo civilizacinė aplinka. Vaizduojami dažniausiai urbanistiniai peizažai – parduotuvių, kavinių, degalinių, reklamos skydų, dangoraižių, stiklo fasadų, vitrinų motyvai. Sukurta fotorealizmo skulptūrų – natūralistinių muliažų, vaizduojančių natūralaus dydžio namų šeimininkes, darbininkus. O kodėl nepaklausti: ar nelaikytinas Rembrandtas vienu įtakingiausių fotorealizmo (plačiąja prasme) pirmtakų? Štai tas didysis tęsinys – nuo rembrandtiškojo pieštinio „fotorealizmo" iki šiandieninės fotografijos.

Šaltinis: Nemunas, 2006-10-05, nr.34 (122-563)

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė